Volė Šojinka. Interpretatoriai. Vartiklis

Ištraukos pristatymas

Šiame skyrelyje pateikiamas vertybių susidūrimas – Dechainvos ir jos giminaičių (atstovaujančių tradicines pažiūras). Dechainva buvo susiginčija su motina ir teta, kurios netikėtai atvyko naktį, apie vedybas ir kokį vyrą Dechainva gali vesti ir kokio negali vesti. Ginčas prasideda tetai paskelbus, kad Aladura (krikščionių sekta pasižyminti vizijomis) matė ją pagimdžius sūnų. Iškyla klausimas apie sūnaus tėvą, dėl ko iš esmės ir buvo atvykta – joms nepriimtina galimybė, kad tėvu gali būti šiaurietis, gambaris²⁾ (paniekinantis hausų³⁾ šiaurinėje Nigerijoje įvardijimas). Dechainva netgi įspėjama, kad jai nedera net bendrauti su tam tikrais vyrais.

Tačiau Dechainva pataria giminaičiams daugiau nerengti tokių vizitų, nes gali aptikti ją su vyru. Motinos reakcija tvirta – ji gali tokiam vyrui užleisti ibosi (gėdą) r pasmerkti jį viešai.

Tai, kad Šojinka tekste panaudoja jorubių kalbos žodžius, rodo ir šiuolaikinių vertybių susikirtimą su tradicija. Dechainva niekad nepanaudoja jorubių žodžių ginče su motina – ji su motina kalba savo klasės kalba. Šojinka Dechainvos motiną ir tetą pateikia taip monstriškai, kad jos žurnalistui Sago pasirodo tarsi šikšnosparniai ar raganos.

Jorubių Obatala, sutvėrimo dievas, turi silpnybę – gėrimą. Vieną dieną jis padaugino palmių degtinės, todėl jo pirštai neklausė, tad jis nulipdė luošus, aklus ir albinosus. Tai pamatęs, jis savo pasekėjams uždraudė gerti palmių degtinę. Tačiau jorubių pasaulio samprata buvo kompensuojamo pobūdžio – ir kitas dievas, Ogunas, palmių degtinę padarė privaloma jo garbinimo priemone. Tai daugiau nei vien degtinė – kur matėte, kad kariai ir medžiotojai nebūtų susiję su gėrimu ir moterimis?! O Ogunas personalizuoja kario prigimtį.

Trečiame skyrelyje jūs sutiksite ir siužeto vingį, susijusį su palmių degtine. Nors didesnė jo dalis groteskiškai perteikia nesveiką reputacijos ir dėmesio sau siekimą. Paliečiama ir mišrių (tamsiaodžių- šviesiaodžių) vedybų tema. O skyrelis baigiasi epizodu, kai dailininkas Kola sutinka albinosę Jusę, „prieblandų vaiką“, puikiai jam tinkančią kaip tarpininkavimo simbolį tarp pasaulių (tiltas, jungtis tarp žemės ir dangaus, tarp dabarties ir ateities).

Čia galima paminėti Šojinkos interviu („Asmeniškai“, red. K.L. Morell), kuriame jis mini, kad nuo jaunų dienų pažinojo albinosus: „Yra pojūtis, kad jie nėra iš šio pasaulio; jie prastai mato dieną, o geriau mato naktį; jie labai trapūs; atrodo, kad jei juos paimsite, jie išsiskaidys jūsų rankose“.

Iš klubo jie išėjo paryčiais. Pavyzdį parodė Egbo. Kai muzikantai liovėsi būrę, jis pasekė vienišą šokėją.
- Turi pasimatymą kosmose? – paklausė Sago. - Pasiklysi.
- Žinoma kosmose. Neprieštarauji, mano mažasis sekretoriau?
- Egbo turi sveiką nuovoką. Laikas namo.

Bandelė atsistojo. Sago paklausė jį:
- Kada planuoji į Ibadaną?
- Kai atsikelsiu. Anksčiau nei tiedu.
- Abejotina. Šeichas skuba. Jei ruošiesi anksčiau manęs, prigriebk jį.
- Bet kuriuo atveju, jei nepasimatysim iki išvykstant, perspėk tarną.
- Tu nesuspėsi. Iki pasimatymo, Dechainva. Neleisk jam vairuoti.
- Nesijaudink. Man gyventi dar nenusibodo.
- Ką tuo nori pasakyti?..

Dechainva per vietas nusitempė Sago prie nedidelio automobilio.
- Nuvežk mane prie pakrantės, - paprašė Sago. – Sūrus oras mane atgaivins.
- Tau viskas vis vien, tu laikraštininkas. Neužmiršk, kad aš aštuntą jau turiu būti ofise.
- Tarnautoja, tarnautoja, nesusidėk su tarnautoja.

Gana ilgai jie važiavo tylėdami, tada Dechainva prakalbo; ir net pro girtą miglą Sago jos tone pajuto grėsmę:
- O apie ką kalbėjaisi su Bandele?

Jis viską suprato, tačiau perklausė:
- Ką?
- Tu sakei, kad jei nepamatysi jo ir kitų iki išvykstant...
- Na?
- Kas na? Jie apsistos pas tave?
- Aš jiems užleidau savo butą.
- Tu supranti, apie ką aš.
- Mano puikioji ponia! Aš nežinau apie ką tu.
- Tu vėl prie seno? Tu negali apsigyventi pas mane.
- Iš kur tai ištraukei? Aš prašiau mane nuvežti į pakrantę.

Ji padarė staigų posūkį, Sago mestelėjo prie durelių ir durelės atsidarė.
- Na tai bent, - jis tarstelėjo. – Nori mane nužudyti? Be jokios priežasties, vien dėl įtarimo...

Sago jau miegojo, kai jie pasiekė jūrą. Dechainva atidarė dureles ir jis bejėgiškai išsiropštė laukan ir sumurmėjo:
- Smėlis... Vietoj lietaus smėlis.

Netikėtai Dechainvą apėmė tuštumos baimė. Kiekviename vėjo sušiurenime jai girdėjosi plėšikų artinimąsi.

- Kur mes? – paklausė Sago.
- Prie jūros.
- Prie jūros. Tokiu laiku?
- Tu gi pats norėjai.
- Aš? O jei mano draugas seras Derilona išnirs iš jūros, kur man bėgti?
- Jis mirė. Palik jį ramybėje.
- Anot tavęs, reikia gerbti mirusiuosius?
- Važiuojam, Sago.
- Cha-cha, ši ponia bijo vaiduoklių.
- Važiuojam, Sago.
- Neminiu plėšikų. Tu nepagalvojai, kad mus gali užpulti? Banditai. Net geriausios formos aš ne Egbo. Ir ne Bandelė su letenomis kaip gorilos.
- Tu pats privalai apie tai pagalvoti.
- Aš pats privalau apie tai pagalvoti. – Ir jis suriko priepriešiniam vėjui. – Jūs girdite šią undinę? Ji sako, kad aš pats privalau apie tai pagalvoti.
- Važiuojam, - Dechainva baugiai dairėsi.
- Aš ją išgąsdinau, tačiau pats nežinau kaip. Tu laiminga. Kas be nutiktų, tu rizikuoji tik savo brangenybe. O aš – gyvybe. Geriausiu atveju ausimi, kaip tasai, čia linksmintis atvykęs, politikas.
- Ji turėjo sandorį su jais.
- Prisilinksmino. Tai jau būna. O iš kur aš žinau, kad t su jais neturi susitarimo. Juk aš iš tavęs niekad negavau to, ko norėjau. Tu mane maitini viltimis – kodėl?

Ji paėmė jį už pažastų ir pabandė pakelti.
- Be to, tu mane užvežei čia, kai aš negaliu nei apsiginti, nei parodyti, kad aš vyras, Penktą ryto, tuščioje pakrantėje... o tu, neliestoji, grįši į savo patalus...

Galiausiai ji įvilko jį į mašiną ir ją užvedė. Iš baimės ji ginė mašiną beprotišku greičiu, kol nepasirodė pirmojo tilto šviesos. Be to dar teko grumtis su Sago, kuris užvirto ant vairo.

- Žinai, toji apalo¹⁾ grupė tiesiog demoralizuoja.
- Kuo jie tau nepatiko?
- Demoralizuoja, ir tiek. Ar pusę ketvirtos ryto, per liūtį galima žmonėms taip purtyti skrandį?

Dechainva nustūmė jo ranką nuo vairo:
- Ne, tu man pasakyk. Tu supratinga mergina ir pasakyk man, ar tai leistina?
- Ne, Sago, ne.
- Dabar tu žinai, kodėl aš nusigėriau, - ir jis čia pat iškart užsnūdo. Jis prabudo nuo staigių mėtymų, kai Dechainva pasuko į šoną ir mašina pradėjo šokinėti per gūbrius.

- Ką darai? Atsargiau.
- Aš neįžiūriu kelio.
- Tu vimdai mano skrandį!
- Tu vėl drebi. Pakelk stiklą.
- Reikėjo gerti tik alų. Viskis manyje sudegina visą negritiudą, - eilinis gūbris ir jis trenkėsi galva. – Tu tikra, kad važiuojam, kur reikia.
- Mes beveik atvažiavom. Neinkšk.

Sago pažvelgė į ją iš tolo:
- Kur? Pas mane ar pas tave?
- Pas tave.
- Aš nelipsiu.
- Nedurniuok, Sago. Pas mane negalima.
- Pas mane užkimšta žmonių. Trys suaugę vyriškiai. Kur man miegoti?
- Kodėl kas nors nėjo pas Lasunvoną?
- Pas jį gi žmona ir pora vaikų! Kas benori susidurti su jo laukine žmona? Ir pas Egbo negalima. Tu matei tą moterį. Jai vienai reikia dvigulės lovos, o ir tai per mažai.
- Ne, Sago, tau vis tik teks išlipti.
- Jei tave neramina žinoma aplinkybė, tai nesijaudink, aš gerai elgsiuosi. Be to, aš tiesiog nepajėgus.

Šaltis vėl supurtė Sago. Dechainva palietė jo kaktą:
- O tu juk sergi!
- Ne… tai tik drėgmė…

Ji pasiutusiai varė mašiną namo, o Sago murmėjo:
- Pagailėk mano skrandžio...

Jis neprabudo, kai mašina užvažiavo ant žvyro, ir Dechainvai teko jį papurtyti:
- Čia netoli garažas. Varyk tiesiai ps mane. Aš pastatysiu mašiną ir ateisiu.

Sago išsiropštė,, tačiau susvyravo ir atsirėmė į dureles. Dechainva pribėgo prie jo:
- Padėsiu tau.
- Nereikia, Nueisiu pats.
- Tikrai?
- Žinoma. Tik, atrodo, kažkas nutiko mano skrandžiui. Negaliu gerti, supranti?

Ji greitai pasakė, kad supranta, baimindamasi ilgo aiškinimo. „Kiekvienas gimsta su skrandžiu. Tačiau kiekvienas privalo jį rasti, kai geria. Reikia priprasti prie gėrimo. Tada jisai maloniai audrina, ir tu žinai, kad skrandis vietoje. Pirmąkart tai kaip konfirmacija... tikrai religinis momentas...“

Ji atsargiai privedė jį prie laiptelių.
- Aš ne molinis, nesudušiu. Sakau gi, nueisiu pats.
- Gerai, aš tuoj, - ir ji nubėgo prie mašinos.

Sago lėtai slinko laipteliais, dažnai stabčiodamas, kad įveiktų apgirtimą. Jis sunkiai atidarė duris ir iš aikštelės krintančioje šviesoje pamatė, kad kambaryje kažkas yra. Akimirkai jis sustingo, tada užtrenkė duris murmėdamas:
- Atsiprašau, aš apsirikau...

Nepaprastai lengvai jis nubėgo žemyn ir vos neatsitrenkė į Dechainvą.
- Kas nutiko?
- Pataikiau ne ten.
- Gerai. Laikas tau sužinoti, kur aš gyvenu... – ir tada ji užsikirto: - Bet tu atrakinai duris...

Jis atidavė jai raktą:
- Pamatysi pati. Tamsi figūra krėsle ir, atrodo, dar kažkas gilumoje. Aš trumpai žvelgiau į juos, o tada nubėgau.
- Tu tiesiog nesavas, - jiedu priėjo aikštelę. – Tu tikrai atrakinai šias duris?
- Atidaryk. Jie tarsi šikšnosparniai ... arba raganos.
- Nevirpėk.
- Nežinau, į ką jie ten panašūs, tačiau vieną kažkiek įžiūrėjau. Atrodo, moteris.
- Moteris? Tu tikras, kad moteris? – Dechainva su raktu rankoje susimąstė.
- Pradžioje ji buvo tarsi moteris, o tada kaip šikšnosparnis. Kambarys – tarsi ola su šikšnosparniais.
- Tikriausiai motina. Ir giminaičiai. Žinoma. O viešpatie, kaip aš pavargau.

Ji atrakino duris, ir iš tamsos išniro figūra. Tamsus šalis nuslydo nuo pečių, ant galvos baltavo milžiniškas turbanas.s Sago nugriuvo ir galva trenkėsi į turėklus. Viskas nugrimzdo į tamsą, tačiau po akimirkos iš prieškambario atsklido balsai...
- Tad štai ką žmonės daro Lagose... Ar padoru merginai tokiu metu nebūti namie?
- Ach, mama... tai tu, teta?.. atleiskite. Ilgai laukėte?
- Kas tam vyriškiui? – paklausė ji, nes Sago rėkė: „Neprileisk jų! Neprileisk jų!”

- Ne kitaip, kaip girtas, - motinos balse girdėjosi pasibjaurėjimas. – Girtas, o tu jį atsitempei namo. Tu manai, kad galima pasitikėti girtu?

Kitu laiku Dechainva būtų pasimetusi. Kaip jos pateko į butą? Aišku, tarnas. Jos žino, kur jis gyvena. Kartą motina atvažiavo pas ją vėlai naktį. Dechainva ėmė svarstyti. Kažkas skubaus? Kas nors numirė? Senelis jau senai ligoninėje. Ne, senelis čia ne prie ko. Ir tada, ir dabar priežastis kita.

Pirmiausia motina užrakino duris į miegamąjį, į kur įgrūdo Sago, tada sėdo į krėslą ir pareikalavo arbatos. Ji niekada neatvažiuodavo viena; matyt, ji suprato, kad atėjo permainų ir sprendimų metas, ir negalėjo apsieiti be tetos autoriteto, suteikiančio jai moralinį palaikymą, kaip ir pusseserė, sėdinti kampe ir pridainuodama:
- Tavo pačios labui, paklausyk, mergaite, motina rūpinasi tik tavo naudai. Mūsų tai nebuvo kam pamokyti – pagalvok, kaip tau pasisekė!

Arbata užvirė ir teta pareikalavo sumuštinio su sardinėmis:
- Nespėjau pavalgyti. Ar norėsi valgyti, kai reikalas liečia mano brangius vaikus? Tavo motinos rūpesčiai – mano rūpesčiai. Aš jus abi laikau savo vaikais. Jei nėra sardinių, gal yra mėsos?..

- Šventikas turėjo viziją. Jis matė tave, - iš įtampos motinai ant kaktos pasirodė stambūs prakaito lašai. Teta mirkė duoną į padažą, o nuo užuojautos jos kakta taip pat sudrėko nuo prakaito:
- Tavo motina taip sunerimo. Jis išsikvietė taksi ir atvažiavo manęs. Ir štai mes čia. Štai kas atvedė mus čia.
- Kas per vizija? – pasmalsavo Dechainva.
- Jis tave matė lovoje. Tu man pagimdei anūką.
- O tėvo jis nematė? – Dechainva negalėjo sulaikyti šypsenos.

Įtampa augo. Teta nervinosi:
- O tu paklausyk, ką sako tavo motina! Ir ko ji tik neiškentėjo dėl savo vaikų!? Tu privalai jos klausyti, savo pačios labui.
- Tai tu nepasakysi, kas mano vaiko tėvas?

Motina pasiruošė kovai. Tai ir buvo jos naktinio vizito tikslas:
- Jis nepasakė. Tačiau aš girdėjau, kad tu susitikinėjisu šiauriečiu.
- Mus tai labai suneramino, - įsiterpė teta.
- Mieste mažai vyrų, ar ką? Argi neįmanoma rasti padoraus, gražaus žmogaus, o ne trankytis su gambariu²⁾. Ar supranti, ką pagalvos tai sužinoję žmonės?
- Mama, neklausyk gandų. Kai jie ims apie mane kalbėti, pasakyk, kad nekištų nosies ne į savo reikalus.

Teta prasižiojo:
- Ką kalba mūsų mergaitė? Juk žmonės kalba tik iš meilės tavo motinai!
- Su kuo susitikinėju, liečia tik mane vieną.
- Ne, ne tik tave. Ir tu negali susitikėti su kuo pakliuvo, nes esi mano dukra. Tai liečia ir mane. Argi netriūsiau kaip vergė, kad išsiųsčiau tave į Angliją? Ar ne aš ribojau save viskuo, kad gautum gerą vietą gyvenime? Ne tam stengiausi, kad turėčiau hauso³⁾ anūką.
- Mama...
- Tavo tėvas dėl tavęs ir piršto nepajudino. Jis visus savo sūnus išsiuntė į Angliją, tačiau kai atėjo tavo eilė, atsimeni, ką pasakė? Sisi, primink jai, ką pasakė tėvas. Tai ne pasaptis, tai žino visas miestas.

Teta linktelėjo:
- Jis pasakė, kad nenori siųsti į Angliją merginos, kuri ten po trijų mėnesių taps nėščia.
- Jo žodžiai. Aš tik prekiavau, tačiau vis tiek išsiunčiau tave mokytis.

Pamažu Dechainva siuto. Žinomi beviltiški pašnekesiai:
- Gerai, mama, susitarėme. Aš tapau pinigus. Kai tik galėsiu, gražinsiu skolą iki paskutinės monetos. Anksiau nei ištekėsiu.

Ašaros, ašaros iš nedėkingumo, nuo atmestos aukos. Atgaila, susitaikymas, meilės priepuolis, nuolaidos.

- Kaip tu nesupranti, kad aš tavo labui. Mes gyvenam tik dėl vaikų. Dėl to Dievas ir pasigaili mūsų.

Įtampa nuslūgo, visos verkė, palaimingai ir karčiai. Kaip prieš kelis mėnesius, kai Dechainva juokais pasakė:
- Mama, neturėtum pas mane apsireikšti vidurnaktį. O jei netikėtai pas mane vyriškis?

Ašaros iškart nudžiūvo, ir kankinantį nepatiklumą pakeitė trumpas susitaikymas.

Susijaudinusi taisydama klaidą, pasirengusi bet kokiai aukai vardan susitaikymo:
- Ką tu, mama, aš tik pajuokavau.
- Aš girdėjau. Girdėjau, ką pasakei. Tu nejuokavai. O jei ir iš tiesų as tave atsirastų vyras? Ach, kokį gyvenimą sau ruoši! Dieve gailestingas, kokią turiu dukterį! Jei naktį pas tave sutikčiau vyriškį, duočiau jam suprasti, kad mūsų šeima iš komokolų. Vyriškis tavo namuose! Aš apie jį apskelbčiau visam pasauliui...

Tačiau šiandien laikytasi padorumo. Pagal nebylų susitarimą Sago neegzistavo. Jis buvo užrakintas miegamajame tarsi purvini baltiniai, ir niekam nesipainiojo po akimis. Aišku, motina jo neužmiršo, o teta spėliojo, ar neverta jai atidaryti durų. Ji įprato būti paklusniu šuneliu, tačiau tokiomis minutėmis ir ji jautėsi nekaip. Tas tai, paliaubos ar mūšio pradžia? Ji iš lėkštės rankiojo paskutinius trupinius ir stengėsi į nieką nežiūrėti. O Dechainva rengėsi ryžtingam ryšių nutraukimui, ji nepakentė naktinių motinos su tetomis atvažiavimų – su meile, su pamėkliškais priekaištais, netikra gėla ir, iš esmės, kruvinu žiaurumu.

Monika Fašėja negalėjo nepažeisti padorumo. Ir priešais įėjimą į pasiuntinybę vyras priekabiai ją apžvelgė. Jis patvirtinančiai linktelėjo ir pasitaisė kaklaraištį. Nusišypsojęs abejingai pabučiavo ją į kaktą.

Fašėjas pamanė, kad ji juokauja, o Monika buvo įsitikinusi, kad juokauja vyras.

- Na-na, užsimauk pirštines.
- Liaukis mane erzinęs. Kas Nigerijoje dėvi pirštines?

Fašėjas daugiau nejuokavo. Jis pagriebė jos rankinuką ir įsitikino, kad ten pirštinių nėra:
- Tai tu jų nepaėmei?!
- Apie ką tu?
- Aišku, apie pirštines. Apie ką dar?!
- Bet aš neturiu pirštinių. Aš viską išdalinau, kai atvažiavau į čia.
- Tai buvo prieš du metus. Aš kalbu apie pirštines, kurias tu nusipirkai šiandieniniam priėmimui.

- Aš jų nepirkau. Ajo, ką tai reiškia?
- Ką tai reiškia? Tai aš turiu paklausti, ką tai reiškia. Argi prieš savaitę aš tau neatnešiau pakvietimo?
- Taip, bet...
- Brangioji, aš tau daviau 15 svarų čekį, kad pasiruoštum priėmimui.
- Aš galvojau, kad tu norėjai, kad nusipirkčiau naują suknią.
- Kaip tu galėjai užmiršti apie pirštines?
- Tu nieko nesakei apie pirštines.
- Argi apie jas reikia sakyti? Pakvietime viskas buvo nurodyta. Vakarinis apdaras ir baltas kaklaraištis, - jis iš kišenės ištraukė voką ir pakišo kortelę žmonai panosin. – Skaityk! Skaityk!

Monika perskaitė paskutinę eilutę:
- Tačiau, Ajo, čia pasakyta tik apie tuos, ką pristatinės. Mus juk nepristatinės.
- Ir kodėl?
- Tu man nepasakei. Aš nežinojau.
- Nežinojai! Tai aš šito siekiau dvi savaites, o tu sakai, kad nežinojai! Kam aplamai čia eiti, jei ne dėl tokios garbės?
- Atleisk, - pasakė Monika, - man ir į galvą neatėjo...
- Tau niekad niekas ė galvą neateina!

Bandelė ir Kola, išėję pakvėpuoti, tapo atsitiktiniais šeimyninės scenos stebėtojais:
- Tu juos pažįsti?
- Tai Ajo Fašėjas ir universitetinės klinikos.

Tuo tarpu akcentai pasikeitė:
- Tu pati privalai kažką susigaudyti, - kalbėjo Fašėjas. – Net jei mūsų nepristatytų, tu juk žinojai, kad dalyjaus jų aukštenybės.
- Atleisk.
- Brangioji, jei priėmime sode dalyvautų karalienė, tu irgi ateitum be pirštinių?
- Aš gi sakiau, atleisk. Atleisk man, Ajo. Geriau jau eisiu namo.
- Ne, pasakyk man, į priėjimą pas karalienę tu irgi ateitum be pirštinių?
- Nežinau, Ajo. Aš niekad nesukiojausi tokiuose sluoksniuose.
- Tu mane stebini, brangioji. Yra elgesio visuomenėje taisyklės, kurias žino kiekvienas protingas žmogus, - jis pažvelgė į laikrodį ir prikando lūpą. Galiausiai jis priėmė sprendimą

- Žinoma, mama mums padės. Pas ją tikriausiai yra pirštinės.
- Ne, Ajo, - trumpai atkirto Monika. – geriau jau aš einu namo.
- Kokia bus nauda, jei mane pristatys be žmonos? Važiuojam pirštinių.
- Kai grįšim, priėmimas jau bus pasibaigęs.

Ta mintis prablaivė Fašėją:
- Gerai, einam. Tačiau kai mus pakvies, stovėk man už nugaros.
- Gerai. Atleisk man, Ajo.

Jie įėjo į namą, ir Kolas su Bandele išsilaisvino iš nevalingų slėpynių šešėlyje.
- Tai bent scenelė!
- Jis man viską papasakos rytoj, - atsiduso Bandelė.
- Kas?
- Fašėjas. Aš jį pažįstu.
- Tai su jais visad taip?
- Kaskart žmonėse; ir net namie.
- Lis, - pasakė Kola, nusipurtydamas lašą nuo rankovės.
- Ir kada gi liausis liję?

Kažkas nutiko. Anksčiau lietūs prasidėdavo laiku ir trukdavo keturis mėnesius. Na, penkis.

- Bbbbbombos, - giliu bosu ištarė Bandelė.
- Tą savaitę aš kažkodėl pasiilgau ryškių spalvų. Prabudau anksčiau, kad pamatyčiau saulėtekį. Ir žinai, kas buvo? Kažkas panašaus į žalią buzą.
- Einam į namą, sušlapsim.

Sago išsinuomotu smokingu. Sago, nepanaus į žurnalistą, iš visų jėgų bandė iš pasiuntinio išmšti „svarbų pareiškimą“:
- Jūs teisus, sere. Tačiau ar patys tikite, kad diktatūra dažnai būna geriausia valdymo forma?
- Kaip ne kartą jums sakiau, viskas priklauso, kur ir kada... Atleiskite, misteri Sago, privalau pasitikti naujus svečius.

Sago vos nenumušė Baldelės ir Kolos.
- Kas jam?
- Nesugebėjo išgauti „svarbaus pareiškimo“. Ei, Sago!
- Pasimatysim vėliau!
- Matyt, jam labai nekaip. Išėjo neprisigėręs.

Pasiuntinys pasuko prie Fašėjų poros, tarnas paskui jį nešė padėklą su šampanu. Monika papurtė galvą ir Fašėjas nepatenkintas pažvelgė į ją. Pasiuntinys buvo svetingas ir nepatiklus:
- Nejaugi visai negeriate, misis Fašėja?
- Nebent retkarčiais palmių degtinę.

Pasiuntinys nsuijuotė ir skėstelėjo rankomis:
- Deja, deja, mes neturim palmių degtinės.

Vienas tarnų nugirdo jų pokalbį, ir kai Fašėjas, nuskubėjęs ieškoti ceremonmeisterio, grįžo, Monikos rankose jau buvo taurė palmių degtinės. Jo bendradarbis klausinėjo Monikos:
- Ką čia geriate?
- Kur tu tai gavai? – suriko Fašėjas.
- Tarnas išgirdo ir atnešė iš namų, Kaip miela iš jo pusės!

Bandelė buvo užsidėjęs begalinio kantrumo kaukę:
- Kuo ji nusikalto?
- Nemandagu buvo atsisakyti šamano, juk gerti nebūtina. Juk daugelis ponių prie jo net neprisilietė. Argi blogai dėl padorumo laikyti taurę rankoje?
- Nieko tokio, aišku, nieko tokio, - sumurmėjo Kola.

Fašėjas pažvelgė į jį maloniai ir dėkingai.
- Tačiau matai, tai dar ne viskas. Jai to pasirodė maža. Tokio aukšto lygio priėmime ji pareikalavo palmių degtinės! Ar girdėjai ką nors panašaus? Palmių degtinės!

Liūdna Bandelės veido išraiška neguodė.
- Jei ji būtų plebėjė iš Londono lūšnynų, galėčiau tai suprasti. Tačiau ji išsilavinusi. Sukiojosi visuomenėje. Kam ji daro man gėdą ir geria palmių degtinę?
- Štai būtent, - atrodė, kad Kola užjaučia. – Tačiau ar ji galėjo jos čia gauti?

Fašėjas apsidairė.
- Pažiūrėk pats, jei netiki. Stovi ir geria palmių degtinę. Vienas jos jau net paklausė. Įsivaizduoja, ką jis dabar apie ją pasakoja.
- Gal jis nesuprato, kad tai palmių degtinė?
- Suprato. Netgi sukikeno ir perklausė.
- O tau ir nereikia neigti, - patarė Kola. – Pasakyk, kad tavo žmona nesveikuoja ir gydytojas jai skyrė palmių degtinę.
- Taip... tikriausiai... gali būti. man taip ir reikėjo pasakyti. Beje, Monika vis tiek būtų prasitarusi. Klausyk, Bandele, bųk draugas. Jei išgirsi, ką kalba, perduok man. Geriau jau viską žinoti iš anksto. Tada dar galima ko nors imtis. Ir dar prie to pačio, - Fašėjas pašnibždėjo į ausį, - jos suknelė.
- Apie ką tu? – nesuprato Bandelė.
- Tu manai, kad ji apsirengusi tinkamai?
- Nepastebėjau.

Fašėjo akyse šmėkštelėjo viltis.
- Sakai tiesą? Gal ir kiti nepastebės.
- Veltui tikiesi, - tarė Kola.
- Tu pastebėjai?
- Ne aš, - patikslino Kola. – Aš apdaruose nenusimanau. Girdėjau pašnekesį.
- Štai matai! – Fašėjas pasisuko į Bandelę.
- Būčiau neatkreipęs dėmesio, - tęsė Kola. – Niūrių žmogystų visur užtenka, o šitie… - jis liūdnai pakraipė galvą, - bet nevertėjo tau sakyti. Tu gi žinai apie žmonių piktus liežuvius.
- Ne, čia ne pikti liežuvai. Jie teisūs. Klausyk, ką jie sake?

- Tu matai, mes atkreipiam dėmesį, - iškart jai papriekaištavo Fašėjas. – Apsidairyk ir įsitikinsi. Net ponios afrikietiškomis suknelėmis – ir tos su pirštinėmis.

Pasitaikius pirmai progai Bandelė užsipuolė begėdį Kolą:
- Kam tu jam melavai?
- Jam nepatinka nesiusti. Aš tik šliūkštelėjau alyvos į ugnė.

Bandelė palingavo galva:
- Nestok į Monikos pusę. Aš juso abu žinau.
- Aš ir nestoju.
- Ji atrodo švelni, tačiau tai apgaulinga. Niekad nemačiau labiau užsispyrusios asobos.
- Ji dar labai jauna.

Ceremonmeisteris pagal sąrašą vardijo išrinktuosius ir po vieną vedė pristatymui svarbiems asmenims. Fašėjas stebėjo tai iš padilbų. Kai eilė atėjo jam, jis pabandė nuslinkti į šoną. Monika atspėjo jo manevrą ir įmirko į palmių degtinės taurę.

- Štai kur jūs, misteri Fašėjau. Prašau sekti mane su žmona.
- Matote... hm... mano žmona... labai drovi. Geriau aš vienas...
- Nesąmonė, tai nepriimtina. Leiskite, aš pakalbėsiu su ja.
- Ne, ne, ne. Tai beprasmiška, patikėkite. Aš visą vakarą vien tą ir dariau, kad stengiausi ją įtikinti. Geriau jau aš vienas...

Po kelių akimirkų Bandelė timptelėjo Kolą už rankovės:
- Žiūrėk!
- Jūsų aukštenybe, leiskite jums pristatyti. ... O, puiku, pagaliau jūs ryžotės... atleiskite ... jūsų aukštenybe, jeiskite jums pristatyti misterį ir misis Fašėjus iš universitetinės klinikos.

Kola buvo nuliūdintas:
- Už ką tokia garbė tavo draugui?
- Laikoma, kad jis geriausias rentgenologas visoje Afrikoje.
- Ir tam yra pagrindo?

Kai tik ceremonija baigėsi, Fašėjas dingo. Išnyko ir Monika. Po penkių minučių jis grįžo vienas. Kiek vėliau pasirodė ir Monika. Ji aiškiai ieškojo Fašėjo. Bandelė paėmė ją už rankos.

- Prašom į mūsų draugiją.
- Nematėte, kur Ajo?
- Kažkur čia... štai ten jis su senatoriumi Okotu. Pakviesti jį?
- Ne, ne, neverta.
- Beje, ar pažįstama su Kola?
- Aš Ajo žmona, - jos balsas skambėjo priešiškai.
- Kola dėsto dailę.
- Taip, taip. Vyras ką tik kalbėjo man. Jis pasakė, kad jūs girdėjote, tarsi žmonės aptarinėja mano nepadorų apsirengimą. Tai tiesa?

Jos betarpiškumas sužavėjo Kolą. Tuo labiau, kad jis nežinojo, ką atsakyti.

- Aš jį gerai pavedžiau? – dabar ji kalbėjo su nuoširdžiu susirūpinimu.

Bandelė nusijuokė:
- Jūs rimtai susirūpinote? Leiskit atnešti jums taurę. Man ir pačiam dar reiktų, - ir jis nuėjo.
- Seniai pažįstami su Bandele?
- Bandelė mūsų geras draugas. Kai motinos nėra mieste, Ajo jam verkia ant pilvo.
- Verkia? Nesuprantu.
- Puikiai suprantate. Jums manimi jau skundėsi. Kaip kitai dar gandai būtų jį pasiekę?

- O gal tu profesionalus pletkininkas? Kaip dauguma vyro draugų. Jie patys save taip vadina. Tuk Ajo pyksta, kai juos vadinu gandonešiais.
- Tikiuosi. Vyras turi teisę reikalauti, kad jo draugus gerbtų.
- Tačiau jie pletkininkai. Tai jų kraujyje. Nesutinkate? Bet jūs gi žinote pats.
- Seniai Nigerijoje?
- Dveji metai. Manote, kad per anksti daryti išvadas?
- ne, kartais ir savaitės pakanka.
- Čia taip ir buvo. Kai aš atvažiavau, pasibaisėjau, o vėliau pripratau. Dabar man net patinka klausytis jų pokalbių. Aš, žinote, niekada negyvenau universitete ir, matyt, tikėjausi, kad manęs tai nelaukia. Tačiau viskas nutiko taip, kaip mano sename pedagoginiame institute.
- Manote, kad mes visi panašūs į užkietėjusius anglų pedantus?
- Nenorėjau jūsų įžeisti.

Bandelė atnešė gėrimus.
- O žinote, ką kalba apie jus? – tęsė Monika.
- Ne. O man ir neįdomu.
- Jums labai įdomu. Visiems įdomu, ką apie juos kalba. Paklauskite Ajo.
- Tad ką apie mane girdėjote?
- Tarkim, kad turite draugą, kurį visi laiko išprotėjusiu.
- Tačiau rengėtės kalbėti apie mane.
- Aš ir kalbu. Jūs tapote didelę drobę, kurioje bus visi jūsų dievai, ir aš norėčiau ją pamatyti.
- Kol kas nėra į ką žiūrėti. Aš tik pradėjau.
- Netiesa, tapote jau seniai. Argi įpykusi motušė nesukėlė jums skandalo dirbtuvėse už tai, kad jos dukrelė jums pozavo? Aš viską žinau.
- Bijau, kad jūs tikrai viską žinote.
- Tai galima ateiti pažiūrėti?
- Atvisai sakant, ne. Kolkas tai beprasmis spalvų kratinys.
- Gerai. Tada vėliau.
- Gerai.
- O dabar, atleiskite, man reikia surasti vyrą.

Kai ji nuėjo, Bandelė pakausė:
- Kas jums? Nesutarėte?
- Ne, nieko.
- Tu kalbėjai suirzęs.
- Ką tų? Iš kur tu tai?
- Tau geriau matyt. Kaio bebūtų, einam rytoj pas juos pietauti. Fašėjas ką tik pakvietė.
- O aš čia prie ko? - Jis ir tave kvietė. Labiau nei mane. Tu nepažįsti Fašėjo. Jam reikia skubiai išžvalgyti, ką išgirdai.
- Aš nieko negirdėjau – ir tegu jis apie tai užmiršta.
- Atvažiuoja jo motina. Taip pas jį sutvarkyta. Po šeimyninių scenų jis reikalauja, kad motina pakalbėtų su Monika. Šios dvi nuostabiai sutaria. O aplamai, aš noriu pavalgyti gerus pietus, o misis Fašėja virtuvėje – stebukladarė.
- Sėkmės. Eik ir puotauk.
- Kas tau kliūna, Kola?
- Kas tai galėtų būti? Baik niekus malti. Nieko nėra.

Fašėjas pasirodė akimirkai:
- Kola juk nepažįsta mamos... Mama... – ir jis dingo virtuvėje.
- Atnešiu jums alaus, - pasakė Monika Kolai. – Nigerijoje visad geriamas alus, ar ne? Aš visai jo negėriau, kol neatvažiavau čia ir nepabandžiau palmių degtinės. Dabar nieko kita negeriu.

Fašėjas grįžo iš virtuvės:
- Mama atsiprašo, ji negali atsitraukti nuo viryklės. Bandele, aš jai pasakiau, kad tu atėjai.
- Na dabar ji stengsis, - paaiškino Monika. – Bandelė yra mamos numylėtinis. Ji nepakenčia kitų Ajo draugužių.
- Ką tu kalbi, brangioji!
- Gerai, patylėsiu. Mama ateis ir pati pasakys.
- Na jau ne. Aš nenoriu, kad su mama aptarinėtumėt mano draugus. Kiek kartų reikia sakyti?!

Iš virtuvės atsklido žemas griausmingas balsas:
- Moni!
- Atrodo, kad reikia pagalbos, - ir Monika nuėjo į virtuvę.

Po minutės neramus Fašėjas davė Bandelei ženklą ir nusitempė jį į balkoną. Jau iš ten, susigriebęs, šūktelėjo Kolai:
- Mes čia. Būk kaip namie, - ir iškart puolė tardyti Bandelę. – Ką jis dar kalbėjo? Kas jis buvo?

Kolai buvo neįdomu klausytis jų pokalbio ir jis ėmė galvoti apie pašalinius dalykus. Kurį laiką jis buvo vienas. Tada įėjo Monika:
- Kur jie?

- A, - suprato ji. Jos išraiška buvo liūdna ir nusiminusi. Ji neužtikrintai pastovėjo tarpdury ir grįžo į virtuvę. Pokalbis balkone buvo ilgas ir Kola spėjo išbandyti alaus poveikį. Sugirgždėjo įeinamosios durys ir už jo nugaros kažkas subrazdėjo. Kažkas šiltas ir geltonas palietė jo skruostas ir įsispraudė į tarpą tarp jo ir žemo staliuko. Žemažiūriškai sužiuro į jo bokalą, pabandė ir susiraukė. Tada veidu palietė jo pirštus.

Gelsvais trumpai kirptais plaukais jo veidą kuteno mergaitė-albinosė. Ji buvo smulki ir švelni, trapi prieblandų būtybė.
Įėjo Monika:
- Juse, kaip tu elgiesi? Eikš čia.

- Jusė - mūsų virėjo dukra, - paaiškino Monika.
- Jis albinosas?
- Ne. Tai ir yra pokštas. Nei jis, nei jo žmona. Jie tokie pat juodi, kaip ir tu. Tavęs nešokiruoja žodis „juodas“?
- Mane šokiruoja žodžiai „tamsus“, „tamsiaodis“, „spalvotasis“ ir kiti panašūs idiotiški eufemizmai.
- Taip ir maniau. Teks būti atsargiai. Kodėl čia tiek daug jautrių žmonių? Gerai, netęsiu. Tad štai, Jusė turi ketvertą brolių ir seserų, ir trys jų – albinosai. Motina netrukus gimdys šeštą. Tėvas iš baimės eina iš proto.
- Mergaitė atrodo neapsaugota.
- Jusė blogai mato. Trumparegė.
- Aš tai pastebėjau.
- Atrodo, ji čia ateina dėl manęs. Atsiliepia odos spalva.
- Tokia pūkuota.... tarsi viščiukas. Juse, nori alaus?
- Neduokite jai.
- Tai nepakenks.... Konjakas būtų geriau. Įdomu, ar paraustų jos skruostai...

Jusė alų išgėrė su ankstesne grimasa. Ji ėmė apžiūrinėti Kolą, nosimi baksnodama jo švarką. Jam darėsi baisu dėl jos:
- O kaip ji pereina per gatvę?
- Jei reikalingi akiniai. Susitariau su okulistu.

- Lyg ką tik padėtas kiaušinis, - pasakė jis, - kol lukštas dar nesutvirtėjęs.... ar nesuaugęs kūdikio momenėlis... Nekreipkite dėmesio į mano žodžius...Kartais mane užvaldo keisti jausmai.

Ji pažvelgė į jį nustebusi, ir jam pasidarė nejauku.
- Sakai, keisti jausmai?

Jis apsimetė, kad neišgirdo, ir ji pakvietė jį prie lango. Langas buvo į užpakalinį kiemą.

- Matai ten kelmą? Ji tokia neprižiūrinti, kad užkalbina jį.
- Kodėl iki šiol nieko nedarėte?
- Ajo tik žada. Blogiausia, kad neturiu mašinos, o ir vairuoti nemoku.
- Nieko... aš ką nors sugalvosiu.
- Nuvešite ją pas gydytoją?
- Žinoma. Atvažiuosiu ir nuvešiu.
- Ačiū, - pasakė ji. – Vakar aš jūsų neįžeidžiau?
- Ne. O kaip?
- Tu man buvai vos ne priešiškas. Ar tiki mišriomis vedybomis? Aš žinau, kai kurie Ajo draugai į mane žiūri žvairai.
- Bet tai liečia tik jus ir jūsų vyrą.
- Džiaugiuosi, kad padėsite Jusei. Jei tik nepagalvosite, kad aš ją jums užkabinau.
- Nekalbėkite kvailysčių. - Vis vien aš žinau, kad esu įkyri. na ir tegu!
- Tai ir nekalbam apie tai.

Jusė prisikišusi apžiūrinėjo Kolos delnus, kutendama juos blakstienomis, o jis įsispoksojo į kelmą už lango ir nepastebėjo, kaip Monika išėjo iš kambario. Tarsi nuo savęs nupurtęs sapną, jis pažvelgė į mergaitės veidą ir staiga pamatė tai, ko jam reikėjo. Jis jau buvo netekęs vilties rasti tinkamą modelį Obaluvajės⁴⁾ tarnaitei. Ir štai prieš jį stovėjo Jusė, kurios bruožai ir spalvingumas kaip tik atitiko jo užmačią. Tai buvo likimo dovana. Jis regėjo Jusę, tarsi mėnulio akmenį, prie Obaluvajės, dangaus rykštės, siunčiančios raupus, o pačiam liekančiam skaistaus veido, kojų. Jame gimė ir kažkoks nauja, vos pastebima didelio prieraišumo pradžia... ne tiesiog atpalaiduojantis švelnumas, kuris suminkština jo esybės būdą... Tačiau tuo metu atsivėrė balkono durys ir jį pašaukė Bandelė.

¹⁾ Apala yra musulmonų jorubių 4-5 dešimt. Jorubalendo Idžebu rajone išvystytas muzikos žanras. Jis prasidėjo kaip religinė muzika, atliekama būgnininkų, ir buvo susijusi su ramadanu. Tačiau greitai tapo visuotiniu tarp musulmonų, išpopuliarėjęs 6-7 dešimtm. Pagrindiniais instrumentais yra būgnas, barškutis (sekere), varpeliai (agogo) ir agidigbo (primenantis metalofoną). 6-me dešimtm. į pirmą planą išėjo kai kurie dainininkai, iš kurių išskirtinas Ayinla Omowura. Apalos žanrą 9-me dešimt. Nustelbė kitas musulmonų žanras, fudži, susikūręs 8- me dešimtm. ir iš apalos perėmęs daug elementų.

²⁾ Gambariais vadinami hausai šiaurinėje Nigerijoje. Sąvoka gambatis (kaip ir aladura ir ibosi) žymi daugelio jorubų tradicines ir religines vertybes bei tikėjimus. Jis turi menkinančią ir įžeidžiančią prasmę chausams, tai jorubių manymas, kad hausų kaimynai yra žemesnio statuso nei jie.

³⁾ Hausa - viena plačiausių etninių Afrikos grupių, gyvenanti Sahelio rajone (Nigerijos šiaurė ir Nigerio pietūs) bei aplink jį, 30-35 mln. gyv. Kalba čado grupės kalba. Pagrindinė veiklos sritis – žemdirbystė.
Hausai atsikėlė į istorines savo žemes 5-7 a., migruodami iš rytų (Nubijos). Hausai nuo seno buvo gabūs prekybininkai, sugebėję išplatinti savo kalbą plačioje teritorijoje. Islamas (sunitų) stipriai paveikė hausų kultūrą; čia paplito šiek tiek modifikuota arabų rašto forma, žinoma kaip adžami. Tačiau kaimo vietovėse yra tebėra gamjos jėgų „bori“ ir protėvių kultai. Tradiciniai kultūrai būdingos didelės šeimos, daugpatystė.

⁴⁾ Obaluvajė (Babalu-Aye) - jorubių dvasia (oriša), artimai susijusi su užkrečiamomis ligomis ir gydymu. Jos vardas verčiamas kaip „tėvas, žemės valdovas“. Jo kartu ir bijo ir myli, tačiau vengia tarti jo tikrą vardą. Garbinimas glaudžiai susijęs su pačia žeme. Tarp jo ritualinių priemonių yra šluota apsivalymui, uždengtas terakotinis indas ir gausus kauri kriauklių kiekis. Jam paprastai aukojami grūdai.
Jorubiai paprastai jį vadina Šopona ir kartais garbina Alapa-dupė vardu. Paplitusiame pasakojime jis buvo senas ir šlubas. Jis dalyvavo šventėje orišų tėvo Obatalos šventėje, kurioje, pabandęs šokti, suklupo ir pargriuvo. Visi orišos ėmė juoktis iš jo, o jis keršydamas bandė jas užkrėsti raupais. Obatala jį išvarė į krūmus, kur jis gyvena iki šiol.

Jorubių kalba parašyta pjesė „Obaluvajė“ (1971) yra svarbi V. Ogunyemi literatūrinėje karjeroje. Jos spausdintos versijos pratarmėje Akin Euba (kuris ir pastatė pjesę) rašė. kad tai muzikinė drama apie religinį sinkretizmą. Krikščionybę priėmęs Baalas savo miestui užtraukė Obaluvajės prakeiksmą atsisakęs garbinti orišą. Prakeiksmu aišku buvo raupai, griebę tiek skiepytus, tiek neskiepytus. Raupus netrukus pasigavęs mirė ir pats Baalas. Buvo pasikviestas Ifa šventikas, kuris atliko ritualą ir prikėlė Baalą. Trumpas apsilankymas mirusiųjų karalystėje įtikino Baalą, kad net priėmus krikščionybę negalima atsisakyti tradicinių orišų.