Apie Rygos įkūrimą. Vartiklis

Istorikų tarpe vyrauja dvi visiškai skirtingos nuomonės apie Rygos įkūrimą. Pagal pirmąją, ji įkurta tik 13 a. pradžioje kaip vokiečių pirklių ir kryžiuočių atraminis punktas, o pagal antrąją, Ryga jau nuo 10 a. buvo stambiausias miestas Dauguvos žemupyje.

Iki archeologinių tyrinėjimo pradžios seniausios žinios apie Pabaltijo miestų ištakas buvo Henriko Latvio^**) „Livonijos kronikoje“ (skaitykite ištraukas). Pagal šį metraštį, lyviai 1200-ais vyskupui Albertui^*), prieš jam išvykstant į Vokietiją, nurodė vietą, kurią jie vadino Ryga (IV, 5). Sekančiame skyriuje pranešama, kad 1201 m. plačiame lauke buvo pastatytas Rygos miestas (manoma, kad pavadinimas kilo nuo buvusios Dauguvos upės Rygos atšakos, nors yr air kitų nuomonių), greta kurio buvo galima statyti uostą laivams (V, 1). O 1202 m. į Rygą atvyko vyskupo Alberto brolis Engelbertas su pirmaisiais miestiečiais (VI, 2) ir vyskupas savo rezidenciją iš Ikškilės (Ikskulio, Uexküll) perkėlė į Rygą. 1211 m. pradėta statyti Rygos katedra.

Rygos miestas pradėjo formuotis Dauguvos dešiniajame krante, kur jos senvagė Spekiupė, atsimušdama į Kubės kalną, suka į Dauguvą. Šią senvagę, pradedant nuo Kubės kalno, vadino Ryga (Rydzinia, Rydzene). Prie Dauguvos ji suformavo išplatėjimą, t.y. Rygos ežerą, kuris ir buvo pirmasis Rygos uostas. Seniausioji žmonių įsikūrimo vieta Rygoje galėtų būti Indrikio kronikoje paminėtas Senasis kalnas. Patikimas žinias apie Rygos apgyvendinimą 12 a. pateikia archeologiniai kasinėjimai senųjų kaimų vietose Alberto aikštėje ir Peldų ir Ūdensvaro gatvės kampe. Jie liudija, kad Rygą apgyvendino kuršiai arba sukuršėję lyviai ir Dauguvos žemupio lyviai, kurie užsiėmė amatais (kaulo, medžio, gintaro, geležies apdirbimu), žvejyba, gyvulininkyste ir prekyba.

1938 m. pradėti Rygos Senamiesčio archeologiniai tyrinėjimai. Per 50 m. kasinėjimai atlikti daugiau nei 80 objektų. Jie parodė, kad Senamiestis pradėtas apgyvendinti dar 10-11 a. ir kad gyventojai vertėsi tiek amatais, tiek prekyba. Tačiau iki 7-ojo dešimtm. pabaigos beveik neatlikti tyrimai Dauguvos žemupio 10-12 a. paminkluose. Tai ir leido įsigalėti nuomonei, kad Ryga jau nuo 10 a. buvo svarbiu centru.

1966-75 m. kelių kilometrų atstumu Rygos hidroelektrinės užtvindymo zonoje atlikti platūs archeologiniai tyrinėjimai. Ištirta apie 60 skirtingų periodų paminklų 50 km² plote. Daug paminklų palyginti mažame plote paaiškinama patogia rajono geografine padėtimi. Dėl po ledynmečio vyravusių sąlygų rajono, esančio 30 km palei Dauguvą, apgyvenimo tankis skyrėsi. 15 km nuo jūros iki Dole salos upė teka vadinamąja pajūrio žemuma, susidariusia atslūgus jūrai. Čia daug pelkių, ežerų, kopų, o dirvą sudaro nederlingas smėlis. 10-12 a. paminklų čia nedaug. Palei Dole salą smėlį pakeičia dolomitas. Čia susidaro vadinamieji Rumbulų slenksčiai, laivininkystėje trukdę dar senovėje. Toliau dirva molinga, derlinga. Krantai aukštesni, vietomis atsidengia dolomitų uolos. Būtent čia nuo bronzos laikotarpio tankiausiai kūrėsi gyventojai. Didelis gyventojų antplūdis pastebimas 10 a., kai pradėjo formuotis ankstyvieji feodaliniai ryšiai ir Dauguvos upę kirto keli svarbūs sausumos keliai. Kas pora kilometrų buvo įsikūrusi kokia nors lyvių gyvenvietė, reta kurios buvo kapinynas. Viso rasta apie 13 tokių gyvenviečių, kurių kiekvienos plotas 2-5 ha.

Dauguvos žemupyje 10-11 a. verstasi žemdirbyste, gyvulininkyste ir žvejyba. Yra duomenų ir apie amatus (geležies gavyba, bronzos apdirbimas, papuošalų gamyba, audimas, puodžių dirbiniai ir kt.). 10-12 a. svarbiausiais centrais šiame krašte buvo Daugmalė su priešingame krante buvusia Laukskola, grupė gyvenviečių Dole saloje ir aukščiau jos (Salaspilis, Martynsala, Rauši, Vampenieši). Tačiau kadangi amatai buvo išsimėtę per visas stambesnes gyvenvietes, tai rodo, kad iki pat 13 a. čia nebuvo vieno gerokai stambesnio centro, kuriame būtų susikoncentravę amatai.

Daugmalė įsikūrusi kairiame krante maždaug 20 km nuo Rygos prie nedidelio upelio žiočių, užėmė 3800 m² plotą, iš trijų pusių juosiama minėto upelio, tekėjusio gilia (iki 10 m) dauba bei Dauguvos stačiu krantu. Rytinėje pusėje buvo supiltas 7 m aukščio ir 80 m ilgio pylimas, prieš kurį iškastas griovys. Kitame krante, priešais ją, 1000 m ilgio ir 60-100 m pločio juostoje buvo įsikūrusi Laukskola, kurią sudarė dvi gyvenvietės, užimančios 4 ha Doles sala map

plotą. Tarp jų maždaug 300 m buvo įsiterpęs 6 ha ploto kapinynas. Šių dviejų gyvenviečių svarbą liudija ne tik įtvirtinimai ir nemažas plotas, tačiau ir turtingos įkapės. Rasta 10-11 a. Vakarų Europos dinarų, arabų dirgamų, Bizantijos monetų, skandinavų fibulų, apyrankių, Damasko plieno ginklų, daiktų iš Rusijos, daiktų su išgraviruotomis runomis ir pan. Spėjama, kad gyventojų etninė sudėtis buvo mišri, matyt, gyveno lyviai ir žemgaliai, trumpam galėjo apsistoti vikingai, rusai ir kitų tautų atstovai. Tačiau Daugmalės vystymasis buvo nutrauktas 12 a. viduryje arba pabaigoje. Ją sugriovus, gyvenimas neatsikūrė - tik vienoje iš Lauksmalos gyvenviečių gyventa iki 13 a.

„Livonijos kronika“ visus lyvius, 12-13 a. pr. gyvenusius tarp Ikškilės ir Rygos, vadina Salaspilio lyviais (livones Holmensis), o jų vieninteliu vadu Ako. Tad, matyt, saloje įsikūrusioje Martynsaloje buvo administracinis krašto centras. 12 a. pabaigoje, iškart, pabaigus Ikškilės akmeninės pilies ir bažnyčios statybą, vyskupas Meingardas iš Segebergo, vokiečių pirkliai kartu su lyviais Martynsaloje pastato akmeninę pilį, kurią kurį laiką valdė tik lyviai.

Pirmieji Rygos gyventojai įsikūrė dabartinio Senamiesčio vietoje, maždaug 10 km iki jūros. 28 ha pusiasalyje, iš trijų pusių supamame upių, įsikūrė dvi gyvenvietės: vienas prie Rygos upės žiočių, o kita ant Dauguvos kranto. Iškilusią vietą pusiasalio centre, kur dabar Domos bažnyčia, buvo kapinynas. Maždaug už pusės kilometro buvo Henriko „Kronikoje“ minima gyvenvietė „Mons Antiqus“, gaila, kad išrausta dar 18 a.

Seniausi radiniai Rygos Senamiestyje - bronzinis kryžiaus formos segtukas, papuošalas iš varpelių, vienpusės kaulinės šukos ir kt. - datuojami 10-11 a. Gerokai gausiau 12 a. radinių, kurie koncentruojasi tam tikrose vietose. Sprendžiant iš radinių 12-13 a. pr. kapinyne, Rygoje, greta lyvių ir žemgalių, gyveno ir persikėlėliai iš šiaurinės Kuržemės - vendai ir Kuržemės lyviai (dėl kurių įpročio į kapą dėti anglis iš laidojimo laužo galima tiksliai juos datuoti radioaktyvios anglies metodu). Radiniai leidžia nustatyti ir gyventojų užimtumą - visur ir gausiai randama žvejybai skirtų reikmenų (plūdžių ir svarelių tinklams, kabliukų, valčių detalių, tinklų ir bučių liekanų). Yra atskirų radinių susijusių su žemdirbyste ir gyvulininkyste.

Vienas svarbiausių verslų buvo vietinės balų geležies gavyba ir lydymas specialiose krosnyse. Balų rūdoje geležies procentas yra žemas, todėl susidaro daug atliekų - šlako, kurio gausiai rasta abiejose Rygos gyvenvietėse. Kartu randama ir molinių ir akmeninių liejimo formų, o taip pat bronzos liejinių. Kartu pažymėti ir kauro raižymo, gintaro apdirbimo amatai, audimas.

Tačiau, skirtingai nuo Daugmalės, čia nėra atvežtinių 10-11 a. daiktų. Vyrauja iš Rusijos atvežti 12 a. daiktai (stiklinės apyrankės ir karoliai, bronziniai kryželiai, žiedai ir kt.). Kai kurie jų gausiai randami tik Rygoje, pvz., rusų moterų pamėgtos stiklinės apyrankės (Rygoje jų per 500, o kitur tik pora dešimčių). Kultūriniame sluoksnyje rasti 12 a. daiktai iš Vakarų Europos. Be keramikos, paminėtini stikliniai audinių lyginimo akmenys, ornamentuotos bronzinės (vadinamosios, Hanzos) taurės ir kt.

Kita radinių grupė - vietos prekės, vertintos tarptautinėje rinkoje. Tuo metu tai buvo medus, kailiai, vaškas, gintaras. Nei kailiai, nei medus nepaliko pėdsakų, tačiau ne kartą kasinėjimų vietose rasti mediniai indai su vašku. Gaisravietėse rasta nemažos apdegusio skirtingų dydžio gintaro gabalų atsargos.

Kas tada buvo Ryga? Pastatų išsidėstymas palei krantą, 2-3 ha plotas, įtvirtinimų nebuvimas, gyventojų ūkinės veiklos požymiai rodo, kad ji mažai kuo skyrėsi nuo kitų gyvenviečių palei Dauguvą. Taigi, ji iki 13 a. pr. negalėjo būti stambus krašto centras. Beveik visiškas 10-11 a. atvežtinių daiktų nebuvimas liudija, kad pradžioje prekyba nebuvo svarbi.

Padėtis pasikeitė 12 a. antroje pusėje, kai Baltijos jūra atplaukusiems laivams su didele grimzle Dauguvos slenksčiai tapo kliūtimi plaukti aukštyn. Dėl patogaus natūralaus uosto, Rygos upės žiočių, atraminiu tašku tapo Ryga. Svarbi tapo ir prekyba, ką liudija pirklių kapuose randamos sudedamos svarstyklės pinigams ir svarstelių rinkiniai, o taip pat gausus įvežtų daiktų kiekis (Skandinavijos, Rusijos ir kt.). Tačiau Ryga nebuvo nei administraciniu, nei ūkiniu krašto centru (tie buvo įsikūrę virš Dole salos). Čia buvo jūrinių laivų sustojimo ir sezoninės prekybos vieta.

^*) Albertas iš Rygos (Albert von Buxthoeven, apie 1165-1229) – 3-iasis Rygos vyskupas Livonijoje, kilęs iš Žemutinės Saksonijos. Į žygį laivais išvyko 1199 m. Laikoma, kad 1201 m. jis įkūrė Rygą, o 1221 m. pastatė Rygos katedrą. Jis įsteigė ir karinį Livonijos kalavijuočių ordiną.

^**) Henrikas Latvis (lot. Henricus de Lettis, apie 1187-1259) - vokiečių dvasininkas ir kronikininkas, lotynų kalba parašęs „Senąją Livonijos kroniką“ (Chronicon Livonicum vetus, 1225–1227 m.) . Naujausi tyrimai rodo, kad gimė neturtingoje riterų šeimoje netoliese Magdeburgo. Rygoje atsirado apie 1205 m. kiek vėliau pradėjęs misionieriaus veiklą Livonijoje. 1208 m įšventintas vyskupo Alberto. Yra Vizmos Belševisos (1931-2005) 1969 m. poemos veikėju. „Kronikoje“ aprašomi Livonijos kryžiaus žygio (1198-1227) įvykiai. Yra svarbus dokumentas apie 12 a. pabaigos - 13 a. pradžios Pabaltijo istoriją.
Nors „Kronikoje“ daugiausia rašo apie latvius, estus ir lyvius, tačiau šiek tiek mini ir lietuvius, pvz., 50 moterų nusižudymą viename Lietuvos kaime 1205 m., iš karo žygio negrįžus jų vyrams.
Trumpos ištraukos pateikiamos čia >>>>>
Riga 1897