Algis Lankelis1)
Iš 72 lietuvių dailininkai apie dailę
(sud. A. Andriuškevičius, 1998)
1.
Dar nuo studijų laikų mane žavėjo mintis, kad aukščiausias menas yra menas gyventi, o grynasis menas turėtų kažkaip prie to vesti.
Tik kaip aš tada nežinojau.
Ir dabar nežinau.
Nuo 1989 m. labai susižavėjau dzenu, mokymu apie tai, kad daugumą problemų turime,
nes nežinome, kas esame.
Mūsų atvejis panašus į istoriją apie erelį, gimusį tarp vištų. Jam yra įkalta, kad jis yra višta. Erelis
gyveno kaip višta ir mirė kaip višta, t.y. nugyveno ne savo gyvenimą, o to, kuo save laikė.
Yra dar vienas labai svarbus dzeno mokymo aspektas suprasti teisingą funkciją. Tai reiškia aiškiai
suprasti situaciją, santykius, aplinkybes.
Tai, ką gavau iš dzeno mokymo, ypač apie mokėjimą suprasti situaciją ir veikti, man buvo nepaprastai
naudinga organizuojant parodas Vilniaus miesto gatvėse 1994, 1995 ir 1996 metais.
2.
Nors ir domėjausi dzenu, niekada nelaikiau savęs orientalistu.
Šio mokymo pėdsakų mačiau kinų ir musulmonų, žydų ir krikščionių kultūrose.
Vieną nerytietiško dzeno pavyzdį norėčiau aptarti plačiau. Kažkada mano dėmesys užkliuvo už šv.
Kristoforo, pavaizduoto Vilniaus herbe. V. Kristoforas buvo karys, kuris, palikęs tarnybą, išėjo pernešinėti
žmones iš vieno upės kranto į kitą. Kartą atėjo vaikas ir paprašė pernešamas į kitą krantą. Kai šv. Kristoforas
nešė berniuką ties upės viduriu, staiga pakilo audra ir vaikas tapo labai sunkus. Šv. Kristoforas paklausė:
Kodėl tu toks sunkus? Berniukas, o tai, pasak legendos, buvo pats Kristus, atsakė: Tu neši visą pasaulį.
Panagrinėkime šią istoriją atidžiau. Žmogus atsisako karjeros, socialinių garantijų, turto ir išeina. Jis,
palikęs artimuosius, draugus, netampa atsiskyrėliu. Atsisakęs žemiškų rūpesčių, neina siekti šventumo į
vienuolyną, netampa piligrimu. Jis nesiekia nei žemiškų, nei dangiškų dalykų. Tiesiog save pamiršta ir eina
dirti paprasto darbo nešti žmones į kitą krantą. Neša visus gerus ir blogus, turtingus ir vargšus, senus ir
jaunus. Šv. Kristoforas tampa labai paprastu žmogumi, kuris nieko neanalizuoja, netyrinėja, nevertina. Jis
supranta tik vieną dalyką atėję prie upės žmonės nori būti pernešti į kitą krantą, ir jis juos perneša. Ir tada,
anot legendos, pats Dievas ateina pranešti, kad jis neša visą pasaulį, t.y. kad tokių kaip jis dėka šis pasaulis
A. Lankelis. Kai gyvatė geria vandenį, vanduo virsta nuodais; kai karvė geria vandenį, vanduo virsta pienu. Kuo virsta vanduo, kai jį geri Tu? 2006 m.
|
išlieka gyvas. Čia priartėjome prie esminio šios legendos momento: Kristus atėjo pranešti šv. Kristoforui tai,
ko jis pats apie save nežinojo. Jis tiesiog tai darė. Visa šv. Kristoforo veikla telpa į du principus:
1. Aiški kryptis Kuo tau galiu padėti?
2. Bandantis protas Tiesiog daryk tai.
Šių dviejų principų įgyvendinimas pranoksta visas priešpriešas: Aš-Tu, geras-blogas, žemiškas-dangiškas ir t.t.
Legendos autoriai, e jokios abejonės, turėjo šimtaprocentinį dzeno protą.
Su šios legendos apmąstymais yra susijęs mano betoninės skulptūros Žingsnis atsiradimas. Ją 1992
m. eksponavau betono skulptūrų parodoje (su M. Navaku ir A. Raila) tuometinių Meno darbuotojų rūmų sode.
3.
Matau didelę įtampą tarp vyresnės ir jaunesnės kartos menininkų.
Tarybiniu laikotarpiu susiformavusi karta, tiksliau, geriausia jos dalis, augo dvasinės rezistencijos sąlygomis.
Kultūra buvo priemonė apsiginti nuo komunistinės sistemos, išsaugoti identitetą. Mene vyravo
individualumas, ekspresija. Pats menas buvo elitinė vertybė savaime, kelias tiesos link, priešprieša
profaniškai kasdienybei. Tokia meno samprata buvo veiksminga to meto tikrovėje.
Pasikeitus socialinėms sąlygoms, pakito ir meno funkcija. Vertybė savaime virto idėjų reiškimo
priemone, kalba. Jaunieji gerokai skeptiškiau žiūri į meno misiją. Atsisakoma individualumo menininkas
tampa vienu iš minios žmonių, todėl ir raiškos priemonės ateina iš gatvės, iš kasdienybes. Kasdienybės
kalba taip pavadinau vieną iš savo kuruotų parodų, kur buvo pristatytas jaunųjų menas.
Vienas vyresnės kartos menininkų kūrybos pliusų individualumas, vienas iš trūkumų daugelis tų, kurie
kūrė romantišką, taurų meną, gyveno visiškai kitokį gyvenimą. Kūryba, nepatvirtinta gyvenimo, man
nekelia pasitikėjimo.
Sveikinu jaunųjų ironiją kaip būdą apsiginti nuo demagogijos ir linkiu, kad ta ironija netaptų kauke, dengiančia jų abejingumą.
Įtampą tarp menininkų galima vadinti idėjų kova, bet aš netikiu idėjomis. Pavyzdžiui, man patinka
socialinio teisingumo idėja (tegyvuoja Karlas Marxas!), bet aš žinau, kad ja remiantis galima padėti
vargstantiems, o galima pjauti gerkles reakcingam buržujui.
Svarbu motyvacija - kodėl renkamės vieną ar kitą idėją.
4.
Yra toks senas posakis: Šiame pasaulyje visa ryja visa kita.
Yra ir kitas požiūris, kad visa egzistuoja viso kito dėka.
Šios viena kitai prieštaraujančios tezės yra dvi vienos monetos pusės.
A. Novickas. Nėriniai išorei ir vidui
|
Daugelis meno žmonių yra labai gerai perpratę pirmąjį teiginį, bet nesupranta antrojo svarbos. Todėl tarp
mūsų daugiau konkurencijos negu bendradariavimo.
Vienas iš bandymų menininkų tarpusavio konkurenciją pakeisti bendradarbiavimu buvo simpoziumas
Užmiršta dabartis (organizavome kartu su Audriumi Novicku ir Paulu Rodgersu). [ ... ] Čia neuvo primestos
koncepcijos. Vienijo pati situacija. Nebuvo nesusipratimų tarp pačių organizatorių, nors visi labai skirtingi
žmonės. P. Rodgersas išsiskyrė savo kairiosiomis pažiūromis. O Audrius ir aš netgi pavadinimą
interpretavom skirtingai. Audriui pavadinimas suejosi su dabar šalia gyvos gatvės esančiu
užmirštų namų kvartalu. Aš pavadinimą traktavau kaip dzeno koaną: ką reiškia nelogiška žodžių
Užmiršta dabartis kombinacija? Šis koanas turi labai konkretų atsakymą, kurio potekstė - pabusk!
Apie tarpusavio priklausomybės rūšis buvo ir mano darbas, įrengtas viename iš apgriuvusio namo
kambarių Susisiekiantys indai. Atskiri daiktai: laikrodis, termometras, langas, lempa, indai, iki vienodo
lygio pripildyti vandens, sudaro įspūdį, tarsi tarp jų yra nematomas ryšys.
5.
1997 m. po ART/OMI (JAV) simpoziumo nuvykau į Providenso dzen centrą (JAV). Kelionės tikslas 3
mėnesių žiemos dzen meditacija, vadinama Kiol Che.
Dzeno praktikos esmė yra kaip galima aiškiau suprasti tai, ką darai šią akimirką. Tai
nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Šio momento aiškumą užgožia įprotis mąstyti,
komentuoti. Mąstymo inercija labai stipri. Stipresnė už mus. Nieko netverk, prie nieko neprisirišk! tokia
visas praktikas lyginti instrukcija. Sunkiai sekasi nustoti kombinuoti, atgniaužti rankas leisti tikrovei būti tokiai, kokia ji yra.
Dzeno praktiką galima palyginti su fotografavimu. Pirmoji fotokamera tetiko natiurmortams fotografuoti,
nes fotografavimo trukmė buvo labai ilga. Gyva būtybė paprastai per tiek laiko sujuda, ir vaizdas išeina neryškus.
Vėliau atsirado fotoaparatai, kurių fotografavimo trukmė apie 1 sekundę. Jau galima buvo
nufotografuoti žmogų. Tik jis fotografuojamas turėdavo apmirti, o fotoaparatas, kad nesujudėtų, turėjo būti
pritvirtintas prie stovo. Kai fotografavimo trukmė sutrumpėjo iki 1/60 sek., jau buvo galima fotografuoti
fotoaparatą laikant rankoje. Atsiradus fotoaparatams, nufotografuojantiems objektą per 1/500 sek., tapo
įmanoma fotografuoti judančią figūrą. Girdėjau, kad dabar videokamera įmanoma užfiksuoti praskriejančią
kulką. Žmogaus sąmonė dar tobulesnė, ji gali pagauti 1/oo sek. 1/oo sekundės tai vienintelis mūsų turtas,
vienintelė reali dabartis, esanti tarp jau neegzistuojančios praeities ir dar neegzistuojančios ateities.
Dzeno
A. Lankelis, G. Urbonas. Objektai, 1993
|
praktikos dėka pradedi suvokti, kad laikas yra nerealus, tai tik mąstymo sukurta kategorija, vaizdo įrašas,
sapnas, sumišęs su mūsų baime, atmintim ir troškimais. Kadangi mes nepagauname tos realios 1/oo
sekundės, esame nepajėgūs atskirti vaizdo įrašo nuo tikrovės, nepajėgūs pabusti.
Artėjant prie šio momento, nyksta opozicija subjektas-objektas. Šis pasaulis tampa MANO pasauliu.
Tokia kelionė pilna atradimų. Tačiau tai, ką randi labai asmeniška, tarsi nebylio sapnas: kuo daugiau randi,
tuo labiau tampi bejėgis pasidalinti su kitais. Atminty iškyla priešmirtinis Dzen meistro Ikkyu2) eilėraštis:
Niekada nemirsiu.
Niekur neišeisiu.
Liksiu čia.
Tik tu nieko neklausk.
Aš tau nieko neatsakysiu.
Po žiemos atsiskyrimo paliko įspūdį trumpas pokalbis su didelio cistersų vienuolyno, kur teko
rekonstruoti taernakulį, abate seserimi Marcia:
ses. M.: Kaip sekėsi Kiol Che?
A.L.: nežinau. Tai buvo pirmoji mano 90 dienų ilgumo praktika. Neturiu su kuo palyginti.
ses. M.: Ar greitai praėjo?
A.L.: Greitai. Tačiau iš šio pasaulio įeiti į Kiol Che man buvo lengviau, negu grįžti.
ses. M.: Tai žinoma! Į Kiol Vhe tu ėjai savo prigimties vedamas, o išeidinėdamas ėjai prieš savo prigimtį.
1) Algis Lankelis (g. 1964 m.) lietuvių skulptorius. Skulptūras kuria iš akmens, medžio,
betono, joms būdinga abstrakčios, minimalistinės formos, apibendrinti tūriai. Kūryboje pabrėžia meno
objekto ir asmeninės arba visuomeninės aplinkos santykį. Sukūrė smulkiosios skulptūros darbų (ciklas
Judėjimas 19861988 m., Riba 1989 m.), konceptualių objektų (Vokai 1995 m., Šviesa 2001 m.), instaliacijų
(Susisiekiantys indai 1996 m. ir kt.), kitų darbų. Nuo 2001 m. dirba J. Vienožinskio dailės mokykloje, nuo 2003 m. yra jos direktorius.
2) Ikkyu (Ikkyu Sojun, 13941481) ekscentriškas japonš dzen budistas,
poetas, dailininkas ir kaligrafas, japonų literatūrai ir menui padaręs didelę įtaką įvedant dzen principus idealus.
Buvo arbatos ceremonijos ir No teatro meistru. Savo eilėse subtiliai perteikė
moters grožį. Vienas pirmųjų ėmė skleisti dzen tarp paprastų žmonių ir į mokinius priimdavęs moteris. Jam lytinis aktas buvo religinis aktas
ir jis laikė, kad tai stiprina jo nušvitimą. Jis vystė Raudonos gijos dzen mokymą, perimtą iš kino Kido. Jis laikė,
kad yra kūnas, ir yra tikrojo dėsnio lotosas, raudonu aistros siūlu sujungiantis žmones gimstant ir mirštant. Kaip
kaligrafas, įsteigė monochrominio meno Sogo mokyklą.
Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Dailė fiziko akimis
Ignalinos krašto legenda
Barboros Radvilaitės portretas
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Susijungia begalybėje per Dzen?
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Daina gyvenime: David Bowie ir "Space Oddity"
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Rock poetika: Jimi Hendrix
T. Ševčenkos Akloji su dukra
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Susitikimai BLITZ klube
G. Beresnevičius. Autsaideriai
Andy Warhol "Oksidacija"
Išmagnetintojas
Rodanti kelią
Vartiklis
Meno skiltis