Išsilaisvinę poetai: Vicente Huidobro. Ars poetica. Vartiklis

Visai ne gyvenimo džiaugsmu trykštančios, dekadentinės srovės mene ir literatūroje atsirado Prancūzijoje, kur „normalūs“ žmonės jas pavadino „fin-de-siecle“ – amžiaus pabaiga. Psichologas M. Nordau¹⁾, tirdamas 19 a. dekadanso literatūrą, atkreipia dėmesį į „šėtonizmo mokyklą“, kurioje garsiausi: Baironas, Šeli, Hugo²⁾, Zand. Savo pagrindiniu uždaviniu jie laikė krikščioniškosios moralės normų griovimą, o paprasčiau kalbant, moralinį ištvirkimą.

Visai ne psichologė A. Roset³⁾ apie padėtį Rusijoje rašė: „... Rusų ponios, prisiskaičiusios Zand, perėmė jos požiūrius ir be sąžinės graužaties šlaistosi po Europą su italų kurjeriais. Grįžę į Rusiją, jos vėl joja ant padorumo: mat Nikolajus Pavlovičius⁴⁾ (Nikolajus I) nejuokauja ir, ko gero, jus iškart išbrokuos. ... O šiandien skiriasi, vėl sueina ir teka už išsiskyrusio, už juosmens įsikišę Evangeliją, tarsi protestantės. Jos tuokiasi dviem savaitėms: kodėl atlieka tą ceremoniją - jau ir nežinau“. Suinbergas pagal G.D. Rossetti

Gogolis apie Ž. Sand: „Argi jums patinka, kai falšyvai griežia smuiku? Toji moteris neturi nė kibirkštėlės tiesos, net tiesos nuojautos. Ji gali patikti tik prancūzams...“ O štai Sartras rašo, kad pas Hiugo nerado nieko gera, išskyrus „haliucinacijas“ ir „beprotybę“. Ir dar, kad Hugo - „išsigimėlis panoptikumui“.

Anglijoje jų atitikmuo buvo A.Č. Suinbergas⁵⁾. Lombozo mokinys Nordau apibūdino Suinbergą kaip pirmąjį demonizmo atstovą anglų poezijoje. Tasai kritikavo ir niekino anglų poetus. Nusprendęs, kad su poetais jau „baigta“, tapo „moralinio išsilaisvinimo“ šalininku, šlovinančiu homoseksualizmą, tame tarpe ir nebaigtame romane „Lesbietė Brendon“. Laikydamas, kad krikščioniška moralė riboja laisvę, tapo bažnyčios priešu. Štai jo eilutės: „Blogį – jį trokštame bučiuoti: nėra daugiau blogio!“. Nordau apibūdina: „Tai visiškai išprotėjusi poezija. Mene tai tolydu tam, kad dvasinėse ligose atitinka haliucinaciją“. Paryžiuje per literatūrinius Gonkūrų⁶⁾ pietus Suinbergas ateidavo su stambia beždžione, aprengta moteriška suknele. Jis tvirtino, kad tai jo sekso partnerė. Kai kartą jį pamatė be beždžionės, jis pareiškė, kad iš jos iškepė kotletus ir jais pavaišino savo naują meilužę. Bet žinoma, kad brolių Gonkūrų pietuose lankėsi ir I. Turgenevas⁷⁾.

Įtarti poetus neadekvatumu ėmė jau seniai. Prieš du tūkstančius metų Platonas „Respublikoje“ ir „valstybėje“ pastebėjo, kad betvarkė visuomenėje dažnai kyla dėl neribotos laisvės (anarchijos) poezijoje ir literatūroje. Ir būtent todėl reikia atidžiai stebėti poetus. Dar Platonas siūlė – išvyti visus poetus iš valstybės. Ostrakizmas buvo panašaus griežtumo bausmė kaip ir mirties bausmė.

Romos poetas Horacijus apie savo plunksnos brolius pasakė taip: „Sveikas žmogus negali tapti poetu, - tik beprotis“. O Demokritas neslėpė savo požiūrio į poetus tikindamas, kad sveiko proto žmogaus negali laikyti poetu. Antrino jiems ir Aristotelis, teigdamas, kad proto pasimaišymas ir genialumas labai dažni pas poetus, o poezija – nenormalumo požymis. Beje, disidentas V. Tarsis⁸⁾ už savo kūrybą buvo (kaip ir siūlė Platonas) buvo uždarytas į psichiatrinę, o 1966 m. ir išsiųstas iš šalies. Jam teko ilgokai klajoti po užsienius – o TSKP bandė skeisti gandą, kad jį uždarė į Šveicarijos psichiatrinę ligoninę. Atseit, jisai tvirtino kad yra tiesioginis Aristotelio įpėdinis.

Ir juk svarbiausia ne kas tu esi, o ką tveri. Netikite? Štai filosofo-dialektiko Hėgelio sesuo save laikė pašto krepšiu ir sėdėdama krėsle ilgai laukė laiškų.

Bepročio genijaus stereotipas?

Taip pat skaitykite A. Strindbergas: absentas ir alchemija
Č. Lombroso apie genialumą ir beprotybę

Vincentas van Gogas psichozės epizodo metu peiliu nusipjovė sau ausį. Baleto šokėjas Vaclavas Nižinskis⁹⁾ susirgo šizofrenija ir paskutinius 30 savo gyvenimo metų praleido ligoninėse. Virginia Woolf gyveno su bipoliniu sutrikimu ir galiausiai nusižudė, pajutusi, kad prasideda nauja gili depresija.
Daugelis garsių kūrybingų menininkų gyveno su sunkia psichine liga. Catherine Zeta-Jones, Mariah Carey, Demi Lovato, Jean-Claude Van Damme ir Mel Gibson ne kartą diagnozavo bipolinius sutrikimus. Yayoi Kusama, Sylvia Plath, Kurt Cobain'as ir Syd Barrett'as kalbėjo apie išgyventas psichozės patirtis. Gausu spėlionių, ar Amy Winehouse, Marilyn Monroe ir Ernestas Hemingvėjus neturėjo ribiniu asmenybės sutrikimo.

„Pamišusio genijaus“ sąvoka siekia antikos laikus. Renesanso ir Romantizmo laikotarpių menininkai kartais prisiimdavo ekscentriškus vaidmenis, kad išsiskirtų kaip nepaprastos asmenybės, sudariusios faustiškus sandorius dėl savo talentų. Edita Sitvel Norvegų tapytojas Edvard Munch'as savo „kančias“ apibūdino kaip „mano ir mano meno dalį... jų sunaikinimas sunaikintų ir mano meną“. Poetė Edith Sitwell¹⁰⁾, patyrusi depresiją, kaip pranešama, gulėdavo atvirame karste, kad rastų įkvėpimo savo poezijai. 1995 m. atliktame 1005 biografijų, parašytų 1960-90 m., tyrime (Arnold M. Ludwig. The Price of Greatness) netgi buvo teigiama, kad kūrybinių profesijų atstovai turėjo didesnį sunkios psichopatologijos rodiklį nei kiti gyventojai.

Tačiau tikrovėje viskas gali būti kitaip,… nors šiaip menininko gyvenimas gali būti psichologiškai sunkus. Šlovė atneša ir stresą, skatina piktnaudžiavimą psichotropinėmis medžiagomis ir sukelia nesveiką visuomenės dėmesį.

Vis tik genetiniai tyrimai atskleidė ir kai kuriuos bendrus genus, kurie gali būti sunkių psichinių ligų ir kūrybiškumo priežastis. NRG1 geno variacija yra susijusi su padidėjusia psichozės rizika ir aukštesniais rodikliais klausimynuose, kuriais matuojamas žmonių kūrybinis mąstymas. Dopamino receptorių genų variacijos susietos tiek su psichoze, tiek su įvairiais kūrybiniais procesais, tokiais kaip naujumo paieškos ir savikontrolės sumažimas. Tačiau tai nėra vienareikšmiškai – ne visi tyrimai rodo tokius ryšius.

Be genetikos, yra ir asmenybės bruožų, kurie gali būti bendri tiek psichinėms ligoms, tiek kūrybiškumui, įskaitant atvirumą patirčiai, naujovių ieškojimą ir jautrumą. Vis dėlto kūrybiškumas ir psichiniai sutrikimai gali veikti vienas prieš kitą. Pvz., V. Woolf savo bipolinio sutrikimo depresijos epizodus apibūdino taip: „Ten apačioje aš negaliu rašyti ar skaityti“. Taigi, nors kai kurie žmonės, turintys sunkių psichinių ligų, ir gali kurti meną, ne visi tai gali visą laiką.

Tačiau… 2013 m. Švedijoje atliktame tyrime buvo stebimi daugiau nei 40 metų duomenys iš 1,2 mln. žmonių, esančių įvairiuose nacionaliniuose pacientų registruose. Nustatyta, kad žmonės, sergantys šizofrenija, šizoafektiniu sutrikimu, nerimo sutrikimais ir unipoline depresija, iš tikrųjų rečiau nei vidutinis žmogus dirbo kūrybinėse profesijose. Vienintelė nedidelė išimtis buvo bipolinis sutrikimas, kai žmonės turėjo maždaug 8% didesnę tikimybę dirbti kūrybinėje profesijoje.

Tačiau šis tyrimas taip pat atskleidė kai ką, ko gero, įdomesnio: žmonių, sergančių šizofrenija, šizoafektiniu sutrikimu ir bipoliniu sutrikimu, tėvai ir broliai bei seserys buvo labiau linkę dirbti kūrybinėse profesijose. Nesunku prisiminti pavyzdžių tarp garsių menininkų: James Joyce dukra ir David Bowie pusbrolis abu sirgo šizofrenija. Kodėl gali egzistuoti toks dėsningumas?!

Žmonėms, genetiškai linkusiems į sunkias psichines ligas, gali būti stebimos lengvesnės jų formos. Jiems gali išsivystyti hiperryšiai (tarpsensorinės asociacijos) – ir dėl to jie rinkosi kūrybines profesijas. Vis tik mokslas „prileidžia“, kad gali būti ryšys tarp psichinių ligų ir kūrybinių procesų, tačiau nuostata apie „pamišusį genijų“ greičiausiai pernelyg didelis supaprastinimas.

Taip pat skaitykite A. Strindbergas: absentas ir alchemija
Č. Lombroso apie genialumą ir beprotybę

Vicente Huidobro. Ars poetica

Tebūnie eilėraštis kaip raktas,
atrakinantis tūkstančius durų.
Lapas krenta, kažkas praskrieja;
lai būna sukurta tiek, kiek akys regi,
ir klausytojo siela nenustoja drebėjus.

Išrask naujus pasaulius ir atsargiai rink žodį;
būdvardis, nesuteikiantis gyvybės, žudo.

Gyvename nervų apytakoje.
Raumuo kabo muziejuje kaip eksponatas;
visgi mes neprarandame stiprybės:
tikra jėga
esti galvoje.

Kodėl dainuojate rožę, ach, poetai!
Eilėraštyje priverskite ją žydėti.

Tik mums
visa gyvuoja po saule.

Poetas yra mažasis Dievas.

             Vertė Simonas Bernotas

^*) Vicente Huidobro (tikr. Vicente Garcia-Huidobro Fernandez, 1893–1948) – garsus čiliečių poetas, vienas iš įtakingiausių avangardinio meno idėjų skleidėjų Lotynų Amerikoje, XX a. 2–3 deš. aktyviai reiškęsis Paryžiaus ir Madrido avangardinio meno gyvenime; kreacionizmo literatūrinio judėjimo, pabrėžusio poetinio kūrinio autonomiją realybės atžvilgiu, pradininkas ir propaguotojas. Huidobro kūrybinį palikimą sudaro per tris dešimtis poezijos ir poetinės prozos knygų. Eilėraščių į lietuvių kalbą yra vertę keturvėjininkai.

¹⁾ Maksas Nordau (Simon Maximilian Sudfeld, 1849-1923) – Simcha Mejerio Ziudfeldo pseudonimas. Tai gydytojas, rašytojas, politikas, sionistų lyderis, Pasaulinio sionistų organizacijos įkūrėjas. Kilęs iš Pesto miesto, esančio dabart. Vengrijoje.
Kaip socialinis kritikas parašė keletą kontraversiškai vertinamų knygų: „Išsigimimas“ (1892), „Paradoksai“ (1896) ir kt. 1898 m. sionistų kongrese pasiūlė terminą „Raumeningas judaizmas“ siekiant įveikti stereotipą žydų atžvilgiu.

²⁾ Viktoras Hugo (Victor-Marie Hugo, 1802-1885) - prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, tapytojas ir dizaineris; romantizmo atstovas ir teoretikas. Žinomiausi kūriniai: „Žmogus, kuris juokiasi“ (1869), „Paryžiaus katedra“ (1831), „Vargdieniai“ (1862), „Odės“ (1823). Po 1872 m. jautė nuolatinį priešiškumą katalikų bažnyčiai. Tai atsispindi ir jo kūriniuose, pvz., politinėje poemoje „Popiežius“ (1878).
Priekyje - naktis; už nugaros pragaras; Žmogus - Prometėjas; Liuciferis - angelas.

³⁾ Aleksandra Roset (Aleksandra Smirnova, 1809-1882) – rusų imperatoriaus žmonų tarnaitė, daugelio raštojų pažįstama ir pašnekovė, palikusi atvirus, neretai kandžius atsiliepimus apie žinomus rusų visuomenės atstovus.

⁴⁾ Nikolajus I (1796-1855) – Rusijos imperatorius (1825-1855), pagarsėjęs kaip vienas iš reakcingiausių Rusijos monarchų. Jo valdymo metais buvo žiauriai slopininama bet kokia laisva mintis. Buvo suėmęs ir ištrėmęs į kaimą I. Turgenevą už nekrologą N. Gogoliui. Reikalavo, kad rūmuose būtų kalbama tik rusiškai. Jis buvo ir Lenkijos karaliumi iki pašalinimo iš sosto 1831 m. Jo numatytą priesaikos dieną prasidėjo dekabristų sukilimas.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁵⁾ Algemonas Čarlzas Suinbergas (Algernon Charles Swinburne, 1837-1909) – anglų poetas, dramaturgas, prozininkas ir kritikas; laikomas priklausęs dekadentizmui. Prisidėjo prie „Encyclopædia Britannica“. Kontraversiška savo laikmečio asmenybė, pagarsėjusi sadomazochizmu ir piktnaudžiavimu alkoholiu, buvo apsėstas Viduramžių ir lesbietiško gyvenimo idėjomis. Garsus rinkiniu „Poemos ir baladės“, kurios pasirodžiusi pirma dalis, kurioje buvo eilių, skirtų Sapfo iš Lesbo, sukėlė tikrą sensaciją.

⁶⁾ Broliai Gonkūrai (Edmond, Jule de Goncourt; 1822-96, 1830-70) – prancūzų rašytojai, natūralizmo ir impresionizmo literatūroje pradininkai. Edmondo testamentu 1900 m. įsteigta Gonkūrų literatūrinė premija.
Edmonas de Gonkūras (Edmond Louis Antoine Huot de Goncourt, 1822-1896) – prancūzų rašytojas, kritikas, memuuarų autorius, leidėjas, Gonkūrų akademijos (1900) įkūrėjas. Leido knygas kartu su broliu Žiuliu; po šio mirties rašė pats vienas: „Eliza“ (1875), „Aktorė Fostena“ (1882) ir kt. Nuo 1851 m. abu rašė „Dienoraštį“, kurį taip pat pratęsė po Žiulio mirties.
Žiulis de Gonkūras (Jules Alfred Huot de Goncourt, 1830-1870) – prancūzų rašytojas, leidęs knygas kartu su broliu Edmonu; buvo literatūrinio natūralizmo atstovai. Jų kūriniai: „Literatoriai“ (1860), „Žermina Lasertė“ (1865) ir kt.
Gonkūrų premija (Le prix Goncourt) - Prancūzijos literatūros kasmetinė premija, teikiama Gonkūrų akademijos „geriausios ir vaizdingiausios metų prozos“ autoriui. Ją testamentu įsteigė E. Gonkūras. Jos suma (50 frankų) iki šiol išliko nepakitusi, o čekį laureatai dažniausiai įsirėmina. Tas pats autorius premiją gali gauti tik kartą gyvenime. Gonkūrų premija suteikiama kasmet pirmąją gruodžio savaitę už geriausią modernų prozos kūrinį prancūzų kalba. Pirmuoju laureatu 1903 m. tapo John Antoine Nau už romaną „Priešiška jėga“. 2022 m. laureatė - Brigitte Giraud su „Gyventi sparčiai“ (Vivre Vite).

⁷⁾ Ivanas Turgenevas (1818-1883) – rusų prozininkas ir dramaturgas, realismo atstovas. Vienu geriausių romanų yra „Tėvai ir vaikai“ (1862). Jo apsakymo „Mumu“ (1854) herojus šuo tapo bendriniu vardu, įkūnijančiu žmonių abejingumą ir žiaurumą. Nebylys tarnas privalo nužudyti šunį, kuris vienintelis teikė jam džiaugsmą ir prie kurio buvo beatodairiškai prisirišęs.

⁸⁾ Valerijus Tarsis (1906-1983) – ukrainiečių (tėvas – graikų kilmės) rašytojas, vertėjas ir kritikas, dididentas, 1966 m. netekęs TSRS pilietybės.
Po karo dirbo vertėjo, o kartu rašė satyrinius romanus. 1961 m. jam pavyko perduoti rankraščius į Angliją. Jo „Padavmas apie mėlynąją musę“ (1962) sukėlė N. Chruščiovo pyktį, - ir jis 8 mėn. buvo patalpintas į „psichuškę“ (išleistas iš ten protestuojant tarptautinei visuomenei). Patirtį joje aprašė autobiografinėje apysakoje „Palata Nr.7“, kurioje parodė tarybinę psichiatriją kaip įrankį slopinti laisvamanystę. Psichiatrai jose iš tikro visai nieko nenusimanė apie psichoiatriją. Tarsiui išvykus į Vakarus (Vokietiją, o vėliau Šveicariją), KGB bandė sukompromituoti jo literatūrinę kūrybą skelbdama jį psichiškai nesveiku. Mirė Berne savo namuose nuo infarkto.

⁹⁾ Vaclavas Nižinskis (Wacław Niżynski ž,1890-1950) – lenkų kilmės baleto šokėjas ir choreografas, kilęs į Ukrainos. 1907 m. pradėjo šokti įvairiuose baletuose Marijos teatre St,Peterburge, iš kurio atleistas 1911 m. imperatoriaus nurodymu, nes, atseit, „Žizel” šoko „nepadoriai“ apsirengęs. Tada perėjo į S. Diagiliovo trupę. 1913 m. trupės kelionės į Pietų Ameriką metu susipažino su vengre Romola Pulska, kurią slapta vedė, už ką buvo išvytas iš trupės – ir, iš esmės, tai nulėmė jo karjeros pabaigą. Išgyventi įvykiai emigracijoje Antrojo pasaulinio karo metais, o taip pat susižavėjimas tolstojininkyste, traumavo ir taip jautrią artisto psichiką – ir 1919 m. pateko į psichiatrinę ligoninę Šveicarijoje su šizofrenijos diagnoze. Iki gyvenimo pabaigos leido laiką įvairiose psichiatrinėse, kol mirė Anglijoje.

¹⁰⁾ Edita Sitvel (Dame Edith Louisa Sitwell, 1887-1964) - britų poetė, prozininkė ir kritikė. Aktyviai skelbėsi nuo 1913 m., dalis kūrinių buvo abstraktūs ir orientuoti į muziką. Dėl prisirišimo dramatiškam stiliui ir neįprastiems apdarams įgijo pravardę „pozuotoja“ (poseur), tačiau jos eiles gyrė. Skatino ir palaikė inovatyvias tendencijas poezijoje. Labai pabrėžė skambesį, kas ypač ryšku „Fasade“ (1923). Vėlesniuose kūriniuose, rašytuose per Antrąjį pasaulinį karą, perteikiamas gilesnis kančios jausmas ir dvasingumas („Žalioji giesmė“, 1944, ir kt.), vėliau pabrėžiant religinį simbolizmą („Sodininkai ir astronomai“, 1953, ir kt.). Be daugelio poezijos rinkinių, išleido literatūrologinių veikalų, biografijų, tarp jų ir dvi apie karalienę Elžbietą I; o taip pat romaną „Gyvenu po juoda saule“ (1937) apie Dž. Swiftą. Nuo 1957 m. dėl sveikatos problemų pradėjo naudotis invalido vežimėliu.