Tylos kalba
(tai teksto apie minkštas ir kietas kalbas tęsinys)

Žmonija, atrodo, jau seniai suvokė, kad mąstymas (ir vidinis žmogaus gyvenimas) daug platesnis nei raiškos priemonės (Tiutčevo "Silentium“ eilutė:
„Mintis pasakyta yra melas“
arba Matiso žodžiai
„Tapybą priimkite kaip aistringą tylėjimą“).
Todėl ir Buda, atsakydamas į sunkius klausimus, paprasčiausiai tylėjo. Prisiminkime ir daosizmo „tylos teoriją“. Taip pat ir Jogos filosofija mokė:
„Įsiklausyk į tylius, vos girdimus tylos garsus“ bei „Tylos kalba - Dievo kalba“.

Tai aiškiai pasakė Krišnamutri: „Suvokimas neateina su žiniomis. Jis yra tarpuose tarp žodžių, tarp minčių; ši atkarpa - tyla, netrikdoma pažinimo; jis atviras, nepajuntamas, pilnas“. Gal iš tikro - „Apie ką negalima kalbėti, - reikia tylėti“.

Nepaprasčiau net su tiksliųjų mokslų terminais. Pvz., metalui negalime priskirti „tvirtumo“ savybės, nes, pvz., gyvsidabris yra skystas. O kaip apibrėžti dokumentą? Gal taip: „Bet kokia materiali laikmena sauganti kokią nors informaciją, pateiktą kokia nors kalba"? bet tada ir Senamiesčio pavartė ar nušiurus tvora pavirs dokumentu. Ir nors negalime dokumento tiksliai apibrėžti, vis gi gerai žinome, apie ką kalbame. Ką tada bekalbėti apie tokį terminą kaip „informacija“...

Dar nuostabiau, kad moksle vienu metu gali egzistuoti skirtingos teorijos, naudojančius tuos pačius terminus, tačiau turinčius skirtingą reikšmę. Pvz., klasikinė mechanika ir reliatyvumo teorija naudoja sąvokas „laikas“, „masė“ ir „ilgis“, tačiau jos reiškia ne visai tą patį.

Štai dar vienas fizikos terminas - „jėga“. Kilęs iš įvaizdžio apie žmogaus galią, per neoplatonizmą,  Keplerį ir Niutoną atėjo iki mūsų dienų taip ir neapibrėžtas, - vien kaip metafora. Ir jis nėra vienišas, - tik pažvelkime: grupė, kūnas, žiedas, vabalas (klaida), pelė.

"Matematinė viltis". Gyvenime "viltis" tai kažkas tikėtino, laukiamo, tačiau nebūtino (gal todėl turime priežodį "Viltis - kvailių motina"?). Draugas gali ateiti sekmadienį, bet gali ir neateiti. Rytoj gali lyti, bet gali ir nelyti. Matematikoje "viltis" - tai vidurkis, kuris visuomet yra nepriklausomai nuo eksperimento rezultatų.

Ir net manoma, kad geri moksliniai straipsniai turi būti šiek tiek migloti, nes, atseit, taip geriau pateikiami subtilūs minčių atspalviai. Pernelyg paprastai parašyti veikalai atrodo nemoksliški ir yra nuobodūs.

Kiekviena sritis turi savo žargoną. Ir to žargono pašalinimas (pakeitimas įprastiniais žodžiais) gali sukelti netikėtų pasekmių. To esmė, kad žodžiams priskiriama tam tikra reikšmė, o jį pakeitus pradeda irti visa vertybių sistema, - tenka iš naujo pertvarkyti reikšmių sistemą. Pavyzdžiui, kodėl cheminio elemento "helio" nepavadinti "sauliumi"? O "failą" įvardyti ir taip reikšmėmis perkrauta "byla" galima?

Abstrakčius simbolius žmonija naudoja nuo senų laikų. Pačiuose seniausiuose kloduose papuošimams naudoti abstraktūs ornamentai, - pagal juos net atskiriamos skirtingos kultūros. Abstrakčiais ornamentais dažniausiai išpuoštos ir mūsų sienos (apmušalai), grindys (kilimai), užuolaidos, šviestuvai ir t.t. Panašiai puošiami ir viešųjų vietų (parduotuvių, kavinių, ...) interjerai. Va tik šeimyninės porelės "Kaukš ir pėdų" sukurtą dalykėlį Vilniaus gastronome sunku net interjeru pavadinti.

Bet ar gali išsigimusios semantikos kalba būti menininko saviraiškos priemone? Kokia tikroji abstrakčių drobių meninė vertė? Bet kas galėtų į tai atsakyti?

Neaišku, bet grįžkime prie kalbos reikalų. Pirma, abstraktūs piešiniai gali perduoti kažkokią informaciją. Jos ženklai:
linijos, potėpiai, geometrinės figūros, fonas, spalva, išskydusios dėmės ir t.t.

Su šiais ženklais galima atlikti veiksmus:

Bet kas iš to?

Senovės indų tekstuose žodžiai daugiareikšmiai. Ir visai nebūtina, kad jie turėtų griežtai apibrėžtą reikšmę. Štai ir dharma, - pareigos (religijos ar gamtos, - kas viena ir tas pats), - patrauklumas. Bet be šios reikšmės dharma turi ir kitas konkretesnes reikšmes. Leidžiama plėsti ar siaurinti jo reikšmių aibę. Ko tik tarp jų nerasime? Bet kam kalbėti, jei galima skaityti!

Švetašvatara upanišada:
Mažiau už mažą, daugiau už didį yra Atmanas...

Iša upanišada:
Tasai juda - tasai nejuda; tasai toli - tasai arti; tasai visa ko viduje - tasai anapus visa ko.

Čhandogija upanišada:
Štai mano Atmanas širdy: mažesnis už ryžio grūdelį, už miežio grūdelį, už garstyčios sėklytę, už sorą, už avižą;
štai mano Atmanas širdy: didesnis už žemę, už oro erdvę, už dangų, už šiuos pasaulis.

Senovės indų tekstuose nuolat pabrėžiama, kad tai negalima išreikšti kalba.

Mandaka upanišada:
Tai nesuvokiama nei akimi, nei kalba, nei kitais jausmais, nei judesiu, nei judinimu..

Kena upanišada:
Ten neįsiskverbia akis, neįsiskverbia kalba nei protas. Mes nežinome, nesuvokiame, - kaip tai galima mokyti?

Brihadaranjaka upanišada:
Kaip gali žmogus pažinti nepažinų?

Čhandogija upanišada:
Kur neregi nieko kito - tai begalybė; kur regi ir girdi kitą - tai mažuma. Iš tikro begalinis - nemirtingas; mažas - mirtingas.

Naudojami beprasmiai žodžiai; jų paskirtis - tik užpildyti vietą. Parodoma, kad žodis tekste nėra nei tas, nei kitas...
"Ir štai priesakas [toks:] 'ne [tai], ne [tai]'; nes nėra kito [žymens] be 'ne [šitai]'. Jis, šis Atmanas [nusakomas]: 'ne [šis], ne [šis]'. Jis nesuvokiamas, nes nėra suvokiamas; nesugriaunamas, nes negriūva; nepritvirtintas, nes nesitvirtina; nesurištas, nes nesiriša".

Įtikina ne logika, o žodžio magija. Štai sakinys iš Dhammapados (budizmo kanono knyga):
„Virpančią nerimstančią mintį, - lengvai pažeidžiamą ir sunkiai nulaikomą, - išminčius iššauna tarsi šaulys strėlę".

Ar tai panašu į sunkiasvorius Kantą ar Hėgelį? Gal tik egzistencializmas kiek priartėjo prie tai?

Žemėje gyvena keistos būtybės - žmonės, save laikančios protingomis. Jie sukūrė ypač painius ir sudėtingus dalykus - Žodžius. Ir jų veikla, galų gale, atsidūrė šio žiauraus išradimo gniaužtuose. Žmonijos istorija rodo, kad Žodis ne iškart įgijo savo visaapimančią reikšmę. Išliko migloti padavimai apie lemūriečius, - žmonių pirmtakus iš senosios Lemūrijos, paskendusio žemyno. Jie dar neturėjo Žodžio kaip ženklų sistemos, - jų kalba buvo tarsi gamtos garsai - tarsi vėjo stūgavimas, tarsi upelio čiurlenimas, krioklio šniokštimas, ugnikalnio griaudėjimas.

Jau senaisiais laikais žmonija turėjo išminčių, netikėjusių Žodžio galia ir jo nebijojusių. Egzistavo mokymai, kuriuos jie vadino mistika. Mokytojai žodžiais neišsakydavo savyje subrandintų minčių, - jie kalbėjo tik apie kelią, kuriuo eidami tą išmintį gali pasiekti ir kiti.

Buvo sakoma, kad net iškiliausi senovės Tekstai neduoda naujų žinių. Jie tik griauna nežinojimą ir taip atveria kelią į vidinį pažinimą. Bet visa tai jau ištirpo amžių glūdumoje ir viskas buvo pamiršta.

Tai tebuvo tik į šalį nuaugusi kultūros šaka, kuri greitai nudžiūvo. Atėjo kiti laikai, - ir viskas vystėsi tik Žodyje. Juk buvo pasakyta, kad "pradžioje buvo Žodis". Ir Žodis tapo svarbiausiu gyvenimo veiksniu - pats gyvenimas vyko Žodyje. Tik tas gali būti pažintas, kurį galima pavadinti. "Ir kiekvienas daiktas nusižeminęs prašė vardo - vardo suteikimas reiškė taip pat ir to daikto sukūrimą bei to daikto pavergimą".

Ir dar Ž. P. Sartras rašė: „Atskleidęs pasaulį žodyje, aš ilgai patį žodį laikiau pasauliu. Būti reiškė būti įrašytu kažkur begalinėse žodžių lentelėse; rašyti reiškė kurti naujas esybes arba (tokia buvo mano atkakli vizija) pagauti gyvus daiktus žodžių spąstais, - jei aš išradingai naudosiuos kalba, - objektas įsipainios tarp ženklų ir aš galėsiu jį pačiupti“.

Atsirado Žodžiai kaip ženklai, kurie kažką kalba tik apie save pačius. Pavyko sukurti ypač vaiduokliškus ir sunkiai suvokiamus, tačiau vidujai tobulus ir griežtos logikos grožiu žavinčius Žodžius - ženklus. Tai buvo laikoma aukščiausiu pažinimo pasiekimu. Ir tokios kalbos grynumu susirūpino gausi naujųjų žynių karta.

Bet vis dėlto atsirado kažkas, sugebėjęs įrodyti, kad viduje ši kalba nėra visagalė ar net, gal būt, visai bejėgė. Ir nors ši kalba, kurios žodžiai nieko nereiškia, leido giliai pažinti Pasaulį ir jį pavergti. Jų naujosios šventovės, vietos, kur garbinamas Logikos, Žodžio dukros, kultas. Ir vis gi, kažkuris mąstytojas suvokė, kad kalba kartu yra ir Žaidimas. O kažkuris kitas suprato, kad pažindamas ir pavergdamas pasaulį, žmogus jį regi tik taip, kaip tai jam padaryti leidžia Žodžiai.

Ypatingą galią Žodžiai įgavo susilieję su ritmu, - tada jie gali tiesiog svaiginti. O Žodžiai, kaip minčių ženklai, gavo valdžią žmonėms. Tik Žodžiais buvo padaromos grandiozinės visuomenės reformos. Ir buvo laikai, kai dėl Žodžio žmonės ėjo mirti.

Ir nuostabu, kad nė vienas nesupranta žodžių taip, kaip supranta kitas. Žmonės sukūrė tokias Žodžių sistemas, kuriose tie pat Žodžiai reiškia visai ką kita. Ir kai kurie mano, kad kuo mažiau suprantamas Žodis - tuo daugiau jis gali reikšti. Ir daugelis šiandien visai nesupranta, kodėl visai neseniai kažkurie žodžiai turėjo visai kitą ir dabar užmirštą pasaulinę galią.

Panaudodami Žodžius, žmonės sugalvojo naujus ir galingus Žodžių plitimo būdus. Ir plačiu srautu nuvilnijo Žodžiai: reikšmingi ir bereikšmiai. Žodžių atsirado tiek daug, kad visų jų jau niekas negali priimti.

Ir iš kažkur atsirado žmonės, sukilę prieš Žodžius. Jie tvirtina, kad Žodžiai pasauliui neša tik melą, - ir jie reikalauja sunaikinti Žodžius. Bet ko jie nori? Sunaikinti save pačius? Juk visi mes - Žodžio vaikai, - ir prieš Žodį jie kovoja Žodžiu.

O kiti ilgisi prarastų laikų, kai universalus Žodis galėjo išreikšti bet ką. Toks šis pasaulis, kuriame nėra vietos pašaliniam stebėtojui. Bet man sunku panirti į šį pasaulį. Laikas grįžti namo...

Štai koks mitas apie kalbą... Ir visa žmonija yra viena visuma, nes ją vienija kalba. Ir nors ji dažnai skiriasi, - vis tiek žmonės jos pagalba išreiškia loginę pasaulio struktūrą.

Sąmonės susiaurinimas

Pokalbis: Teiginiai ir replikos

1> Išmeskime TV, užteks radijo žinių ir laikraščių.
2> O ar galima klausyti dar ką nors, išskyrus žinias?
1> Kadangi mūsų būtis sudaryta iš to, ką mes rijame, tad nerykime bet kokio, koks tik sutinkamas, šlamšto.
2> Ar viskas TV yra šlamštas? Bent jau laidas apie gamtą verta žiūrėti! Piešinys juk vertas, kaip sakoma, tūkstančių žodžių. O gyvas vaizdas, - tuo labiau...
1> Be TV lieka daugiau laiko. Nuodus šalinti pradėkime nuo skaitymo.
2> O ar verta švaistyti laiką skaitant išmonę (pvz., romanus)?
1> Tada pereikim prie muzikos, ji juk be žodžių...
2> Aišku atsisakę operų, giesmių ir choralų, nes juose yra žodžiai... O kaip su instrumentiniu roku, alternatyvia ir techno muzika? 1> Pagaliau, tyla ir meditacija.
2> Ar mums siūloma liautis mąstyti, o gal tai įeina į meditacijos sąvoką?
1> Meditacijos pabaigoje mes būsime fiziškai ir dvasiškai pasiruošę (kaip visuotinė žmogiškoji būtybė) poilsiui ir atsinaujinimui (miegui).
1> O ar mums leista sapnuoti? Ar tai vienintelis būdas savęs atsinaujinimui ir vidinės harmonijos pasiekimui?

Paaiškinsiu, ką 1> norėjo pasakyti.

Ištrauka iš David Darling'o*) „Sielos paieška: mokslininkas tiria anapusinį gyvenimą“ (1995) 9-o skyriaus:

„Jei priimam, kad viskas Visatoje turi subjektyvų aspektą (su juo), tada smegenys priimami neįprastoje naujoje šviesoje. Jei į juos žiūrima kaip į sąmonės reguliatorių ar tvarkytoją, tai A. Huxley juos vadina 'redukciniu vožtuvu'. Iš pradžių tai gali atrodyti keista... Ir dauguma, jei ne visi, kūno organai yra reguliatoriai.Plaučiai juk negamina kūnui reikalingo oro, nei skrandis nei žarnynas nėra maisto gamintojai. Tad, jei nesukuriame nei oro, kuriuo kvėpuojame, nei maisto, kurį valgome, tai kodėl manome, kad darome kažką kitą nei reguliavimą?
Kaip ventilis, smegenys yra mišri priemonė, [kuri] apsaugo mus nuo įvairių smulkmenų žinojimo, leidžianti ti tą patyrimą, kurs yra svarbus mūsų išlikimui. Tai barjeras tarp mūsų ir beribio Visatos potencialo... Smegenys yra pagrindinė priežastis, leidžianti save suvokti kaip individą. "Mes" telieka smegenims baigus sijoti visus jiems prieinamus patyrimus. Mes galime gerai pažinti save, bet būtent todėl realybės pažinimas yra labai ribotas. Tiesa yra tai, kad mūsų išsiplėtę smegenys skirti sąmonės blokavimui ir iškraipymui. Visos kitos gyvos būtybės turi didesnę sąmonę už mūsų, jei tik ja laikysime tai, kad jie mažiau bendrauja su jiems prieinama patyrimų visuma... Mūsų smegenys, turėdami mažiau galimybių sąmoningai minčiai, amžiną patyrimų srautą susiaurina iki mažos tvarkingai prižiūrimos srovelės. Jie begalinį kosmosą sutraukia atgal į jo apvalkalą, tą į be galo ribotą pasaulį aplink mus“.

Iš tikro, jis norėjo pasakyti, kad tik mirdamas žmogus, kai smegenys nustoja veikti, mes galime priimti visą patyrimų visumą ir tampame pilnai sąmoningi, - tai kas vadinama 'pagrindinė priešmirtinės būsenos mįslė'. (pats laikas pakviesti pavartyti Tibeto 'Mirusiųjų knygą'). Tad atrodo, kad sąmonė iš tikro plečiasi nykstant savęs suvokimui. Yra būdų šiai būsenai pasiekti, tad per muziką, poeziją ir labdarą (tai savęs atsisakymo aktas), veiksmus, kurie mus gali išaukštinti, kad pajustume momentus, kai prasideda irimo procesas, kurį pagal Tibeto budizmą galima pasiekti medituojant (ruošiantis mirčiai).

H. Toro sakė, kad mes turime supaprastinti mūsų gyvenimą ir pašalinti materialias pramogas. Kodėl? Kad išplėstume savo sąmonę ir daiktus pamatytume tokiais, kokiais jie yra - tarsi eitume per gyvenimo antrąkart nepakartojamą patyrimą, kurs yra mirtis.

*) Deividas Darlingas (David J. Darling, g. 1953 m.) – anglų astronomas, mokslo populiarintojas ir muzikantas. Parašė daugybę knygų, tai pat vaikams mokslo klausimais (pvz., 10- tomė „Pažinkime Visatą“, 1984–85; o 5-tomyje „Kompiuterių pasaulis“ (1986) aptaria kompiuterių ir superkompiuterių, jų programų ir susijusius klausimus). Paminėtinos „Gyvybė visur: Drąsusis astrobiologijos mokslas“ (2001) ir „Universalioji matematikos knyga“ (2004). Naujausia jo knyga „Keisčiausia matematika“ (2021; kartu su jaunuoju A. Banerjee) aptaria įvairiausias vietas, kur pasireiškia matematika: nuo literatūros iki gyvūnų sugebėjimo skaičiuoti.

Kiti skaitiniai šia tema:
Baltų kalbos
Svarbūs terminai
Savieji - atstumtieji
Ženklai ir simboliai
Kalba: Kieta ar minkšta?
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Kalbos matas ir netiesinė struktūra
Kalba: Susijungia begalybėje per Dzen?
Kalbos pamoka su istoriniais intarpais
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Indo slėnio rašto dešifravimai
Indo-iranėnai ir kalba
Lietuvių kalba užsienyje
Garderobas ir tualetas
Kietas ar minkštas
Toro ir pasaulis
Reikėtų vienodžiau
Minties virusai
Upanišados

Biblijos puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis