Kas dėbtelėjo į akląjį? Islamas (Šiitai, izmailitai). Vartiklis

1 Jis [vienas umajadų vadų] piktai pažvelgė ir nusisuko [, būnant su Pranašu], 2 nes pas jį atėjo aklasis [Ibn Um-Maktoom]. 3 Ir kas galėjo leisti tau žinoti, taip nutiko, kad jis [aklasis] galėjo augti švarus, 4 ar priminti, kad primenamasis galėjo praturtinti jį [akląjį]? 5 Nes ar į jį [umajadų vadą], kurio nevaržo reikmės [yra turtingas], 6 pats tu kreipiesi? 7 Ir nebūtina tau [melstis už arogantišką vadą], jei jis neapsivalo pats. 8 Kaip tam, kuris ateina pas tave karštai siekdamas; 9 ir jis baiminasi [Alacho], 10 kad jam [jo klausimui] neskyrei dėmesio? 11 Taigi! šis [skyrius] yra priminimas.
Koranas, Abas, 80:1-11

Tai buvo istorinis nutikimas, kai Pranašas buvo su kai kuriais turtingais kuraišitų^*) genties žmonėmis iš Umayad'ų genties, tarp kurių buvo Uthman ibn Affan'as^**), pripažinęs kalifatą vėliau. Kol Alacho pasiuntinys meldėsi už juos, jo pamatyti atėjo aklas Abdullah ibn Maktoom'as^***), buvęs vienu iš Pranašo lydinčiųjų. Pranašas su pagarba ir maloniai sutiko, ir suteikė vietą arčiausia savęs. Tačiau Pranašas neatsakė iškart į aklojo klausimą, nes kalbėjosi su kurašitais. Kadangi Abdula buvo vargšas ir aklas, kurašitų vadai žvelgė iš aukšto į jį ir jiems nepatiko Pranašo jam parodyta garbė ir pagarba. Jiems taip pat nepatiko aklojo buvimas tarp jų bei tai, kad jis pertraukė jų pokalbį su Pranašu. Galiausiai vienas turtingų umajadų (Uthman ibn Affan) piktai dėbtelėjo į Abdulą ir nusisuko į jį nugara.

Tas veiksmas supykdė Alachą, kuris atskleidė 80 skyrių (Abasa) per Gabrielių tuo metu. Jame giriama Abdulos pozicija, nepaisant, kad jis vargšas ir aklas. Pirmose 4 eilutėse pasmerkiamas kurašitų vado bjaurus elgesys, o vėliau Alachas primena Pranašui, kad nebūtina melsis už netikintįjį, jei tasai neketina apsivalyti, ir skaudina tikintįjį vien už tai, kad tasai neturi turtų ir yra luošas.

Buvo sunitų komentatorių, sulyginusį Pranašą su paprastais mirtingaisiais, kaltindami jį, kad įžeidė Abdulą, ir tuo parodydamas, kad nebuvo atsikratęs charakterio ir elgesio silpnybių. Ypač, kai nepagarbą vargšui parodė dar ne musulmonu esantis turčius (Uthmanas). Žinoma, kad umajadai buvo aršiausi Pranašo šeimos ir islamo priešininkai, tad jiems nepritiko, kad jų vadas Uthmanas būtų viešai pabaramas Korane; tad umajadus palaikę mokslininkai buvo priversti parašyti, kad tai buvo atskleista, siekiant pabarti Pranašą. Toks melas turėjo išsaugoti Uthmano orumą pažeminant visų pranašų Pranašą.

Štai kai kurių sunitų komentatorių nuomonė:
„Jis [Abdula iš Bani `Amir ibn Louay genties] atėjo pas Alacho Pasiuntinį kai tasai bandė atversti tuo žmones į islamą... Aklasis tarė: 'O Alacho Pasiuntiny, perskaityk man ir išmokyk mane to, ką Alachas tave mokė'. Jis tebeklausė ir kartojo savo prašymą, nežinodamas, kad Pranašas užsiėmęs su kitu tol, kol pyktis dėl trukdymo pasirodė Alacho Pasiuntinio veide. Pranašas sau tarė, kad tie svarbūs žmonės sakys, kad jo pasekėjai yra tik akli ir vergai, tad nusisuko nuo jo ir atsigręžė į žmones, su kuriais kalbėjosi. Tada tekstas buvo apreikštas.

Nuo tada Pasiuntinys tapo labai atidus jam ir pamatęs jį galėdavo pasakyti 'pagerbkite tą, per kurį mano Dievas prisiartino prie manęs'. Jis klausdavo jo, jei ko reikėdavo, ir laikė šalia kaip padėjėją Medinoje dukart karų metu“.

Šis komentaras su mažais skirtumais minimas al-Suyuti „al-Durr al-Manthoor“. Kitas sunitas Abul Ala Maududi laikėsi nuosaikesnio požiūrio:
„Čia nepasitenkinimas buvo išreikštas tiesiogiai netikintiesiems, kurie buvo abejingi tiesos skelbimui. Nuo skyriaus pradžios iki 16 eilutės, kreipiantis kaip atrodo į Šventąjį Pranašą, iš tikro reiškė netikinčiųjų pabarimą“.

Tačiau, iš tikro, Koranas tiesiogiai nenurodo nei į ką čia kreipiamasi, nei kad būtent Pranašas dėbtelėjo į akląjį, nes niekur neminimas nei vardas, nei epitetas. Tačiau yra įvardžio pakeitimas iš „jis“ į „tau“ (80:1-4). Tad priėmus, kad 3 eilutėje „tau“ kreipiamasi į Mahometą, tai „jis“ turėtų būti kitas asmuo. Tai dar labiau sustiprina 5-6 eilutės, mat ten Alachas kreipiasi į Pranašą sakydamas, kad melstis už arogantiškus kurašitus, dėbtelėjusius į akląjį, neverta ir nereikia jiems duoti pirmenybės prieš akląjį, net jei šis ir atėjo vėliau. Mat melstis už tą, kuris neketina apsivalyti, nėra vaisinga.

Tuo labiau, dėbčiojimas nėra būdingas Pranašui, net kai vienintelis tikintysis prašo pamokymų. Juk pats Dievas deklaravo aukščiausią Pranašo moralės lygį:
„Ir tikrų tikriausiai tavo aukščiausias moralumas“ (Koranas, al-Qalam, 68:4).

Be to Visagalis yra sakęs:
„Ir įspėk savo artimą gentį, ir būk atidus tam, kuris seks tave tarp tikinčiųjų“ (Koranas 26:214-215)
„Tad viešai skelbk, kad atsisveikini ir nusisuki nuo politeistų“ (Koranas 15:94).

Tačiau Ahlul-Bayt mokyklos komentatoriai teigia, kad net klausimas 3-4 eilutėse dėl abejonės, ar Abdula būtų gavęs naudos iš pokalbio su Pranašu, turėjo būti galvoje to, kuris dar nepriėmęs islamo, ir kuris nesusirūpinęs jo skleidimu. Tai negalėjo kilti Mahometui, kuris buvo siųstas skelbti tikėjimą kiekvienam ir visiems, nepriklausomai nuo padėties visuomenėje. Todėl 3-iosios eilutės „tau“ tikriausiai neskirtas Pranašui, o vienam iš umajadų; 1-4 eilutėse nesikreipiama į Pranašą, nors nuo 5-os jau kreipiamasi.

Korane dažnai pereinama tarp pirmo, antro ir trečio asmens. Nemažai vietų Alachas kreipimąsi keičia staigiai ir tada nelengva nustatyti, į ką kreipiamasi (jei nenurodomas vardas). Tad Pranašas yra nurodęs dėl aiškinimų kreiptis į Ahlul-Bayt, nes jie „tvirtai žino“ (3-7) ir yra „Priminimo žmonės“ (16:43; 21:7).

Sakoma, kad imamas Ja`far al-Sadiq pasakė:
„Tai apie žmogų iš umajadų: jis buvo prie Pranašo, kai atėjo Ibn Umm-Maktoom'as; kai jis jį pamatė, jis jį paniekino, atsitraukė, dėbtelėjo ir nusisuko. Tad Alachas pasakė, ką pasakė nepritardamas tam veiksmui“.

Sayyid Shubbar „Tafsir“ pranešama iš al-Qummi, kad:
„Jis atėjo pas Alacho Pasiuntinį… ir Uthmanas buvo ten. Pasiuntinys pristatė jį Uthmanui ir Uthmanas piktai pažvelgė ir nusisuko“.

Korane sakoma:
„Niekada jis [Mahometas] nekalba savo noru. Nėra nieko be apreiškimo, kuris apreikštas“ (53:3-4).

Tai kaip Pranašas galėjo ištarti kažką įžeidžiančio, jei visos jo kalbos tėra Alacho apreiškimas. Jis niekada nesako savo žodžių? Tad 80:1-4 ne Pranašas piktai dėbtelėjo į akląjį, o 80:6-11 yra priminimas ateičiai, kad meldimasis už netikintįjį nėra vaisingas, jei tasai nesistengia apsivalyti ar įžeidžia tikintįjį, dėl jo socialinės padėties ar sveikatos.

^*) Kuraišitai (Quraysh) - prekyba užsiėmusi arabų gentis, istoriškai gyvenusi Mekos rajone ir prižiūrėję Kaabą. Iš jos Banu Hašimo giminės kilo Mahometas. Jie aršiai priešinosi Pranašui – ir jisai nuo jų buvo priverstas pasitraukti į Mediną iki masinio jų atvertimo į islamą 630-ais, kai jis su šalininkais užėmė Meką. Beveik visi musulmonai, išskyrus charidžitus, laikosi nuostatos, kad kalifas privalo būti iš kuraišitų.
Genties pavadinimo kilmė neaiški. Vieni sako, kad jis kilo iš mažybinės qirsh (ryklys) formos. Kiti jį sieja su genties pradininku Fihr ibn Maliku, pravarde Kuraišas.
Taip pat žr. >>>>>

^**) Osmanas ibn Afanas (Uthman ibn Affan, apie 579-656) - Mahometo šalininkas ir jo žentas, trečiasis kalifas (644-656), kilęs iš kuraišitų genties. Jo nepotizmu paremta politika paskatino sukilimą, per kurį jis pats buvo nužudytas ir kalifu paskelbtas Mahometo pusbrolis Ali ibn Abi Talibas. Buvo vedęs Mahometo dukrą Rukaję, o po jos mirties kitą Pranašo dukterį Umą Kultumą.
Jam esant kalifu Koranas buvo surinktas į vieną (standartinę) knygą. Jam valdant užkariauta naujų teritorijų: atkariavo Kiprą iš Bizantijos, Šiaurės Afrikoje jų pajėgos pasiekė Tripolį, Rytuose užėmė didelę dabartinės Armėnijos dalį, musulmonų valdžią įtvirtino iki pat Okso upės Irane, Herato Afganistane ir Sindo Indijoje.
>>>>>

^***) Abdula ibn Um-Maktumas (m. 636 m.) – vienas Mahometo palydovų, jo žmonos Charidžos pusbrolis, antrasis muedzinas islamo istorijoje (Medinoje). Kurano 80-ojo skyriaus „Abasa“ (Jis susiraukė) pirmieji sakiniai susiję su nutikimu jam.
Gimė Mekoje, iš kuraišitų genties; buvo aklas. Anksti priėmė islamą. Jį kartu su Musab ibn Umairu pasiuntė į Mediną dar iki hidžros kad ten aiškintų Koraną. Kartu su Bilal Ibn Raba buvo paskirtas muedzinais (Ibn Raba dažniausiai skaitė azaną o Ibm Um-Maktumas - ikamatą) – ir Mahometui dalyvaujant mūšiuose buvo atsakingas už maldų pravedimą.
636 m. buvo vėliavnešiu mūšyje prie Kadisijos, kuriame musulmonai sutriuškino persus. Jo metu žuvo gausybė musulmonų, tarp jų ir Abdula ibn Um-Maktumas.