Milano ediktas (313 m.)

Krikščionybė iš uždraustos, persekiojamos sektos pavertė pageidautina, o netrukus ir vyraujančia Romos imperijos religija. Milane 313 m. sausį įvyko du aukščiausio lygio susitikimai. Tuo metu Konstantinas valdė Vakarus, o Licinijus*) – Rytus. Jiedu susitiko „palankiomis aplinkybėmis“. Po daugelio kovų dėl valdžios Roma džiaugėsi tam tikra taika. Po didžiojo persekiojimo (imperatorių Diokletiano ir Galerijaus 303–304 m.) nesėkmės krikščionių Bažnyčia buvo pradėjusi atsigauti. Konstantinas ir Licinijus skatino dalykus, įtakojančius bendrą imperijos gerovę. Pirmiausia nusprendė rūpintis „Dievybei reiškiama pagarba“, kas reiškė religinę laisvę krikščionims, sulyginti juos su kitų religijų išpažinėjais. Tai ir padarė Milano ediktas. Pasitarimas Milane neabejotinai baigėsi konkordatu, kurio sąlygos mums žinomos tik iš įsako, kurį po 6 mėn. išleido Licinijus. Jis buvo pasiųstas iš jo sostinės Nikomedijoje (dabar Izmitas Turkijoje) gretimos Bitinijos provincijos valdytojui. Krikščionių rašytojas Laktancijus išsaugojo originalą lotynų kalba, tuo tarpu Bažnyčios istorikas Eusebijus pateikia jį graikiškai. Štai kokios pagrindinės įsako nuostatos: „Mūsų tikslas – suteikti tiek krikščionims, tiek visiems kitiems pilnutinę galią užsiimti tokiu garbinimu, kokio trokšta kiekvienas asmuo, idant kad ir kokia Dievybė gyventų danguje, ji būtų palanki ir maloninga mums ir visiems, kas yra atiduotas mūsų valdžiai. Todėl mes manėme esant sveika ir itin tinkama nustatyti savo tikslą, kad nebūtų atsakyta visiško pakantumo nė vienam asmeniui, kuris savo protu yra atsidavęs arba krikščionių kultui, arba tai religijai, kuriai jis asmeniškai jaučia esąs tinkamiausias. Mums malonu panaikinti visas sąlygas, kurios buvo ankstesniuose potvarkiuose, nusiųstuose jūsų tarnybai apie krikščionis, idant kiekvienas iš tų, kurie turi bendrą norą išpažinti krikščionių religiją, nuo šios akimirkos galėtų laisvai ir besąlygiškai pradėti anos laikytis be kokio nors trukdymo ar nerimo“. Įsaku rūpinamasi laiduoti vienodą elgesį su visais: „negalima sumažinti nė vienos religijos garbės“. Nurodymuose grąžinti krikščionims visą per persekiojimus nusavintą nuosavybę galima pajusti stiprią prokrikščionišką nuotaiką. Tai galiojo nuosavybei, priklausančiai ir individualiems krikščionims, ir bendruomenėms – ir neatsižvelgiant į tai, kas buvo esami savininkai, kurie galėjo kreiptis į valstybę kompensacijos. Valdytojas privalėjo tas sąlygas paskelbti visiems. Bet Konstantino pavaldiniai Vakarų imperijoje jau buvo patyrę pakantumą ir naudojosi šiame įsake išvardytomis nuosavybės teisėmis. Vis dėlto edikto reikšmė yra neprilygstama. Tik prieš kelis mėnesius Konstantinas tapo pirmuoju Romos imperatoriumi, susiejusiu savo likimą su krikščionimis. Nors Milano ediktas nurodė tik griežtą lygybę krikščionims greta kitų religijų išpažinėjų, žinodami, kas bus toliau, tarp eilučių skaitome ir atpažįstame užuominą apie būsimus dalykus. Dar nepasibaigus 4 a. ortodoksinė krikščionybė tapo vienintele oficialia Romos imperijos religija.Tuo tarpu krikščionys nepriklausomose, „laisvose“ Bažnyčiose Konstantino revoliuciją seniai laiko vos ne krikščionybės nuopuoliu, beveik tokiu pat pražūtingu kaip Adomo ir Ievos nuopuolis. Viena aišku: Milane pareikštas pakantumas ilgai netruko, nedažnai jis vyravo ir vėlesniais amžiais. Bet vien dėl savo kilnumo įsakas šiandien pateisina mūsų dėmesį. *) Licinijus (Gaius Valerius Licinianus Licinius, apie 250-325) – Romos imperatorius (308-324). Buvo Diokletiano įsūnis, kilęs iš dakų valstiečių, pasižymėjęs kaip karo vadas. Buvo labai godus ir troškęs valdžios, labai griežtas ir irzlus, priešiškai nusiteikęs dėl mokslų; visada rėmėsi karine disciplina. Nuo 308 m. Galerijaus bendravaldis augustas, vienas iš 4-ių Romos imperijos valdovų pagal tetrarchijos sistemą. 311–312 m. po Galerijaus mirties per Keturių augustų kovą, dėl valdžios Licinijus ir Konstantinas I sumušė kitus du augustus Maksencijų ir Maksimianą ir pasidalijo Romos imperiją: Konstantinui atiteko vakarai, o Licinijui rytai. 313 m. su Konstantinu I paskelbė Milano ediktą, kuris leido laisvai išpažinti krikščionybę, suteikė Krikščionių bažnyčiai privilegijų, bet neuždraudė ir senųjų kultų. 316 m. per karą su Konstantinu I prarado visas žemes Europoje, išskyrus Trakiją. Galiausiai 324 m. pralaimėjo karą su Konstantinu dėl valdžios visoje Romos imperijoje, pateko į nelaisvę, buvo išsiųstas į Tesalonikus, ten nužudytas. **) Bitinija - valstybė senovėje (nuo 297 m. pr.m.e. ), istorinė sritis ir Romos provincija (nuo 75 m. pr.m.e.), esanti šiuolaikinės Turkijos Anatolijos šiaurės vakaruose tarp Bosforo sąsiaurio ir Sangariuso upės. Stambiausiais jos miestais laikyta Nikomedija, Bursa ir Nikėja. Pavadinimas kilęs nuo trakų genties bifinų,čia, kartu su kitomis trakų gentimis, atsikėlusios apie 700 m. pr.m.e. 395 m. virsta Bizantijos valda, 13 a. tampa Nikėjos imperijos centru. Patristinė literatūra Moterys: Katerina Liuter Moterys: Kruvinoji Meri Mirjamos darbai ir nuobauda Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai Elena: pirmoji krikščionių archeologė Moterys: Monika, Augustino motina Iš ankstyvųjų viduramžių pamokslų Viduramžių prabudimai. Valdensai Viduramžių prabudimai. Katarai Viduramžių prabudimai. Viklifas Džonio ir Čarlio Wesley atsivertimas Viduramžių prabudimai. Husas ir Jeronimas Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija Džonas Veslis, XVIII a. Anglija Eretikas Džirolamas Savonarola Apie Šv.Trejybės paieškas Apsinuoginę kvakeriai Nikėjos susirinkimas Susanos istorija Martinistai Mitologijos skyrius Religijos skiltis Vartiklis