Iš pajūrio istorijos

      Klaipėdos kochhauzai
šiekšta
20 a. 4 dešimtm. nuotrauka
Šalia halės stovintis nedidelis pastatas su bokšteliu – dervų virykla. Į dešinę nuo jos – vieta, kur žvejai prekiaudavo žuvimi. Krantinėje kairėje buvo prekiaujama daržovėmis, atplukdomomis burvaltėmis

Kochhauzai – dervos (deguto) viryklos. 18 a.-19 a. pr. Klaipėdoje jos priklausė privačioms burlaivių statykloms. Už mokestį jomis galėjo naudotis ir kiti jūrininkai. 1818 m. pagal uosto statybos inspektoriaus H.K. Veit’o projektus buvo pastatytos dvi visuomeninės dervos viryklos.

19 a. pabaigoje Klaipėdoje veikė jau 4-ios visuomeninės dervos varyklos: viena Šiaurės rage, kita netoli Danės (dabartinės elektrinės rajone) ir dvi prie marių (šalia Žiemos uosto ir Balasto aikštės). Saugantis gaisrų Danės uoste stovinčiuose laivuose buvo draudžiama kurti ugnį. Dervos virykloje jūreiviai kaitindavo dervą remontui ir gamindavosi maistą, o taip pat naudojo kaip skalbyklą.

Kochhauzai buvo mūriniai vienaaukščiai pastatai, kuriuos dėl gaisro pavojaus statydavo atokiau nuo kitų namų. Jų pamatai buvo beveik kvadratiniai, į viršų sienos siaurėjo ir baigėsi anga – neaukštu kaminu. Jų grindys buvo apie 20-25 m2 ploto. Kad vėjas nenešiotų kibirkščių, o ir geresnei traukai kaminą uždengdavo arkiniu arba dvišlaičiu stogeliu su angomis. Kad virykloje galėtų darbuotis 4-i jūrininkai, vidų pusiau perskirdavo pertvara, o darbo vietas atskirdavo siaura sienele. Ugnį ir trauką buvo galima reguliuoti metalinėmis grotelėmis. Kūrenant įkaisdavo vidus ir sienos. Dėl to juose nebuvo nė vienos medinės detalės – viską darydavo iš metalo.

20 a. pradžioje dar buvo likę du kochhauzai, kuriuos paminklosaugininkai siūlė išsaugoti. Po Pirmojo pasaulinio karo jie neteko praktinės reikšmės. Prie Šiaurės rage esančios viryklos buvo pristatytas naujas, prie jos priderintas namas – ir jame įsikūrė jachtklubas.

2013 m. rugpjūčio 8 d. „Smiltynės perkėlos“ keleivių terminalas buvo simboliškai baigtas. Jį statant dervos viryklos vieta pažymėta akmenimis.


Lietuvininkų kultūros bruožai: „Plauk laivelis Nemunu“

Kiekvienas rusniškis, kaip ir bet kuris mūsų, turi savo gyvenimą, tik salos gyventojus labiau suvienijęs darbas. Čia esama daug bendro rūpesčio, suprask, gamtos permainos paliečia visus! Pavasaris atves žuvų į deltą, potvyniai nulems, kokia žolė užaugs pievose. Retas čia nemoka kelių specialybių, tose pačiose mechaninėse dirbtuvėse ir laivai, ir šienpjovės, ir kita technika.

Rusnės sala, tiksliau, salynas, ir žmonės, kaip ant delno. Tarpupiuose kiemai vandens suremti ir, rodos, kiekviena mintis, ne tik žodžiai, nuslysta ligi kaimyno: nei tu ką nuslėpsi, nei paslėpsi.
- Ė, hė, hė-hė! - šūktels Erčius Skirvytėje.
- O, ho, ho-ho! - atsiliepia Vilius Vorusnėje.
šiErčius Jurgenaitis prie paskutinėsdorės
E. Jurgenaitis su inžinieriumi-žuvininku H. Beresnevičiu sėdi ant baigiančios susidėvėti paskutinės dorės (pagamintos Kriukuose) Pakalnės prieplaukoje

Erčius Jurgenaitis (Erdmann Jurgeneit, 1899-1982) 7-8 dešimtm. buvo bene žinomiausias Pamario žvejys, gyvenęs Skirvytėlės kaime. Po Pirmojo pasaulinio karo, tėvai gavę žinią, užsakė išgraviruoti sūnaus vardą žalvario plokštėje šalia kitų žuvusių rusniškių. Sugrįžo jis ir Antrajam pasauliniam pasibaigus. Pirmasis susigavo upėje plūduriuojančią valtį, susitaisė tinklą. Ir išbuvo Rusnės Telmano žvejų artelės, vėliau žuvininkystės ūkio brigadininku 30 metų. Anot Rusnės senbuvių Erčius buvo neįprastai apsukrus ir veiklus lietuvininkas, gerai sugebėjęs įtikti visokių pakraipų valdžioms ir užtarnauti jų pagarbą. Jau senstantis brigadininkas, ypač mėgęs gaudyti upėse šamus, vėgėles ir nėges, pirmasis saloje pagal paskyrą įsigijo automobilį – „Moskvič“ ir gavo „Nusipelniusio žvejo“ vardą. Sovietų propagandos buvo rodomas kaip neva laimingo lietuvininkų gyvenimo pavyzdys, nutylint jo giminės ir visos Mažosios Lietuvos skaudų likimą.

Išėjęs į pensiją žvejojo pagal mokslo laboratorijos užsakymą. Žvejojo ištisus metus, kai rodėsi, nėra ko gaišti, jis vis ką nors sugaudavo. Mokslininkų stebimas taikė vietos tradicinę žvejybą, padėjo tirti žuvų išteklius, jų gyvenseną. Bet savo gyvensenos nepakeitė. „Jei aš negaliu prie savo venterių pabūti, tai esu ligonis, - sakę E. Jurgenaitis pradėjęs jau devintą savo gyvenimo dešimtmetį. - Kai dorė sugedusi, ir aš sergu. O kai pabūnu ant vandens, esu sveikas ir guvus kaip žuvis“. Pasakojimas sodrus, kaip ir darbas, eina kartu su nuotaika, o ji pavydėtinai giedra, atmintis gili kaip Nemunas, - vis nauji upeliai išsiplečia iš tos jo kalbos.

Dainininkas: buvo Rusnės „Tilto“ choro seniūnas. Rusnės tiltas, statytas 1914 m., susprogdintas 1944-aisiais, 1974 m. pastatytas naujas. Per naujojo tilto atidarymą visus svečius žvejys pasitiko su dideliu obuolių krepšiu. Per karą turėjo didelę baržą, kurią įsigijo 1925 m. Su ja ir vežiojo šieną iš Minės, Akmenos, Karklės kaimų į Šilutę ir Klaipėdą. Mokėjo už 100 kg šieno po 60 pfenigių. Žvejojo susidėję, kiekvienas dalį savo tinklo, keturi žvejai Irčius ir Adomas Goberiai (tėvas ir sūnus), Grigerio Vilius ir Erčius. Moterys veždavo žuvį parduoti į Tilžę. Vyrai sukeldavo į garlaivį kurbus (krepšius) ir kliubus (iš žilvičių pintas dėžes) su žuvimi. Ten jūreiviai už 20 pfenigių tuos nešulius iškeldavo. Turgus buvo prie pat vandens. 200 markių gaudavo už žygį. Atskaičiavę išlaidas, šeimos pinigus gražiai pasidalydavo.

Kraštotyrininkai iš jo užrašė pasakojimų apie žvejybą ir rusniškių buitį, tautosakos. Dar jis sutvarkė Skirvytėlės kapines, kur palaidoti jo tėvų tėvai.


Nemuno žemupio potvyniai        

Čia 605 km2 plote plyti vos vieną kitą metrą aukščiau jūros lygio pakilusi lyguma, kurią visą arba jos dalį kasmet, o kartais ir dažniau, užlieja vanduo. Potvynius šiose vietose straipsnyje „Kai siautėja mūsų upės“ vaizdingai aprašė hidrologas A. Barisas*): „Kai Nemune pakyla vanduo ar jo vagoje susigrūda lytys, išsilieja jis į plačias salpos pievas. Ir virsta jos iki horizonto tyvuliuojančiu ežeru su nedidelėmis salelėmis, kuriose tarp medžių raudonuoja deltos senbuvių sodybų pastatai. Kilometrai skiria įprastą Nemuno vagą nuo sausumos. Į saleles iš apsemtų apylinkių subėga nusišėrę, liesi kiškiai, stirnos, žebenkštys, jų pakrantėse triūsia ondatros ir bebrai. Naktimis dangus virš apsemtų plotų prisipildo praskrendančių paukščių gailios raudos. Žmonės čia pratę padėti vienas kitam, matyti vandenį prie savo namų slenksčio. Kitos tokios vietos Lietuvoje nėra, kur toks nepaprastas ir grėsmingas būtų pavasaris“.
Šilutės-Rusnės kelias
Užlietas Šilutės-Rusnės kelias

Nuo seno bandoma padėti Nemuno deltos gyventojams kovoti su šia stichija. Jos pažabojimui statyti polderiai – pylimais nuo upės atitvertos slėnio dalys, iš kurių vanduo išsiurbiamas siurbliais. Polderiai ir apsauginiai pylimai kairiajame Nemuno krante imti rengti jau 17 a. pradžioje. Tik jie buvo projektuojami neatlikus detalių potvynio režimo tyrimų, remiantis tik natūriniais stebejimais. Tačiau per potvynius stebėti ir matuoti yra sunku, o kartais ir neįmanoma. Ypač sunku tirti ledų sangrūdų susidarymą, vandens pasiskirstymą užlietame slėnyje, tėkmių greičius ir kryptis, vagos deformacijas.

Ši teritorija iš dalies apsaugoma ir žemais vasaros pylimais, kurie pavasarį užliejami, tačiau nuo potvynių vegetacijos laikotarpiu. Jie būtina norint ūkininkauti. Vasaros polderiai pigesni nei žiemos, tačiau juos sudėtingiau ir brangiau eksploatuoti. Jiems pavojingi ne tik pavasario, bet ir palyginti nedideli rudens-žiemos potvyniai, ypač kai Nemune susidaro ižo ir ledo sangrūdos. Tada pakilęs vanduo liejasi į polderius iš aukštutinės jų pusės. Skirtingai nuo „normalių“ potvynių, kai vanduo kildamas lėčiau pamažu užlieja polderį iš žemutinės jo pusės, šie potvyniai gana audringi. Jų nešami ledai apardo pylimų viršūnes, o vėliau vanduo juos ir visai paplauna. Polderių viduje stiprių srovių nešamos ledo lytys sulygina viską, kas išsikišę virš žemės paviršiaus, laužo telefonų stulpus, elektros linijų atramas, kitus įrenginius. Vasaros polderiuose net kelių negalima iškelti aukščiau, nes sankasos vis tiek būtų nuardytos. Keliai yra labai nedaug iškilę virš žemės paviršiaus, Kartais potvyniai trunka ilgiau, pievos išmirksta, žolė žūva arba labai nusilpsta. Pievas tenka atsėti. Taigi ūkininkauti vasaros polderiuose yra sunku.

Be to vasaros polderiai kenkia ir nerštavietėms, nes jos atskiriamos polderių pylimais. Nors šie potvynių metu ir apsemiami, o žuvys neršia užlietoje teritorijoje, tačiau tolesnis jų bei mailiaus likimas nepavydėtinas. Vandeniui slūgstant, iš vandens išnyra pylimai ir žuvys lieka polderių kanaluose. Čia jos galėtų ir toliau gyvuoti, tačiau žūsta atplaukusios per arti siurblinių, kur įtarukiamos į siurblius. Žuvims apsaugoti prieš siurblines įrengoamos užtūros, tačiau jas sunku eksploatuoti, nes jos neautomatizuotos.

Polderių ekspoatavimas parodė, kad potvyniai pavojingiausi Šyšos, Sausgalvių ir Veržės polderiams – ypač, susidarius ledų sangrūdoms, kai kartu su ledais veržiasi per polderių viršų.


*) Antanas Barisas (1933-1986) – hidrologas, nuo 1960 m. VU dėstytojas. Buvo Lietuvos upių minimalaus nuotėkio tyrinėjimų pradininkas; sukūrė hidrometrinės nuotraukos metodiką. Sudarė kelis Lietuvos metinio nuotėkio pasiskirstymo žemėlapius. Savo tyrinėjimus A. Barisas apibendrino darbe „Lietuvos TSR upių nuotėkio bendroji charakteristika“ (1966).

Trakų pilis
Dzūkijos kopos
Nida ir Kuršių nerija
Keista toji Liškiava...
Kernavės tyrinėjimai
Kuršiai vikingų epochoje
Šiaulių (Saulės) mūšis
Napoleono lobio ieškant...
Heroika prie žilojo Nemuno
Laiškas apie įvykius Žemaitijoje
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Alytus: balta rožė raudonam fone
Požalgirinė Lietuva Europos akimis
Ar skaudėjo dantis mūsų senoliams?
Padavimas apie nepradingusį Kaliaziną
Seniausias lietuviškas žemėlapis
Barboros Radvilaitės portretas
Knygų spausdinimas Lietuvoje
S. Moravskis iš Ustronės
Ūlos kraštas senovėje
Apie Rygos įkūrimą
Palaidoti medžiai
Chimera tebegyva
Krėvos sutartis
Žemaičių epas
Vartiklis