E. Hemingvėjus. Pavasariniai vandenys. Vartiklis

Rengiamasi pradėti šios E. Hemingvėjaus apysakos-parodijos publikaciją, tad pradžioje pateikiamas jos pristatymas.

Tasai labiausiai gerbia mano stilių, kuris išmoksta jį, kad panaudotų prieš savo mokytoją,
W. Whitman

Tai pirmoji rašytojo apysaka (1926) ir antroji knyga, kuri lieka, ko gero, labiausiai neįprastu jo kūriniu. Ir ne tik dėl to, kad jos atviras parodijinis pobūdis, bet ir ypatingai stipriai pasireiškia Hemingvėjaus pastangos matyti socialinę pasaulio sandarą, būdinga visiems jo kūriniams.

Hemingway. The Torrents of Spring Apysaka 1926 m. gegužės 28 d. buvo išleista 1250 egz. tiražu ir pavadinta pagal analogiją su I.S. Turgenevo, kurį Hemingvėjus visad garbino, kūriniu. Apysaka buvo parašyta per 10 d. ir išreiškė rašytojo siekį atsiskaityti prieš savo literatūrinius mokytojus – pirmiausia Gertrūda Stein, žinomą kaip į Europą atvažiavusių Amerikos rašytojų globėją, kurios Paryžiaus salone jie ieškojo naujų žodžio išraiškos madų.

Konfliktas su Gertrūda buvo susijęs su skirtingu literatūrinio kelio supratimu. Hemingvėjus, aukštai vertindamas Stein eksperimentavimą, nepripažino jos modernistinės gyvenimo ir meno koncepcijos, kas ją erzino ir net privertė parašyti apie Hemingvėjų: „Jis atrodo šiuolaikiniu, tačiau nuo jo dvelkia muziejais“. Paskutinė „Pavasarinių vandenų“ dalis, pavadinta „Didžiosios rasės išmirimas ir kaip kuriami ir veda amerikiečiai“ – užuomina į G. Stain knygą „Amerikiečių darymas“, kurią Hemingvėjus gerai žinojo, nes padėjo ją sudaryti.

O nesutarimai su Šervudu Andersonu (kuris šiltai sutiko pirmąją Hemingvėjaus knygą „Mūsų laikais“, 1925) buvo visų pirma susiję su jų individualybių skirtumais – Hemingvėjus nepripažino polinkių į afektaciją ir žaidimo žodžiais, neretai būdingais Šervudui. „Pavasariniai vandenys“ yra akivaizdi parodija Š. Andersono romanui „Tamsus juokas“ (1925).

Jame Andersonas pateikia Džono Stoktouno istoriją, kaip jam nusibosta darbas laikraštyje ir jis išplaukia atvira valtimi Ilinojumi bei Misisipe, pasivadina kitu vardu ir įsidarbina savo gimtojo miesto fabrike. Čia susideda su darbininko žmona ir su ja pabėga. Jame priešpastatomas ir baltasis prieš „negro“ – kai baltasis jau sugadintas civilizacijos, tik tamsiaodis dar išvengė sugedimo.

Taigi Hemingvėjus sukūrė tarsi savo literatūrinės nepriklausomybės manifestą. Mokytojų patirties neigimas buvo kategoriškas, tačiau ne visa apimantis. Kai ką jis permąstė ir priėmė. Artumą rodo netgi pirmos dalies paantraštė: „Raudonas ir juodas juokas“ (aliuzija į nepasisekusį Š. Andersono romaną „Tamsus juokas“). Atgarsiai matomi ir toliau, nuo pat pradžių (pas Andersoną: „Spongė ... turėjo žmoną, su kuria gerdavo atlyginimų dienomis“; „Spongė turėjo dukrą vardu Bugs Martin“ (Hemingvėjaus „Lousy“ („utėlė“) ir Andersono „Bugs“ („vabalai“) reiškia smulkius gyvius).

„Pavasariniai vandenys“ buvo sutikti tiek pat priešiškai, kiek ir garbinant, tačiau vėliau buvo primiršti. Iki šiol apysaka yra sulaukusi literatūrinės kritikos dėmesio.
Ankstyvieji Hemingvėjaus kūriniai buvo mažai pastebėti. Pirmosios knygutės „Trys apsakymai ir dešimt eilėraščių“ (1923) tebuvo parduota vos šimtas egzempliorių, tačiau vienas jų pateko į rankas Edward O’Brien’ui, kuriam taip patiko apsakymas „Mano senis”, kad panoro Hemingvėjui dedikuoti 1923-ųjų geriausių apsakymų antologiją. Tada Boni ir K. Liveright‘as „apie trylikos šimtų“ tiražu išleido „Mūsų laikais“ (1925). Tačiau jis nebuvo patenkintas tuo, kaip leidėjai „prastūminėja“ tą knygą ir laiške, kuriame vietoje žadėto romano „Ir pateka saulė“ įdėjo „Pavasario vandenis“, parašė, kad S. Ficdžeraldas ir L. Bromfieldas buvo labai susižavėję ta apysaka, ir kad jis mato, kad „vienintelė priežastis, kodėl galėtumėte jos nespausdinti, tai baimintis įžeisti Šervudą Andersoną“. Ir leidykla atsisakė priimti kūrinį, kas leido Hemingvėjui sudaryti kontraktą su „Scribner“ leidykla.

Apie 2/3 (29 iš 47) „Pavasarinių vandenų“ recencijų buvo palankios, tačiau buvo ir 9-ios atvirai priešiškos. Bet Hemingvėjus gavo ir padrąsinančių draugų (E. Pound, H. Strater’is ir kt.) laiškų. Po 5 mėn. „Scribner“ išleido ir romaną „Ir pateka saulė“ (1926), su kuriuo Hemingvėjui atėjo pripažinimas. Su juo praėjo ir Hemingvėjaus dėmesys „Pavasario vandenims“ (4-me dešimtm. jis niekad jos nepamini savo laiškuose).

Apysakoje Hemingvėjus pasisako prieš karo beprasmybę, prieš pseudoherojiškus rašytojų kūrinius, parašytus tik iš nuogirdų apie karą. Jis parodė ir rasinį amerikiečių konfliktą, kritiškai įvertino darbininko vietą visuomenėje.

Ernestas Hemingvėjus (Ernest Miller Hemingway, 1899-1961) - amerikiečių romanistas ir novelistas, apsakymų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1954) už apysaką „Senis ir jūra“.

1949 m. įsikūrė Kuboje, kurią paliko 1960 m., grįždamas į JAV. Tuo metu jis kentėjo nuo daugelio negalavimų (tarp jų ir hipertonijos bei diabeto), krito į gilią depresiją, nes jam visur vaidenosi, kad jį visur seka FTB (kas ir buvo tiesa). Imtas gydyti psichiatrinėje, iš kurios išleistas 1961 m. nusišovė.

Į literatūrą atėjo kaip vienas žymiausių vadinamosios „prarastosios kartos“ atstovų. Išgarsėjo savo romanais ir dausybe apsakymų – iš vienos pusės, ir iš savo gyvenimo, o ių kitos – pilnais nuotykių ir netikėtumų. Savitas jo prozos stilius - rašė objektyviai ir glaustai, kalba santūri ir lakoniška, mintis neužbaigta, paslėpta. Rašytojas sukūrė ir savitą herojų, kurio svarbiausia ypatybė – santūrumas ir vidinis disciplinuotumas. Kūriniuose atsispindi antimilitarizmas („Atsisveikinimas su ginklais“), kova prieš fašizmą („Kam skambina varpai“).

Voltas Vitmanas (Walter Whitman, 1819-1892) - amerikiečių poetas, eseistas, žurnalistas ir humanistas, kūręs pereinamuoju laikotarpiu tarp transcendentalizmo ir realizmo. Jo kūriniuose atsispindėjo šių abiejų literatūrinių srovių idėjos. Jis dažnai vadinamas laisvosios poezijos tėvu. Poeto gyvenimo metais į jo kūrybą buvo žiūrima kontroversiškai, ypač į jo poezijos rinkinį „Žolės lapai”.

Savo karjeros pradžioje Vitmanas sukūrė nuosaikų romaną „Franklin Evans” (1842). Vitmano svarbiausias darbas „Žolės lapai” pirmąkart buvo išleistas 1855m.jo paties lėšomis – vėlliau jis plėtė ir taisė šį savo kūrinį iki pat savo mirties. Didžiausia naujove jame buvo nerimuotas tekstas – sudėtinga folkloro ir biblinių temų sintezė, sintaksinis paralelizmas, ritmiški išvardijimai („katalogai“), vidinės aliteracijos ir asonansai, suteikiantys išbaigtumą eilutėms ir eilėraščiams.

Gertrūda Stein (Gertrude Stein, 1874-1946) – amerikiečių rašytoja, poetė, dramaturgė, literatūrologė. Labiau pažymėtina ne kaip autorė, o kaip savotiško „literatūrinio ratelio” anglakalniams jauniems rašytojams organizatorė – jos butas Paryžiuje iki Pirmojo pasaulinio karo (į Paryžių atsikėlė 1902 m.) buvo vienu iš meno literatūrinio gyvenimo centrų. Būtent ji įvedė terminą „prarastoji karta“. Tuo laikotarpiu ji domėjosi ir kolekcionavo meną, tad pas ją rinkosi ir dailininkai, kurie paliko ir jos protretų – tarp jų ir P. Pikaso.

Šervudas Andersonas (Sherwood Anderson, 1876-1941) – amerikiečių rašytojas.

Publikuotis ėmė 1914 m, o visiškai literatūrai pasišventė 1923 m. Jo novelės (rinkiniai: „Winesburg, Ohio“, 1919; „Kiaušinio triumfas“, 1921; „Žirgai ir žmonės“, 1923 ir kt.) yra iškilūs kūriniai amerikiečių literatūroje ir tapo pavyzdžiu V. Folkneriui, T. Vulfui, Steinbekui, R. Bredberiui. E. Hemingvėjus parašė parodiją „Pavasariniai vandenys“(1926), dėl kurios rašytojai susipyko. Vėlesni Šervudo kūriniai buvo priimti šalčiau.