Liudviko Rėzos biblioteka
Rašytojui asmeninė biblioteka jo kūrybos ir talento skatintoja; tyrinėtojui bibliotekos savininko ir jo kūrybinio proceso pažinimo šaltinis. Liudviko Rėzos (1776-1840) biografiją rašė ne vienas istorikas, tačiau verta tarp jų paminėti ir A. Jovaišo monografiją Liudvikas Rėza (1969), pasižyminčią duomenų turtingumu bei požiūrio platumu. Tačiau apie L. Rėzos biblioteką žiupsnelį žinių suteikė pirmosios jo biografijos autorius F.V. Šubertas (1855), kiek daugiau A. Jovaišas. Tačiau vėliau buvo surastas jo bibliotekos katalogas.
L. Rėzos bibliotekos istorija trumpa, tačiau savita. Pirmąsias knygas būsimasis profesorius
įsigijo tikriausiai vėlai jaunystėje buvo neturtingas, studijų metu gyveno iš labdarių paramos bei
privačiomis pamokomis užsidirbtų grašių. Bibliotekos užuomazgą reiktų sieti su 18 a. paskutinio
dešimtmečio antrąja puse, su L. Rėzos poetinių bandymų ir publikacijų pradžia. Anot F.V. Šuberto,
sistemingai knygas kaupti jis pradėjo ir branduolį sudarė 1800-06 m. Bibliotekos pobūdį lėmė jos
savininko profesija ir interesai. Da studijų laikais jis mėgo istoriją, filosofiją ir Rytų kalbas.
Universitete dėstė hebrajų, chaldėjų, arabų, lietuvių kalbas bei teologiją; iš teologijos apsigynė
daktaro disertaciją, tyrinėjo Mažosios Lietuvos istoriją, lietuvių kalbą, literatūrą, tautosaką; spaudai
parengė K. Donelaičio Metus (1818), gal ir K.G. Milkaus Pilkainį (19 a. pradžia), Bibliją
(1816) ir kitus protestantų raštus. Apie L. Rėzos knygų pasaulį liudija kai kurios jo laiškų
nuotrupos, istorikų užuominos. Nesunkiai pastebima, kad profesorių labiausiai domino istorijos
veikalai. Net sunkiais karo laikais jis siuntė laišką archyvarui A. Henigui dėl J. Brando Kelionių...
(1702), kurioje buvo lietuvių tautosakos užrašymų. Kitą kartą L. Rėza nuvyko į Vroclavo
universiteto biblioteką ir studijavo A.Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istoriją (1650-79), nes jos
Karaliaučius neturėjo. Vėliau profesorius laišku teiravosi G. Grodeko, ar Vilniuje nėra M.
Strijkovskio Kronikos (1582 ir 1766 m.) bei kitų knygų. Nuolatinis mokslinis darbas vertė L. Rėzą
leidinius kaupti.
Knygų pirkimas tapo pagrindiniu komplektavimo šaltiniu ypač, kai nuo 1818 m. pradėjo gauti ordinarinio profesoriaus, iki mirties dažnai renkamo fakulteto dekano ir net prorektoriaus algą. Kaip žinoma, L. Rėza neskubėjo į keliones, tad daugumą knygų įsigijo Karaliaučiuje. Čia 19 a. pirmoje pusėje veikė stambūs ir nuolat tarpusavyje konkuruojantys brolių Borntrėgerių, J.H. Bono, A.V. Uncerio knygynai, F. Rabės antikvariatas. Kai ką galėjo parsivežti ir iš kelionės į Londoną, kai grįžo per didžiuosius Olandijos, Belgijos ir Vokietijos miestus. Kartais profesorius prenumeravo Karaliaučiuje leidžiamas knygas. Jo pavardė įrašyta L. Bačkos Prūsijos istorijos (1802) prenumeratorių sąraše.
Kitas, gerokai mažesnis komplektavimo šaltinis buvo dovanos. Savo veikalus dovanodavo autoriai, dažniausiai priklausę akademinio rato žmonėms. Dainas žemaičių (1829) greičiausiai atvežė pats S. Stanevičius. Jis Karaliaučiuje lankėsi 1830-1831 m. sandūroje. Atrodo, kad ne vieną savo spaudai parengtą ir Tilžėje išleistą knygą yra padovanojęs N.F. Ostermejeris.
Buvo galimybių įsigyti literatūros ir mainais. Juk pats L. Rėza parašė ar spaudai parengė apie 30 knygų. Pvz., G. Grodekui jis nusiuntė savo Lietuviškosios Biblijos istoriją (1816), tad ką nors galėjo gauti ir iš Vilniaus. Darbui reikalingą literatūrą padėjo komplektuoti ir priklausymas įvairioms draugijoms. Tai, kad profesorius buvo Kuržemės literatūros ir meno draugijos narys, matyt, galima sieti ir su nemažu latviškų ir Latvijoje kitomis kalbomis išleistų knygų skaičiumi jo bibliotekoje. L. Rėza kaupė ne tik knygas, bet ir rankraščius. Jo bibliotekoje buvo K. Donelaičio kūrinių originalai, lietuvių liaudies dainų užrašymai, anoniminis priežodžių ir mįslių rinkinys (17 a.), J. Brodovskio vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodyno rankraštis (18 a.), spėjamas D. Kleino vokiečių-lietuvių kalbų žodyno nuorašas (17 a.), kiti žodynai.
Kaip L. Rėza tvarkė knygas šiek tiek žinoma. Jos buvo gerai saugomos ir laikomos specialiai gamintose lentynose. Savo knygas profesorius stropiai ženklino marginalijomis: pastabomis, citatomis, įvairių šaltinių nuorodomis. Šio įpročio profesorius atsisakė tik paskutiniaisiais gyvenimo metais, pradėjęs dažniau sirguliuoti ir vis mažiau bepajėgdamas sekti literatūros naujienas. Profesoriaus knygomis naudojosi ir kiti asmenys. L. Rėzos bibliotekoje 1830-31 m. greičiausiai dirbo kartu atvykę J. Plateris ir S. Stanevičius, 1839 m. - rusų slavistas P. Preisas. Pastarasis viename laiške kolegai rašė: Naudojuosi tik jo biblioteka, kurioje labai daug lietuvių labai vertingų rankraščių. Matyt, nuolatinis profesoriaus knygų skaitytojas buvo jo mokinys ir įpėdinis universitete F. Kuršaitis.
Atrodo, kad pats L. Rėza savo bibliotekos likimu nesuskubo pasirūpinti. Testamentas lietė tik jo
pinigų santaupas apie 23 tūkst. talerių. Knygos buvo parduotos 1841 m. gegužės 24 d. ir paeiliui
kitomis dienomis vykusiame Karaliaučiaus aukcione, o gautos lėšos, matyt, prijungtos prie
palikimo, iš kurio, vykdant L. Rėzos paskutinę valią, netrukus buvo pastatytas bendrabutis
neturtingiems studentams. Asmeninių bibliotekų pardavinėjimas aukcione įprastinis to meto
reiškinys. Panašaus likimo susilaukė ir kitų įžymių Karaliaučiaus universiteto profesorių lituanistų
P. fon Boleno (1796-1840), F. Neselmano (1811-1881) ir F. Kuršaičio (1806-1884) knygos. L.
Rėzos knygų aukcioną greičiausiai organizavo F.V. Šubertas. Pagal tradiciją visuomenei informuoti
buvo išleistas Prof. dr. Rėzos (
) bibliotekos katalogas. Jį išspausdino ir platino Karaliaučiaus
spaustuvininkas E.J. Dalkovskis. Katalogo sudarytojas nežinomas. Sprendžiant iš neblogų knygų
klasifikacijos žinių, tikslaus lietuviškų leidinių antraščių vertimo į vokiečių kalbą ir artimų santykių
su velioniu, katalogą galėjo parengti F. Kuršaitis. U knygomis interesantai galėjo susipažinti
kiekvieną aukciono dieną nuo 14 iki 15 val. Karaliaučiaus karališkosios vokiečių draugijos
posėdžių salėje. Kaip kitos profesorių bibliotekos, taip ir L. Rėzos biblioteka lankytojų pritraukė iš
visos Mažosios Lietuvos ir Vokietijos. Knygas pagal katalogą jie įsigydavo per tarpininkus.
Karaliaučiuje užsakymus L. Rėzos knygoms priiminėjo vietos universiteto sekretorius Eversas,
profesorius K.F. Merlekeris ir privatdocentas Tomas, Berlyne Beserio, Gdanske Homano,
Vroclave Šleterio, Leipcige O.A. Šulco, Hamburge Švormštėto, Getingene Šneiderio
knygynai, Halėje Lipertas, Jenoje Baumas (abu aukcionų komisarai). Vien iš šitų miestų
pavadinimų sąrašo nesunku įsivaizduoti, kokia L. Rėzos bibliotekos išsisklaidymo geografija.
Žinoma, didžiausią dėmesį jai rodė vietos šviesuomenė. Daug knygų įsigijo minėtasis F.V. Šubertas
istorijos profesorius ir L. Rėzos vardo bendrabučio prižiūrėtojas. Kažkas iš vietinių aukcione
nupirko ir knygų lentynas.
Sprendžiant pagal katalogą, L. Rėzos biblioteka turėjo spaudinių, išleistų ir 1531-1840 m., tačiau jos pagrindą sudarė 18-19 a. literatūra. Knygos sugrupuotos į 16 skyrių. Pirmas ir didžiausias teologijos (972), toliau eina gramatikų (63), žodynų (69), klasikinės literatūros (49), moderniosios grožinės literatūros (80), filosofijos (40), gamtos mokslų (22), medicinos (8), teisės (30), enciklopedijų (18), literatūros istorijos (29), istorijos ir geografijos (66), Prūsijos istorijos (137), įvairenybių (90), periodinių leidinių (177), žemėlapių (7) skyriai. Toks bibliotekos turinys atspindi realų jos savininko veiklos ir interesų vaizdą.
Rinkinyje vyravo knygos vokiečių ir lotynų kalbomis. Bendras leidinių kitomis kalbomis taip pat nemažas. Poliglotiškumo įspūdį bibliotekai ypač suteikė žodynai ir kalbotyros veikalai, Biblijų kolekcija. Biblijų rinkimas tuo metu buvo visuotinė mada. L. Rėzos knygos, be minėtųjų, buvo išspausdintos anglų, arabų, danų, estų, graikų, ispanų, latvių, lenkų, prancūzų, prūsų, rusų, švedų, žydų, retomis Afrikos ir Rytų šalių tautų kalbomis. Matyt, profesorius mokėjo kaimynų latvių ir estų kalbas. Jis turėjo A.V. Hupelio Estų kalbos gramatiką (1780), G.F. Štenderio Latvių kalbos gramatiką (1783), K. Elverso Vokiečių-latvių kalbų žodyną (1748). Dėmesį atkreipia danų kalbininko, vieno lyginamosios istorinės kalbotyros pradininkų, R.K. Rasko Senovės šiaurės, arba islandų kalbos kilmės tyrinėjimas, kuriame įrodytas germanų kalbų giminingumas baltų, slavų, graikų ir lotynų kalboms.
Lietuvškoji bibliotekos dalis 65 knygos ir 2 periodiniai leidiniai. Tai didžiausias iš visų žinomų feodalizmo epochos lietuvių spaudos rinkinių. Beje, knygų egzempliorių buvo daugiau nei pavadinimų 87. L. Rėza po 2-3 egzempliorius kaupė kalbotyros veikalų, savo paties darbų, tautosakos rinkinių. Nežinia, kodėl jis saugojo 6 egz. religinio turinio brošiūros Šešiolika trumpi kalbesei.
Lietuviškoje bibliotekoje pasaulietinio turinio buvo 10 knygų. Tai lietuvių filologams gerai žinomos G. Ostermejerio (1791) ir K.G. Milkaus (1800) gramatikos, F.V. Hako (1730), K.G. Milkaus (1800), Pil. Ruigio (1747), K. Sirvydo (1713) lietuvių kalbos žodynai, L. Rėzos spaudai parengti K. Donelaičio Metai (1818), Ezopo pasakėčios (1824), pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys (1825), S. Stanevičiaus Dainos žemaičių (1829). Negalima nepastebėti, kad L. Rėza turėjo visus iki jo išspausdintus lietuvių kalbos žodynus. Skaičiumi vyravo religinio pobūdžio literatūra: Biblijos ir dalių atskiri leidimai sudarė 16 vienetų, katekizmai 4, giesmynai 5, maldaknygės 2, agendos 3, įvairaus turinio 25. Tai dėsninga. Tokios turinio proporcijos vyravo ir to meto lietuvių knygos leidyboje. L. Rėzos bibliotekoje anksčiausiai išleista lietuviška knyga buvo 1625 m. J. Rėzos Psalteras Dovido, vėliausiai 1839 m. F.F. Reinhardo protestantiški pamokslai Keturios mišės. 17 a. buvo vienas, 18 a. - 16, 19 a. - 39, nenustatyto amžiaus 11 spaudinių L. Rėza kaupė tiek Mažosios, tiek Didžiosios Lietuvos knygas. Mažosios Lietuvos lietuvių spaudinių jis turėjo daugiausia 62. iš jų 41 buvo pasirodęs Karaliaučiuje, 12 Tilžėje, 1 Klaipėdoje. Pastebimas didesnis dėmesys Hartungo firmos (su tuometiniu įmonės savininku G.F. Hartungu L. Rėza bičiuliavosi) ir J.H. Posto spaustuvių lietuviškajai produkcijai. Visos (4) Didžiosios Lietuvos knygos buvo vilniškės. L. Rėza nepaisė konfesinių barjerų. Jis rinko tiek protestantams, tiek katalikams skirtas knygas. Tačiau išlikęs katalogas neleidžia jo laikyti tikru bibliofilu. Sąraše trūksta daug 18-19 a.sandūroje Karaliaučiuje išėjusių ir lengvai pasiekiamų spaudinių. O prabangūs, į marokeną įrišti ir aukso pjūviu papuoti K. Donelaičio Metai tikriausiai buvo skirti paties leidėjo ir vertėjo darbų reprezentacijai.
L. Rėza turėjo ir lietuvių bibliografams nežinomų knygų. Tai 1806 m. Evangelia Nikodemo, 1809 m. kartu išleistas M. Liuterio Mažas katgismas ir J.J. Rambacho Pamokslas apie išganymo davadą. Kaip rodo 968 įrašas Luther's Katechismus von Rambach (samaitisch). Kgsbg., o J., pastarųjų dviejų autorių knyga Karaliaučiuje buvo išleista ir lotynišku raidynu, bet nepažymėti jos leidimo metai. Tokio spaudinio lietuvių bibliografija taip pat nežino. Kataloge užregistruoti pirmuoju lietuvišku periodiniu leidiniu laikomi 1823-24 m. Nusidavimai dievo karalystėje. Tačiau jie, skirtingai nuo Nusidavimų apie evangelios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų, pateko ne tarp periodinių leidinių, bet tarp periodinių leidinių, bet tarp knygų aprašų. Kadangi Nusidavimai... užregistruoti kaip 2 dalių knyga, galima spėti, kad jie buvo įrišti į metinius komplektus su atskirai išspausdintais antraštiniais lapais. Iš viso, šio neišlikusio spaudinio priskyrimas periodiniams leidiniams ir dabar neaiškus. Galutinai paaiškėjo tik viena - Nusidavima... pasirodė J.H. Posto spaustuvėje Tilžėje.
Iš visų mums žinomų asmeninių bibliotekų katalogų L. Rėzai skirtasis yra svarbiausias. Jį reikia toliau tirti.
Trakų pilys
Žemaičių epas
Stakliškių versmės
Universiteto spaustuvininkas
16 a. kultūros paminklas
Ką pasakoja senas laiškas?
Senoji Buivydžių bažnyčia
Knygų spausdinimas Lietuvoje
Barboros Radvilaitės portretas
Pirmoji knyga Šiaulių tema
Kalbininkas, gamtininkas, pedagogas
>
Visos kalbos vertos pagarbos
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Lietuvių senojo tikėjimo pradmenys
Sebastiano Miunsterio Kosmografija apie Lietuvą
M. Strijkovskio "Kronikos" lietuvių dievai
Baltijos kraštai Pršemyslo Otakaro II politikoje
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Vilkaviškis iki 19 a.
Traktatas apie dvi Sarmatijas
Baltų Dievas ir šviesa
Lankytina Kupiškio rajone
Visą gyvenimą - priekyje
Simpatizavęs laisvamanybei
Naugardas ir Lietuva
Psichiatrijos pradininkas
Kur gieda angelai...
Apie Rygos įkūrimą
Vilnius po senovei
Vartiklis