Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Klausimas apie kalbos esmę domino žmogų nuo seno. Požiūrius į šį klausimą galima išskirti į du tipus: 1) kalba suvedama į ženklų procesus kultūros viduje; 2) kalba suvedama į simbolinius procesus (tačiau simboliai čia suprantami ne kaip ženklai, o kaip ontologinės transcendentalijos).
Pirmuoju atveju galime kalbėti apie kalbą, besivystančią kartu su visuomene ir esančią žmogaus proto
įrankiu. Antruoju atveju, priimame sakralinę kalbos kiltį, kalbą kaip
ontologinę duotybę, dievų dovaną.
Duodamas savo vardą, vardą pagal savo pasirinkimą, duodamas visus vardus, tėvas atsiduria prie
kalbos ištakų, ir toji valdžia teisėtai priklauso Dievui-Tėvui. Ir Jo vardas tampa tų pačių kalbos ištakų
vardu, Ž. Derida.
Tada tampa svarbu apibrėžti, kas yra ženklas ir kas yra simbolis. Šiuolaikinėje semiotikoje ženklo modelis atrodo kaip žyminčiojo ir žymimojo vienybė. F. Sosiuro semiologija žymintįjį nusako kaip tam tikrą akustinį vaizdinį ir su žodžiu susijusius juslinių suvokimus. Žymimasis konceptas jame pačiame, jo nepriklausomybėje kalbos atžvilgiu, t.y. žymimųjų sistemos atžvilgiu. Skirtumas tarp žyminčiojo ir žymimojo skirtumas tarp įsivaizdavimų ir sąvokų. F. de Sosiūras ženklo struktūroje išskyrė dvi komponentes, nors kiti požiūriai išskiria tris. Šiuo atžvilgiu ypač įdomūs Antikos ir Viduramžių laikotarpiai.
Antika pirmasis istorijos etapas, kai nusakoma simbolio ir ženklo priešprieša. Šio etapo metu ženklai simuliuoja Vardo energiją. Ženklo struktūroje yra trys elementai: žymė žymintysis, turinys žymimasis ir paties ženklo morfologinis atitikmuo žymimam reiškiniui. Sakralinio rašto žodžių daryba privalo tenkinti principą: panašus traukia panašų. Tačiau tokiame panašume regime pagrindinio struktūrinio simbolinės būties principo atvirkštinės perspektyvos pažeidimą. Dėl topologinio poslinkio prasmei priešingas ne reiškinys kūnas, o jo simuliacija ženklų realybėje, todėl pirmame etape ženklas mėgdžioja simbolį. Skambanti kalba ir raštas dar nebuvo koreliuoti. Kalbos funkcijos perteikia žynių raštą, kur pirmąkart susiduriame su informacija skaitmeninio kodo forma.
Skaičius yra išorinės organizacijos forma, o vidinės organizacijos forma yra Vardas. Atsakydamas į simuliatyvines ženklų tikrovės tendencijas būtis-simbolis sukuria Žodžio kaip energetinio vardo efekto fenomeną. Sudaromos Pirminių-vardų kopėčios. Pagrindine šių vardų būties ypatybe yra jų griežtai energetinis pobūdis, be to tos energijos yra ne tvariosios, ne sutvertosios tai energijos-pirmapradės esybės. Išskirtine pirminių vardų ypatybe egzistavimas sluoksnio, kurį P. Florenskis vadino infrapsichiniu, t.y. galinčiu paveikti antgamtišku būdu, sinergetiškai. Tokiems Vardams priskiriami dievų ir didvyrių vardai.
Dievas žmonijai duoda savo vardą, savąjį Tėvo vardą, taip išstodamas prieš vienintelį žmonių vardą. Apimtas pykčio, Jis sumaišo kalbas ir tarp savo sūnų pasėja sumaištį. Tačiau tai ir daugybės kalbų ir tarmių ištakos, tai kažkada didžios semitų šeimos, įkūrusios savo imperiją ir savo Kalbą, kaip universumą, paveldimumo nutrūkimas. Būtent pradedant paties Dievo vardu, kylančiu iš Dievo, nusileidusio iš Dievo arba tėvo... ir jo pažymėto, ir sklinda, maišosi ar gausėja kalbos, atitinkamai pagal kiltį, pačiame savo išsibarstyme liekančios pažymėtos vienu vieninteliu vardu, kuris bus stipriausia, vienintele idioma, kuri jį sunaikins, Ž. Derida.
P. Florenskis vardą apibrėžia kaip vidinę būties sandarą. Ir pirmiausia, vardas yra asmeninio apiforminimo būdas. Nagrinėdamas asmenybės būtį, P. Florenskis vardą apibrėžia kaip pirmąjį ir esminį Aš apsireiškimą (P. Florenskis. Vardai). Asmeninis vardo reiškinio ypatumas išryškėja ir jo santykyje su žodžiu, kuris ir yra pati realybė. Per žodį mes praninkame į jos esmės energiją, su giliausiu įsitikimu pasiekti pačią esmę. Atsižvelgiant į tai, kad žodžiu yra ir pats sakantysis, jis perteikia savimi jau ne tą ar kitą energiją, atskirai, o tam tikrą naują, dvilypį energetinį reiškinį, naują realybę pasaulyje.
Pirmapradis Vardas yra tuo pagrindu, iš kurio kyla daugybė kultūrų, išsibarsčiusių laike ir erdvėje (nuo seniausių iki dabartinių laikų). Tačiau sakraliniame laike ir erdvėje visos kultūros išsidėsčiusios vienose vardijimo kopėčiose, perteikiančiose mažuosius didžiojo Logoso modusus. Žodis ir yra tuo specifiniu mūsų kultūrai, t.y. krikščioniškai civilizacijai, mažuoju Logosu. Ir kultūros istorinės būties trukmė apibrėžiama jos ištakose esančio mažojo Logoso, t.y. pirmapradžio vardo, trukme.
Viduramžių epocha žymi išorinio ženklų ir žymimojo panašumo pakeitimą vidiniu. Trilypėje ženklo struktūroje dingsta viena komponentė morfologinis panašumas. Ir dabar ženklas tai ta pati (dabartine prasme) žyminčiojo ir žymimojo sąjunga. Rašto ženklai ir kalba susijungia, dingsta antikai būdingas koreliacijos tarp rašto ir skambančios kalbos nebuvimas. Ženklas reprezentuojamas fonetiniame rašte ir dabar skirtas žymėti ne išorinius daiktus, o tam tikrus vaizdinius, vidinį sąmonės gyvenimą. O dingusios trečiosios komponentės (morfologinio panašumo) nerandame todėl, kad jis vadinamas cogito principu.
Ženklo struktūroje simuliuojama paties simbolio struktūra. Todėl simbolis tampa ženklo atmaina.
Trečiasis paties ženklo elementas transformuojasi į transcendentinį Ego. Matyt todėl vienos
prokalbės paieškos buvo nesėkmingos, kadangi per istoriją juda ne viena, o dvi kalbos. Iš vienos pusės, tai
kalba kaip ženklų, semiotinė sistema, kur semioze laikome visų sferų įženklinimo procesą. Iš kitos pusės,
kalba apibrėžiame kaip pačią kalbą, kur susiduriame su simbolika.
Semioze apibrėžiame kultūros sąmonę, o simbolika jos istorinę pasąmonę. F. Sosiuro požiūriu, iki kalbos atsiradimo neįmanomas joks mąstymas, nes jiedu gimsta kartu. Tačiau G. Gijomas*), atvirkščiai, laiko, kad tai, kas vadinama kalba, pilnai randasi sąmonėje. Tai potencija, kurios elementu yra žodis. Juk kai tylime, tai visai nereiškia, kad esame anapus kalbos. Tiesiog kalba glūdi tyliame mąstyme. Tad sąmonė ir kalba-ženklas iš esmės tapatūs, nes turi tą patį genetinį šaltinį ir bendrą ontologiją. Tačiau kai kalbame apie kalbos kaip simbolio genetinį šaltinį, tai pažymim, kad ji randasi pačiame simbolyje ir, atitinkamai, ją galima tapatinti su prasme. Kalba-simbolis tampa antrąja kalba, kurios dėka, tiesą sakant, suprantame kalbą-ženklą. Tai tarsi tam tikras fonas, kažkas neregimo ir negirdimo, tačiau juntamo (jei toks traktavimas teisingas). Tad bet kurį ženklą suprantame todėl, kad jis yra ant ženklo ir simbolio ribos. Vienintele forma, kurioje aiškiai pasireiškia simbolis, yra vardo fenomenas, puikiai aprašytas vardo garbintojų (imiaslavcų).
XX a. kalboje-ženkle vėl įvyksta metamorfozė. Šįkart topologinis poslinkis įvyksta pačiame ženkle tarp žyminčiojo ir žymimojo. Ženklai simuliuoja ne išorinius ženklų ir daiktų panašumus, ne vidinį panašumą, o patys save. Ženklas jau nurodo ne daiktus ir ne pažinimo subjektą, o save patį ir vienintele tapatybe yra skirtumai pačiame ženkle. Čia galime paimti Bodrijaros simukliarų teoriją, Deridos dekonstrukcijos principą ir Deleuze idėją, kad simukliaras yra mąstymo sistema, kurioje skirtumas pasiekiamas ne tapatumo fone, o paties skirtumo fone.
Tačiau ką reiškia skirtumo pačiame ženkle principas? Pagal Deridą (savitai modifikavusį F. Sosiuro mokymą), žodis ir juo žymima sąvoka nesutampa. Įženklinimo procesas vyksta anksčiau už mąstymo atskleidžiamą lingvistinę prasmę. Žodis, kad galėtume apmąstyti jo reikšmę, jau turi būti ištartas ar parašytas. Tai, kas žymima (žymimasis), niekada nedalyvauja, nęsa pačiame ženkle, duotame čia ir dabar (žyminčiame), tarp jų visada yra plyšys laike: įženklintas visada prieš įženklinantį. Šį prasminį nesutapimo laike atspalvį Derida įveda per pagrindinę dekonstruktyvios ontologijos sąvoką - difference (skirtumas), kuri reiškia uždelsimą laike, prasmės atidėjimą. Difference yra anksčiau už kalbą, suvokimą, logosą ir balsą; pirmas dalykas po difference yra raštas, o ne kalbėjimas.
Žodis, nugrimzdamas į dekonstruktyvistinį kontekstą, visiškai praranda savo ryšį su žymimuoju, ta prasme, kuria turėjo ankstesniame tekste arba, pagal Deridą, su savo kilme, su savo priežastimi. Tad visa kalbos sistema virsta begaliniu dekonstruktyvistiniu tekstu, tam tikra sistema pėdsakų, neturinčių nei kilmės, nei pabaigos, pažymėjimų pėdsakų, ateinančių iš neaišku kur ir nueinančių į niekur, grandine. Tuo tarpu logocentrizmas, anot Deridos, - klaidinga kalbos teorijos idėja, daugelį amžių apsukdavusi galvas.
Taip, pagal stoikus, Logosas yra racionalumo principas, glūdintis pasaulio sandaros pamatuose ir persmelkiantis visą Visatą, suteikdamas jai prasmę ir reikšmingumą. Dar daugiau, stoikai tvirtino, kad pats žmogus sudarytas iš materijos ir Logoso, to paties Logoso, kuris persmelkia pasaulį. Būtent šis žmogaus racionanalumo principas leidžia jam pasirinkti protingą tikslą ir gyvenimo prasmę.
Krikščioniškoje Logoso sampratoje, Naujajame Testamente, jis nėra nuasmenintas racionalus principas tai tasai, kuris sutvėrė Visatą. Tad Visata yra mūsų kūrėjo sąmonės išraiška. Bet aišku, kad Visata buvo sutverta gerokai anksčiau už mus ir egzistavo nepriklausomai nuo mūsų. Žmogus visuotinius gamtos dėsnius pažįsta po to, kai tie dėsniai atsiranda arba, tiksliau, kai supranta, kad tokie dėsniai egzistuoja. Tačiau būtent tokią logocentristinę idėją atmeta Derida teigdamas, kad neegzistuoja prasmė tol, kol žmonės nepradeda kalbėti, o dar tiksliau, rašyti. Tad būtent žmogaus ištarti žodžiai sukuria prasmę ar prasmes. Rašyti tai žinoti, kad dar neperteiktas raidėje neturi kitos buveinės, nelaukia mūsų kaip nurodymas kokiame nors topios ouranios ar kokiame nors dieviškame išmanyme. Prasmė turi sulaukti, kol ją išsakys ir užrašys, kad pati įsikurtų ir taptų tuo, kuo, skirtingai nuo savęs, ji yra: prasme. Ž. Derida.
Taip Derida ne tiesiog laužo, jis trypia logocentrizmą. O kas vietoj jo? Reikšmių ir prasmių begalinė virtinė, be centrinės ašies ir sklindanti iš žmogaus burnos... Taigi, pats žmogus sutapatinamas su logosu (tik iš mažosios raidės). Tokia nuostata būdinga postmodernui (postšiuolaikybei), tačiau poststruktūralizmas nieko mainais nepasiūlo išskyrus dekonstruktyvistinės pereinterpretacijos bandymus.
*) Gustavas Gijomas (Gustave Guillaume, 1883-1960)
prancūzų kalbininkas ir filologas, psichomechanikos teorijos autorius. Temps et Verbe (1929) aprašė kaip veikslo,
nuosakos ir laiko derinys sukuria laiko vaizdinį įvykio, išreiškiamu veiksmažodžiu sakinyje, atžvilgiu. Nuo tada jis bandė
analizuoti kaip sudaromi skirtingų tipų žodžiai. Tai jam leido padaryti išvadą, kad lingvistika apima gerokai daugiau nei
analizę to, kaip mes suprantam tai, ką girdim ar skaitom. Jis nusprendė, kad svarbu priimti domėn kalbėtojo požiūrį,
savyje turintį gerokai daugiau, nei ištariami žodžiai juos jungiant į sakinį: t.y., prieš ištardami žodį, norėdami išreikšti
mintyse turimą specifinę patirtį, mes turim pasinaudoti mentaline galimybe, duota gimtosios kalbos, tą patirtį išreikšti, -
tiek leksiškai, tiek gramatiškai, - ir aktualizuoti ją fiziniu ženklu. Tai patvirtina jo postulatą, kad kalba sudaryta iš
langue ir discours (kalbos ir kalbėjimo), ją suprantant kaip veiksnią, potencialo-į-realizaciją porą,
besiskiriančią nuo statinės Sosiūro langue-parole dichotomijos.
1938-1960 m., dėstydamas Ecole pratique des hautes etudes, jis užrašinėjo savo paskaitas, - ir tie užrašai sudarė apie 60 tūkst. rankraštinių puslapių.
Rašmenys
Tylos kalba
Baltų kalbos
H. Hesė. Kalba
Nykstant kalboms
Kieta ar minkšta (kalba)?
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Indo slėnio rašto dešifravimai
Ką pasakoja Rozetos akmuo?
D. Franck. Poezija ir misticizmas
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
P. Florenskis ir Dievo vardo dieviškumas
Struktūrinė lingvistika: kalba ir kalbėjimas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Bartheso teksto teorijos teorinis kontekstas
Logoso koncepcija Filono Aleksandriečio raštuose
J. Habermasas: nuosaiki proto kritika
Omaras Chajamas ir šventasis vynas
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Kalba: Kieta ar minkšta?
Ferdinandas de Sosiūras
Rudiger Schmitt. Arijai
Mozarto muzikos galia
Aš nekuriu hipotezių...
Savieji - atstumtieji
Fizika be gamtojo
Žemaičių epas
Ar skaitysim mintis?
Reikėtų vienodžiau
Apie ontologiją
Kinų kambarys
Vartiklis