Žemaičių epas. Vartiklis

„Die Mythen, Sagen und legenden Žamaiten“ - taip vadinasi 1883 m. Karl Winters universiteto leidyklos Heidelberge išspausdintas net 652 p. apimties, dviejų tomų veikalas, parengtas 19 a. viduryje Nikolajaus gimnazijos Liepojoje vyriausiojo senųjų kalbų mokytojo dr. Edmundo Feckenštedto¹⁾ (Edmund Veckenstedt).

Veikalas vis dar mažai žinomas net ir mokslingajai Lietuvos visuomenei. Apie šį žemaičių tautosakos rinkinį nė užuominos nėra net fundamentaliuose veikaluose, tokiuose kaip „Lietuvos mitologija“ (1997) ar „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ (1996). Feckenštedto veikale tautosakinės žinios apie atskirus žemaičių mitologijos personažus pateikiamos net tam tikrais skyriais. Dalį didžiausio (per 65 p.) knygoje pateikto tautosakos kūrinio – „Pasaka apie pradėjimą žemaičių“ (Die Stammfage de Žamaiten), išverstos į lietuvių kalbą „Žemaičių karalienės“ tėra kartu su kitais žemaičių padavimais 1897 m. Plymute (JAV) išspausdintoje knygelėje „Mythai, pasakos ir legendos žemaičių surinkti per d-rą Edm. Feckenstedtą“ yra pateikęs Jonas Šliūpas ir beveik visą (mažiau sutrumpintą) jo verstą „Žemaitė (žemaičių tautinė pasaka)“ randame Lietuvos Die Mythen, Sagen und legenden Žamaiten

skautų sąjungos Kanados rajono 1970 m. Toronte išleistoje dr. Martyno ir Valerijos Anysų⁴⁾ knygoje „Žymios lietuvių moterys mitologijoje, padavimuose ir istorijoje“.
Žr. [ Veckenstedt, Edmund, Mythai, pasakos ir legendos żiamaicziu / surinkti ir iszleisti per Edm. Veckenstedta; lietuviszkai iszguldė J. Szliupas, 1897 ]

„Valstiečių laikraštyje“ (1994 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn.) šio žemaičių padavimo palyginimo su kitų tautų šventraščiais pagrįstą tyrimą pateikė A. Gorodeckis („Baltų testamentas“).

Atbundant lietuvių ir latvių tautinei savimonei, 20 a. pradžioje susigriebta, kad, nors beveik visos pasaulio tautos turi savo epus, baltų tautos yra keista išimtis. Tai atrodė tiesiog paradoksalu - archaiškiausia iš visų indoeuropiečių kalba šnekanti tauta neturi epo. Tačiau, nepaisant atkaklių daugelio tautosakos rinkėjų ir tyrinėtojų pastangų, nebuvo surasta jokio epu pripažintino lietuvių ar latvių tautosakos kūrinio. Atkakliausi lietuvių epo ieškotojai nenurimo ir 20 a. viduryje. Kiti mėgino jį sukurti ar, kaip jie patys teigė, atkurti iš lietuvių tautosakos.

Tragiškai žuvęs Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietijos valstybei priklausiusioje Lietuvos dalyje gimęs ir gyvenęs žymus kalbininkas Jurgis (Georgas) Gerulis²⁾, net ir vykstant karui, visą laisvą nuo tarnybos reichui laiką rausėsi Karaliaučiaus, Vilniaus ir Kauno tautosakos archyvuose, tikėdamasis pagaliau atskleisti šios paslapties-paradokso šydą.

Šiais laikais (20 a. pabaigoje) vadovaudamasis prielaida, kad „mūsų epas yra liudijimų rinkinys“ lietuvių tautosakoje, daugiausia pasakose, bando jį atpažinti Marijampolės kraštotyros muziejaus mokslinis bendradarbis Albinas Kurtinaitis [vilkaviškietis tautosakininkas, knygų autorius; taip pat ir „Lietuviško epo beieškant: [tautosakos tekstų interpretacijos“, 2010]. Tačiau Feckenštedto užrašytoji tautosaka nepateko ir jo domėn.

Visgi kai kurios Jurgio Gerulio ir Albino Kurtinaičio įžvalgos skamba kaip dabar besipildančios pranašystės. Gerulis teigė: „Pasaulis neteks žado, kai bus surastas prūsų-lietuvių epas“. Kurtinaitis straipsnyje „Tautosakotyra ir epo samprata“ (Suvalkietis, 1993 m., Nr. 51-55) pateikia ir prielaidą, kad „galbūt mūsų epas užrašytas, tačiau atsidūręs kitose rankose“, nes „vokiečiai, rusai, lenkai, švedai, suomiai, prancūzai ir kiti (...) anksčiau už mus rašė mūsų istoriją, rinko tautosaką, nagrinėjo kalbą, stebėjo gyvenimo būdą“.

Ir vienas ir kitas pasirodė esą teisūs...
Svarbiausiąją baltų epo dalimi pripažintiną padavimą „Pasaka apie pradėjimą žemaičių“ užrašė Kurše gyvenęs vokietis. Žemaičių epas toks nuostabus, jog ilgam pasislėpė po žodžiu pasaka.

„Krištoliniai rūmai erdvėse tarp dangaus ir žemės“, kuriuose apgyvendinami per senosios žmonijos sunaikinimą išgelbėti du skirtingos lyties kūdikiai; „tamsūs debesys, nusileidę ant žemės ir palietę tyrumą“ taip atgabendami į Žemę žemaičių pramotę, mokytoją ir karalienę Žemaitę; Žemaitės ugninis vežimas, kurį traukę „auksiniai sparnuoti žirgai“, o „jai į erdves besikeliant, vežimą traukę auksiniai ereliai“; „ūmai nusileidęs tamsus debesis ją paėmęs į aukštybes“. Visa tai dar prieš kurį laiką atrodė taip fantastiška, kad netilpo į tuometinę epo sampratą.

Epas, kuriame nėra nei eiliuoto patoso, nei karžygiškos narsos liaupsinimo, daugeliui 20 a. pradžios tautosakos tyrinėtojų atrodė tiesiog nereikalingas. Prireikė gilesnio, kalbine prasme artimiausių baltų giminaičių, arijų šventraščio Vedų bei Puranų, kurių žymiausieji herojai „pašėlę lyg audros vėjai lakstė po dangų švytinčiuose vežimuose“, ir netgi žydų Senojo Testamento, kur Elijas paimamas į dangų ugniniame vežime, pažinimo, kad galėtume suvokti, jog baltų epas gali ir net turi būti toks, koks jis yra užrašytas nešališko vokiečių tyrinėtojo.

Šiuo metu kosminei temai Senajame ir Naujajame Testamentuose aptarti jau yra parašyti ištisi veikalai. Viename jų, „Kosminiai Ezechielio laivai“, tarptautinės kosminių skrydžių programos įgyvendinimo organizacijos NASA narys, kosminės raketos „Saturn V“ kūrybinis bendraautoris, užpatentavęs daug išradimų, Jozefas F. Bliumrichas³⁾, vadovaudamasis Biblijoje esančiais pranašo Ezechielio aprašymais (597 m. pr. Kr.), atkūrė pranašo matytą kosminį laivą - jo išvaizdą ir veikimo principus (žr. apie Ezechielio vizijas).

Tik dabartinis žmogus pagaliau vėl gali visai realiai suprasti ir, pvz., tokius indų epo Mahabharatos žodžius: „Bhimas skrido savo vimana, stumdamasis labai galinga čiurkšle, kuri žėravo kaip saulė ir kurios ūžimas prilygo perkūnijos griaudėjimui“ (daugiau apie tai skaitykite Senovės Indijos oreivystės priešaušris).

Jei vokiečių tautos epu tituluojamoje „Nybelungų giesmėje“ šlovinamas karalaitis Zygfridas, ne tiek narsa, kiek klasta pagrobęs nybelungų lobius, tai žemaičių epe kariai ir didžiūnai surengę pergalingą grobuonišką žygį ir apiplėšę „turtingą toli šiaurėje esančios tautos miestą“, nubaudžiami mirtimi. „Auksu, sidabru ir kitu turtu prikrautais vežimais žemaičiai“ čia tampa ne didžiavyriškais herojais, o niekadėjais, „nes elgiasi kaip laukinės giminės, gyvendami iš plėšikavimo, grobimo ir žudymo“.

Tai esminis herojinio epo ir vadinto šventuoju epu skirtumas. Šventajame žemaičių padavime šlovinama ne jėga ir drąsa, o dora ir jai išsaugoti reikalinga narsa. Būtent todėl turime teisę žemaičių epą lyginti su Vedom, Puranais, žydų tautos epu pripažįstama seniausiąja Senojo Testamento dalimi - Penkiaknyge ar kitais šventraščiais.

Štai „Matsjos purane“, kaip ir Žemaičių epe, randame tą pačią grobuoniškų karo žygių pasmerkimo ir bausmės už juos idėją. Ten Praamžis, pagrįsdamas nuosprendį Nipuros miestui, taria dangaus gyventojams: „Aš Mają apdovanoju už didžiulę dvasios jėgą, už jo neregėtą šventuolišką žygdarbį. Bet jam nepavyko nuslopinti asurų pykčio ir kraugeriškumo, ir jie vėl varo aplinkiniams siaubą ir neša nelaimes. Ir todėl Majos sostinė turi būti sugriauta, ir jos gyventojai išvaryti iš Žemės ir dangaus ribų“.

Bet duokime pagaliau nors trumputį žodį pačiam žemaičių padavimui. Jis prasideda:

„Dievas, pasivertęs elgeta, ilgai keliavęs po pasaulį, norėdamas įsitikinti, ar tikros yra žinios, kad žmonės Žemėje, po jų sutvėrimo esą labai pablogėję ir nieko negerbią. Jis aplankęs tūlus kunigaikščius, bajorus ir daugelį sodiečių, bet visi jam rodę kietą širdį: nedavę nei valgio, nei nakvynės. Vienas kunigaikštis, pamatęs ant elgetos piršto brangų žiedą, įsigeidęs jį gauti, bet Dievui atsisakius jam žiedą atiduoti, kunigaikštis jį apšaukęs vagimi. Žiedą jis pasiėmęs jėga, o elgetą nuteisęs mirtimi. Besiruošiant jį pakarti, elgeta paslaptingai dingęs iš akių“.

Nesunku pastebėti, kad „vienas kunigaikštis“ jėga pasiėmęs iš elgeta pasivertusio Dievo brangų žiedą, visiškai panašus į Biblijoje ir apokrifuose Žemės kunigaikščiu vadinamą Liuciferį. Brangus žiedas - nuo seno valdžios ženklas. Todėl jo pagrobimas iš Dievo, nusižeminusio dėl gailestingumo žmogui, - tolygus simboliniam puolusiųjų angelų vado Šviesnešio (Liuciferio, Aušrinio) maišto prieš Dievą užgrobiant kuriam laikui veišpatavimą Žemėje nusakymui.

Šią sąsają dar labiau paryškina žodžiai, kad „Dievui atsisakius jam žiedą atiduoti, kunigaikštis jį apšaukęs vagimi“. Vienas būdingiausių Liuciferio bruožų po maišto prieš Dievą kaip tik ir tapo apgaulė, melagystė: „Taip buvo išmestas [iš dangaus] didysis slibinas, senoji gyvatė (žaltys), vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo išmesti jo angelai. (...) išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį“ (Apr 12,9-10).

Toliau šventasis žemaičių padavimas jau labiau panašesnis į Vedų nei į Senojo Testamento Penkiaknygės pasakojimus. O jo turinį galima suskirstyti į keturias tarpusavyje glaudžiai susijusias dalis:

¹⁾ Edmundas Feckenštedtas (Edmund Albert Veckenstedt, 1840–1903) – pedagogas filologas, etnologas ir folkloristas (kartais naudojosi Heinrich Veltheim pseudonimu). 1879-82 buvo Liepojos Nikolajaus gimnazijos profesoriumi. Grįžęs į Leipcigą leido žurnalą „Sphinx“. Savo publikacijose plačiai naudojo baltišką medžiagą.

²⁾ Jurgis Gerulis (1888–1945) – lietuvių kalbininkas, baltistas, filosofijos daktaras. Gimė Jogauduose (Šilutės rajone). 1934-37 m. Kioningsbergo un-to rektorius; nuo 1937 m. buvo Berlyno universiteto profesorius. Nuo 1930 m. gruodžio 12 d. priklausė nacionalsocialistų partijai, buvo SA narys, nuo 1939 m. - Abvero karininkas. 1945 m. Rygoje sovietinių organų Jurgis Gerulis buvo suimtas ir tais pačiais metais neaiškiomis aplinkybėmis žuvo.

Tyrė senąją lietuvių raštiją, lietuvių kalbos fonetiką, tarmes, senovės prūsų vietovardžius, dvikalbystę. Parengė M. Mažvydo raštų fotografuotinį leidimą (1922). Vilniuje surado J. Elgerio „Evangelijų ir epistolų“ vertimo latvišką rankraštį. Po Pirmojo pasaulinio karo profesoriaudamas Leipcigo un-te puikius lietuvių kalbos tyrinėtojus. Paminėtini darbai: „Senovės prūsų vietovardžiai“ (1922), „Lietuvių dialektologijos studijos“ (1930) ir kt.

³⁾ Jozefas Bliumrichas ( Josef Franz Blumrich, 1913-2002) – austrų kilmės amerikiečių konstruktorius. Į JAV persikėlė 1959 m. ir iki 1974 m. dirbo NASA. Darbą vainikavo 1969 m. “Apolono” misija į Mėnulį, kurioje panaudota „Saturn V“ raketa, prie kurios kūrimo prisidėjo ir J. Bliumrichas. Paskelbė keletą straipsnių iš inžinerijos, tačiau labiausiai žinomas knyga „Ezechielio kosminiai laivai” (1974), kurioje nagrinėjo tautų senąsias legendas ieškodamas paleovizitų užuominų. Taip pat parašė knygą apie Hopi indėnus (1974).

⁴⁾ Martynas Anysas (1895-1974) – lietuvių teisininkas, istorikas, diplomatas, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas. Dalyvavo diplomatinėje veikloje; dėstė Klaipėdos ir Šiaulių institutuose. 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, o vėliau persikėlė į Kanadą. Buvo vienu Kanados baltų federacijos steigėjų ir vadovų (su latviais ir estais). Į išeivijos spaudą daug rašė politikos, teisės ir istorijos klausimais. Su žmona Valerija išleido „Žymios lietuvės moterys padavimuose ir istorijoje“ (1970).