Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Pasistengsiu pateikti atsakymą į klausimą apie laisvę ir determinizmą.
Pirmiausia reiktų panagrinėti kaip laisvė ir determinizmas susiję pačiame Dieve. Aišku, kad tai, kas determinuoja Dievą, yra tik Jo paties prigimtis, nes Jo iš išorės niekas negali apriboti. Taigi Dievas yra visiškai, pilnai ir tobulai determinuotas savo paties prigimties, kuri yra ne kas kita, kaip Absoliuti Būtis. Dievo prigimtis, jo esmė yra Jo Buvimas. Dievas yra Būtinoji būtis (wajib al-wujud), ir Jis net ir panorėjęs, negalėtų nebūti. Tačiau, kadangi Dievas yra Absoliuti, begalinė ir niekieno neapribota Būtis, jis yra absoliučiai laisvas, viskuo turtingas (ghaniyy) ir sau pilnai pakankamas. Juk nelaisvas tas, kuriam ko nors trūksta ar kurį kas nors apriboja. o Dievui nieko netrūksta ir niekas Jo neapriboja. Toliau, kadangi Dievas apima absoliučiai viską, jis apima ir savo paties paneigimo galimybę, bet kadangi Dievas negali liautis būti, tai toji galimybė realizuojasi kaip kūrinija, pasaulis. Be to Dievo begalinumas yra begalinesnis už pačią begaliniausią begalybę, todėl Jis yra Dosnus, ir šis tas nuo Jo tobulybės nuolat persilieja per kraštus. Dievas tiesiog negali nebūti Kūrėju, nes tada Jis iš viso nebūtų Dievu.
Norisi pakoreguoti vieną klaidą, kuri neretai daroma mąstant apie Dievą, o būtent tai, kad Dievas, kadangi jis yra amžinas ir belaikis, įsivaizduojamas kaip kažkokia tai nejudri uola, luitas, kuriame nėra jokio judėjimo ir gyvybės. Iš tikro yra ne taip. Įsivaizduokime mus pačius. Kai mes dirbame kokį nors darbą, pvz. skaitome, mes negalime atlikti kito darbo, pvz. vairuoti, o jeigu vairuojame, mes negalime skaityti. Tai yra kai mes aktualiai esame skaitytojais, mes tik potencialiai esame vairuotojais ir atvirkščiai. Nors kai kas gali atlikti ir po kelis darbus vienu metu. Uola skiriasi nuo mūsų tuo, kad ji yra gryna potencija, iš kurios nebent išorinis agentas - skulptorius gali iškalti kokią nors statulą. Tuo tarpu Dievas nuo mūsų skiriasi visiškai kita linkme. Įsivaizduokime, kad mūsų galimybės auga, ir kad mes vis daugiau darbų galime atlikti vienu metu, ir vis daugiau padarome per vieną ir tą patį laiko tarpą, o kiekvienam konkrečiam darbui reikia atlikti vis mažiau laiko. Ribinis atvejis bus, kai mes galėtume atlikti viską per vieną vienintelį momentą. Mes aišku to negalėsime, bet Dievas gali. Dievas yra Grynoji Aktualybė esanti Amžinoje Dabartyje, visas veikloje, kurio visos begalinės galimybės yra realizuotos ir liejasi per kraštus. Kaip sako Koranas, Dievas yra Gyvas (al-Hayy). O tos Dievo gyvybės prasmė yra būtent ta, kuri čia išsakyta.
Jeigu jau yra kūriniai, jie yra neišvengiamai riboti. Jeigu Dievo esmė buvo būtent jo buvimas, tai kūrinio esmę sudaro jau ne tiek jo paties buvimas, bet greičiau nebuvimas kažkuo kitu. Pvz. jei mes žmonės esame, anot Aristotelio protingi gyvūnai (zoon logikon), tai tas reiškia, kad mes nesame niekuo, kas būtų neprotingas gyvūnas ar negyvūnas. Taigi žmogus, turėdamas "žmogaus" esmę ar kasybę (mahiya, quidditas), tuo pat metu nėra arklys, šuo, medis, saulė, debesis, angelas. O Dievas yra Viskas. Tai nereiškia, astaghfirullah, kad Dieve yra daiktai materialia forma, taip teigti būtų panteizmas, bet tai reiškia, kad Dieve yra visų daiktų esmių užuomazgos. Kadangi, anot Aristotelio, Dievas yra formų Forma(forma yra tas pats kas esmė), tai tuo pat jis yra visų formų ištaka ir šaltinis. Kartu jis yra visų esinių galutinis tikslas, Aukščiausias Gėris, kurio visi esiniai siekia kaip aukščiausio tikslo.
Kadangi kūrinys yra ribotas, jis jokiu būdu nebėra visiškai laisvas. Visų pirma jį suvaržo tiek jo paties prigimtis, kuri jau nėra begalinė ir absoliuti, o baigtinė ir ribota, todėl riboja, ką jis galėtų padaryti, antrą vertus, jį suvaržo išoriniai daiktai. Tačiau tuo pat metu šis suvaržymas taip pat nėra visiškas ir absoliutus. Būdami baigtiniai ir riboti, nei prigimtis, nei išoriniai kūriniai negali žmogaus ir pilnai bei tobulai suvaržyti. Todėl žmogus neišvengiamai turi tam tikrą laisvės laipsnį, kas nebūtinai ir ne visada yra visiškas gėris, kadangi žymiai geriau būtų turėti tokią prigimtį, kuri neleidžia daryti blogio, negu tokią, kuri leidžia rinktis tarp gėrio ir blogio.
Visa tai, beje paaiškina, kodėl egzistuoja blogis. Blogis slypi pačiame kūrinių ribotume. Kiekvienas kūrinys yra gėris tiek, kokiu mastu jis yra būtis ir dalyvauja Kūrėjo būtyje, bet tokiu mastu, kiek jis yra ribotas ir neapima kitų galimybių, jis yra potencialus blogio šaltinis. Dievas savo Galia gali panaikinti bet kurį konkretų tą ar kitą blogį, bet jis negali visiškai panaikinti blogio galimybės, kaipo tokios, net tam reiktų sukurti kūrinius, kurie būtų absoliutūs ir neriboti, tai yra kurie prilygtų pačiam Dievui ir nieko nesiskirtų nuo jo, o tai reikštų, kad kūrinijos nebūtų.
Dar reikėtų pabrėžti, kad kaip jau buvo minėta, Dievas negali liautis kūręs, nes tuo atveju jis liautųsi būti absoliučia Būtimi. Be to Dievas turi realizavęs savyje begalines galimybes, ir jis, Visagalis, trokšta parodyti savo Šlovę. Jei pasaulio nebūtų, Dievas tebūtų paslėptas lobis, kaip sakome viename iš hadisų. Kadangi galimybės Dieve yra begalinės, reiškia, kad vieno, baigtinio pasaulio joms realizuotis neužtenka. Dievo kūryba permanentiška ir niekad nesiliauja. Todėl Dievas kuria pasaulį po pasaulio. Bet kiekvienas tiek iš atskirų pasaulių ir visatų, tiek ir iš atskirų kūrinių juose yra neamžinas. Visi daiktai nykstantys, išskyrus Jo veidą (Koranas). Taigi ir mūsų pasaulis yra laikinas ir turės pabaigą. O prieš jį buvo ir po jo bus daugybė kitų pasaulių.
Norėtųsi dar paminėti ir Intelekto klausimą. Intelektas/Dvasia iš tikro yra dieviška, gal tiksliau angeliška galia, Dievo dovanojama žmonėms. Korane sakoma Įkvėpiau jam (Adomui) iš savo Dvasios. Nėra iš tikro atskirų individualių intelektų, o yra Intelektas arba Dvasia, kuris užpildo žmones ir priima jų formas, kaip kad šviesa, apšviesdama įvairių formų stiklinius indus priima jų formas ir individualizuojasi kiekviename iš jų. Tačiau, kaip ir sudaužius stiklinius indus, šviesa sugrįžta į bendrą srautą, tai ir po žmogaus mirties jo dvasia anksčiau ar vėliau turi įsilieti į bendrą Dvasią, bet tai bus tiktai po daugybės eschatologinių peripetijų, apie kurias kalbėti čia nėra laiko nei vietos. Tiesiai į šaltinį sugrįš tiktai absoliutų dvasinį tyrumą pasiekę šventieji.
Norisi dar pabrėžti, kad intelektas nėra tas pats kas protas (ratio). Jeigu protas reiškia loginį silogistinį samprotavimą, kuris yra individuali kiekvieno individualaus žmogaus savybė, ir iš esmės analogiška kompiuterio veiklai, ir gali gauti išvadas iš prielaidų, ir garantuoja tų prielaidų teisingumą, jei pačios prielaidos yra teisingos, ir jei griežtai laikomasi loginio metodą. Tuo tarpu intelektas yra sintetinė, o ne analitinė suvokiamoji galia. Būtent intelektas intuityviai suvokia pirmuosius principus, o jau iš jų protas analitiškai išrutuliuoja tai, kas juose glūdėjo sintetiškai (panašiai kaip iš gilės išauga ąžuolas).
Šį paaiškinimą parengiau naudodamasis Aristotelio, Avicenos (Ibn Sina), Averojaus (Ibn Rušdis), ir Frithjofo Schuono mokymais.
Linas Kondratas
*) Būtinoji būtis (Wajib al-Wujud) Ibn Sinos koncepcija, kad būtinai privalo egzistuoti esybė, kuri negali neegzistuoti - aiškiausia išdėstyta Pastabose ir perspėjimuose (Al-isharat wa al-tanbihat). Ji jo mokyme buvo viena svarbiausių, kuria rėmėsi jo kosmologija ir buvo panaudota argumentu Dievo buvimo įrodymui. Ibn Sina skyrė egzistavimą į būtiną, galimą ir negalimą. Pavyzdžiui, daikto būtina egzistencija visad priklauso tam daiktui ir ji apsireiškia arba per patį daiktą, arba per kažką kita. Daiktas, kurio egzistencija būtina per jį patį, negali būti išreikšta per ką kita. Priešingas teiginys irgi teisingas: daiktas, kurio egzistencija yra per ką kita, negali būti būtinas per save patį.
Tai kas galima per save patį, nebūtinai egzistuoja. Bet jei tai egzistuoja, tai įvyksta per išorinę priežastį, kuri užtikrina egzistavimą. Tačiau kadangi priežasčių grandinė negali būti begalinė, ji baigiasi grandimi, kurios egzistavimas yra būtinas per ją pačią (ir per nieką kitą). Toji pirminė priežastis (arba bepriežastinė priežastis) yra būtina visais aspektais. Ji negali būti pasidalinta su kažkuo dar, todėl ji negali turėti jokios skiriamosios charakteristikos. Tas ji neskaidoma ir neapibrėžiama. Tad Wajib al-Wujud tampa pirmuoju judintoju, Dievu, Alachu.
Būtinoji būtis tapo įtakingu argumentu Viduramžiais, kurį priėmė tiek vėlesni islamo filosofai, tiek krikščionių (Tomas Akvinietis, Džonas Škotas (1265-1308)), tiek žydų (Maimonidas). Tačiau jis buvo ir kritikuojamas Averojaus, al-Gazalio, šiuolaikinių mąstytojų.Jumoras islame
Mano sielos liūdesiai
Pranašas Mahometas
Arabų filosofija: Ibn Sina
Skirtumas tarp šiitų ir sunitų
Jėzus Kristus musulmonams
Laisva valia ir determinizmas
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
F. Šuonas. Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Gnosticizmo ištakos: blogio misterija
Patarimai ieškančiam Dievo
Didysis bastūnas Chodža
"Kalnų Senis" - asasinai
Izmailizmo istorija
Adomo nuopuolis
Kaaba Mekoje
Filosofijos skiltis
Religijos sritis
Vartiklis