Vilius Orvydas; Kryžių kalnas. Vartiklis

„Dabar tesusirenka visi pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti Barbarų...“, - tai Viliaus Orvydo^*) išrašas iš šv. Augustino „Išpažinimų“.

Viliaus Orvydo sodyba yra Akmenų muziejus Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, Gargždelės kaime^**). Viliui jį kurti talkino Palmyros Orvydaitės-Beniušienės vyras Liudvikas Beniušis, draugai. Su jų pagalba Vilius Orvidas savo tėvų sodyboje netoli Salantų iš akmenų ir medžių konstrukcijų sukomponavo savotišką ekumeninės Dvasios centrą, kuriame ypatingas dvasios prašviesėjimo akimirkas patyrė daugelis ten važiavusiųjų.

Pirmieji ateidavę į šią vietą ir meldęsi savo dievams buvo vadinami keistuoliais (yra tokie dainos žodžiai: „reikia taip savo laime tikėti, kad išplauktų paskendę laivai...“). Dabar apie šią akmenų buveinę rašomos knygos, leidžiami fotografijų albumai, filmuojami kino filmai, rengiami tarptautiniai menininkų plenerai.

Nereikia čia prašyti pagalbos ir palaiminimo. Užtenka tiesiog pasivaikščioti tarp akmenų struktūrų. Ne tiesiog į jas pažiūrėkite, kaip chaotiškai suverstas krūvon, o apmąstykite kaip sužmogintas, menininko rankomis lytėtas. Pastovėti ties akmeniu „Paskutinis teismas“, figūros su spinduliuojančia širdimi „Memento mori“ altoriaus, perskaityti akmenyje įrašytus žodžius „ngus Dei“.

Vilius buvo trapus, o kartu ir valingas bei stiprus žmogus. Akmenis jis vadino savo broliais, šventaisiais laukų rieduliais. Juos rinko nebodamas aplinkinių apkalbų ir sovietinės valdžios trukdymų. Jo gyvenimas buvo ant kryžiaus. Su kryžiumi jis ir pasiliko. Žuvo nuo žmonių abejingumo, nespėjęs baigti savo planų. Jis nepaliko jokio rašytinio palikimo, išskyrus savo Sodybą – ir malda, kurią jis buvo iškalęs savo Sodybos akmenyje, kurią vėliau, po jau skulptoriaus mirties, pavadino „Viliaus litanija“.
O jo darbą reiktų išsaugoti – o į jį gviešiasi ir valdžia, ir bažnytininkai (mat nenori, kad žmonės nuo jų nutoltų). Reikia paramos - dabartiniai sodybos šeimininkai nelengvai verčiasi išlaikydami sodybos unikalumą.

Minima, kad tarybiniais laikais netgi specialiai į sodybą buvo siunčiami užpuolikai, kad jie verstų ir daužytų jo skulptūras; jis ir jo darbas buvo netgi niekinamas. Tačiau jį labai vertino J. Mekas, kuris 2011-ais viename iš Londono galerijos „Serpentine“ rengtų pokalbių pristatė Orvidų sodybą kaip skulptūrų sodą (pokalbių tema buvo sodai), apie ją kalbėjosi su britų rašytoju ir kultūrininku David'u Ellis'u.

Sodyba dabar jau pasikeitusi, kas, beje, ir natūralu, kad keičiasi. Juk pats V. Orvidas sakė, kad čia nėra muziejus, čia sodas. V. Orvido kūrinį bandoma priskirti prie autsaiderių (užribininkų) meno atvejų. Tai savamokslių kuriamas menas, o jų kūryba neretai atrandama tik po jų mirties. Jie tikrai ne „glamūriniai“ ir įtinkantys daugumai. Autsaiderių menas dažnai perteikia ribines būsenas, netradicines idėjas, sudėtingus fantazijų pasaulius; neretai tai saviti ir įdomūs kūrybos apsireiškimai.
Daug prisiminimų apie jį yra surinkta į knygą „Kitoks: Vilius Orvidas“ (2003, sudarytoja D. Parulskienė).

Orvido sodyba yra vienas iš trijų, ar keturių, ar penkių didžiausių XX amžiaus meno kūrinių - tai lūžis skulptūros mene.
Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t.t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Bet kaip Orvidas transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Gali eiti dar giliau, dar giliau. Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau.
Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!

Iš Viliaus minčių apie savo sodybą

[ ... ] Čia sodyboje atsilankydavo Justinas Mikutis - savo išvaizda atrodydavo kaip koks ubagėlis. Jam čia labai patiko. Paskui tankiai užvažiuodavo, čia atsigaudavo, kartais pasilikdavo ilgiau. Į palėpę uždarydavau, kad nematytų nė tėvai, kad nieks nežinotų, ir jis čia mąstydavo, rašydavo. Atnešdavau pavalgyti. Tarp mūsų buvo daug bendrų minčių. Apčiuopdavo gyvenimą ne paviršinį, o tą giluminį, mistine prasme. Kad yra žmogaus didžiulė atsakomybė už kiekvieną praleistą dieną. Pats buvo kaip tikras Pranciškus. Jis buvo viens toks kaip veidrodis: stebėdavo, kentėdavo – ne dėl savęs, bet dėl visų žmonių. Mokėdavo stebėti įvykius: kaip blogis kartais bando triumfuoti ir apgauti žmones, kaip jį reikia atpažinti ir su juo kovoti.

Mikutis mane uždegė gyventi aktyvų krikščionišką gyvenimą, nes kiekviena diena yra kaip didžiulė atsakomybė, kaip didžiulis egzaminas. Čia, palėpėj, jis ir miegodavo: yra gultas, nelabai panašus į lovą, - ant kailių. Pabūdavo porą trejetą savaičių, kartais ir daugiau. Dažniausiai atvažiuodavo suvargęs, jis čia atsigaudavo ir vėl eidavo į pasaulį.

Žmogus turi būti kaip keleivis. Justinas ir buvo būtent kaip keleivis – neįsitvirtinęs, kad neatrodytų, lyg čia amžinai gyvensiąs. Būsena artima Pranciškui. [ ... ]

Kelios V. Orvido mintys

* Kai tavo mintys yra švarios – niekas tavęs nepaims. Nors ir bando imt – ar naktimis per sapnus, ar kitokius kelius atranda. Tik palik kokią nešvarią mintelę, iškart pradeda “pramušinėt”. Nes - kiek tau kerta, atitinkamai tiek yra sukilus tavo juodoji jėga. Orvydo sodyboje

* Šiandien mes matom, kad net ir tie, kurie buvo švariausi, ištižo. Tamsi jėga viską nori užkariaut. Esu truputį mistikas ir matau sąmoningą tamsių jėgų veiklą – ji nori apvaldyt žmogų, nužmogint.
Buvo, tarkim, tokie patys nusmukusiausi žmonės, padugnės - stribukai. Ir šiandien jie dar tebevaikščioja. Kai žmones išvežė į Sibirą, tai jie viską pasiėmė – žemes, gyvulius, karves. Bet po metų, po trejų viską pragėrė ir liko tokie pat pliki, kaip buvo. Bet ir šiandien jie pirštais rodo į tuos, kurie dirbti stengias. Sako – va, tas yra buožė! Dar jie laukia to momento, kad galėtų pakelti galvas.

* Čia mano nieko nėr. Tik tai, kas mano širdy - tą reikia išsaugot. O viskas, kas virš tavęs yr - tas visuomet yr. Žmogus tik pagyvena ir palieka.
Savo čia nieko nėra. Galvoti, kad kas nors čia tavo yra – tai apgaulė. Jei įtikinsi žmogų, kad tavo yra mašina, koks daiktas ar namas – tai nesąmonė. Tau duota tik prižiūrėti kurį laiko tarpą. Prižiūri ir išeini. Tada kitas prižiūri...

* Aš galiu plikas išeit, kaip stoviu… Tada būtų gera, sakyčiau, kad tai mano pasiekimas yra. Tada grįžčiau į vaikystę. Nes mūsų gyvenimas tik mirksnis yra. O mirties praktiškai tai nėr. Tik pereini į kitokius pasaulius… Kokia laimė yra žmogui suprasti, kad ne laikinas esi!

* Dabar tesusirenka visi - pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti barbarų^***).

^*) Vilius Orvidas (1952-1992) – akmentašys, dominikonas (nuo 1989 m.), akmenų muziejaus Gargždelės kaime^**) įkūrėjas. Tarybiniais laikais, 1973 m. grįžęs iš tarnybos sovietų armijoje, pradėjęs savo sodybą versti muziejum po atviru dangumi, sakėsi, kad nori „gelbėti“ akmenis ir ąžuolus. Sodyba pamažu įgavo trikampio formą. Ypač daug lankytojų pasipylė Atgimimo laikais, čia ėmė rinktis ir socialinės užuovėjos ieškantys žmonės. Jonas Mekas siūlė sodybą paskelbti UNESCO paveldo objektu.
Įvairiai apie Vilių atsiliepdavo jo Sodyboje apsilankę žmonės: vieni jį vadino absurdo menininku ar skulptoriu primityvistu, kiti – vienu įdomiausių 20 a. avangardistų. Dar kiti skelbia jį buvus alkoholikų ir narkomanų ganytoju bei dvasiniu gydytoju, turėjusiu retą Dievo dovaną - įtakoti žmogaus dvasinę transformaciją, sielos atsivėrimą Aukščiausiajam. Jis buvo ir depresijos palaužtų sielų gelbėtojas bei ištisos sovietmečio Lietuvos menininkų generacijos Mokytojas, dvasios brolis...

1985 m. Orvidų sodyba buvo įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau, po Viliaus Orvido mirties, muziejus įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. 2009 m. sodyba- muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.

^**) Gargždelės kaimas - šiaurės rytinėje Kretingos rajono dalyje, į pietryčius nuo Salantų, šalia kelio Skuodas-Plungė. Jame 18 a. įrengtos kapinės, kuriose stovėjo medinė Šv. Barboros koplyčia, vietoje kurios dvarininkas L. Gorskis pastatė mūrinę (1824). Kapinėse J. Paulausko (1882–1965) kapą žymi iš meteorito pagamintas paminklas.

Lietuvoje yra vietų, turinčių ypatingą emocinę religinę ir kultūrinę reikšmę - ir viena jų yra netoli Joniškio-Šiaulių plento, prie Domantų kaimo, 19 a. pirmojoje pusėje iškilęs Kryžių kalnas. Ši vieta turi ypatingą aurą katalikiškos Šiaurės Europos ir Šiaurės Lietuvos platumose.

Pasakojama, kad Kryžių kalnas atsirado po 1831 m. sukilimo, jau po represijų. Matyt, iš pradžių vietos gyventojai norėjo pažymėti svarbius įvykius, tokius kaip dar vienas nepavykęs 1863 m. sukilimas. Tačiau vėliau kalnas tapo tikinčiųjų religinių jausmų išraiškos vieta. Žmonės eidavo čia su kryžiais ir kryželiais paminėdami artimuosius, reikšdami viltis - pagijimo, vaikų laukimo, sūnaus sugrįžimo. Kas šiandien pasakys, dėl ko? Ne tik statydavo akmeninius ar medinius, bet ir palikdavo kryželius iš pagaliukų ar šiaudų, surinktų čia pat esančiose ūkininkų ražienose. kalnas

Lietuvoje yra daugiau, kaip šiandien madinga sakyti, europinio kultūrinio religinio paveldo vietų: Aušros vartai su Švč. Mergelės Marijos stebuklinguoju paveikslu, Trijų Kryžių kalnas, Šiluva, Pažaislio vienuolyno ansamblis, Orvidų sodyba…

Tačiau Kryžių kalnas išsiskiria ir šiame kontekste. Kas suskaičiuos čia kryžius, atgabentus iš visos Lietuvos kampelių ir užsienių? Pastatytus dėkojant Dievui už stebuklingą išgijimą ar jo meldžiant (kai gydytojai nebepadeda, belieka ultima ratio). Nepasiduoda žmogiškajai logikai visi norai ir lūkesčiai, susikoncentravę ant Kryžių kalno. Tai savotiška lietuviškoji Raudų siena…

Iki sovietų okupacijos čia vykdavo pamaldos ir atlaidai, bet Chruščiovo, kuris pasižymėjo ypatingu ateistiniu aršumu, laikais kryžiai buvo pradėti sistemingai naikinti. 1961 m. kryžiai buvo nuversti buldozeriais. Dievo negalėjo būti Gagarino šalyje. Tai pasikartodavo ne kartą, bet po nakties kryžiai vėl atsitiesdavo.

To laiko nuotraukos byloja apie keletą senų iki mūsų dienų išlikusių akmeninių kryžių ant medžiais neapaugusio kalno. Prasidėjus Atgimimui Kryžių kalnas tapo masinės piligrimystės vieta, jį aplankė ir popiežius Jonas Paulius II.

Kalnas yra natūrali žmonių, nešančių ant jo kryžius, tikėjimo ir vilties išraiška. Tačiau į čia negalima atsivesti gyvuliukų... O ką į tai pasakytų šv. Pranciškus? O ir Viešpats, kaip parašyta, sukūrė visą gyvūniją ir „matė, kad tai gera“ (Pr 1, 25).

Kretingos, Skuodo ir Plungės rajonuose, mažų upelių slėniuose daug kur randam buvusių gruntinių užtvankų pylimų, kurių ilgis ir aukštis įvairūs: jie žemi ir ilgi aukštupiuose, trumpi ir aukšti daubų siaurumose, 30-100 m ilgio, 1-4 m aukščio. Pylimams buvo sunaudojama 300-1000 m³ grunto, o vanduo užliedavo 0,4-4 ha plotą, jo tūris būdavo apie 5-50 tūkst. m³.

Įdomu, kad tie pylimai dažni aptinkami ten, kur yra ir senovės gyvenviečių pėdsakų, pvz., nemaža užtvanka buvo 1,5 km į šiaurės rytus nuo Kartenos, kairiojo Minijos intake bevardžio upelio slėnyje greta tariamo Kartenos dvaro, kurio 16-17 a. pėdsakų (koklių ir keramikos) būdavo randama. Kitas, kiek mažesnis, pylimas buvo apie 300 m į šiaurę nuo 13 a. Sauserių pilkapių. Už 100 m nuo jo rasta 13 a. gyvenvietės pėdsakų: ūkinių duobių, girnų ir kt.

Bet dažniausiai tokie pylimai buvo ten, kur nėra jokių žmonių gyvenimo pėdsakų nuo valakų reformos pradžios. Tai rodo, kokios senos tos užtvankos. Ir neaiški tiksli jų paskirtis. Kai kur senuose padavimuose užsimenama apie pilį apsupusių kalavijuočių ar kryžiuočių paskandinimą vandenimis, paleistais iš slaptų užtvankų. Tačiau tuo verčia abejoti techninės tų laikų galimybės – matyt tai vėlesnių laikų žmonių fantazijų vaisius.

Bevardžiai upeliai, prie kurių supiltos užtvankos, nevandeningi, vasarą ir žiemą jie išdžiūsta. Be to, pylimai tėra vos 1-1,5 m aukščio, tad jų nepanaudosi malūnų girnoms sukti. Tačiau nuo seno vienu žmogaus maisto šaltinių buvo žuvys. Kur nebuvo ežerų ir žuvingų upių – buvo įrengiamos dirbtinės tvankos. 17-18 a. visose žemaičių sodybose buvo kasami tvenkiniai, kuriuose auginami karosai, lynai, pypliai ir t.t.

Melioruojant laukus tos užtvankėlės buvo masiškai naikinamos, sulyginamos su žeme...

Pirmasis lydiminės žemdirbystės paminklais, tarp jų ir gruntinių užtvankų pylimais, susidomėjo kraštotyrininkas Ignas Jablonskis (1911–1991).