Krikščionybės įvedimas Lietuvoje. Vartiklis

Čia peržiūrėsime išeivių ir ikikarines pažiūras į krikščionybės įvedimą. Daugelį teiginių ir apibendrinimų jie paėmė iš vokiečių ir lenkų istoriografijos, tačiau juos vertino diferencijuotai, o taip pat papildė, išplėtė, modifikavo. Pasinaudoję Vatikano archyvu, jie išleido ir 2 tomų „Relationes Status Diocesium in Magno Ducatu Lituaniae“ (1971, 1978).

Lietuva priėmė krikščionybę vėliausiai Europoje – ir nuo pirmųjų misionierių pasirodymo tas procesas truko apie 400 m., iš jų, prisidengus šiuo tikslu, Teutonų ordino agresija truko apie 200 m.

Pirmieji misionieriai į Kuršių žemę ir Dauguvos žiotis atvyko kartu su vikingais jau 9 a. viduryje, kai popiežiaus legatas šiaurės Europos tautoms buvo šv. Anskaras¹⁾ (ar Anscharijus). 853 m. puolant Apuolę²⁾, Anskaras buvo Švedijoje, tad jis galėjo dalyvauti ir kuršių pilių puolime. 860 m. jis Kurše netgi įkūrė Piltenės vyskupiją.

Vėliau katalikų misionieriai prūsų ir kitose Pabaltijo žėmėse lankytis dažniau. Galiausiai vienuolis Meinhardas³⁾, siekdamas pakrikštyti vietos gyventojus, ėmė rinkti karines pajėgas, o popiežius skelbti kryžiaus žygius. 13 a. pradžioje susikūrė du stiprūs kariniai ordinai, kurių aukomis tapo prūsų ir latvių tautos, o lietuviai jiems priešinosi 200 m.

Apie atkaklią kovą liudija ordino metraštininkai, pvz., Petras Dusburgietis:

„1314 Viešpaties metais … tas pats brolis maršalas Henrikas su broliais ir Sembos bei Natangos vyrais žygiavo į Medininkų valsčių … Skatinami karšto tikėjimo ir tvirtai pasikliaudami Viešpačiu, jie iki galo padarė viską, ko buvo ėmęsi mūsų dievo Jėzaus Kristaus garbei. Štai kodėl kitą dieną jie įsiveržė į minėtą valsčių ir per tris mylias į viena bei į kitą pusę jį nusiaubė, degindami ir plėšdami, o nužudę bei paėmę į nelaisvę 700 žmonių, grįžo namo su dideliu grobiu.“

Tai tik vienas puolimas, o jų per metus būdavo kelios dešimtys. Tiems žygiams priešinosi Lietuvos valstiečiai ir bajorai, valdžią ir valstybę gynė jos valdovai. Visi krašto pajėgumai dirbo tik karinės galios stiprinimui. Per nenutrūkstamus mūšius žuvo daug pajėgaus jaunimo.

Kartu ordino vadovai vis atkakliau kišosi į vidaus politiką, naudodamiesi feodalų išdavystėmis, nesutarimais valdžioje. Ypač intrigų rezgimas suaktyvėjo 14 a. antroje pusėje, valdant Jogailai-Kęstučiui ir vėliau Jogailai-Vytautui.

Visa tai vertė Lietuvos valdovus galvoti apie krikščionybės įvedimą, net buvo pabandyta krikštytis (Mindaugas). Katalikybė atėjo per Lenkiją, diplomatinių vedybų keliu – ordino pagalba nepasinaudota ir taip jo politikai suduotas stiprus smūgis. Galiausiai 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužta ir jo karinė galia.

Lietuvių krikštas baigėsi Krėvos sutartimi, Jogailos vedybomis su Jadvyga. 1387 m. apkrikštyti aukštaičiai, o po 26 m. – žemaičiai.

¹⁾ Šv. Ansgaras (801-865) – Hamburgo-Bremeno arkivyskupas. Jam buvo pavesta skleisti krikščionybę šiaurės Europoje, tad jis vadintas „šiaurės apaštalu“.

Ankstyvoji Lietuvos istorija neturi rašytinių šaltinių apie tų laikų įvykus, tačiau galima naudotis išlikusiais ir patikimais šalių kaimynių šaltiniais, kuriuose minimi su baltų žemių christianizacija susiję įvykiai. Tai jau 853 m. Rimberto apie Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupą Ansgarą parašyta kronika „Vita sancti Anskarii per s. Rimbertum“, kurią parašė jo mokinys, Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupo įpėdinis Rimbertas iš Flandrijos. Būdamas aprašomų įvykių amžininkas, jis remiasi gyva istorine medžiaga ir priklauso prie žymiausių viduramžių šaltinių rašytojų. Remdamiesi šiuo šaltiniu galime pateikti hipotezę, kad Ansgaras buvo vienas iš pirmųjų misionierių, įžengusių į Lietuvos žemę. Manoma, kad šis šventasis galėjo aplankyti senąją Apuolės pilį, kuri stovėjo kuršių žemėje.

Per antrąją Ansgaro kelionę į Švediją (apie 850 m.) danai laivais surengę karo žygį į Kuršių kraštą (Chori), kuriame buvo penki miestai. Bet danai buvę nugalėti, didesnė jų dalis žuvo. Tad sužinome, kad kuršiai turėjo penkis miestus, vienas jų buvo vadinamas Apulia. Rimbertas apie tai rašo: „Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku, kai ponas vyskupas jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų [kuršių – M. D.] tėvynę... O ta valstybė turėjo 5 sritis.“ Juos buvo pavergę švedai, bet kuršiai panorėję laisvės ir sukilę. Tuo metu danai, surinkę daugybę laivų, užpuolė kuršius, siekdami juos pavergti ir apiplėšti. Pažindami švedų žiaurumą, susivieniję kuršiai drąsiai puolė danus, atėmė jų laivus, daugybę aukso, sidabro ir kito turto. Apie tai sužinojęs švedų karalius Olafas, norėdamas išgarsėti ir pavergti kuršius iš naujo, apie 850 m. puolė juos. Tais pačiais metais švedai atnaujino ekspansiją į kuršių žemę – jie atėjo skelbdami tikėjimą. Tarp švedų užpuolikų buvo misionierius ir pamokslautojas Ansgaras, esą jis labai vargdamas kuršių žemėje skelbė krikščionybę.

Ansgaras gimė 801 m. netoli Amjeno miesto Šiaurės Prancūzijoje. Jo tėvai buvo kilę iš kilmingos prancūzų ir saksų giminės, tarnavo imperatoriui Karoliui Didžiajam. Ansgaras vaikystėje nebuvo itin uolus, jis, kaip ir visi vaikai, labiau mėgdavo žaisti nei mokytis. Tačiau šventi sapnai jaunystėje jį pakeitė, paskatino siekti šventumo. Rimbertas minėtos kronikos devintame skyriuje atpasakoja viziją apie įvyksiančią misiją, kurią Ansgaras turės atlikti. Jis atsiduria tarp tikėjimo išpažinėjų, ir jiems pasirodo šviesa. Ją jis atpažino iš ankstesnės rojaus vizijos. Ir vėl išgirdo tą patį balsą, sakantį: „Tavo nuodėmės atleistos.“ Tada Ansgaras paklausė, ką turįs daryti, ir gavo užduotį krikštyti pagonius. Balsas jam sakė: „Eik ir paskelbk tautoms Dievo Žodį.“

Vėliau Ansgaras buvo pripažintas labai talentingu jaunuoliu. 823 m. jis išsiunčiamas į naujai įkurtą vienuolyną Naujojoje Korbėjoje dėstyti teologijos. „Čia jis gauna vienuolyno mokyklos mokytojo ir pamokslininko pareigas, taip pat yra vertinamas kaip magister scolae ir doctor populi, tai titulai, kurie aiškiai parodo jo aukštą dvasinį ir kultūrinį lygį.“

826 m. su juo šv. Ansgaras išvyko Danijon skelbti Kristų.“ Kelionė buvo nesėkminga, nes palydovai nesirūpino jaunaisiais misionieriais. 829 m. Ansgaras antrą kartą siunčiamas į Švediją su misijomis, bet jos taip pat nebuvo sėkmingos. Per kelionę jų laivą apiplėšė piratai. Grįžęs į vokiečių žemes, jis buvo paskirtas į naujai sukurtą Hamburgo vyskupiją, tampa vyskupu.

831 arba 832 m. jis išvyko į Romą, ten popiežius Grigalius IV jam įteikė palijų. „Hamburgo vyskupiją popiežius pakelia į arkivyskupiją, o asmeniškai Ansgarą deleguoja popiežiaus legatu šiaurės kraštams.“ Ansgaras, grįžęs į Hamburgą ir įkūręs naują arkivyskupiją, pradėjo eiti arkivyskupo pareigas. Hamburge jis pastatė katedrą, taip pat įrengė mokyklą ir biblioteką. Iš kitų šalių išpirktus vergus jis leisdavo į mokyklą, kad paruoštų misijoms šiaurėje.

Ansgaras, būdamas 50-ties metų, 852–853 m. dar kartą nukeliavo į Švediją. Tai viena reikšmingiausių jo gyvenimo kelionių į šią šalį, nes tada jis gavo karaliaus Olafo sutikimą christianizuoti švedus. Apie šią kelionę, jos tikslus ir kaip sekėsi Ansgarui susitarti su švedais, sužinome iš minėto šaltinio – Rimberto kronikos.

864 m. pabaigoje jis labai nusilpo ir pajuto artinantis mirtį. Tai jį sukrėtė, jis dar labiau puolė į neviltį, kad negaus kankinio vainiko už kovą prieš pagonis, bet turės kaip sergantis žmogus mirti lovoje. Draugai jo ligą ir ištinkančias nesėkmes mėgino aiškinti kaip kankinystę. Ansgaras nuo ligos mirė 865 m Brėmene.

²⁾ Apuolė - pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuvos vietovė (dabart. Skuodo rajone). Tai buvo senovės kuršių žemių sostinė, ji minima vikingų sagose ir vėlesnėse kronikose. 853–854 m. Švedijos karalius Olafas su didele kariuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia, kurį gynė apie 15 000 karių (skaičiai perdėti) iš 5 sričių. Devintąją apgulties dieną prasidėjo derybos, apuoliečiai sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir pripažino švedų valdžią. XIII a. pradžioje Apuolė neteko gynybinės reikšmės, įėjo į kuršių Ceklio žemę. Minima 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo kuršių žemių dalybų akte. XVI a. raštuose minima Apuolės vaitystė, priklausiusi Grūstės valsčiui. Apuolėje būta bajorų sodybų

Meinhardas gimė Vokietijoje tarp 1134 ir 1136 metų. Apsisprendęs išvyko į misijas Livonijoje. Kaip kapelionas įsėdo į vieną iš Liubeko prekybinių laivų. Išsilaipinęs Rygos įlankoje, paprašė ir Rusijos kunigaikštis Vladimiras jam davė leidimą pamokslauti vietinams gyventojams pagonims.1184 m/ Meinhardas ėmėsi pirmosios bažnyčios statybos Uxkulyje, esančiame Dauguvos pakrantėje.
Meinhardas jau būdamas senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos mirė taip ir nepamatęs ilgai lauktos pagalbos, be abejonės, nusiminęs dėl, atrodytų, žlugusios veiklos, kuriai išeikvojo tiek energijos.