Volė Šojinka: Nobelio premijos laureatas. Vartiklis

Akinwande Oluwole "Wole" Soyinka (g. 1934 m.) – Nigerijos dramaturgas, rašytojas ir poetas. 1986 m. Nobelio premijos laureatas „už didelės kultūrinės perspektyvos ir poezijos teatro sukūrimą“. Eiles rašo gimtąja jorubų kalba, prozą – anglų kalba. Priklauso rašytojų kartai, į literatūrą atėjusių 7 dešimtm. pradžioje, Nigerijai atgavus nepriklausomybę.

Gimė 1934 m. liepos 13 d. Abeokutėje, Vakarų Nigerijoje (tuo metu buvusioje Britanijos kolonija) daugiavaikėje pradinės (anglų) mokyklos direktoriaus šeimoje. Tėvai buvo jorubai – genties, tradiciškai pasižyminčios ritualiniais šokiais ir teatralizuotais vaidinimais, nariais.

Jo vaikystė nebuvo sunki. Jorubų kultūra padarė didelę įtaką Šojinkai, tačiau dar vaikystėje jis susipažino ir su Vakarų (pirmiausia, anglų) kultūra ir krikščionybe. Jau vidurinėje mokykloje Šojinka gauna keletą apdovanojimų už rašinius. 1946 m. buvo priimtas į Vyriausybinį koledžą Ibadane, tuo metu elitinę Nigerijos mokyklą, kurioje nacionalizmo idėjos liejosi su britų kolonializmo įtakomis. Jį baigęs persikelia į Lagosą^*), dirba valdininku, rašo pjeses radijui ir apsakymus, transliuojamus per Nigerijos radiją. 1952 m. įstoja į Ibadanės Universitetinį koledžą, kur studijuoja anglų literatūrą, istoriją, graikų kalbą, aktyviai dalyvauja judėjime už Nigerijos nepriklausomybę.

1954 m. persikelia į Angliją, studijuoja anglų literatūrą Lidso un-te ir susipažįsta su keliais jaunais gabiais anglų rašytojais. Studijuoja G. Naito dramos teoriją, jo vadovaujamas studijuoja Europos teatrą, bando susieti Europos ir Nigerijos teatrines kultūras. 1957 m. gavęs meno bakalauro laipsnį, rašo disertaciją, nagrinėja J. O‘Nilo kūrybą. Tuo metu jis parašo ir pirmąsias pjeses „Pelkių gyventojai“ ir „Liūtas ir perlas“, kurios skirtos senojo ir naujojo pradų kovą Afrikoje. 1958 m. meta mokslus ir persikelia į Londoną, kur įsidarbina pjesių skaitovu „Royal Court Theatre“, susipažįsta su šiuolaikinės anglų dramos srovėmis, toliau rašo.

1960 m. grįžta į Nigeriją, kur įsteigia mėgėjišką teatro grupę „Kaukės-1960”. Geriausios to laiko pjesės „Miško šokis“ premjera įvyko 1960 m. spalio 1 d., per Nigerijos nepriklausomybės dieną. Ji kartu su pjese „Brolio Jeronimo išbandymai“ išgarsino Šojinką. Jis tampa garsiausiu Nigerijos dramaturgu (1965 m. jo drama "Kelias" sėkmingai pristatoma Londono menų festivalyje). Nuo 1962 m. ima dėstyti anglų kalbą Ifos universitete. Tuo pat metu dalyvauja karštoje polemikoje su „negrofilais“, literatūriniu mistinio pobūdžio judėjimu, pasisakiusio už išimtines afrikietiškas tradicijas, prieš asimiliaciją su Europos kultūra. Šojinka laikė, kad negalima apdainuoti vien „juodąją“ praeitį ir atmesti civilizacijos pasiekimus: „Tigras nešaukia, kad jis tigras; jis veikia“.

Šojinka pasisakė ir prieš valstybės cenzūrą. 1963 m., protestuodamas prieš universiteto administraciją, meta darbą. Po 2 m., po rinkimų Vakarų Nigerijoje, kažkoks diktorius per radiją paskelbia, kad rinkimų rezultatai suklastoti. Paaiškėja, kad tas pranešėjas buvo Šojinka, jis suimamas ir įkalinamas. Po 2 mėn., spaudžiant didelei užsienio rašytojų grupei, paleidžiamas.

1965 m. tampa Lagoso universiteto dėstytoju. Tais pačiais metais pasirodo jo pirmasis romanas „Interpretatoriai“. Pagrindiniai romano herojai, penki jauni intelektualai, iš Europos ir JAV grįžę į Nigeriją, bando įsigilinti į vykstančius procesus.

1967 m. rugpjūtį, pilietinio karo išvakarėse, Šojinka slapta susitinka su Ibo genties vadu, kurį beviltiškai bando įkalbėti neišeiti iš Nigerijos sudėties. Po 11 d. jis suimamas prezidento įsakymu, apkaltinamas suokalbiu su sukilėliais ir įkalinamas 27-iem mėnesiams vienutėje, kurios dydis 4x8 pėdos. Netekęs galimybės bendrauti su žmonėmis, be medicininės pagalbos, knygų ir rašymo priemonių, Šojinka baiminasi dėl savo psichikos, kas, beje, netrukdė jam slapta rašyti eilių ir daryti romano ir pjesių apmatus.

Išleistas po visuotinės amnestijos 1969 m. spalį laimėjus valstybės kariuomenei prieš Biafros separatistus, Šojinka tampa Dramos mokyklos prie Ibadano universiteto direktoriumi, kurioje stato savo pjesę „Kongi derlius“ (1964), muzikinę komediją, išjuokiančią afrikietišką despotizmą, kurią vėliau perdaro į kino filmą, kuriame, beje, pats suvaidina pagrindinį vaidmenį. Vėl išvyksta į Europą, kur skaito paskaitas, stažuojasi Kembridže, Čerčilio koledže, ir čia parašo tris puikias pjeses: „Jeronimo metamorfozės“, „Bakhantės“ bei „Mirtis ir karaliaus raitelis“. 1975 m. sutinka užimti solidaus afrikietiško žurnalo “Nauji vėjai” redaktoriaus pareigas ir persikelia į Ganos sostinę Akrą.

Po valstybinio perversmo 1975 m. liepą grįžta į Nigeriją, vėl tampa Ifos universiteto anglų kalbos profesoriumi. Pastato savo „Mirtį ir karaliaus raitelį“, o 1977 m. naują pjesę ‚Wonuosi opera“, kurioje išjuokia apgaulingą Nigerijos suklestėjimą, sukeltą naftos bumo. O pastatęs Dž. Bleiro ir N. Fentono pjesę „Teisiamasis Biko“, demaskuoja ne tik PAR rasizmą, bet ir neteisybę bei žiaurumus Nigerijoje.

Tuo pat metu aktyviai dalyvauja universiteto gyvenime, vyriausybės veikloje (susirūpinęs eismo saugumu), padeda formuotis nacionalinei partijai. Nors Šojinka save laikė socialistu, jis nepriklausė partijai ir nuolat ginčijosi su „kairiaisiais“ kritikais, kurie negalėjo jam atleisti už proeuropietiškus požiūrius. Kartu aštriai kritikuoja naują prezidentą M. Buchari, užgrobusį valdžią 1983 m. pabaigoje. 1984 m. Aukščiausias teismas uždraudė pjesės „Žmogus mirė“ pastatymą.

Nepaisant nesutarimų su vyriausybe, Šojinka ir toliau daug dirba teatro srityje. 1986 m. pirmasis iš Afrikos rašytojų gauna Nobelio premiją.

Šojinka išleido ir kelis poezijos rinkinius, kurių garsiausi „Laiškai iš kalėjimo“ (1969) ir jo išplėstas variantas „Rūsio vartai“ (1972). Eilėraščius Šojinka rašo jorubos genties kalba, kai prozos kūrinius rašė išimtinai anglų kalba, nes „anglų kalba sujungia jas [Nigerijos] kalbas“. Yra parašęs ir didelę poemą „Idanrė“.

Interpretatoriai

„Interpretatoriai“ turi sunkaus romano reputaciją. Kai kurie kritikai jį apibūdino kaip neturintį struktūros, „chaotišką“. Jo sunkumas kyla ir iš jo kalbos: joje gausu prasmių, vaizdinių ir simbolizmo. Ir jei pirmojoje dalyje požiūris išlikęs žmogiškas ir satyrinis, antrojoje nuotaika temsta, įtraukiant pasakų ir mitų motyvus, - ir skaitytojas susiduria su jėgomis, esančiomis virš žmogaus. Antroji dalis yra tarsi pirmosios veidrodinis atspindys.

Romanas prasideda nervingai, Sago kalboje logiką ir prasmingumą randame tik jei žinome daugiau. Egbo kelios pastabos, padrikos ir nenuoseklios, atrodo tarsi prasti juokeliai. Dechainvos ryšis su Sago tik nuspėjamas... Vis tik pradžios struktūra tvarkinga, be realaus gyvybingumo klimato chaoso aplinkoje. Draugų grupė leidžia laiką naktiniame klube, o užėjęs lietus jų viešėjimo ten nenutraukia, nors tarsi nieko labai reikšminga jie ir nedaro. Dechainva bando apsaugoti savo plaukus, Bandelė stumdo stalus ir kėdes, kad apsisaugotų nuo lietaus, o Egbo apmąsto vandenį lašantį į alų, kurį jis išpila pasibjaurėjęs: „užterštas!“.

Jau šie trumpi apibūdinimai parodo, kokio tipo yra tie interpretatoriai. Sago verbalinis žongliravimas, sakant aiškiai netinkamus dalykus, nenoras ką nors veikti matomi iš pat pradžių. Egbo dirglumas ir nuotaikos nebuvimas nuspėjamas jo reakcija į alaus „užteršimą“; jo apsėdimas praeitimi ir jos poveikiu dabarčiai išryškėja iš šuolio laike, jam išvykstant aplankyti protėvių krašto. Bandelė, dangstydamas stalais ir kėdėmis grupelę, atrodo esąs vieninteliu, pagalvojančiu apie kitus.

Į vyksmą naktiniame klube staiga įsiterpia Egbo kelionės į jo gimtąjį kaimą vaizdai, kur jis turi atsakyti į genties vyresniųjų pasiūlymą po senelio tapti jų vadu. Pasiūlymas yra tam tikru iššūkiu, nes „jis žinojo, kad niekina amžius, aptemdžiusius jo ištakas“. Kartu jis žino, kad nepasitenkinimas dabartimi nepalengvina praeities sunkios naštos. Provokuojanti Egbo kalba apie pasinėrimą į praeitį kokybe visiškai skiriasi nuo kalbos pradžioje, - ji daug turtingesnė vaizdiniais ir be nervingumo kaip naktiniame klube. Jis protėvių kaimą mato kaip „pabėgimą akimirkai nuo tikrovės“, kas apibūdina paradoksalų ryšį tarp praeities ir jo laiko. Praeitis tarsi liovėsi ką nors reikšti interpretatoriams, išskyrus tai, ką jie iš jos gali panaudoti savo tikslams. Tai dalis jos netikrumo, bet ir dalis traukos. Protėvių kaimas yra tarsi grįžimas į paprastesnį gyvenimą. Bet tai grynai teorinė koncepcija, nes nė vienam jų, išskyrus Egbo, tai neturi jokios praktinės reikšmės.

Dėl Egbo tas praeities netikrumas slegia, nes jam tenka daryti pasirinkimą. Žmogaus krante pasirodymas „perlaužė laiko plutą“, įnešdamas prisiminimus apie jo vaikystę. Jam kyla baimė, kad kaimo saitai jį apraizgys ir galiausiai jis pajunta jame mirties trauką:
„... gyvenvietė krante – tai mirtis. Ir vis tik jis traukė kaip galimybė pasislėpti nuo pasaulio, ir jis jautė jo pasenusių grėsmių ir bjaurių žiaurumų kvapą ir negalėjo nepripažinti jo tamsiosios gyvybinės galios“

Egbo susidvejinimas dėl praeities ir jos ryšio su dabartimi nusprendžia romano struktūrą. Poslinkiai laike leidžia mums sulyginti praeities įvykius su dabarties pranašumais. Panašus šuolis laike panaudojamas atskleidžiant Sekoni charakterį. Pirmajame jo pasirodyme jis pateikią kitokią, nei neigiama Egbo, praeities interpretaciją, kai jo paklausia, kad ar ne geriau užmiršti mirusiuosius, „jei jie neturi jėgų amžinai būti mūsų gyvenime“? Baisiai mikčiodamas jis išsako būties tęstinumą:
„- Bbū-būtent ttodėl mes ir prrrivalom pripažinti bbbūties sssoborą. Jis mums nedduoda jokių nuroodymų. Ttiltas kaip bbūties sssoboras neveeda iš tten į tten, ttiltas žvvelgia attgal ir ppirmyn.

Kai praeitis Egbo yra parazitas dabarčiai, Sekoni į ją žvelgia idealistiškai, kaip susietą su dabartimi ir ateitimi. Vienijanti jėga yra „rrreligija“, tikėjimas. Su godumu ir cinizmu perteiktas epizodas apie Sekoni su idealistiniu požiūriu pastatytą eksperimentinę elektrinę, valdžios priimtą kaip „broką“. Tai korupcijos ir idealistinių siekių, Sekoni naivumo susikirtimas:
„Sekoni buvo pirmaklasiu inžinieriumi. Kadaise kiekvieną dieną jis žvelgė į laivagalį, kur bandose iškildavo tiltai ir mokyklos, o besiplečianti vaga buvo kriokliu, kuris, kritęs jam į rankas, rimo, bėgo į turbinas ir pradėdavo kovą su pirmapradžiais milžinais miškinguose krantuose.“

„Atradimas“ žmogui, išmokusiam bijoti pasaulio, ateina kiek per vėlai (antroje romano pusėje):
„Pasaulio soboras sugriuvo virš trumparegio Sekoni. Jis pernelyg vėlai rūke pastebėjo į jį lekiantį sunkvežimį. Staigus posūkis, trūkusių stabdžių geržgimas, beprasmė metalo krūva; ir nustebęs Sekoni kūnas gulėjo tarp smulkių stiklo šukių prie sudaužytų durelių. Sutaršytoje Sekoni barzdoje sulipo žemė ir kraujas.“

Sekoni tapo technologinio progreso auka. Jo pasiekimai niekada nebuvo išbaigti, ir vis tik jis buvo pozityviausias iš interpretatorių. Jo tyrinėjimai aktyvūs, jo gyvenimas be destruktyvaus pykčio ir be betikslio Egbo ir Sago cinizmo.

Romano ir jo veikėjų pristatymas vėliau dar bus pratęstas, o dabar kviečiu paskaityti pirmuosius „Interpretatorių“ skyrius, >>>>>

^*) Lagosas (Lagos) – didžiausias Nigerijos miestas prie Gvinėjos įlankos, buvusi sostinė; 13 mln. gyv. Išsidėstęs ant 4 didelių salų ir šalia esančios žemyninės dalies. Nuo 1962 m. Lagose veikia universitetas.
Įkurtas jorubių vadinosi Oko, vėliau Eko. Dabartinį pavadinimą miestui suteikė portugalai, čia pasirodę 15 a. pab. (Rui de Sequeira). 1704-1851 m. buvo prekybos vergais centru. Tada ją uždraudė Oba Akitoe. 1960-1991 m. buvo Nigerijos sostine (dabar Abudžas). Lagose sutelkta apie pusė visos Nigerijos pramonės.