Stačiatikybė: Po Bresto unijos
1599 m. mirus Kijevo metropolitui Michailui Ragozai, jo vietą užėmė vyskupas Ignatijus Potėjus. Jis ėmėsi persekioti stačiatikius dar labiau, bandė perimti Kijevo-Pečioros laurą ir Kijevo Sofijos soborą. Be to, jis Vilniaus stačiatikių broliją išstūmė iš Troickio vienuolyno ir ten įsteigė unitišką, kuriai vadovavo jėzuitų auklėtinis archimandritas Josifas Rutskis. 1609 m. visos Vilniaus cerkvės, išskyrus šv. Dvasios, buvo perduotos unijai. Stačiatikiai buvo taip suirzę dėl Potėjaus, kad pasikėsino į jo gyvybę.
Jo įpėdinis J. Rutskis unijos sustiprinimui 1617 m. Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje įsteigė baziliečių ordiną. Sudarę sąjungą su jėzuitais, baziliečiai koncentravo veiklą jaunimo auklėjimui katalikiška dvasia. Stačiatikių vienuolynai buvo keičiami baziliečių, o cerkvėse buvo naikinami ikonostasai ir įrengiami vargonai.
Apie stačiatikių padėtį Meletijus Smotrickis "Frinosas arba rytų cerkvės rauda" (1610) rašė: "Nelaimė man, vargšei! Nelaimė man, nelaimingajai!.. Anksčiau puiki ir turtinga, o dabar išniekinta ir skurdi, kadaise karalienė, viso pasaulio numylėta, dabar pažeminta ir vijų ujama... Dabar tapau pajuoka pasauliui, o anksčiau man lenkėsi žmonės ir angelai... Mano dvasininkai apakinti blizgesio, mano ganytojai, pamiršę, kad kalbama apie sielas, tapo nebyliais. Mano senoliai nukvailėjo, jaunieji sulaukėjo, mano dukros pasidavė ištvirkimui, o visi, užmiršę Dievą ir tiesą, teturi vieną užmačią pražudyti savo sielą".
Kreipdamasis į Lenkinos ir LDK Karūnos senatą, jis sako: "Jums, aukščiausiasis ir
gerbiamiausias senate, ne paslaptis tas pražūtingas religijos padalijimas, mūsų rusų tautoje
kilęs prieš 28 metus... Kenčiam didelį pažeminimą ir stiprius suvaržymus, ir nieko nėra mūsų
tėvynėje, pas panorėtų mus išgelbėti. Mums atimtos teisės, laisvės ir privilegijos, mus kūnu ir
siela verčia tarnauti tam neturintys jokios teisės, jokio pagrindo, jokios valdžios".
Norėdamas susilpninti "Frinoso" įspūdį, jėzuitas Petras Skarga parašė "Perspėjimas graikiškojo tikėjimo Rusiai prieš Feofano Ortologo raudą", o karaliaus sekretorius unitas Ilja Morochovskis "Rytų cerkvės raudos paguodą arba nuraminimą". Žygimantas III Vilniaus tipografijoje uždraudė spausdinti knygas, "skatinančias maištauti prie dvasinę ir pasaulietinę valdžią". "Frinosas" buvo konfiskuotas ir sudegintas.
Stačiatikių padėtis tapo dar sunkesne 1623 m. Vitebske nužudžius Polocko unitų vyskupą Josafatą Kuncevičių. Komisarų teismo, kuriam vadovavo Liudvikas Sapiega, sprendimu Vitebskui atimtus Magdeburgo teisės, nugriauta rotušė, iš cerkvių nukelti varpai, kuriais skambino kviesdami maištauti prieš vyskupą, dviem pirmiesiems patarėjams ir 18-ai Vitebsko piliečių nukirstos galvas, o per 100 pabėgusiųjų "už akių" nuteisti myriop.
1623 m. mirė karalius Žygimantas III Vaza, pagrindinis unijos iniciatorius. Dėl jo fanatiškos pozicijos subrendo sąlygos Ukrainos ir Baltarusijos žemių prijungimui prie Rusijos. Jo įpėdinis Vladislavas IV puikiai suvokė, kad reikia keisti konfesinę šalies politiką. Popiežiaus nuncijui jis pasakė: "Puikiai žinau unijos istoriją. Ji įvesta jėga, be didesnės rusų gyventojų dalies sutikimo; ją priėmė ir įvedė kai kurie dvasininkai, ir, beje, iš asmeninių paskatų".
Pirmininkaujant karaliui, metropolitas J. Rutskis sudarė komisiją iš stačiatikių ir unitų, kuri
pabandė sutaikyti abi puses. Ji suformulavo labai svarbias nuostatas:
1) paskelbta visiška laisvė "rusų" tikėjimui; t.y. stačiatikių ir unitų;
2) abiem suteiktos teisė turėti savą dvasinę hierarchiją stačiatikiams suteikiant teisę rinkti
metropolitą ir keturis vyskupus: Lietuvos, Lucko, Peremyšlskui ir Mstislavui;
3) užtikrinama teisė turėti brolijas, mokyklas ir tipografijas;
4) stačiatikiams daugelyje vietų sugražintos cerkvės ir vienuolynai;
5) unitams leista sugrįžti į stačiatikybę;
6) stačiatikiams leista užimti įvairias pareigas ir pan.
Šios nuostatos 1635 m. Seime įtrauktos į konstituciją, tačiau jas įvykdyti nebuvo paprasta. Unitai atsisakinėjo gražinti perimtas institucijas, cerkves ir vienuolynus. Ir vis tik trumpas Vladislavo IV valdymas buvo prošvaistė stačiatikiams. Būtent tuo metu vakarų Rusijos cerkvės vadovu tapo metropolitas Piotras Mogila (1633-1646), išvystęs plačią šviečiamąją ir mokslinę veiklą. Jis įsteigė garsiąją Kijevo-Mogiliovo akademiją aukštąją dvasinę stačiatikių mokyklą, kurioje buvo dėstoma graikų, slavų ir lotynų kalbomis.
Vladislavas IV nepajėgė įveikti unitų ir jėzuitų partijų, viešpatavusių Seime. Tai sukėlė 1648-1653 m. karą, kurio pasėkoje prie Rusijos buvo prijungta kairiakrantė Ukraina. Ne už kalnų buvo ir Žečpospolitos Baltarusijos žemių praradimas...
Palemono sūnūs
Latgalos lietuviai
Lietuvos antipodas
Teliavelis saulės kalvis
Universiteto spaustuvininkas
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Stačiatikybė: nekritikuotina
Dostojevskių šeimos kilmė
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Burtai ir tikėjimai Vilniaus krašte
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Juodasis arapas Baltarusijoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Birutės kalno astronominis kalendorius
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Lietuvių literatūros tendencijos
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Pasaulio sukūrimas lietuvių mituose
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Rusų vienuolio vaizdinys
Velnių muziejus Kaune
Simpatizavęs laisvamanybei
Šuolis iš savęs
Vilnius po senovei
Ilguvos dvaras
Mitologijos puslapis
Vartiklis