Meritokratija. Vartiklis

Meritokratija - daugiausia administracine prasme yra valdymo sistema (tame tarpe ir versle), kai atsakomybės yra priskiriamos asmenims dėl jų „nuopelnų“, t.y. protinių sugebėjimų, kvalifikacijos, kompetencijos ir išsilavinimo, kurie nustatomi per testus ir įvertinimus.

Pati meritokratija nėra valdymo forma, o labiau ideologija. Meritokratijos šalininkai ne visada sutaria dėl konkrečių nuopelnų, tačiau sutaria, kad „nuopelnai“ yra pagrindinis veiksnys skiriant postus.

Nors meritokratijos terminas yra santykinai nesenas išradimas, jos ištakos yra jau Konfucijaus (6 a. pr.m.e.), o taip pat kituose konfucionistų ir legalistų darbuose. Konfucijaus mokymo pagrindas buvo žinių siekimas tam, kad taptum geresnis. Han Fei, žymiausias legalizmo atstovo, mokyme buvo nemažai meritokratijos elementų. O Šang Yangas meritokratines reformas įdiegė Činų valstybėje, - ir tai leido jai iškilti virš kitų, besilaikančių aristokratizmo. Pirmoji meritokratija įkūnyta Hanų dinastijoje 2 a. pr.m.e., kai buvo egzaminuojami valdininkų „nuopelnai“ (nuo 165 m. pr.m.e.).

17 a. meritokratija iš Kinijos paplito į britų valdomą Indiją, o iš ten į Europą ir JAV. Čingischano valdytoje Mongolijoje vadai ir generolai buvo skiriami laikantis meritokratijos principais. Napoleono valdyta Prancūzija laikoma buvusi meritokratiška.

Švietimo amžiuje išvertus Konfucijaus veikalus, meritokratijos koncepcija pasiekė Vakarų intelektualus (kaip Volterą), kurie ją laikė alternatyva Europos režimams. JAV, nužudžius prezidentą Dž. Garfyldą, buvo iškelta idėja JAV valdymo sistemą pakeisti meritokratija. 1883 m. įsigaliojo Pendletono reformos aktas, pagal kurį valdininkų postai turėtų būti skiriami už nuopelnai laikant egzaminus.

Meritokratijos terminas įgavo platesnę prasmę, nei pradinė, kurią jam 1958 m. suteikė M. Young‘as. Dabar jis perteikia bet kokį sprendimą, priimamą remiantis žmonių įvairiais nuopelnais. Šiuo metu populiariausias vertinimas yra išsilavinimo laipsnis.

Terminą 1958 m. sukūrė M. Young‘as satyrinėje esė „Meritokratijos iškilimas“, kurioje Jungtinė Karalystė vaizduojama valdoma remiantis protiniais sugebėjimais bei mokslumu. Esė parašyta pirmuoju asmeniu, gyvenančio 2032 m. Šis aiškina, kad, pirma, didžiausią indėlį duoda ne daugumos masė, o „kūrybinė mažuma“ (nenuilstantis elitas). Antra, sakoma, kad prisirišimas prie gamtos mokslų ir proto, atsiranda arogancija. Tą problemą įkūnija frazė: „Vieno pasirinkimas yra daugelio atmetimas“.

Kad laikosi meritokratijos principų skelbia Singapūras, kuris 1965 m. atsiskyrė nuo Malaizijos, kuri pradėjo teikti privilegijas malajams jų „prigimtinės teisės“ pagrindu. O salos 76% gyventojų buvo kinai. Singapūras paskelbė visų piliečių lygybę, o postus skiria labiausiai to nusipelnusiems asmenims.

Yra tendencija meritokratijai įsigalėti atvirojo kodo projektuose. Kuo labiau įgudęs specialistas prisideda prie projekto – kuriant naujas funkcijas ar palaikant sistemą – tuo labiau jie reikalingi ir tuo aukštesnė tampa jų neformali padėtis, tuo daugiau įtakos jie įgauna. Pavyzdžiais gali būti „Apache“ bei „Mozilla“ projektai, oficialiai pasisakantys esantys dėl meritokratiniais.

Pirmasis susirūpinimas dėl meritokratijos yra neaiškus pačių „nuopelnų“ apibrėžimo. Ji taip pat kritikuojama egalitariečių, kad ji tarnauja tik status quo įteisinimui. Pagal Laurie Taylor, „ji sako, kad jei jūs ... neprasimušėte į viršų, esate bukas ar kvailas. Anksčiau, bent jau galėjoje kaltinti klasių sistemą“.

Kitas susirūpinimas dėl meritokratijos yra nekompetetingumo arba „Piterio“ principas (apie jį žr. >>>>>).

Yra nurodančių, kad JAV irgi vadovaujasi meritokratijos principais, - dėl debatų prieš rinkimus (atseit, leidžiančių pamatyti kandidatų tinkamumą pareigoms) bei komandos subūrime. Tačiau meritokratijoje skyrimas į pareigas yra ne pagal rinkimų, o egzaminų (testų) rezultatus, o komanda buriama irgi ne pagal meritokratijos principus, todėl nebūtinai joje turi būti tinkamiausi nariai. Tik va, kaip parengti tinkamus testus [iš esmės, skirtingiems postams testai turėtų būti irgi atitinkamai skirtingi, atsižvelgiant į jų specifiką – pvz., ūkio ministrui ir kultūros ministrui.

Įžvelgiama, kad testų sistema irgi turi spragų, nes, tarkim, laimėjus testą, gali ilgą laiką būti viršuje ir daryti ką nori, jei neatsiranda geresnio testų „laikytojo“. Kitokie yra Trechlebovo ir Levašovo metodai, paremti atsiskaitymu žemiau esantiems – čia testu yra pats tavo darbas ir tas testas laikomas kiekvieną dieną (o ne laikas nuo laiko). Susitvarkai su darbu – išlaikai ir galima tau skirti daugiau atsakomybės. Nesusitvarkai – privalai trauktis...

Didžiausia grėsmė meritokratijos diegimui yra „poetai“, kurie vadovaujasi „savo širdies balsu“. O kad meritokratija galima, įrodo šalys, sėkmingai ją pritaikiusios (Singapūras).

Kad demokratija kaip valdymo forma (prezidentinė demokratinė respublika) yra visiškai supuvusi, puikiai įrodo metų metus valdžios krečiamos nesąmonės Lietuvoje – ir, matyt, gera alternatyva galėtų tapti meritokratija, jei būtų tinkamai realizuota.

[Alvydas Remeikis]
Žmonės skiriasi – yra protingesni ir ne tokie protingi. Tada galimi du variantai:

Liaukimės garbinę žymius žmones

Kai 2019-ųjų balandį Paryžiuje sudegė Notre-Dame katedra prabangos prekių magnatas Francois-Henri Pinault‘as (g. 1962 m.) „mūsų paveldo perlo“ atstatymui skyrė 100 mln. eurų, tuo atidarydamas aukų srautą. Nors tai atrodytų įspūdinga suma, tačiau ji tėra vos 0,3% viso jo šeimos turto. Jei tai būtų paprastas prancūzas, jam 0,3% būtų apie 840 eurų. Paprastam žmogui tai nemaža suma, tačiau kas atsisakytų ją paaukoti, jei galėtų sulaukti tiek pagyrų, dėmesio ir žinomumo, kiek sulaukė F.A. Pino?!

Mes gyvename turtingų ir galingų perteklinio liaupsinimo epochoje. Aukštesnieji visuomenės sluoksniai maudosi pagerbimų, dėmesio ir apdovanojimų jūrose. Juos matome glamūrinių žurnalų puslapiuose ir vadinamuosiuose „idėjų šventėse“, kur „žavimasis“ jų šmaikščiais pasisakymais. Sveikiname filantropus už jų dosnumą, nors galiausiai jų labdara mažai ką duos visuomenei. Pritariame jų ėjimui į politiką, dar nepamatę jokių to rezultatų ir net suabejoję, ar tai aplamai ką gero duos. Francois-Henri Pinault

Mūsų pagyrų turčiams kritika neišvengiamai veda prie meritokratijos klausimo. Kokiu lygiu mes gyvename meritokratijos sąlygomis – ir ar tai gerai ar blogai?!

Meritokratija – tai socialinė tvarka, paremta pagyromis ir papeikimais. Žmonės leidžia suprasti, kas nusipelnė valdžios ir visuomeninio statuso – dėl jų charakterio, talento, našumo ir darbų; o kas nusipelnė pažeminimo. Tokiu laipsniu, kokiu žmonės vertindami pagyras yra tikslūs, jie iškels laikančius geresniais ir smukdys laikančius blogesniais. Gerieji darys gerus darbus dėl savo gerųjų savybių. Ir kai tokia sistema veikia, turime aristokratiją – geriausių žmonių valdžią. Na, ... bent jau taip manė mąstytojai, pradedant nuo Platono ir Aristotelio...

Tačiau sistema nesuveikė ir negali veikti iš principo. Pagyrų ir peikimo vertinimai, kaip taisyklė, atspindi esamas valdžios ir visuomeninio statuso hierarchijas, tuo pačiu jas materizuodami. Taip yra, nes vertinimai susiję ties su vertinančiu, tiek vertinamuoju. Bet kuriam norinčiam iškilti, vertinimai priklausys nuo to, kas padeda žmonėms iškilti, o tai yra stipriųjų ir gerbiamų gyrimas ir nesančių valdžioje (ir neturinčių statuso visuomenėje) peikimas. Akivaizdu, kad tai pasakytina apie tas meritokratijas, kurias dauguma žmonių aiškiai atmeta, pvz., baltųjų viršenybę ir patriarchatą – t.y. hierarchijas, nubrėžtas pagal rasines ir lyties linijas. Šios sistemos išliko nepaisant abejotinų moralinių sprendimų, kuriais jos grindžiamos, nes gyvenantys tose sistemose skatinami vertinti tuos sprendimus kaip teisėtus, nors iš tikro jie formuojami ne objektyvių kriterijų, o šio pasaulių stipriųjų savybėmis. Pagyra ir papeikimas – tai ideologiniai valkčiai, palaikantys meritokratijos hierarchijos teisėtumą.

Pagyrų dūmai, uždengę aukštesniųjų sluoksnius, yra sugedusių paskatų rezultatas. Mes linkę girti kitus ir siekti pagyrų sau, nes norim sulaukti kitų palankumo ir gauti jų geros valios patvirtinimą. Be to, turime dar ir papildomą stimulą girti turtingus ir įtakingus, nes jų palankumo įgijimas užtikrina papildomą naudą, o tie, turtingieji ir įtakingieji, savo ruožtu, siekia sulaukti daugiau pagyrų. Kuo aukštesniam elitui priklauso žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jis sieks žemesniųjų, siekiančių jo palankumo, liaupsių. Ir mūsų masinės nelygybės amžiuje didės perteklinių liaupsių banga. Tai skelia ir neigiamą atgalinį ryšį: turtingų ir galingų liaupsinimas patvirtina, kad jie geri žmonės, verti savo padėties, kuri, savo ruožtu, gali gausinti jų turtus ir galią – ir tokiu būtu sulaukti dar daugiau liaupsių.

Be to perteklinės pagyros gali neigiamai atsiliepti giriamųjų elgesiui. Yra nemažai psichologinių tyrimų, parodančių, kad žmonės linkę į moralinę kompensaciją – t.y., kai jie jaučia, kad elgiasi gerai, tuo pačiu jaučia, kad tai suteiki ajiems teisę ateityje pasielgti netinkamai. Teisingas ir atvirkščias tvirtinimas. Tad perteklinės liaupsės gali paskatinti giriamuosius pasielgti blogai, o pakritikavimas atkreipia jų dėmesį ir sustiprina gerų darbų tendencijas. O kadangi tas efektas didesni turtingiems ir įtakingiems – jų padarytų blogų darbų žala bus nepalyginamai didesnė.

Meritokratijos bando įvesti objektyvius kriterijus socialinių hierarchijų pateisinimui. Mūsų laikais patekimas į elitą dažnai susijęs su geru CV: aukštojo mokslo diplomai, moksliniai laipsniai, darbas respektabilioje firmoje ar banke dalyvavimas politikoje, parašyta knyga, minėjimas Vikipedijoje ir t.t. Visa tai turėtų liudyti apie talentą, pažiūras, charakterį. Gerą CV turintys žmonės yra gerbiami, nepaisant net to, kad savo pasiekimas jie turi būti dėkingi šeimai, kurioje gimė, kad pažinojo reikiamus žmones, plaukė pasroviui... Tačiau visuomenei nėra jokio pagrindo priimti tokius patikinimus kaip objektyviai svarų pagrindą liaupsinimui.

Jei norime turėti tikrai demokratinę visuomenę, kurioje visi laikomi lygiais – turime suvaldyti tokius perteklinius liaupsinimus ir sugedusius juos skatinančius stimulus. Reikia imtis kito kraštutinumo -būti atidesniems ir kritiškesniems turtingiesiems ir galingiesiems, kad būtų atstatyta pusiausvyra. Kaip sakė teisėjas Louis Brandeis^*), buvęs mūsų ankstesnio „aukso amžiaus“ liudininku: „Galime turėti demokratiją arba sulaukti liaupsių, tačiau negalime turėti abiejų“.

^*) Liusas Brandis (Louis Dembitz Brandeis, 1856-1941) – amerikiečių teisininkas, JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas (1916-39), pirmasis žydų kilmės. Jo vardu pavadintas Brandžio un-tas. Buvo tapęs progresyvaus judėjimo, skelbusio įstatymą kaip socialinių pokyčių instrumentą lyderiu. Pravedė nemažai sėkmingų bylų, tarp jų „Pinchot-Ballinger“ tyrumą, palaikydamas gamtos apsaugos judėjimą JAV. Buvo priešiškai nusistatęs didžiųjų kompanijų atžvilgiu, laikė, kad jos prieštarauja efektyvumui ir daro žalą. Jis buvo įsitikinęs, kad monopolijos „nei neišvengiamos, nei norimos“.