Svarbūs terminai
Skaitant astronomijos, kosmologijos, gyvybės atsiradimo straipsnius sutinkami įvairūs terminai. Čia pabandysime paaiškinti populiariausius.
Antropomorfizmas (gr. antropos - žmogus; morphe - tipas, forma) aplinkinio pasaulio reiškinių modeliavimas pagal žmogaus išvaizdą (pvz., dievų) arba elgesį. Gali būti, kad jis susijęs su aiškiu žmogaus išsiskyrimu iš gyvūnų pasaulio, religinio mąstymo susiformavimu. Antropomorfiniai vaizdai giliai įsišakniję literatūroje ir mene (dangus paniuro, beržai šnabžda, keturkojai draugai...). Jų netrūksta ir mokslo kalboje (kompiuterio atmintis, žavusis kvarkas ir pan.).
Antropocenas - pasiūlytas (neformalus) terminas geologiniam laikotarpiui su aukštu žmogaus veiklos lygiu, veikiant gyvąją gamtą ir įtakojant Žemės ekosistemą. Jo pradžia siūloma laikyti dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo. Jį vartoti 9-me dešimtm. pradėjo E.F. Stoermeris, o išpopuliarino Nobelio premijos chemijos srityje P.J. Crutzenas.
Antropocentrizmas - pasaulėžiūra, kai žmogus tampa pasaulio centru, jo bamba, pvz., kad jis aukščiausias Dievo pasiekimas. Krikščioniškasis antropocentrizmas paskatino Renesanso humanizmo vystymąsi (žmogaus kaip dieviškos dalelės nešiotojo svarba). Šios mintys išsivystė į gamtos nugalėtojo, jos valdovo ir pan. vaizdinius. Taip ir mūsų laikais, pvz., nežemiečiams priskiriamos žmogiškos savybė, o nežemiškos gyvybės ieškoma atsižvelgiant į tai, kas yra Žemėje.
Archėjus (iš gr. pradžia, kilmė) - antrasis Žemės vystymosi eonas, prasidėjęs prieš 3,8 mlrd. m. ir baigęsis prieš 2,5 mlrd. m. Taip pavadintas, kadangi jo metu įvyko keletas reikšmingų organizmų pokyčių: susiformavo fotosintezė ir daugialąsčiai organizmai. Archėjaus pradžioje šilumos srautas iš Žemės gelmių buvo apie 3 kartus didesnis nei dabar. Perteklinė šiluma susidarė dėl likusios šilumos nuo akrecijos proceso, taip dėl besiformuojančio geležies branduolio ir dėl radioizotopų skilimo. Vulkaninis Žemės aktyvumas buvo žymiai didesnis, nei šiandien. Dauguma išlikusių archėjaus uolienos yra metamorfinės bei vulkaninės kilmės. Manoma, kad Žemės atmosferoje dar nebuvo laisvo deguonies (skaitykite Deguonies vakarėlis), tačiau jau egzistavo skystas vanduo.
Biosfera (gr. bios - gyvybė ir sphaira - rutulys) planetos apvalkalas, leidžiantis
funkcionuoti gyviems organizmams. Žemės biosfera apima žemutinius atmosferos sluoksnius, žemės
paviršių, paviršinius vandens telkinius bei viršutinę Žemės plutos dalį. Žemėje gyvos masės yra apie
1021 t. Terminą pirmąkart 1873 m. įvedė austras Eduardas Ziusas1). 20 a. 3-me dešimtm.
V. Vernadskis išvystė sąvoką kaip kosminio masto veiksnį, turintį esminį poveikį geologinei evoliucijai.
Vėliau jo bei prancūzų Eduardo Lerua2) (1870-1954) ir Pjero de Šardeno3) (1881-1955) darbuose įvesta
noosferos (gr. noos - protas) samprata planetos apvalkalas, kuriame protingų būtybių veikla yra pagrindiniu evoliucijos veiksniu.
Deizmas (lot. deus - dievas) religinė sistema, neigianti dievo įsikišimą į gamtos įvykius, jam paliekant tik įstatymleidystės funkcijas. Anot deizmo, visi procesai turi vykti griežtai pagal Aukščiausiojo nustatytus dėsnius, o žmogui suteikta galimybė pažinti tuos dėsnius (greičiau jau, kiek galima priartėti prie jų suvokimo). Šiuolaikinis mokslas gali būti laikomas deizmu.
Ekliptika (gr. eklipsis - uždengimas) regima Saulės ar kito dangaus kūno judėjimo linija. Ji praeina per 12-a Zodiako žvaigždynų. Mėnulio ir Saulės užtemimai įvyksta Mėnulio orbitai susikertant su ekliptikos plokštuma (iš čia ir jos pavadinimas).
Genas (gr. genes - giminė, kilmė) mažiausias paveldimumą nešantis elementas. Tai DNR atkarpa (primityvių virusų - RNR), atsakingas už vieno kurio nors baltymo sintezę. Genotipas (genų visuma) nusako konkretaus organizmo ypatybes. Yra du genų tipai: a) struktūriniai, atsakingi už fermentinių baltymų sintezę; b) reguliatoriniai, prižiūrintys struktūrinius genus. Paprastai geną sudaro 1000-1500 nukleotidų (nukleininių rūgščių komponentų), o jo vidutinis dydis 0,3-0,5 mkm.
Genetinis kodas - paveldimos informacijos užrašymo nukleotidų seka sistema. 4-ios DNR azotinės bazės (adeninas, guaninas, citozinas ir timinas) koduoja 20 amino rūgščių, kurios įeina į baltymų sudėtį. Tai daroma trinariu kodu 3-jų nukleotidų grupė koduoja vieną amino rūgštį.
Genezė - evoliucinis kokių nors sistemų susidarymo procesas; pvz., sociogenezė socialinių organizmų kiltis ir pradinis vystymasis.
Fetišas (iš portugalų feitico - amuletas, burtų priemonė) garbinamas negyvos gamtos daiktas (panašus į totemą, tačiau neturintis giminės bendrumo funkcijų). Dažniausiai fetišu būna technosferos objektas (skulptūrėlė, pasaga, apyrankė, ... ), bet gali būti ir gamtos objektas (akmuo, kalnas, vandens telkinys, dangaus kūnas, ...). Religijose fetišas susiliejo su dvasiniu elementu (stabų, kryžiaus, ikonų, šventyklų garbinimas). Jie sutinkami ir moksle: kvarkų spalvos, medžio tipo diagramos, virusinių kultūrų sėja ir pan.
Filogenezė (gr. phylon - giminė, rūšis) rūšies arba rūšių grupės vystymosi istorija, Pvz., žmogaus kilmės problema iš filogenezės srities. Kaip ir zoomorfizmas susijęs su totemizmu. Magijoje ir burtuose turėjo, ko gero, svarbesnę rolę nei gyvūnai, nes pasižymi gydomosiomis bei psichogeninėmis savybėmis, o taip pat yra seniausias ir prieinamiausias maisto šaltinis. Šio tipo simbolika labai paplitusi: gėlių, erškėčio, medžio rojuje ir kt.
Fitomorfizmas (gr. phyton - augalas; morphe - tipas, forma) aplinkos modeliavimas pagal augalus ar grybus.
Holocenas (iš gr. visiškai+naujas) arba žmonių era - geologinis periodas, prasidėjęs maždaug prieš 11 650 m. ir tęsiasi iki šių dienų. Priklauso kvarterui. Formali holoceno riba paskutinio ledynmečio, kai ledynai pradėjo trauktis iš Pietų Suomijos. Jį 1882 m. išskyrė norvegų geologas A. Blytas ir švedų geologas R. Sernanderis. Skirtingai nei kitose epochose, paleontologai holocene neišskiria jokių floros ir faunos žymaus vystymosi stadijų, tačiau vyko didelės gyvūnų migracijos ir persiskirstymas. Žemynų judėjimas jo metu buvo nereikšmingas ne daugiau kaip kilometras, tačiau jūros lygis dėl ledynų tirpimo pakilo apie 35 m.
Jura (J) antrasis mezozojaus eros periodas, buvęs prieš 199,6-145,5 mln. m. Jo metu klimatas buvo drėgnesnis, didžiojoje sausumos dalyje augo paparčiai, spygliuočiai ir ginkmedžiai. Išsivystė naujos dinozaurų rūšys, mintančios vešlia augalija (pvz., zauropodai). Jo pradžioje suskilo Pangėjos superžemynas, o vėliau ir Gondvana. Jo metu nepastebėta ledynmečio.
Kainozojus (KZ, nuo gr. kainos - naujas) - geologinė era, prasidėjusi prieš 65,5 mln. m. ir trunkanti iki dabar. Jos metu labai išplito žinduoliai; susidarė didelė ne tik sausumos gyvūnų, bet ir vandeninių, taip pat skraidančių gyvūnų įvairovė. Paplito gaubtasėkliai ir vabzdžiai; labai evoliucionavo paukščiai, o galiausiai atsirado ir žmogus (kai kas jį laiko protingu, nors tuo tenka labai abejoti).
Kreida (K) - paskutinis mezozojaus eros periodas, buvęs prieš 145,5-65,5 mln. m. Klimatas buvo šiltas, nors tarp metų laikų buvo žymūs temperatūros svyravimai. Jo metu atsirado pirmieji žiediniai augalai bei juos apdulkinantys vabzdžiai. Asiūklius ir sagainėčius pakeitė mažos žolės, krūmai, lapuočiai medžiai. Suklestėjo augalėdžiai; pagausėjo žinduolių ir paukščių. Periodo pabaigoje išnyko dinozaurai. Jo pabaigoje, tebedrifuojant suskilusios Pangėjos dalims, susiformavo šiuolaikiniai žemynų kontūrai, o gyvybės įvairovė priartėjo prie dabartinės.
Kvarteras (dar vadinamas ir antropogenu) trečiasis kainozojaus ir dabartinis Žemės vystymosi periodas, apimantis pleistoceno ir holoceno epochas. Prasidėjo maždaug prieš 2,6 mln. m. Kvartero pavadinimas pradėtas vartoti 1829 m. Apibūdinamas ciklišku žemyninių ledo sluoksnių augimu ir nykimu, susijusiais su Milankovičiaus ciklais bei klimato ir aplinkos pokyčiais, kuriuos jie sukėlė. Jo metu vyko apledėjimai, pakito žinduoliai ir moliuskai, pasirodė žmogus.
Metabolizmas (gr. metabole - kitimas, pasikeitimas) plačiąja prasme: medžiagų apsikeitimas organizme. O konkrečiau gyvose ląstelėse vykstančių cheminių reakcijų sistema užtikrinanti organizmo aprūpinimą energija ir jo funkcionalumui ir dauginimuisi būtinomis medžiagomis. Metabolizmas susijęs tiek su sudėtingų ląstelės darinių formavimu ir atnaujinimu sintezuojant sudėtingas molekules (anabolizmas), tiek su sudėtingų molekulių skaidymu (katabolizmas) gaunant energiją.
Mezolitas - vidurinis akmens amžius, einantis po paleolito. Pirmą kartą 1865 m. terminą panaudojo Dž. Lubokas. Iš dalies mezolitas įsiterpia tarp dviejų skirtingų klimato laikotarpių: driaso III ir atlančio. Jam būdinga mikrolitų ir keramikos dirbinių atsiradimas. Žmonės gyveno įgilintuose ovalo formos pastatuose su židiniais. Jie vertėsi medžiokle; medžioti padėjo prijaukintas šuo. Laikotarpiui būdingi mirusiųjų pasauliui skirti kapinynai, kurie įrengiami atokiau nuo gyvenviečių. Lietuvoje mezolitas apima 8000-5000 m. pr.m.e. laikotarpį, kai po ledynmečio pradėjo ataugti miškai.
Mezozojus (MZ) - geologinė era, buvusi prieš 251-65,5 mln. m., kurią sudaro trys periodai: triaso, juros ir kreidos. Jis prasidėjo kažkokia katastrofa, sukėlusia masinį gyvybės išnykimą, o baigėsi didelio meteorite nukritimu Jukatano (Meksika) pusiasalyje, sukėlusiu, kaip manoma, dinozaurų išnykimą. Pavadinimą jai 1841 m. suteikė Dž. Filipsas. Mezozojus pasižymėjo tektoniniu, klimatologiniu ir evoliucioniu aktyvumu, jo pabaigoje susiformavo šiuolaikiniai žemynų kontūrai, o gyvybės įvairovė priartėjo prie dabartinės.
Miocenas - pirmoji neogeno periodo epocha, prasidėjusi prieš 23,03 mln. m. ir pasibaigusi prieš 5,332 mln. m. Terminą pasiūlė škotas Č. Lajelis (1830). Apie prieš 14 mln. m. įvyko stambus gyvybės išmirimas, susijęs su Žemės orbitos nuokrypio svyravimais. Maždaug prieš 10-12 mln. m. išsiskyrė orangutangų ir gigantopitekų evoliuciniai keliai. Taip pat mioceno metu maždaug prieš 7-8 mln. m. žmogaus protėvyje įvyko dviejų chromosomų susijungimo mutacija, suformuodama žmogaus chromosomą 2 - taip žmogaus genomas atsiskyrė nuo jam artimiausio šimpanzės genomo, kuriame yra viena chromosomų pora daugiau. Dėl klimato atvėsimo mažėjo kritulių, nyko miškai, plėtėsi pievos, tad ir gyvybė rėmėsi dviem naujai susiformavusiais biomais: rudadumbliais, miškais ir pievomis. Ten galėjo ganytis raganosiai, arkliai, hipopotamai ir pan.; jūrose susidarė šiuolaikinio tipo dumbliai. Epochos pabaigoje buvo jau egzistavo 95% šiuolaikinių augalų.
Monoteizmas (gr. monos - vienas; theos - dievas) - religinė sistema su vienu Dievu. Tokios yra judaizmas, krikščionybė, islamas. Jame įstatyminė veikla (deizmas) susijęs su vykdomąja veikla (teizmas).
Morfizmas (morphe - tipas, forma) - abipusis kokių nors objektų ar operacijų
panašumas (atskirai klasei įvardijamas atitinkamai, pvz., zantropomorfizmas, zzoomorfizmas ir t.t.).
Pastovių morfizmų visuma sudaro analogiją, o ja, kaip tiltu, į naują sritį perkeliama patikrinti
eksperimentiniai ir teoriniai metodai. Kiekviena sritis turi savo specifinę morfizmų sistemą, pvz., fizikoje ir
astronomijoje ilgą laiką vyravo mechanistinės analogijos. Morfizmai įtakojo ir kalbą, kurioje atsirasdavo poetinės metaforos (dievo avinėlis).
Apie morfizmo sąvoką matematikoje žr. >>>>>
Neogenas - antrasis kainozojaus eros periodas, prasidėjęs prieš 23,3 mln. m. ir truko iki 2,58 mln. m. 1833 m. išskyrė anglų geologas Č. Lajelis, o epochos pavadinimą 1853 m. pasiūlė M. Hornesas. Jo metu iškilo pagrindiniai kalnai. Lietuvos rytinėje ir pietrytinėje dalyje yra mioceno ir plioceno skyriaus nuogulų, kurias sudaro smėlis, aleuritas ir molis, vietomis su organogeninėmis priemaišomis. Neogeno metu buvo gan lygus reljefas, buvo upių ir ežerų. Vandenynų lygis pažemėjo susidarė sausumos praėjimai tarp Afrikos ir Eurazijos ir Azijos ir Šiaurės Amerikos. Pradeda plėstis it storėti ledynai Žemės poliuose. Augalinė nuo dabartinės nelabai kuo skyrėsi: neogeno pradžioje augo vešlūs subtropiniai miškai, klestėjo pušynai, kiparisai, riešutmedžiai, kaštonai ir kt., o antrojoje pusėje mišrieji miškai; pabaigoje mišrieji pušų ir beržų miškai.
Neolitas (gr. neos - naujas; lthos - akmuo) vėlyvasis akmens amžius prie pradedant apdirbti metalus. Būdingi neolito pasiekimai žemdirbystė ir gyvulininkystė, šlifuoti dirbiniai ir keramikiniai indai, skulptūros ir freskų meno (piešiniai specialiai gruntuotame paviršiuje) atsiradimas. Neolito laikotarpis skirtinguose regionuose buvo skirtingu laiku. Ankstyviausi radiniai siejami su Japonija (10-8 tūkst. m. pr.m.e.), Artimaisiais Rytais (8-7 tūkst. m. pr.m.e.) ir Europa (7 tūkst. m. pr.m.e.).
Oikumena (gr. oikeo - gyvenu, apsigyvenęs) žmogaus gyvenama sritis. Senovėje skritingos atskirtos kultūros skirtingai įsivaizdavo oikumeną tik didžiųjų geografinių atradimų laikmečiu ji pradėjo apimti planetos mastą. Ateityje ji gali išsiplėsti ir į kosmosą.
Ontogenezė (gr. ontos - esatis) individualus organizmo vystymasis nuo atsiradimo iki mirties. Suvidurkintai ontogenezė genetiškai nulemta. Atskiri išoriniai ir vidiniai veiksniai įneša pataisas palankios pataisos turi tendenciją išlikti (taip kinta rūšys).
Paleogenas (Pg) - pirmasis kainozojaus eros Žemės vystymosi periodas, prasidėjęs prieš 65,5 mln. m. ir baigęsis prieš 23,05 mln. m. Jį 1866 m. išskyrė vokiečių geologas K. Naumanas. Jis prasidėjo masiniu gyvybės išmirimu, kurio priežastis, kaip mano daugelis mokslininkų, meteorito nukritimas Jukatano pusiasalyje kai išmirė didieji dinozaurai ir paleogeno pradžioje ėmė sparčiai vystytis paukščiai. Geografinės sąlygos paleogene palaipsniui darėsi panašios į šiuolaikines. Reljefas buvo mažai kontrastingas, vyko aktyvūs denudaciniai kontinentų procesai. Išsiskiria žinduolių klasės evoliucija nuo paprastų formų į daug sudėtingesnes - paleogeno pabaigoje didžiausiais sausumos žinduoliais tapo straubliniai.
Paleozojus - geologinė era, prasidėjus prieš 541 mln. m. ir trukusi beveik 300 mln. m. (iki 252 mln. m.). Tai ilgiausia fanerozojaus epocha ir suskirstyta į 6 periodus: kambras (seniausias) ordovikas, silūras, devonas, karbonas ir permas (jauniausias). Paleozojaus era pasižymi geologiniais, klimato ir evoliucijos pokyčiais. Šioje eroje įvyko sausumos persiskirstymas Gondvanos suirimas ir Pangėjos žemyno susidarymas, įvairūs vandenyno transgresijos ir regresijos laikotarpiai, daugiausiai nulemti tektoninių judesių, bei keli apledėjimai. Jo metu kambre atsirado pirmieji skeletiniai bestuburiai, devone - sausumos augalija; karbone - senieji paparčiai ir kordaitai, ir baigėsi pirmųjų žuvų ordovike ir silūre bei roplių karbone ir perme atsiradimu. Pirmoji gyvybė prasidėjo vandenyno dugne, tačiau vėlyvajame paleozojuje persikėlė į sausumą, kur įsivyravo visokių rūšių organizmai. Žemynus dengė įvairūs primityvūs augalai, o baigiantis erai ir miškai, iš kurių susidarė didžioji dalis anglies nuogulų. Taip pat eros pabaigoje vyravo dideli, sudėtingesnės sandaros ropliai bei atsirado pirmieji modernesni (spygliuočių) augalai. Paleozojaus pabaiga laikomas didžiausias masinis išnykimas Žemės istorijoje Permo-triaso masinis rūšių išnykimas.
Paralaksas (gr. parallaxis - nukrypimas) regimas objekto pozicijos pasikeitimas pakeitus žiūrėjimo vietą. Astronomijoje naudojamas atstumui iki dangaus kūnų nustatymui. Plačiau žr. >>>>>
Paleolitas (gr. palaios - senovinis, senas; lthos - akmuo) ankstyvasis akmens amžius. Pasižymėjo primityviais akmens įrankiais, medžioklės-rinkimo gyvenimo būdu, keramikos nebuvimu. Jo metu susiformavo pagrindiniai žmonių tipai (archantropas, paleoantropas ir neoantropas). Paleolito pabaigą žymi trumpas mezolito laikmetis, po kurio prasidėjo neolitas. Ankstyviausi paleolito pabaigos požymiai priskiriami 11-10 tūkst. m. pr.m.e.
Permas (P) - paleozojaus eros paskutinis periodas, kurį 1839 m., tyrinėdamas Uralą, išskyrė anglas R. Murchisonas (pagal Permės miestą). Buvo prieš 299-251 mln. m. ir baigėsi permo-triaso masiniu išmirimu (90% jūrų ir 70% sausumos gyvybės). Permo laikotarpiu žemynai susijungė į superkontinentą Pangėją. Žemėje buvo du okeanai: Paleotetis (mažas, praktiškai vidinis) ir Pantalasas.
Pleistocenas (iš gr. pleīstos - gausus) - kvartero (dabartinio) periodo epocha (prieš 2,588 mln.-12 tūkst. m.), apėmusi besikartojančius ledynmečius. Jis yra tarp plioceno ir holoceno epochų. Č. Leilas jį taip pavadino 1839 m. aprašydamas Sicilijoje esantį sluoksnį, kuriame buvo rasta apie 70% dabar gyvenančių moliuskų fosilijų (gausus). Šiauriniame pusrutulyje jo metu buvo būdinga savita gyvūnija: mamutai, gauruotieji raganosiai, urviniai liūtai, bizonai, jakai, gigantiškieji elniai, laukiniai arkliai, kupranugariai, lokiai (tiek esančios, tiek išnykusios rūšys), milžiniški gepardai, hienos, stručiai, daugybė antilopių rūšių... Pagal vyraujančią sampratą, juos gyvūnų pasaulį išnaikino pirmykščiai medžiotojai paskutinio ledynmečio pabaigoje.
Pliocenas (gr. gausesnis) - neogeno periodo epocha, prasidėjusi prieš 5,3 mln. metų ir pasibaigusi prieš 2,6 mln. metų. Terminą įvedė škotas Čarlsas Laelis. Šiuo laikotarpiu suaktyvėjo vulkanų veikla bei alpinė kalnodara, susidarė kvarcinis smėlis, klintys, gipsas, rudosios anglys, siera, druskos; prasislinko žemynai. Klimatas ankstyvajame periode buvo šiek tiek šiltesnis ir drėgnesnis nei dabar, tačiau po to pamažu vėso, sausėjo, klimatas darėsi sezoniškas, prasidėjo jo svyravimai. Jo metu atsirado ir greičiausiai išnyko artimi žmogui australopitekai; atsirado hominidai.
Prekambras seniausias Žemės istorijos etapas, buvęs prieš kambro periodą. Seniausiųjų uolienų amžius daugiau kaip 4,1mrd. m. Jis baigėsi maždaug prieš 542 mln. m. ir apima apie 90% viso Žemės istorijos laiko. Jo metu susidarė gausybė įvairių organizmų, kurių pėdsakai randami nuosėdinėse uolienose. Jo pabaigoje egzistavo tik vienas Panotijos žemynas. Prekambras skirstomas į hadėjaus, archėjaus ir proterozojaus eonus.
Proterozojus (gr. proteros - ankstesnis, ankstyvas; zoon - gyvybė) geologinis laikotarpis prekambre (prieš 2500-541 mln. m.), anksčiau anksčiau vadintas algonkijas. Jo metu atsirado gyvybė - vienaląsčiai, o vėliau ir daugialąsčiai organizmai, kol galiausiai išsivysto moliuskai. Biologinės veiklos įtakoje kinta atmosferos sudėtis, pagausėja deguonies, del to galėjo sumažėti šiltnamio efektas ir Žemę sukaustyti globalūs ledynmečiai (sniego gniūžtės teorija). Dėl prokariotų veiklos susiformuoja dirvos sluoksnis.
Sociomorfizmas (lot. societas - visuomenė) aplinkos reiškinių modeliavimas pagal skirtingus socialių organizmų funkcionavimo lygius. Jį labai sąlygojo religinio mąstymo atsiradimas (pvz., asmenybių šamano, vado ir pan. totemizavimas). Sąlygojo hierarchinės struktūros panteonų atsiradimą (Olimpo dievai, šeimyniniai dievų santykiai ir t.t.). Mokslo amžiuje į priekį išeina technologiniai analogai. Šie aspektai svarbūs kuriant kontakto su nežemiškomis civilizacijomis modelius.
Teizmas (gr. theos - dievas) religinė sistema, kurioje Dievas dalyvauja pasaulio procesuose. Jo sociomorfinis etalonas absoliuti monarchija su visiškai centralizuotu valdymu. Kaip taisyklė, teizmas vyrauja monoteistinėse religijose. Teistinė tendencija stabdė pažintinę veiklą, scholastiškai aiškindama senuosius tekstus, įvairius stebuklus ir t.t. Jis savaip skatino atsakomybės nebuvimo ideologiją, nes, viskam betarpiškai vadovaujant Aukščiausiajam, žmogus kaip ir neatsakingas už savo poelgius.
Technomorfizmas (gr, techno - menas, sugebėjimas, meistriškumas) aplinkos reiškinių modeliavimas pagal techninius vaizdinius žmogaus veiklą negyvos gamtos fone). Tokie vaizdiniai jau yra ir senovės mituose (dangaus vežėčios ir kt.), tačiau suklestėjo įsigalėjus mechanikai (17-19 a. Visata buvo lyginama su milžiniško laikrodžio mechanizmu varomo garo mašinos). Mūsų dienomis priimta Visatą modeliuoti sudėtingomis technomorfinėmis sistemomis (branduoliniais, cheminiais, biologiniais reaktoriais). Šie vaizdiniai praniko ir į literatūrą (nuo kraują varinėjančių stūmoklių iki kladžiojančios juodosios skylės Andrejaus Voznesenskio4) apysakoje O..., 1982).
Terciaras - anksčiau (iki 20 a. vidurio) plačiai naudotas terminas, apibūdinęs laikotarpį nuo Kreidos-terciaro masinio gyvūnų išmirimo (prieš 66 mln. m.) iki paskutinio ledynmečio pabaigos (prieš 1,8 mln. m.). Pagal dabartinę klasifikaciją jis apima paleogeną, neogeną ir antropogeno pradžią. Jo pabaigoje pasirodė australopitekai. Terminą 1759 m. pasiūlė italas Dž. Arduino, o 1828 m. škotas Ch. Lyellas suskirstė jį į 4-ias epochas pagal artimų dabartiniams moliuskų procentinę dalį fosilijose.
Totemas (odžibvė indėnų kalba ot-otem - jo giminė) gyvūnas, augalas ar kos daiktas, žymintis giminės ar genties bendrumą, ir, kaip taisyklė, laikomas jos protėviu. Su juo buvo siejama tam tikra magiška galia; jis tapdavo kulto dalimi. Tikriausiai todėl ankstyvosiose religijose ir gausu zoomorfinių ir fitomorfinių vaizdinių bei fetišizmo. Kartais totemo sąvoka naudojama plačiau kai simbolį reikalaujama gerbti (tokie yra valstybių vėliavos, himnai ir herbai; korporacijų logotipai ir pan.).
Triasas (T; iš lot. triada) mezozojaus pradžios periodas, buvęs prieš 251-199,6 mln. m. Pavadinimą 1834 m. suteikė F. fon Albertis. Tuo nurodoma, kad Europoje sutinkama trinarė uolienų sandara (raudonos nuogulos, vėliau kreida ir juodas molio skalūnas) yra vienaamžė. Jo metu tarp Pangėjos dalių teliuskavo Tetijos vandenynas. Likusią Žemės dalį dengė Pantalaso vandenynas. Triaso metu klimatas buvo šiltas, jokių ledynmečio nuogulų nerandama. Dėl subdukcijos visos giliavandenės nuosėdos pranyko, todėl apie šio vandenyno gyvybės formas išliko labai mažai žinių.
Zoomorfizmas (gr. zoon - gyva būtybė; morphe - tipas, forma) aplinkinio pasaulio modeliavimas atsižvelgiant į gyvūnų sandarą ir elgesį (atskiras jo atvejis - antropomorfizmas). Jis būdingas magiškam-toteminiui požiūriui (gyvūnai dažnai buvo įvairių socialinių grupių totemais). Iš jo išsivystė religiniai kultai su įvairių gyvūnų garbinimais (šventosios Indijos karvės ir kt.). Jo atgarsiai išlikę šiuolaikybėje katyte, zuikučiu vadiname mylimą žmogų, technikoje turime arklio jėgą ir pan.
1) Eduardas Ziusas (Eduard Suess, 1831-1914) austrų geologas ir visuomeninkas. Jam priklauso idėja apie Gondvanos žemyną (1861) ir Tetijos vandenyną. Veikale Das Antlitz der Erde įvedė biosferos sąvoką. Buvo vienas ankstyviausiu ekologijos propaguotojų. Jo vardas suteiktas krateriams Mėnulyje ir Marse.
2) Eduaras Le Rua (Edouard Louis Emmanuel Julien Le Roy, 1870-1954) prancūzų filosofas ir matematikas; katalikiškojo modernizmo atstovas. Plėtojo evoliucijos teoriją, kurioje derino katalikybės ir mokslo elementus. Evoliuciją laikė kūrybišku tapsmu, kurio pagrindas yra dvasinė galia, veikiančioji mintis. Žmogaus, kaip protingos būtybės, atsiradimas pakeitė gamtos raidą prasidėjo perėjimas iš biosferos į noosferą (proto sritį). Kėlė religijos ir mokslo, intelekto ir intuicijos problemas.
3) Tejeras de Šardenas (Pierre Teilhard de Chardin, 1881-1955) prancūzų filosofas idealistas, jėzuitas, geologas, palentologas, archeologas ir antropologas; vienas sinantropo (Pekino žmogaus) atradėjų. Vystė noosferos teoriją; sukūrė katalikizmo ir kosminės evoliucijos sintezę.
4) Andrejus Voznesenskis (1933-2010) rusų rašytojas ir poetas, dainų tekstų kūrėjas. Pirmas eilėraščių rinkinys Mozaika (1959) sukėlė valdžios priešiškumą. O 1963 m. N. Chruščiovas susitikimo su inteligentija metu aštriai užsipuolė A. Voznesenskį; tačiau ne mažesnį pyktį jam jautė ir uždrausti rašytojai, priversti užsiimti savilaida, nes laikė, kad jo kūryba sankcionuota KGB. Draugavo su B. Pasternaku, jam skyrė knygą Man keturiolika metų (1980; būdamas 14-os B. Pasternakui pasiuntė savo eilėraščių), dukart per metus Pasternako vasarnamyje-muziejuje rengė poezijos skaitinius.
Taip pat skaitykite:
Baltų kalbos
Fizika be gamtojo
Reikėtų vienodžiau
Gyvybės atsiradimas
Lietuvių kalba užsienyje
Panspermija: kosmoso sėkla
Visos kalbos vertos pagarbos
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Indoeuropiečių kalbų kilmė
Matematinė kalba ir simbolika
Ar senai kalbama lietuviškai?
Kieta ar minkšta (kalba)?
Garderobas ir tualetas
Vernadskis ir biosfera
Indo slėnio raštas
Žemaičių epas
Tylos kalba
Rašmenys
Vartiklis