Transportas fantastikoje    

Taip pat paskaitykite Tunelis po Atlantu...

Vienas fantastikos paradoksų – idėjos apie transportą pačioje žemėje gerokai skurdesnės nei kosmose. Beveik nebuvo progreso nuo Ž. Verno laikų. Jis dar 1880 m. romane „Garo namas“ aprašė žingsniuojantį visureigį. Tokių, tik su elektriniais ar atominiais varikliais, gausu šiuolaikinių fantastų kūriniuose. Bet juk tokios mašinos jau sukurtos – ir dumia net keliasdešimt kilometrų per valandą greičiais (žr. apie robotų ateitį).

1890 m. Ž. Vernas iškėlė povandeninio tunelio idėją, - traukiniai jame galėjo zvimbti net 1800 km/val greičiu. Ją vėliau pakartojo A. Kazancevas “Arkties tilte”, o kai kuriems 20 a. kritikams tai pasirodė pernelyg nerealu. Tie pragmatikai mąstė primityviai: atseit, mūsų transportas yra ratinis, o jam yra „proto ribos“. Bet ar visas transportas privalo būti ratinis? Tas pats Ž. Vernas aprašė pneumatinius traukinius. Bet ginčas su „ribotojais“ baigėsi gana greitai – 1965 m. buvo paskelbta, kad kuriamas reaktyvinis traukinys, vamzdžiu lėksiantis per 3000 km/val. (bet tas projektas, pasirodė, irgi iš fantastikos srities). Tada būtų nesunku įsivaizduoti gyvenantį prie Viduržemio jūros ir kasdien važinėjantį į darbą Vilniuje, o vakare klausantį operą Niujorko Metropolitene.

Gerokai išsišoko tik A. Beliajevo „Arielyje“ pristatyta idėja: skridimas be jokių papildomų priemonių vien nukreipiant kūno molekules. Bet juk tai sena žmonijos svajonė! O kodėl gi ne? Neseniai atrodė neįmanoma perkelti elektronus iš vienos orbitos į kitą, o dabar tai vyksta lazeriuose.

Užpatentuota gamtos

Štai V. Ochotnikovo1) „Keliai gilyn“ (1950) herojai žavisi:

- Tik pažvelkite į šį projektą. Ką ten matome, draugai? Štai verpstės formos mašinos korpusas... Gale plaukmenys tarsi žuvies... Priekyje grąžto sistema, kurios dėka mašina rausis į uolienas... Kokia drąsi mintis! Koks mokslinės fantastikos polėkis!

„Požeminis grąžtas - laivas

Bet praėjo vos keli metai ir tarybinis inžinierius A.I. Trebelevas Urale išbandė pirmąją „požeminio plaukiojimo“ mašiną. Ji mėgdžiojo kurmį – bet kurmis ne vienintelis ir toli gražu ne geriausias gyvūnas pamėgdžiojimui. Žymiai efektyvesniu gali būti senovinių gyvūnų kopijavimas – jie naudojo paprastesnius, tačiau veiksmingesnius principus.

Tokie yra jūrų kirminai priapulidai2) – vos ne seniausi Žemės gyventojai. Jie išvystė nepaprastai patikimą apsisaugojimo nuo nemalonumų būdą – gyvena po jūros dugnu ten prarausdami urvelius.

2/3 priapulidų kūno užpildyta skysčiu, o priekinėje kūno dalyje randasi „gręžimo“ straubliukas, padengtas daugybe šeriukų. Sutraukus raumenis skystis pasistumia į priekį ir straubliukas įsibrauna į gruntą pramušdamas plyšį. Skystis tebesilieja į išbrinkusį straubliuką, kuris plečia plyšį. Mažytis kirminėlis sukelia jėgą, 40 kartų viršijančią jo svorį.

Tobulėjimo riba

1960 m. Nevil Šiutas3) išgarsėjo fantastiniu romanu „Paskutiniame krante“, kuris buvo ir ekranizuotas. Bet jisai dar 1929 m., būdamas aviacijos inžinieriu-konstruktoriumi, parašė darbą apie aviacijos vystymosi perspektyvas. Ir lėktuvui pasiekus jo ribas (atseit, apie 1980-uosius), jis bus tokių charakteristikų: greitis – 170-200 km/val., skydžio nuotolis – 1000 km, naudingas krūvis – 4 t., bendras svoris – 20 t.

Bet jau 1960 m. Šiuto prognozės buvo viršytos per 5 kartus.


Paaiškinimai

1) Vadimas Ochonikovas (1905-1964) - rusų rašytojas fantastas, inžierius, išradėjas (apie 200 išradmų ir patobulinimų elektronikos ir karo pramonės srityse). 4-me dešimtm. išrado kino garso įrašymo sistemą, panaudota garsiniams kino filmams.
Jo fantastiniai kūriniai buo jo idėjų populiarizacijos priemone.

2) Priapulidai (lot. Priapulida) – jūrų bestuburių kirmėlių klasė, gyvenanti jūrų dugno nuosėdose. Dauguma rūšių gyvena rausdami. Klasės pavadinimas susijęs su graikš vaisingumo dievo Priapo vardu, nes jų forma gerokai primena penį.

3) Nevilis Šiutas ( Nevil Shute Norway, 1899-1960) – anglų prozininkas, aeronautikos inžinierius. 1950 m. su šeima persikraustė į Australiją, nes, būdamas konservatoriumi, nenorėjo gyventi leiboristų valdomoje šalyje.
Pradėjo rašyti dar 3-me dešimtm., tačiau vengė literatūrinės aplinkos. Jo romanams būdingi techniniai ir politiniai spėjimai, pvz., „Visiškai slaptai“ (1942) buvo britų cenzūros sulaikytas, nes kariškiai jame pamatė įžvalgų, kurias vėliau realizavo. O ir „Be kelio“ (1947) aiškino apie lėktuvo gamybos problemas, pasireiškusias 1953 m. ir sukėlusias „Kometos“ tipo lėktuvų katastrofas. O ypač išgarsėjo jo „Paskutinis krantas“ (1957), pasakojantis apie pasaulį po Trečiojo pasaulinio (branduolinio) karo. Jį ekranizavo S. Krameras (1959).

Papildomai skaitykite:
Oreivystės istorija
Tunelis po Atlantu
Alcubierre pavara
Į kur pakvietė Aelita?
Ateitis - elektrinļs raketos
Tarpplanetinė komunikacija
Planetų judėjimo pakeitimai
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Tiltas per Beringo sąsiaurį
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Senovės Indijos oreivystės priešaušris
Skrydžiai oro balionais Lietuvoje 19 a.
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Drąsus karo lakūnas iš Lietuvos
Priešsparnio istorija ir priešistorė
Mokslininkų indėlis fantastikai
Tokios tad buvo lenktynės
Kyla ultralengvieji
Paštas raketa
Vartiklis