Poetinė geometrija
1959 m. sausio 27 d. Le Korbiuzjė parašė: Mano ieškojimai, kaip ir mano jausmai, nukreipti į tai, kas
yra pagrindinė gyvenimo vertybė į poeziją. Poezija yra žmogaus širdyje, todėl žmogus sugeba suvokti
Philips paviljonas Briuselyje
|
|
gamtos įvairovę... Pramonės era prasidėjo praeitame amžiuje, kuris buvo chaoso era. Antroji pramonės
era bus harmonijos era; ji dar tik prasideda. Visas pasaulis tam pasiruošęs, tačiau dar daug kas neaišku.
Tai visiškai tikra, nes dabar vėl žmogaus mastelis tampa daiktų matu.
1982 m. Le Korbiuzjė (1887-1965) įkuria tarptautinę moderniosios architektūros draugiją CIAM.
Iš vyresnės kartos architektų joje dalyvavo tik H. Berlagė. 1933 m. kongresas Atėnuose svarstė miestų
statybos problemas, - apibendrinimas atsispindėjo Le Korbiuzjė knygoje Atėnų chartija (1942), kuri
parašyta kaip kreipimasis į žmogaus protą. Joje iškeliami du urbanistikos principai: 1) miestas yra dalis
visumos ir plėtojamas į ją atsižvelgiant; 2) architektūros uždavinys sudaryti sąlygas maksimaliai individo
laisvės raiškai ugdant jo pilietiškumą. Matomas Le Korbiuzjė dialektika jungti priešybes, individualizmą su
kolektyvizmu. Ir nuskamba tarsi K. Markso iškeltas šūkis: laisvos visuomenės (visų narių) tikslas yra kurti
sąlygas kuo pilnesnei asmenybės saviraiškai.
Miestų statybos pagrindiniais elementais laikomi saulė, žaluma ir erdvė. Gyvenamieji rajonai privalo
būti statomi sveikiausiose vietose. Kiekvienam butui privalo būti nustatytas minimalus saulės apšvietimo
laikas, negalima statyti greta transporto magistralių, pėstiesiems turi būti įrengtos specialios gatvės,
atsižvelgiama į laisvalaikio poreikius. Pramonės įmones patariama statyti prie galimų žaliavų šaltinių, taigi
geležinkelių ir upių. Dėl to miestai įgauna linijinį pobūdį. Pramonės rajonus reikia žaliosiomis zonomis
atskirti nuo gyvenamųjų, reikia saugoti architektūros vertybes, tačiau pagarba praeičiai neturi virsti kultu
trukdančiu įgyvendinti socialinį teisingumą: senuose kvartaluose neįmanoma sukurti tokių pat komforto
sąlygų kaip naujuose. Antiistorinę nuostatą sustiprina reikalavimas netaikyti senovinių stilių istorinėse
vietovėse, nekopijuoti praeities, nes visų kartų mąstymai, grožio ir pasaulio supratimai skiriasi. Tai turi
atspindėti ir pastatai. Būtina sukurti sąlygas, kad žmogus galėtų kuo geriau gyventi, dirbti, ilsėtis, judėti
atsižvelgiant į laiko ekonomiją ir sanitariją.
Bet absoliutinant Atėnų chartiją sunku išvengti bėdų.
Propaguodamas masinės statybos programą Le Korbiuzjė atsižvelgė į skirtingo amžiaus žmonių
poreikius, daug dėmesio skirdamas žmonių bendravimui (1955 m. atvirame laiške Paryžiaus prefektui
rašė: Aš visada problemos sprendimo raktu laikau žmogiškąjį veiksnį). Jis priima prielaidą: gali tekti
ruošti gyvenimo sąlygų specialistus. O didelius kompleksus reikia statyti iš standartinių detalių dėl to
vėliau dažnai kaltintas dėl standartizacijos epidemijos padarinių (gal dėl to, kad standartizavimo principas
buvo ne taip suprastas kaip pagrindą kombinacinei įvairovei, o ne monotonijai).
Čandigarho asamblėjos pastatas
|
|
Po Antrojo pasaulinio karo Le Korbiuzjė suprojektavo ir pastatė daug įsimintinų pastatų, tarp kurių
išskirtini trys: Marselio kompleksas (1947-52), Čandigarhas1) (nuo 1951 m.) ir Ronšano kapela (1950-55).
Marselio gyvenamajam 1600 žmonių kompleksui architektas pritaikė modulius - matų skalę,
paremtą žmogaus proporcijomis, pagal kurią gaminami pastatų elementai. Dviaukščių kambarių blokai
įdedami į konstrukcinį skeletą, kas užtikrina visišką garso izoliaciją. Pastate yra visos būtinos
aptarnaujančios ir poilsio įstaigos. Ant stogo oranžerija, sporto ir koncertų aikštelės, baseinas (ir stogas
turi dirbti žmogaus labui). Įrengta apsaugos nuo saulės ir oro kondicionavimo sistemos. Skulptūriškai
išraiškingas fasadas.
Kūrėjas-pranašas paradoksaliai neturi tėvynės, nes ji visur. Tai gerai matosi Čandigarhe. 1947 m.
padalijus Pendžabą, Pakistanui atiteko senoji jo sostinė Lahoras. Indijoje likusiems 12,5 mln. gyventojų
teko statytis naują sostinę. Vyriausybės inžinierius E.L. Varma, lėktuvu ieškodamas tinkamos vietos, rado
nuožulnią plynaukštę. 1959 m. Le Korbiuzjė buvo pasiūlyta įgyvendinti vienos Niujorko firmos paruoštą
planą. Jis ėmėsi jį taisyti: geometrizavo, ištiesino pagrindines gatves, superblokus pavertė taisyklingais
stačiakampiais. 1951 m. prasidėjo statybos.
Pagrindinė plano ypatybė 800x1200 m sektorių (skirtų 5-25 tūkst. žmonių) sistema. Kiekvieno
sektoriaus kontūru eina transporto magistralė, su kuria nesikerta įėjimai į gyvenamuosius namus.
Sektoriuje užtikrinamas visas paros gyvenimo ciklas, yra visos reikalingos kultūros ir buitinės įstaigos.
Tačiau sektorių principas nebuvo pilnai įgyvendintas. Miesto atspirties taškas yra Kapitolijaus
kompleksas įspūdingas, kuriame jaučiamas Didžiųjų Mogolų1) architektūros atspindžiai: žmogui
priešiškas, niūriai didingas gamtos fonas, želdiniai, pastatų atspindžiai specialiuose vandens
baseinuose...
Ronšano kapela (miestelyje netoli Šveicarijos sienos prie kelio iš Dižono į Bazelį) tiek kertasi su
stereotipiniu požiūriu, kad anglų architektas Dž. Sterlingas parašė straipsnį Ronšanas: Le Korbiuzjė
Ronšano kapela
|
|
kapela ir racionalizmo krizė, kuriame taip aprašė įspūdį apie kapelą, stovinčią ant plikos kalvos į kurią per
tankų mišką veda žvyruotas kelias: Stogo išlinkis, atvirkščiai kartojantis pamato kreivumą, ir vienatinis
energingas mostas teikia statiniui dramatinio neišvengiamumo išraišką. Tiesioginis įspūdis yra toks, lyg
staiga atsidurtum prieš neįtikėtiną natūralių elementų darinį, tokį kaip
Stounhendžo granito ratai ar
Britanijos dolmenai. Ir nors pastatas žemiškas, jame jaučiamas aukštyn besiveržianti siela. Matyt tai
lemia kapelos simbolinė prasmė, būdinga graikų, gotikos ar baroko architektūrai. Toji prasmė įvairialypė,
kurioje siejasi esminės žmogaus būties įžvalgos.
Vis tik kūrybinis proveržis neįvyko akimirksniu. Anglų kritikas ir istorikas C. Rowe 1947 m. rašė apie
dviejų pastatų jį nustebinusį panašumą: Le Korbiuzjė Villa Stein ir Paladijaus Villa Malcanteta (1550-
60). O juk būtent tuo metu Le Korbiuzjė kūrė principus, nukreiptus prieš praeities kopijavimą. Ir Dž.
Fermeris netgi Ronšano kapeloje įžiūri karo laiko statinių (dotų, bunkerių) atspindžiai. Neaišku, ar taip ir
buvo, bet abu karai architektui padarė didelį poveikį.
Le Korbiuzjė architektūra suvokia kaip žmogaus veidą, kuriam reikia įkvėpti tiesą ir grožį. Ne visiems
tai buvo suprantama. Pvz., per 12 m. (1931-43) jis parengė 7 generalinius Alžyro (miesto) planus, kol
1942 m. birželio 12 d. municipalinė taryba vienbalsiai atmetė Le Korbiuzjė planą. Pabaigą atspindi toks
dialogas:
Prefektas: Ar pažinote žmogų, išėjusį iš mano kabineto.
Le Korbiuzjė: Taip, tai buvo miesto meras.
Prefektas: Jus buvo atėjęs reikalauti jus areštuoti...
Neįgyvendinta liko per 70 stambių projektų, įgyvendinta per 60. O kiek dar sukurta skulptūrinių
kompozicijų, nutapyta paveikslų, parašyta knygų... Le Korbiuzjė visą gyvenimą išliko sportiškai
energingas, kupinas kūrybinių minčių. O paskendo jūroje, nuplaukęs per toli nuo kranto Rokbren Kap
Martene (Prancūzų Rivjeroje) - 1965 m. rugpjūčio 27 d.
Vienoje 1960-ųjų knygoje Le Korbiuzjė rašė, kad kaltinamas esantis revoliucionieriumi, tačiau iš tikro jis
teturėjęs tik vieną mokytoją praeitį. Štai čekų moderniosios architektūros teoretikas K. Teigė dar 1929
m. kritikavo vadinamojo Mundaneumo (Pasaulinio muziejaus komplekso) Le Korbiuzjė planą už tai, kad
jame pastebima senųjų statinių įtaka, mat jisai jam priminė senąją religinę Egipto ir Meksikos architektūrą.
Anot Teigės, Le Korbiuzjė stengiasi sujungti metafiziką, dvasinę plotmę su utilitarine, kas neįmanoma
viena eklektika pakeičiama kita. Taigi šiuolaikiniame pasaulyje architektūra kaip menas - neįmanoma, ką
įrodo Mundaneumo istoriškumas (t.y. grįžimas atgal). Aišku, šiomis dienomis Mundaneumo ypatumai
vertinami jau kitaip nei minėto čeko.
Tai kokia ta postmodernistinė 20 a. pabaigos architektūra. Pagrindinis principas stilistinis
eklektizmas, jį priešinant modernizmo abstrakčiam formos grynumui. Eklektikoje pripažįstami visi stiliai,
nes jie įkūnija žmogų jį supančioje realybėje, o jie susikūrė tenkinant neįsisąmonintus žmonių poreikius.
Modernizmo architektūra kaltinama tuo, kad rėmėsi sumenkintu žmogaus gyvenimo įsivaizdavimu. Todėl
ir monotoninis naujųjų gyvenamųjų rajonų pobūdis prisidėjo prie dvasinio jų gyventojų skurdinimo.
Postmodernistai istorinę miesto dalį laiko absoliučia vertybe.
Oklahomos John M. Johansen teatro centras: akivaizdus žaismingumas, teatrališkumas, priešstata
dirbtiniam, formaliam visuomeninių pastatų stiliui. Projektuota 1965 m., pastatyta 1970 m.
|
|
Anot naujosios architektūros atstovų, dvasinis ryšys tarp architekto ir suvokėjo (ar gyventojo)
neįmanomas be sociokultūrinių tyrimų, nustatančių konkrečios vietos kultūros ir kitokius ypatumus.
Modernizmo atstovai tokius tyrimus nelaikė būtinais, pvz., Le Korbiuzjė Rio Žaneiro planą numatė
apskridęs miestą lėktuvu. O naujosios architektūros atstovai, tarkim švedas R. Erskinas, laiko, kad
architektas privaląs pirmiausia užmegzti artimus ryšius su gyventojais, o taip pat puoselėti tradicijas bei
buvimo kaimynystėje pobūdį, tačiau suteikti projektuojamiems statiniams išskirtinių bruožų. Jis ypač
pabrėžė poreikį atsižvelgti į neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių reikmes.
Tuo ir skiriasi postmodernizmas nuo modernizmo, laikiusio, kad minia apie architektūrą nieko
nenutuokia (tad architektas gali kurti su niekuo nesitardamas, o valdžia turi jį ginti). Kaip tik to reikalavo
Le Korbiuzjė, 5-e dešimtm. kurdamas prancūzų gyvenamojo namo chartiją, turėjusią tapti privaloma
norma. Atseit, minia yra istorinio chaoso nešėja, kuria reikia pratinti prie naujovių.
1) Didieji Mogolai Mogolų imperijos valdovų dinastija, valdžiusi 1526?1858 m. Save vadino šachais arba padišachais.
Pradininkas - Timūro ir Čingischano palikuonis Babūras, kilęs iš Ferganos Mogolistane.
Formaliai Didieji Mogolai Indijos valdovais buvo iki 1858 m.,
britų pašalinti iš sosto už tai, kad rėmė 1857?1859 m. Indų sipajų sukilimą.
Mogolų imperija buvo Indijos subkontinento valstybė 1526-1858 m.
Imperijos pagrindinė dalis buvo Šiaurės Indijoje, Indo-Gango lygumoje aplink Delio, Agros ir Lahoro miestus.
2) Čandigarchas miestas šiaurinėje Indijoje. Išsidėstęs Himalajų papėdėje. Yra universitetas.
Netoli dabartinio Čandigarcho yra deivės Čandi šventykla, todėl miestas pavadintas Čandi tvirtove.
Čandigarchas yra Pandžabo (vakarinė dalis) ir Harjanos (rytinė dalis) valstijų sostinė, tačiau
administraciškai šioms valstijoms nepriklauso, o yra atskira sąjunginė teritorija.
1947 m. Britų Indijos koloniją į dvi nepriklausomas šalis (Indija ir Pakistanas), Pandžabo regionas taip pat
buvo padalintas dviem šalims. Kadangi Lahoras atiteko Pakistanui, Indijai teko statyti naują sostinę. Vieta
pasirinkta pagal strateginius interesus ir Dž. Neru asmeniniais sumetimais. Čandigarhas pastatytas
19511965 m. pagal Indijos ir užsienio architektų (žymiausias Le Corbusier) projektą.
Papildomai skaitykite:
Prerafaelitai
Gyvenimo gėlelė
Borchesas ir matematika
Aklieji vargonų virtuozai
T. Gotjė. Mada kaip menas
Kultūrinis Užburtosios fleitos fonas
P. Gauguin: pirmykštės idilės paieška
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Australijos aborigenų matematikos samprata
Džordžas Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Ž.-P.Kometti. Kaip suprasti avangardo mirtį?
V.S.Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Omaras Chajamas: ne vien Rubijatai
Andy Warhol: paskutinė vakarienė
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Išmagnetintojas
Meno skiltis
Vartiklis