Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Kodėl civilizacija, kuri nepaprastai labai vertina drabužius, nes jos moralinės nuostatos, o taip pat ir klimato ypatybės, neleidžia žmonėms vaikščioti nuogiems, meną rengtis perleido siuvėjams bei siuvėjų nuožiūrai. Šiais laikais drabužis žmogui tapo kažkuo tarsi oda, su kuria jis nesiskiria bet kokiomis aplinkybėmis; drabužiai taip pat būtini žmogui kaip kailis gyvūnui; tad, galiausiai, apie tai, kaip atrodo žmogaus kūnas, niekas ir neprisimena. Bet kuris, nors kiek pažįstamas su dailininkais ir kam tenka būti jų dirbtuvėse tuo metu, kai jiems pozuoja natūralistai, patiria, išvydę nežinomą žvėrį abiejų lyčių amfibijas, pateiktas publikos apžiūrai, - nesuprantamą nuostabą, sumišusią su lengvu pasibjaurėjimu. Nežinomos mokslui rūšies egzempliorius, neseniai atvežtas iš centrinės Australijos, be jokių abejonių, neatrodo taip netikėtai ir naujai zoologiniu požiūriu kaip apnuogintas žmogus; ir tikrai, Zoologijos sode reiktų pastatyti narvus homo rūšies patinams ir patelėms, nusimetusiems dirbtinę odą. Juos apžiūrinėtų su tokiu pat smalsumu kaip ir žirafą, skruzdėdą, tapyrą, ančiasnapį, gorilą ar oposumą.
Jei ne mus pasiekę susižavėjimą keliančios antikinės statulos, žmogaus kūno vaizdavimo tradicija būtų nutrūkusi visiems laikams. Tik tiems menininkams, kurie apmąsto tas marmurinius ir bronzinius šedevrus ar jų gipsines kopijas ir lygina su jų apsinuoginusiais pozuotojais, su vargu pavyksta atstatyti idealią esmę, įspaustą skulptūrų, bareljefų ir drobių kūrėjų. Kas bendra tarp tų abstrakčių figūrų ir apsirengusių jas apžiūrinčių žiūrovų? Ar galima sakyti, kad tie tvariniai yra tos pačios prigimties? Jokiu būdu.
Mes amžinai gailėsimės dėl išnykusios apnuogintos natūros, sudarančios patį meno pagrindą: uk žmogus negali įsivaizduoti tobulesnės formos nei jo paties kūno forma, sukurta pagal Doevo atvaizdą bei panašumą. Apnuoginta natūra, natūrali dieviškame Graikijos klimate, žmonijos jaunystės laikais, kai žydėjo poezija ir menai tarsi dvasinio pavasario žiedai, pateikė Fidijų1), Lisipą2), Kleomeną3), Agasijų4), Agesandrą5), Apelesą6), Dzeuksisą7), Polignotą8), kaip kad vėliau pateikė Mikelandželą9) ir nepaprastus Atgimimo epochos kūrėjus (kalbėdami apie apnuogintą natūrą omenyje turime ir jos neatskiriamą palydovę drapiruotę, neatskiriamą nuo apnuogintos natūros, kaip kad harmonija neatskiriama nuo melodijos); tačiau Atgimimo epochoje apnuoginta natūra tapo ne daugiau nei sąlygotumas; tais laikais žmogus buvo neįsivaizduojamas be drabužių.
Skulptoriai ir dailininkai skundžiasi tokia padėtimi, o tuo tarpu jie galėtų savo naudos vardan pakeisti ją jei ir nepilnai, tai bent iš dalies. Šiuolaikiniai apdarai, tvirtina jie, trukdo jiems kurti šedevrus; pasiklausius dabartinių kūrėjų, tai dėl to, kad jie ne Ticianai10), ne Van Deikai11) ir ne Velaskesai12), kalti išimtinai juodi frakai, paltai ir krinolinai20). Vis tik ir tie didieji žmonės vaizdavo savo amžininkus apsirengusiais, kurie taip pat mažai apnuogindavo kūną, kaip ir mūsiškiai, ir kurie, kartais pasižymėdami elegantiškumu, gerokai dažniau atrodo klaikiai arba keistai. O ir argi ne taip gražūs tie mūsų apdarai, kaip priimta manyti? Argi jie neturi savos reikšmės, kurią, gaila, blogai supranta menininkai, pilnai persunkti antikos idėjų? Savo paprastu kirpimu ir neutralia spalva jie sukuria patogų foną žmogaus galvai proto ir rankų, mąstymo ir rūšies ženklų, vidurio tašką; jie kūnui suteikia bet kokią norimą formą ir sufleruoja apie aukas, kurias būtina paaukoti vardan bendro įspūdžio. Įsivaizduokite sau Rembrantą, tapantį mūsų laikmečio žmogų, juodu fraku apsirengusį žmogų: jis nukreipia iš viršaus krentančią šviesą į savo modelio veidą, apšviečia vieną skruostą, kitą panarindamas šešėlyje, priverčia blizgėti atskirus ūsų ir barzdos plaukelius, fraką vaizduoja gausiais ir prislopintais juodais dažais, o baltinius plačiais baltos spalvos su šiaudų atspalviu potėpiais, dviem-trim blizgančiais taškais pažymi laikrodžio grandinėlę, nuvalo veido spalvą nuo asfaltiškai pilkų tonų. Ir vos tik jis tai padaro, jūs aptinkate, kad šiuolaikinio paryžiečio frakas nė kiek ne mažiau gražus ir būdingas, kaip ir olandų burmistro kamzolą13) [prabangią liemenę]. Jei vietoje dailės jums priimtinesnis piešinys, pažvelkite į p. Engro nupieštą p. Berteno25) portretą. Negi redingoto ir pantalonų klostės nusileidžia griežtumu, ir švarumu chlamidos14) arba togos klostėms? Arba po proziškais drabužiais kūnas negyvena savo gyvenimu lygiai taip pat, kaip ir statulos kūnas po drapiruote?
Mūsų laikmečio žmonės neišsiskiria, kaip taisyklė, nei grožiu, nei jėga. Antinojus15)
šiandien atrodytų juokingu. Pats paprasčiausias domkratas be jokio vargo atlieka Alkido16)
darbą. Todėl neverta puošti tai, kas neverta dėmesio; svarbiausia išvengti kūno sunkumo, vulgarumo,
trūkumų prieš elegantiškumą ir paslėpti kūną po apvalkalu, kuris neatrodytų nei pernelyg plačiu, nei pernelyg
siauru, kuris perdaug nepabrėžtų mūsų formų ir būtų, išskyrus keletą detalių, tinkamas visiems, tarsi
karnavalo domino. Šalin auksą, išsiuvinėjimus, ryškias spalvas, šalin teatrališkumą; tegu aplinkiniai jaučia,
kad žmogus gerai apsirengęs, tačiau tuo pačiu tegu jų atmintyje nelieka jokios jo apdaro detalės. Audeklo
kokybė, pasiuvimo nepriekaištingumas, fasono apmąstymas ir, svarbiausia, mokėjimas nešioti kostiumą
štai kame glūdi rafinuotumas. Šio dalyko atspalviai pasprunka nuo menininkų, kurių dauguma pamėgę
ryškias spalvas, gausiai krentančias klostes, persiliejančias drapiruotes, galingus torsus ir išlavintus
bicepsus. Jie gailisi, kad niekam iš jaunųjų mados šalininkų neatėjo į galvą įsigyti skrybėlės su plunksna ar
ryškiai raudono apsiausto; jie stebisi užsispyrimu, kokiu aukštuomenė lieka ištikima savo niūriems,
bespalviams, vienodiems apdarams, o tai lygiai tas pat, kaip klausti, kodėl Venecijos gondolos yra juodos.
Tuo tarpu, net esant visam jų vienodumui, nėra nieko lengviau, kaip atskirti patricijaus gondolą nuo buržua gondolos.
Beje, jei dailininkai dar turi pagrindo protestuoti prieš vyrų aprangą, kurių fasonų kūrimą jie linkę perleisti siuvėjams, o ne imtis to patiems, tai jau keiksnoti moterų apdarus jie neturi jokios teisės. Jei dailininkai dažniau lankytųsi pas aukštuomenę ir sutiktų bent vienam vakarui išsivaduoti iš savo profesinių išankstinių nusistatymų, jis pamatytų, kad mūsų ponių baliniai tualetai gali patenkinti rafinuočiausius skonius ir kad dailininkas, kuris jas pavaizduotų istoriniu požiūriu stilingai, tačiau tiksliai, sukurtų stebinančius grožio, elegancijos ir kolorito šedevrus. Tik tas, kuris visas yra klaidingo klasikinio lavinimo valdžioje, negali pajusti tokių paveikslų, kaip išsiskirstymas po Operos ar svetainėje sėdinčių krėsluose arba stovinčių prie išsikišimo ar židinio ponių grožio.
Niekad dar, ko gero, ponios negalėjo pasigirti tokiomis pasigėrėtinomis šukuosenomis; regime tikrai pasakiško meistriškumo vaisius: plaukai suraityti, suklostyti, sudėti į kasas, pašiaušti ties ausimis, sušukuoti atgal, surišti gumyte. Paryžiaus šukos nenusileidžia graikų kaltui, o paryžiečių plaukai kur kas paklusnesni nei Paroso ar Pentelikono marmuras. Pažvelkite į tas nuostabias tamsias garbanas, griežtomis linijomis įrėminančiomis blyškų veidą ir suimtus, tarsi diadema, vyta virvute, palaikančia šinjoną17); pažvelkite į tą baltaplaukę karūną, kuri, atrodo, virpa nuo meilės vėjelio dvelksmo ir balkšvai rožinė veidelį apgaubia auksine aureole! Įvertinkime tuos ant pakaušio suregztus kuodus, garbinius, suvytas kasas, panašias į Amono ragus arba Jonijos kapitelio užraitymus! Argi sugebėtų Atėnų skulptorius ar Atgimimo epochos dailininkas sukurti jas rafinuotesnes, su didesne išmone ir skoniu?
Mūsų nuomone, ne.
Kol kas mes aprašėme tik plaukams suteikiamą formą, kas gi bus, kai prieisim prie šukuosenos tikrąja
žodžio prasme? Joks menas nepasieks panašios tobulybės. Gėlės, kuriose tarp rausvų, žalių, švelniai
melsvų žiedlapių virpa rasos lašeliai, lanksčios šakelės, nerūpestingai krentančios ant pečių, senovinės
monetos, perlų tinkleliai, deimantinės žvaigždutės, segtukai su filigranu18) arba turkiu, aukso
siūlai, įpinti į plaukus, besvorės ir vaiduokliškos vaivorykštinės plunksnos, kokardos, panašios į puošnias
išsiskleidusias rožes, aksomo juostų perrišimai, lengvas auksaspalvis ar sidabriškas permatomas audinys,
žaidžiantis saulės spinduliais, rožinių koralų šakelės, ametistų kekės, rubinų uogos, stikliniai rutuliukai su
metalinius atspalviu, jonvabalio antsparniai žodžiu, viskas, ką tik galima įsivaizduoti kaip šviežiausią,
labiausiai koketišką, labiausiai blizgantį, tarnauja šukuosenų, kuriose nerasite nieko nereikalinga, nieko
perteklinio, nei beprasmio sunkumo, nei juokingos prabangos, - tik tai, kas harmoninga su forma ir veido
išvaizda - papuošimui; Milo Venera19), jei įgautų rankas, o dabarties dama jai paskolintų
madingą korsetą, galėtų vykti į pasaulį nieko nepakeitusi savo šukuosenoje! Koks komplimentas mūsų meto madai!
Tačiau kaip dėl krinolino20), paklausite jūs? Sijonai ant lankų, suknios ant spryruoklių, kurias laikas nuo laiko reikia atiduoti remontui, tarsi sustojusius laikrodžius kam neaišku, kad toks apsirėdymas bjaurus, laukinis, atstumiantis, priešiškas menui? Tačiau mes kitokios nuomonės: moterys turi priežasčių likdamos ištikimos krinolinui, nepaisant gausybės juokų, karikatūrų, vodevilių ir įžeidžiančių išsišokimų.
Moterys visiškai teisios, pirmenybę prieš tas siauras makštis, į kurias save įkišdavo jų senelės ir motinos, teikdamos platiems, puošniems, tūriniams, pastebimiems sijonams. Dėl klosčių gausos, platėjimo į apačią, tarsi besisukančio dervišo fustanela21), talija tampa žavia ir laiba; erdvinis sijonas naudingai pabrėžia viršutinės kūno dalies privalumus ir visai figūrai suteikia stulbinantį panašumą su piramide. Brangių audinių gausa sukuria tarsi pjedestalą biustui ir galvai, kurie dabar, epochoje, kurioje nėra nuogumo, tapo reikšmingiausiomis kūno dalimis... Jei tik išdrįstume, aptardami tokį šiuolaikinį klausimą, pasinaudoti mitologiniu palyginimu, pasakytume, kad mūsų ponių baliniai tualetai atitinka visus Olimpo etiketo reikalavimus. Olimpo dievus vaizdavo apnuogintu torsu; nuo šlaunų iki pėdų jų kūnai buvo uždengti puošnia drapiruote. Būtent, kaip to prisiminimą, šiuolaikinės ponios apnuogina, išeidamos į viešumą, kaklą, pečius ir rankas. Ta pati mada viešpatauja ir Javos saloje, kur į rūmus reikia atvykti apsinuoginus iki pusės.
Beje, juokai į šoną, liaukim girtis moksliškumu ir pasakysim paprastai, kad jauna moteris, kuri, susišukavusi taip, kaip ką tik aprašėme, apsivilkusi dekoltuota suknele be rankovių, dvigubu sijonu ar daugybe volanų, paskui save į balą tempia senovės muaro, atlaso ar taftos bangas, mums atrodo be galo be galo žavia ir apsirengusia kaip galima geriau; prisipažįstame, mes tikrai neturime jai ką prikišti. Nelaimei, mes neturime šiuolaikinių dailininkų; tuos, kuriuos matome dabar gyvenant, iš tikro priklauso seniai praėjusioms epochoms. Neteisingai suprasta antika trukdo jiems pajusti šiandieną. Jie kartą ir visiems laikams įtvirtino vieną vienintelį įsivaizdavimą apie grožį, ir šiuolaikinis idealas lieka mums paslaptim už septynių antspaudų.
Rimtesniu argumentu prieš krinoliną20) jo nesuderinamumas su šiuolaikine architektūra ir interjeru. Tuo laiku, kai moterys dėjo lankus po sijonu, svetainės buvo erdvios, durys dvivėrės, krėslai platūs, į karietas nesunkiai tilpdavo damos pačiu plačiausiu sijonu, o teatro ložės tada nepriminė komodos stalčių. Na ką gi! teks plėsti mūsų svetaines, keisti baldų ir ekipažų formą, griauti teatrus! Nieko kita mums nelieka, nes lygiai taip pat, kaip nė vienas dailininkas niekada neatsisakys savo manierų, moterys niekada neatsisakys nuo krinolinų, kaip ir ryžių pudros kito banalių užsipuolimų objekto.
Su tuo retu harmonijos jutimu, kuris juos skiria, moterys pajuto prieštaravimą tarp balių apdarų ir
natūraliu veido spalva. Kaip kad patyrę tapytojai lengvo lesiravimu pasiekia harmoniją tarp žmogaus
kūno ir jo drapiruotės audiniais, moterys pašviesina savo odą, muaro, nėrinių, atlaso fone atrodančią rudai
pilkšvą, ir jai suteikia vienovę tono, kurio neturi net patys žaviausi veidai, nes gamta juos nuspalvino
įvairiomis spalvomis, derindama baltą, geltoną ir rožinę spalvas. Švelniausia pudra leidžia odai suteikti
žėrutinį, marmurinį atspalvį ir tuo pačiu paslėpti tą sveiką raudonį, kuris mūsų laikais atrodo visai netinkamu,
nes teigia fizinį poreikių viršumą dvasiniams poreikiams. Gali būti, kad tai, kad moterys ant kaklo, pečių,
krūtinės ir rankų užsimeta tą lengvą baltą dangą, suminkštinančią šiltas, begėdiškas nuogo kūno spalvas, yra
ne kas kita, kaip miglotas drovumo dvelksmas. Pudros pagalba gyvo kūno formos priartėja prie statulos
formų; jos apsivalo ir sudvasinamos. Dar viena svarbi tema moterų papratimas, irgi neretai papeikiamas,
paryškinti akis: blakstienos pailginamos, antakiai išlenkiami, akys užsidega nauju spindesiu; moteris,
pasidažanti akis, panaši į pagarsėjusį meistrą, ant drobės tepančio paskutinius potėpius. Mada visada teisi.
Tegu didysis dailininkas, kurio talentas nenusileidžia Veronezės23) talentui, pavaizduoja Operos laiptus ar Italų teatro fojė tuo momentu, kai aukštuomenės ir kitos hercogienės laukia karietų, besisiaustydamos į baltus burnusus24), dryžuotus apsiaustus, trumpas šermuonėlių mantijas, vilnonius apdangalus su gulbių pūkais, stebuklingus audinius, suvežtus iš visų pasaulio kraštų; jų galvas spindinčiomis aureolėmis gaubia gėlės ir briliantai, pirštų galiukais, aptemptus pirštinėmis, kiekviena remiasi į kavalieriaus ranką, skleisdamos begėdystę visu savo grožiu, jaunyste ir turtingumu, - jei toks paveikslas bus nutapytas, kas išdrįs samprotauti apie šiuolaikinio kostiumo skurdumą!
Pastabos:
1) Fidijus (Phidias arba Pheidias, apie 490 430 m. pr.m.e.) vienas garsiausių senovės Graikijos skulptorių. Garsiausi jo kūriniai buvo Atėnė Promachos (apie 460 m. pastatytos Akropolyje pergalės prieš persus garbei), Dzeuso statula Olimpijoje (vienas 7-ių pasaulio stebuklų) ir Atėnė Parthenos Parfenone. Daugiau apie jį >>>>>
2) Lisipas (Lysippos) 4 a. pr.m.e. graikų skulptorius, vėlyvojo klasikinio laikotarpio metu. Išsiskyrė natūralizmu (ypač perteikiant plaukus ir akis), o taip pat kiek ištemptomis proporcijomis. Buvo mylimas Aleksando Didžiojo menininku. Jo vienu iškiliausių kūrinių milžiniška Heraklio skulptūra.
3) Kleomenas (Cleomenes) graikų skulptorius, kurį temini Plinijus kaip Thespiadžių arba Mūzų skulptūrų grupės, pastatytos Romoje Asinius Pollo rūmuose, autorių. Jo vardas yra užrašytas ant Medičių Veneros pjedestalo. Spėjama, kad gyveno kažkur 4-2 a. m.pr.m.r
4) Agasijas (Agasius) garsus graikų skulptorius, gyvenęs Efese. Garsi jo statula, eksponuojama Luvre, yra Borgeso gladiatorius, nors, kaip spėjama, vaizduoja Achilą besikaunantį su Pentelisėjumi. Gyveno ne anksčiau kaip 4 a. pr.m.e.
5) Agesandras (Agesandros) skulptorius Rodo saloje, kurį temini
Plinijus. Jis yra vienas Laokono ir sūnų grupės autorius. Galėjo gyventi tiek 4 a. pr.m.e., tiek 1 a.
6) Apelesas (Apelles) dailininkas senovės Graikijoje. Daugiausia apie jį žinoma iš Plinijaus Vyresniojo, kuris teigė jį gyvenus apie 332-329 m. pr.m.e., matyt todėl, kad pavaizdavo Aleksandrą Didįjį. Gali būti, kad gimė Kolofone Jonijoje (nors minėta, kad gimė ir Kose, ar Efese).
7) Dzeuksis (Zeuxis) 5 a. pr.m.e. graikų dailininkas iš Heraklėjos Lukanijos pietų Italijoje. Ypač išgarsėjo jo Elena.; kitas garsus paveikslas Kentauršų šeima.
8) Polignotas (Polignotus) 5 a. pr.m.e vidurio graikų dailininkas, kilęs iš Thaso, tačiau vėliau gyvenęs Atėnuose. Išlikę jo kūriniai įėjimo į Akropolį salėje. Tačiau garsiausi jo paveikslai Delfuose Odisėjo kelionė į Hadą.
9) Mikelandželas (1475-1564) Renesanso dailininkas, skulptorius ir poetas. Žymiausi kūriniai kompozicija Pieta, skulptūra Dovydas, Siksto koplyčios lubų freskos, antkapiai Medičių koplyčioje.
10) Ticianas (Tiziano Vecelli, apie 1485-1576) Renesanso epochos dailininkas Venecijoje. Buvo labai įvairiapusis, o jo stilius metams bėgant stipriai kito ir brandžiausi darbai jau neturėjo ankstyvajam laikotarpiui būdingų gyvų atspalvių. Labai garsus jo paveikslas Venera (1538).
11) Van Deikas (Anthony van Dyck, 1599-1641) flamandų dailininkas ir grafikas, tapęs įtakingiausiu Anglijos rūmų dailininku. Tapė baroko stiliumi, pasižymėjo portreto, religinių ir mitologinių siužetų srityse. Vienas garsių paveikslų Autoportretas su saulėgrąža.
12) Velaskesas (Diego Rodriguez de Silva y Velezquez, 1599-1660) ispanų dailininkas, buvo Pilypo IV rūmų dailininku. Daugiausia tapė portretus. Garsūs jo paveikslai Maurų išvarymas (1627) bei Meninos (1656). Teofilis Gotje, kadaise pamatęs D. Velaskeso paveikslą Meninos, šūktelėjo iš nuostabos: O kurgi paveikslas?! Veidrodiniai efektai, pamėgti renesanso dailininkų, Velaskeso drobėje išsirutuliojo į sudėtingą erdvę, kurioje iš įvairių žiūrėjimo vietų stebimas veikėjų pasaulis pavirto gyvu judančiu spektakliu.
13) Kamzola (pranc. camisole - kofta) vyrų apdaras, suimtas per
liemenį, siekiantis kelius, kartais be rankovių, dėvimas po kaftanu. Pasirodė Prancūzijoje 17 a. pirmoje
pusėje, o 18 a. paplito ir kitose šalyse. Siūtas iš milo, šilko, aksomo, puoštas siuvinėjant, pozumentais, sagomis.
14) Chlamida - senovės Graikijos apsiaustas, kuriuos nuo V a. pr. m. e. iki III a. pr. m. e. dėvėjo daugelis Graikijos kareivių. Chlamida buvo antklodės dydžio vilnonis audinio stačiakampis, paprastai apkraštuotas. Ją paprastai susegdavo ant dešinio peties. Chlamidas galėdavo dėvėti ant kitų drabužių, bet jauni kariai ir pasiuntiniai dažnai vilkėdavo tik chlamidą.
15) Antinojus (Antinous, apie 110 130) nepaprastai žavus graikų jaunuolis iš Bitinijos, imperatoriaus Adriano mylimasis, sudievintas po mirties. Egipte jį tapatino su Ozyriu. Yra daugybė jo skulptūrų.
16) Alkidas - Heraklis, kuriam vaikystėje buvo duotas Alkido vardas. Herakliu pavadintas po nesėkmingo bandymo suminkštinti Heros širdį.
17) Šinjonas (pranc. chignon) populiari moterų šukuosena panaudojant ant pakaušio suimtus plaukus (pavadinimas kilęs iš pranc. chignon du cou, - užpakalinė kaklo dalis). Prisegami šinjonai dažniausiai tvirtinami specialiu segtuku. Šinjonas dažnas ypatingomis progomis vestuvėms ar vakarėliams su šokiais. Šinjonų ištakas galima pastebėti dar senovės Graikijoje, kur Atėnų moterys nešiojo šukuosenas su auksiniais ar dramblio kaulo segtukais.
18) Filigranas (ital. filigrana) juvelyrinė technika, panaudojant ažūrinį arba ant metalinio pagrindo prilituotą ažūrą iš plonos auksinės, sidabrinės ir pan. vielytės. Dažnai technika derinama su metaliniais rutuliukais, įlituojamus į specialiai padarytas įdubas. Filigranais vadinami ir dirbiniai, pagaminti panaudojant šią techniką. Filigraniški dirbiniai būna įvairiausių formų suvytos virvelės, pinti, eglutės, takeliai ir kt.
19) Milo Venera - išgarsėjusi senovės Graikijos skulptūra, nežinomo skulptoriaus sukurta 2 a. pr.m.e. Rasta Egėjo jūros Melo saloje. 1819?1820 m. prancūzų karininkas Diumontas d'Urvilis dalyvavo Prancūzijos ekspedicijoje į Graikijos archipelagą. Melo saloje jis netikėtai pamatė Veneros ar Afroditės skulptūrą, kurią valstietis buvo neseniai atkasęs ir laikė ožkų garde. Rankoje ji laikė Pario dovanotą obuolį. D'Urvilis įtikino Prancūzijos ambasadorių Konstantinopolyje pasiųsti kartu su juo į Melą diplomatą, įgaliotą nupirkti statulą. Tačiau jiems atvykus, valstietis buvo ją ką tik pardavęs Turkijos pareigūnui, ir ji jau buvo supakuota. Bet gavęs iš prancūzų didelį kyšį, valstietis staiga prisiminė, kad skulptūra jau pažadėta prancūzui, todėl turkams ji negali atitekti. Venera buvo supakuota į dėžę, užkelta ant neštuvų ir skubiai nunešta į paplūdimį, kur prancūzų laukė laivas. Tačiau įtūžę turkai pasivijo prancūzus ir sukėlė muštynes, per kurias buvo nudaužtos abi statulos rankos. Todėl dabar ji ir yra be rankų.
20) Krinolinas - pradžioje buvęs kietu lininiu ar medvilniniu audiniu, vėliau tapo standžia struktūra, suteikiančia suknelei norimą formą. Krinolinas buvo dažnas satyrų objektas, lyginamas su narveliu moteriai. O jos skersmuo, siekiantis iki 180 cm, galėjo sudaryti problemų praeinant pro duris. [ vaizdelis ]
21) Fustanela - tradicinis sijonas, kurį kai kuriose Balkanų šalyse nešiojo vyrai. Jis panašus į kiltą. Fustanela yra elitinių Graikijos kariuomenės dalinių uniformos dalimi. Kai kurie mano, kad fustanela kilusi iš romėnų togos. Dauguma statulų Romos imperatorius vaizduoja sijonais su klostėmis, kurių ilgis siekia kelius.
22) Lesiravimas (vok. lasieren - padengti glazūra) tapymo būdas. Lesiruojama praskiestais korpusiniais dažais arba lesiruojamaisiais lakais. Tapoma plonu skaidrių arba pusiau skaidrių dažų sluoksniu ant paveikslo, persišviečiančio iš apačios, viršaus. Lesiruote dengiamas pradžiūvęs aliejumi arba tempera tapyto paveikslo, polichromuotos skulptūros, metalinio dirbinio paviršius.
23) Paolo Veronese (Paolo Caliari, 1528 1588) italų vėlyvojo Renesanso dailininkas iš Veronos, priskiriamas Venecijos mokyklai. Savo darbuose pasiekė retą puošnumo ir spalvinio emocionalumo išraišką, todėl laikomas vienu didžiausių Europos dailės koloristų. Svarbiausi jo darbai yra tapybos ciklai San Sebastiano bažnyčioje, Dožų rūmuose Venecijoje ir Veneto regiono Barbaro viloje. Tačiau garsiausi - įvairių švenčių ir puotų daugiafigūrės kompozicijos, tarp kurių žymiausios: Vestuvės Kane (1562-63, Luvre) ir Puota Levio namuose (1573, Akademijos galerija Venecijoje).
24) Burnusas (arab. Alburnus) - ilgas grubaus vilnonio audinio apsiaustas su gobtuvu, paprastai baltas; būdingas Šiaurės Afrikos arabų ir berberų drabužis. Iš ten į Europą praniko Kryžiaus žygių metu. Burnusai buvo būdinga Prancūzijos kolonijinių pajėgų dalies spahių uniformos dalis. Rusijoje burnosu vadino ir platų moterišką paltą.
25) Lui-Fransua Bertenas (Louis-Francois Bertin, 1766-1841) prancūzų žurnalistas, publicistas, Journal des débats laikraščio (nuo 1789 m.) savininkas.
Teofilis Gotjė
Teofilis Gotjė (Pierre Jules Théophile Gautier, 1811-1872) prancūzų poetas,
dramaturgas, prozininkas, žurnalistas, kritikas; romantizmo atstovas. Tačiau jo kūriniai gali būti priskirtini
parnasizmui, simbolizmui, dekadensui ir modernizmui.
Gimė 1811 m. rugpjūčio 11 d. Tarbe, Aukštutinių Pirėnų departamento, esančio Prancūzijos pietvakariuose, sostinė (šiek tiek šiauriau Lurdo). Šeima 1814 m. persikėlė į Paryžių. Tačiau rašytojas visą gyvenimą išlaikė meilę pietums ir tam, ką vadino un fond meridional.
Pradėjo mokytis prestižiniame Louis-le-Grand licėjuje, tačiau dėl ligos jį paliko ir mokslus baigė Karlo Didžiojo licėjuje. Gavęs puikų humanitarinį išsilavinimą, Gotjė pradėjo tapyba ir tapo aistringu romantizmo, susispietusio aplink V. Hugo, šalininku. Aktyviai dalyvavo batalijose, vykusiose Hernani vaidinimuose, vadovaudamas jaunimo būriui. Tuometinis Gotjė kostiumas, jo raudona liemenė ir ilgi plaukai, įėjo į romantizmo istoriją.
1830 m. išėjo pirmas Gotjė eilėraščių rinkinys Poesies, kuriuo įėjo į romantinį Le petit cenacle, kaip save vadino jaunų šios krypties entuziastų būrelis, apie kurio narius sakė, kad jie gyvena poezija, pusryčiauja odėmis, o vakarieniauja baladėmis. Tam laikotarpiui priklauso daugelis žinomiausių Gotjė kūrinių: poema Albertas (1832), romanai Jaunoji Prancūzija (1834), Madmuazelė Mopen (1835), Fortunio (1838), o taip pat pirmoji knygos apie užmirštus 15-17 a. poetus dalis (Grotesques).
Poema Albertas Gotjė pasireiškė pačiu kraštutiniausiu romantizmu tiek siužetu, tiek jo perteikimu, pasižyminčiu aistrų pakylėtumu, vaizdinių, antitezių ir metaforų ekscentriškumu. Tačiau jau Jaunojoje Prancūzijoje (La Jeune-France) į bendrą romantizmo tėkmę įlieja savo originalią paprastumo ir aštrumo natą. Vienu poetiškiausių rinkinio kūrinių apsakymas Un nid de rossignols. Antrajame eilėraščių rinkinyje Mirties komedija (1838) poetas klaidžioja tarp karstų, bandydamas iš mirusiųjų išgauti gyvenimo ir mirties paslaptį. Kai kurios pjesės (kaip Thebaide, Tenebres...) pasižymi ypatingu niūrumu, kurį romantikai mėgo panaudoti poezijoje dėl gražių efektų.
Įtrauktas 1848 m. Revoliucijos, per 9 mėn. Gotjė parašė apie 100 straipsnių, prilygstančių 4-iom storom knygom.
Išbaigčiausias poetinis Gotjė kūrinys rinkinys Emaux et Camees, kuriam eiles rašė paskutinius 20 savo gyvenimo metų. Kiekvienas jų puikiai atšlifuotas, tarsi brangakmenis, ir kartu persunktas nuoširdumo. Visi eilėraščiai siejasi su kažkokiu asmeniniu išgyvenimu, kažkuo, kas buvo išgyventa.
T. Gotje buvo išsiugdęs nepriekaištingą rašymo manierą. Jis sugebėjo patobulinti romantinį rašymo stilių. Eilėraštyje Menas rašytojas paskelbė, kad romantinio rašymo svarbiausias požymis tai techninis išsireiškimų sudėtingumas ir norint taip rašyti, reikia šį metodą gerai įsisavinti.
Ieškant pragyvenimo lėšų, Gotjė teko užsiimti žurnalistika, kame jis matė savo likimo prakeiksmą. Nuo 1836 m. vedė kassavaitinį feljetoną, o taip pat parašė kelias kritinio ir istorinio-literatūrinio pobūdžio knygas, kurių iškiliausia minėta Groteskai (1844). Kritiniai kūriniai iš meno, literatūros, teatro ir šokio sričių.
Pasižymėjo ir kaip aistringas keliautojas, išnaršęs (bei aprašęs keliones apybraižose) visą Europą bei Rytų šalis buvojęs ir Rusijoje, kuriai skirti Voyage en Russie (1867) bei Tresors dart de la Russie (1860- 63). Keliaudamas ne tik rašė, bet ir padarė daugybę lankytų vietovių eskizų.
Mirė 1872 m. spalio 23 d. Paryžiaus priemiestyje Neji po ilgai trukusios širdies ligos. Palaidotas Monmartro kapinėse.
Prerafaelitai
Chaosmo estetika
Dendis ir dendizmas
Teofilis Gotjė. Hašišas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Įvairiapusis Edgaras Po
Kai kurios nenaudingos pastabos
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Caritas Romana pateikimas mene
Selma Lagerliof: romantikė, fantazuotoja
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Vienuolyno kapeliono pasakojimas apie gaidį ir vištą, Šantiklerą ir Pertelotę
Viljamas Bleikas pamirštas ir prisimintas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Strindbergas: Absentas ir alchemija
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Umberto Eco. Fuko švytuoklė
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Egzistencializmas
Skaitiniai
Vartiklis