Vilius Orvydas; Kryžių kalnas. Vartiklis

„Dabar tesusirenka visi pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur nebėra ko bijoti Barbarų...“, - tai Viliaus Orvydo^*) išrašas ir šv. Augustino „Išpažinimų“.

Viliaus Orvydo sodyba yra Akmenų muziejus Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, Gargždelės kaime^**). Viliui jį kurti talkino Palmyros Orvydaitės-Beniušienės vyras Liudvikas Beniušis, draugai.

Pirmieji ateidavę į šią vietą ir meldęsi savo dievams buvo vadinami keistuoliais (yra tokie dainos žodžiai: „reikia taip savo laime tikėti, kad išplauktų paskendę laivai...“). Dabar apie šią akmenų buveinę rašomos knygos, leidžiami fotografijų albumai, filmuojami kino filmai, rengiami tarptautiniai menininkų plenerai.

Nereikia čia prašyti pagalbos ir palaiminimo. Užtenka tiesiog pasivaikščioti tarp akmenų struktūrų. Ne tiesiog į jas pažiūrėkite, kaip chaotiškai suverstas krūvon, o apmąstykite kaip sužmogintas, menininko rankomis lytėtas. Pastovėti ties akmeniu „Paskutinis teismas“, figūros su spinduliuojančia širdimi „Memento mori“ altoriaus, perskaityti akmenyje įrašytus žodžius „ngus Dei“.

Vilius buvo trapus, o kartu ir valingas bei stiprus žmogus. Akmenis jis vadino savo broliais, šventaisiais laukų rieduliais. Juos rinko nebodamas aplinkinių apkalbų ir sovietinės valdžios trukdymų. Jo gyvenimas buvo ant kryžiaus. Su kryžiumi jis ir pasiliko. Žuvo nuo žmonių abejingumo, nespėjęs baigti savo planų. O jo darbą reiktų išsaugoti – o į jį gviešiasi ir valdžia, ir bažnytininkai (mat nenori, kad žmonės nuo jų nutoltų). Reikia paramos - dabartiniai sodybos šeimininkai nelengvai verčiasi išlaikydami sodybos unikalumą.

Kelios V. Orvido mintys

* Kai tavo mintys yra švarios – niekas tavęs nepaims. Nors ir bando imt – ar naktimis per sapnus, ar kitokius kelius atranda. Tik palik kokią nešvarią mintelę, iškart pradeda “pramušinėt”. Nes - kiek tau kerta, atitinkamai tiek yra sukilus tavo juodoji jėga.

* Šiandien mes matom, kad net ir tie, kurie buvo švariausi, ištižo. Tamsi jėga viską nori užkariaut. Esu truputį mistikas ir matau sąmoningą tamsių jėgų veiklą – ji nori apvaldyt žmogų, nužmogint.
Buvo, tarkim, tokie patys nusmukusiausi žmonės, padugnės - stribukai. Ir šiandien jie dar tebevaikščioja. Kai žmones išvežė į Sibirą, tai jie viską pasiėmė – žemes, gyvulius, karves. Bet po metų, po trejų viską pragėrė ir liko tokie pat pliki, kaip buvo. Bet ir šiandien jie pirštais rodo į tuos, kurie dirbti stengias. Sako – va, tas yra buožė! Dar jie laukia to momento, kad galėtų pakelti galvas.

* Čia mano nieko nėr. Tik tai, kas mano širdy - tą reikia išsaugot. O viskas, kas virš tavęs yr - tas visuomet yr. Žmogus tik pagyvena ir palieka.
Savo čia nieko nėra. Galvoti, kad kas nors čia tavo yra – tai apgaulė. Jei įtikinsi žmogų, kad tavo yra mašina, koks daiktas ar namas – tai nesąmonė. Tau duota tik prižiūrėti kurį laiko tarpą. Prižiūri ir išeini. Tada kitas prižiūri…

^*) Vilius Orvidas (1952-1992) – akmentašys, dominikonas (nuo 1989 m.), akmenų muziejaus Gargždelės kaime^**) įkūrėjas. Tarybiniais laikais, 1973 m. grįžęs iš tarnybos sovietų armijoje, pradėjęs savo sodybą versti muziejum po atviru dangumi, sakėsi, kad nori „gelbėti“ akmenis ir ąžuolus. Sodyba pamažu įgavo trikampio formą. Ypač daug lankytojų pasipylė Atgimimo laikais, čia ėmė rinktis ir socialinės užuovėjos ieškantys žmonės. Jonas Mekas siūlė sodybą paskelbti UNESCO paveldo objektu.
1985 m. Orvidų sodyba buvo įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau, po Viliaus Orvido mirties, muziejus įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. 2009 m. sodyba- muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“.

Buvau vienuoliu, buvau paėmęs Pirmuosius Įžadus. Metams. Paskui nepratęsiau. Nes man labiausiai patinka būti ant tos ribos, kada kibirkščiuojama yra. Kada ir viena, ir kita yra… Tada sunkiausia yra – nei ton pusėn, nei ton…
Geriau būti paprastam. Nežinau, laikas parodys. Aš gyvenu šiandieną, o rytoj Jis parodys, su kuo man būti.

^**) Gargždelės kaimas - šiaurės rytinėje Kretingos rajono dalyje, į pietryčius nuo Salantų, šalia kelio Skuodas-Plungė. Jame 18 a. įrengtos kapinės, kuriose stovėjo medinė Šv. Barboros koplyčia, vietoje kurios dvarininkas L. Gorskis pastatė mūrinę (1824). Kapinėse J. Paulausko (1882–1965) kapą žymi iš meteorito pagamintas paminklas.

Lietuvoje yra vietų, turinčių ypatingą emocinę religinę ir kultūrinę reikšmę - ir viena jų yra netoli Joniškio-Šiaulių plento, prie Domantų kaimo, 19 a. pirmojoje pusėje iškilęs Kryžių kalnas. Ši vieta turi ypatingą aurą katalikiškos Šiaurės Europos ir Šiaurės Lietuvos platumose.

Pasakojama, kad Kryžių kalnas atsirado po 1831 m. sukilimo, jau po represijų. Matyt, iš pradžių vietos gyventojai norėjo pažymėti svarbius įvykius, tokius kaip dar vienas nepavykęs 1863 m. sukilimas. Tačiau vėliau kalnas tapo tikinčiųjų religinių jausmų išraiškos vieta. Žmonės eidavo čia su kryžiais ir kryželiais paminėdami artimuosius, reikšdami viltis - pagijimo, vaikų laukimo, sūnaus sugrįžimo. Kas šiandien pasakys, dėl ko? Ne tik statydavo akmeninius ar medinius, bet ir palikdavo kryželius iš pagaliukų ar šiaudų, surinktų čia pat esančiose ūkininkų ražienose. kalnas

Lietuvoje yra daugiau, kaip šiandien madinga sakyti, europinio kultūrinio religinio paveldo vietų: Aušros vartai su Švč. Mergelės Marijos stebuklinguoju paveikslu, Trijų Kryžių kalnas, Šiluva, Pažaislio vienuolyno ansamblis, Orvidų sodyba…

Tačiau Kryžių kalnas išsiskiria ir šiame kontekste. Kas suskaičiuos čia kryžius, atgabentus iš visos Lietuvos kampelių ir užsienių? Pastatytus dėkojant Dievui už stebuklingą išgijimą ar jo meldžiant (kai gydytojai nebepadeda, belieka ultima ratio). Nepasiduoda žmogiškajai logikai visi norai ir lūkesčiai, susikoncentravę ant Kryžių kalno. Tai savotiška lietuviškoji Raudų siena…

Iki sovietų okupacijos čia vykdavo pamaldos ir atlaidai, bet Chruščiovo, kuris pasižymėjo ypatingu ateistiniu aršumu, laikais kryžiai buvo pradėti sistemingai naikinti. 1961 m. kryžiai buvo nuversti buldozeriais. Dievo negalėjo būti Gagarino šalyje. Tai pasikartodavo ne kartą, bet po nakties kryžiai vėl atsitiesdavo.

To laiko nuotraukos byloja apie keletą senų iki mūsų dienų išlikusių akmeninių kryžių ant medžiais neapaugusio kalno. Prasidėjus Atgimimui Kryžių kalnas tapo masinės piligrimystės vieta, jį aplankė ir popiežius Jonas Paulius II.

Kalnas yra natūrali žmonių, nešančių ant jo kryžius, tikėjimo ir vilties išraiška. Tačiau į čia negalima atsivesti gyvuliukų... O ką į tai pasakytų šv. Pranciškus? O ir Viešpats, kaip parašyta, sukūrė visą gyvūniją ir „matė, kad tai gera“ (Pr 1, 25).

Kretingos, Skuodo ir Plungės rajonuose, mažų upelių slėniuose daug kur randam buvusių gruntinių užtvankų pylimų, kurių ilgis ir aukštis įvairūs: jie žemi ir ilgi aukštupiuose, trumpi ir aukšti daubų siaurumose, 30-100 m ilgio, 1-4 m aukščio. Pylimams buvo sunaudojama 300-1000 m³ grunto, o vanduo užliedavo 0,4-4 ha plotą, jo tūris būdavo apie 5-50 tūkst. m³.

Įdomu, kad tie pylimai dažni aptinkami ten, kur yra ir senovės gyvenviečių pėdsakų, pvz., nemaža užtvanka buvo 1,5 km į šiaurės rytus nuo Kartenos, kairiojo Minijos intake bevardžio upelio slėnyje greta tariamo Kartenos dvaro, kurio 16-17 a. pėdsakų (koklių ir keramikos) būdavo randama. Kitas, kiek mažesnis, pylimas buvo apie 300 m į šiaurę nuo 13 a. Sauserių pilkapių. Už 100 m nuo jo rasta 13 a. gyvenvietės pėdsakų: ūkinių duobių, girnų ir kt.

Bet dažniausiai tokie pylimai buvo ten, kur nėra jokių žmonių gyvenimo pėdsakų nuo valakų reformos pradžios. Tai rodo, kokios senos tos užtvankos. Ir neaiški tiksli jų paskirtis. Kai kur senuose padavimuose užsimenama apie pilį apsupusių kalavijuočių ar kryžiuočių paskandinimą vandenimis, paleistais iš slaptų užtvankų. Tačiau tuo verčia abejoti techninės tų laikų galimybės – matyt tai vėlesnių laikų žmonių fantazijų vaisius.

Bevardžiai upeliai, prie kurių supiltos užtvankos, nevandeningi, vasarą ir žiemą jie išdžiūsta. Be to, pylimai tėra vos 1-1,5 m aukščio, tad jų nepanaudosi malūnų girnoms sukti. Tačiau nuo seno vienu žmogaus maisto šaltinių buvo žuvys. Kur nebuvo ežerų ir žuvingų upių – buvo įrengiamos dirbtinės tvankos. 17-18 a. visose žemaičių sodybose buvo kasami tvenkiniai, kuriuose auginami karosai, lynai, pypliai ir t.t.

Melioruojant laukus tos užtvankėlės buvo masiškai naikinamos, sulyginamos su žeme...

Pirmasis lydiminės žemdirbystės paminklais, tarp jų ir gruntinių užtvankų pylimais, susidomėjo kraštotyrininkas Ignas Jablonskis (1911–1991).