|
Patristinė literatūra Vienas patristinės literatūros klasifikavimų yra pagal laiką. Galima juos skirstyti į 1) iki Nikėjos susirinkimo (iki 325 m.); 2) 4 a. ir 5 a. pirmos pusės (325-451 m.); 3) vėlyvieji. Dar galima skirstyti į Vakarų ir Rytų, kai šiais laikomi graikų, sirų, armėnų ir koptų. Čia skirstysime į smulkesnes grupes pagal laiką. A. Po apaštališkųjų tėvų 2 a. pasirodo graikų apologetai, po kurių eina Vakarų apologetai, taip pat gnostikų ir markionitų eretikai su savo apokrifiniais raštais, į kuriuos atsako katalikai. B. Trečias amžius mums duoda Aleksandrijos katachetinę mokyklą, Artimųjų rytų, Palestinos rašytojus, pirmuosius Vakarų rašytojus, Romoje Ipolitą (graikų kalba) ir Novacianą1), rašytojus ir Afrikos ir kitur. C. 4 a. pradeda apologetiniai ir istoriniai Eusebijaus
iš Kesarėjos darbai, su kuriais galime sieti
Šv. Kirilą iš Jeruzalės ir Šv.
Epifanijų, Aleksandrijos
rašytojus Atanazą,
Didimą2) ir kt., Kapadokijos, Antiochijos, Sirijos rašytojus. Vakaruose turime arianizmo
oponentus, italus apimant Jeronimą, afrikiečius, ispanus ir galus.
D. 5 a. mums duoda nestoriečius, eutichėjus3), įskaitant vakarietį Šv. Leoną4), istorikus. Vakaruose turime Lerino mokyklą5), popiežių laiškus. E. 6-7 a. jau mažiau svarbių vardų. A. Pagrindinių apaštališkųjų tėvų (Klemenso, Ignacijaus, Polikarpo) laiškai, kuriuose gana laisvai cituojamas Naujasis testamentas, ir kuriuose gausu naudingos istorikams informacijos. Prie šių pridedant Didachę, anti-žydišką Barnabo laišką, Hermo Ganytoją, popiežiaus Pijaus I6) brolio vizijas, kurios ilgą laiką buvo pridedamos prie Naujojo Testamento, Šv. Jono ir Aristiono8) [Smyrno vyskupo] mokinį Papijas7), kurio kūriniai prarasti. Apologetų filosofiniai veikalai buvo pateikiami imperatoriams, kad sustabdytų nuo persekiojimų. Tai Quadratus9) apologija Adrianui, Aristono iš Pella10) žydams, Miltiades11), Apolinaro iš Hierapolio ir Melitono iš Sardo12) kurios yra dingę, tačiau išlikę keletas svarbių: Aristido iš Atėnų, daugiausia aiškinanti apie tikrą Dievą Antoninui Pijui13); puiki Šv. Justino apologija įdomi dėl joje aprašytos Romos liturgijos (apie 150 m.), jo argumentai prieš žydus randamas gerai sudarytame Dialoge su Trypho. Justino mokinio Sirijoje Tatiano Apologija ne toks žymus kūrinys, o jo autorius užsikrėtė erezija. Atenagoras iš Atėnų Markui Aurelijui ir Komodui14) skyrė elegantišką krikščionių nusidėjimų paneigimą. Antiochijos vyskupas Teofilas parašė tris apologijas adresuotas kažkokiam Autolycus. Visi tie darbai ganėtinai literatūriški, kas negalioja Tertuliano Apologeticus, parašyta grubia ir neišverčiama lotynų kalba, tačiau esančia nepaprastai vertinga. Jo Ad Scapulam yra įspėjimai krikščionis persekiojančiam prokonsului. Adversus Judaeos pavadinimas kalba už save. Kiti lotyniškai rašę apologetai pasirodė vėliau. Minucius Felix'o15) Octavios yra tiek pat nušlifuotas, kiek Tertuliano netašytas; jo data neaiški. Jis labiau skirtas padaryti įspūdį pagoniui. Paminėtinas ir vėlesnis Lactantius, su literatūriškai puikiais Divinae Institutiones ir De Mortibus persecutorum (abu apie 305-314 m.). Vėlesnėmis nei 2 a. apologijomis yra Hermias16) Irrisiones ir puikusis Laiškas Diognetui17) . 2 a. eretiški rašiniai (montanistų ir kt.) beveik visi prarasti. Gnostikai turėjo savo mokyklas ir filosofavo ir jų raštų yra gausu. Kai kurie įdomūs tekstai mus pasiekė iš koptų. Iš graikiškų kiek svarbesniais tėra Ptolemėjaus laiškas Florai. Markionas įkūrė ne mokyklą, o bažnyčią ir išlikęs jo Naujojo testamento variantas. Prie visa to dar pridėkime klastotes, tokias kaip Pauliaus laiškas Senekai ir Petro apokalipsė. Šv. Justino Syntagma, nukreipta prieš visas erezijas, dingusi; kaip ir Egezipo19), žydo iš Palestinos, vykusio per Korintą į Romą (apie 160-180 m.) su intencija paneigti gnostikų ir markionitų naujoves. Tačiau Šv. Irenėjaus kūrinys prieš erezijas, kuris rėmėsi Papiju18), Egezipu ir Justinu, mums suteikia žinių apie daugelį gnostikų sistemų kartu su jų paneigimu. Šalia Irenėjaus, kuriuo gausiai pasinaudoja, reiktų paminėti Tertuliano erezijų kritiką su nuostata, kad Šv. Raštą turėtų aiškinti Bažnyčia, o ne privatūs asmenys. Jis dažnai kandžiai ar įžeidžiančiai pasako vietoje rimto argumento. Tuo metu jau buvo prasidėję prieštaravimai Bažnyčioje, kurių svarbiausiu klausimu buvo kada švęsti Velykas. Kitu karštu klausimu buvo, ar reiktų patvirtinti montanistų pranašystes, o taip pat jau 3 a. pradžioje dėl montanizmo oponentų, kurie neigė Šv. Jono rašinių autentiškumą (kas tada buvo nauja). B. Aleksandrijos bažnyčia jau 2 a., su įpročiu, perimtu iš Aleksandrijos žydų, ypač Filono, alegoriškai aiškinti Raštą. Tai jau sutinkama Barnabo laiške20) , kuris gali būti iš Aleksandrijos. Pantamas buvo pirmasis, kurio mokykla tapo garsi, tačiau jo rašinių neišliko, tačiau jo mokinys Klemensas, mokęs kartu su Pantamu, bei kaip mokyklos vadovas (maždaug 180-202 m.) paliko jų žymų kiekį aptariančių mitologinius, mistinės teologijos, edukacijos ir kitus klausimus apie dalykus žemėje ir danguje. Po jo sekė Origenas, kurio šlovė sklido net tarp pagonių. Jo išlikę darbai, laisvai išversti į lotynų kalbą, sudaro kelis tomus. Origenas turėjo daug ir iškilių mokinių. Vieno jų, Šv. Aleksandro iš Jeruzalės21), įkurta biblioteka vėliau pravertė Eusebijui. Labiausiai gerbiami buvo Šv. Dionisas Didysis Aleksandrietis22) ir Šv. Grigalius iš Neokasarėjos Ponte, žinomas kaip stebukladarys, kuris, panašiai kaip Šv. Nonosas23) Vakaruose, kaip sakoma, savo maldomis perkėlė kalną. Tik jų rašinių nedaug beišlikę. Montanizmas ir klausimas dėl Velykų Mažąją Aziją pašalino iš lyderiavimo, turėto 2 a. Be Šv. Grigaliaus, to amžiaus pabaigoje Šv. Metodijus24) buvo puikiu rašytoju ir Origeno šalininkų (dėl to jo nemini origenietis Eusebijus) priešininku; turime jo Puotą graikų kalba ir kelis smulkius kūrinius senąja slavų kalba. Rytuose išsiskyrė Antiochija. Emause gyveno Julius Afrikanas, sudaręs Romos, Aleksandrijos ir Antiochijos vyskupų chronografiją, išlikusią Eusebijaus kronikos
Kesarėja buvo Origeno šalininkų centras, kur Šv. Pamfilas su draugu Eusebijumi, Amoniju26) ir kitais surinko Origeno raštus, pakoregavo jo Hexapla ir atliko daug pataisymų tiek Senajame, tiek Naujajame testamentuose. Romoje nesigirdėjo apie kokius rašinius kita, nei graikų kalba, iki tol, kol kai pasirodė kai kurie smulkūs popiežiaus šv. Viktoro rašiniai lotynų kalba. Ipolitas rašė maždaug 200-235 m. ir tik graikiškai, nors iki tol Kartaginoje Tertulianas rašė lotyniškai. Jei Philosophumena autoriumi buvo Ipolitas, tai jis buvo antipopiežius ir sklidinas nepagrįsto priešiškumo savo varžovui Šv. Kalikstui27); jo teologijoje Žodis kyla iš Tėvo jo Valia, savo esme skiriasi nuo Jo ir tampa Sūnumi, tampant žmogumi. šiame veikale nėra nieko romėniško ir jis labiau siejasi su graikų apologetais. Didelė dalis plataus komentaro Danielio knygai ir rašinys prieš Noetijų28) tėra tik kiti šio netrukus pamiršto Vakaruose rašytojo likučiai; išliko jo chronografijos kai kurios dalys. Kitas Romos antipopiežius Novacianas rašė painiai. Kai kurie jo rašiniai mus pasiekė Šv. Kipriano vardu. Kaip ir Ipolitas, savo griežtais požiūriais sukėlė pretekstą schizmai. Tačiau, skirtingai nuo Ipolito, jis visiškai ortodoksinis savo svarbiausiame veikale De Trinitate. Tertuliano ankstyvieji rašiniai parašyti jam esant Kartaginos bažnyčios kunigu, bet apie 200-uosius jis įtikėjo montanistų iš Frygijos pranašais sukeldamas schizmą Kartaginoje. Daugelyje traktatų jis gina savo poziciją su jam būdinga jėga ir skubotumu. Dideliu kontrastu yra šv. Kipriano (Kartaginos vyskupas 249-258 m.) iškalba. Šio šventojo trumpi veikalai ir plati korespondencija skirti vietiniams klausimams ir poreikiams ir jis vengė bet kokios spekuliatyvios teologijos. Per visą patristinį laikotarpį be jo nėra nieko, išskyrus Eusebijaus istoriją, kas daugiau nušviestų ankstyvosios Bažnyčios reikalus. Tik amžiaus pabaigoje Arnobijus parengė nuobodžią apologiją. 4 a. pasirodė Laktancijus, buvęs iškalbingu, tačiau nebuvo pakankamai išsimokslinęs. 1) Novacianas (Novatianus, apie 200-258 m.) Romos teologas, rašytojas, anti-popiežius. Jo mokymas pavadintas novocianizmu, pagal kurį bažnyčia yra šventųjų bendruomenė, o visi nusidėję mirtina nuodėme turi būti iš jos šalinami ir niekada atgal nepriimami. Buvo Kornelijaus išrinkimo popiežiumi priešininku ir jį palaikė 3 vyskupai už tai buvo atskirtas nuo Bažnyčios. To nepripažino, įsteigė savo bendruomenę, išsilaikusią iki 7 a. (kafarai neaiškus jos ryšis su vėlesniais katarais). Mirė kankinio mirtimi. Išliko du jo veikalai: Apie Trejybę ir Apie judėjų maistą. 2) Didimas Aklasis (Didymous, apie 313-398) graikų krikščioniškasis rašytojas, teologas,
Aleksandrijos
mokyklos atstovas. Apako 4 m. amžiaus. Gynė Origeno mokymą, todėl po Antrojo Konstantinopolio
susirinkimo (553 m.), pasmerkusio Origeno mokymą, jo darbai nebuvo perrašinėjami. Pats jis pasmerktas kaip eretikas 5-me (553 m.) ir 6-me
(680-681) Visuotiniuose susirinkimuose. Parašė Apie Šventą Dvasią (apie 381 m.), 3 kn. Apie Šv. Trejybę, traktatą prieš
manichėjus ir kt. Laterono susirinkime (649 m.) jo kūriniai uždrausti. Tačiau koptų bažnyčia jį laiko
šventuoju. Tai kitas asmuo nei Didimas iš Aleksandrijos.
3) Eutichas (Eutyches, apie 380-456) Konstantinopolio archimandritas. Pirmąkart pasireiškė 431 m. Pirmajame susirinkime Efese, kur pasisakė prieš Nestorą. Ta konfrontacija atvedė į kitą kraštutinumą, galiausiai taip pat pasmerktą kaip ereziją, 7-o a. imtos vadinti monofizitais. Eutichėjai laikė, kad Kristus teturėjo tik vieną, dievišką prigimtį (Viešpats buvo dviejų prigimčių prieš įsikūnijimą, tačiau po įsikūnijimo liko tik viena prigimtis - žmogaus prigimtis kaip lašas medaus paskęsta dieviškojoje jūroje), tad laikytinas tik Dievu, o ne žmogumi. Už tai Eutichas buvo pasmerktas 448 m. Konstantinopolio sinode, tačiau nepripažino savo suklydimo, tad kitais metais buvo sušauktas Antrasis Efeso susirinkimas, tačiau dėl pažeidimų pavadintas plėšikų sinodu. Teko šaukti sušaukė Chalkedono IV visuotinį susirinkimą (451 m.), kuriame pripažinta, kad Kristus buvo vienas asmuo, tačiau turėjo dvi prigimtis. Rytietiškos bažnyčios to nepripažino, tarp jų ir armėnų. 4) Leonas I (Leo I, apie 400-461) - Romos popiežius (nuo 440 m.), šventasis, Bažnyčios mokytojas. Gynė ortodoksiją, kovojo su erezijomis. Atskleisdamas monofizitų klaidingus teiginius aiškiai pasisakė už dvi Jėzaus Kristaus prigimtis viename asmenyje; pasisakė prieš manichėjus. Siekdamas išsaugoti Bažnyčios vienybę jis nusileido Aleksandrijos bažnyčiai dėl Velykų datos apskaičiavimo. Skelbė Romos vyskupo viršenybę kitų vyskupų atžvilgiu. Parašė liturginių tekstų (96 pamokslai ir 120 laiškų). 5) Lerino abatija - tai vienuolynas Sent-Onoro saloje (Lerino salyne), esančioje netoli Kanų, įkurtas apie 410 m. 426 m. abatu buvo išrinktas šv. Maksimas, juo išbuvęs 7 m. Laikoma, kad čia 5-me a. mokėsi Airijos šv. Patrikas. 8-me amžiuje tapęs vienu įtakingiausių Europoje. Jų vienuoliai pasižymėjo asketizmu ir socialiniu aktyvumu, daugelis jų tapo vyskupais ar įsteigė savo vienuolynus. Dėl tiek daug žymių asmenų buvimo gyvavo įsitikinimas, kad čia egzistuoja teologinė mokykla, kurios nebuvo, nes nebuvo organizuoto mokymo. Dėl saracėnų Provanse veikla nutrūko porai amžių ir atgijo tik 11 a., kai vėl ėmė klestėti. Šiandien vienuoliai turi vynuogynus ir gamina vyną bei likerius. 6) Pijus I (m. apie 154 m.) Romos popiežius (140-154), laikoma, kad buvo Hermo, parašiusio Piemuo, brolis (kas nėra patvirtinta). Priešinosi įsigalėjusioms gnostikų (markionitų) ir valentiniečių erezijoms, kurias pasmerkė Romos sinode. Tame jam padėjo šv. Justinas. Jo iniciatyva pastatyta vieną iš seniausių bažnyčių Romoje, Santa Pudenziana. Spėjama, kad mirė Romoje kankinio mirtimi, nors tai ir ginčijama (be to, tuo metu valdė Antoninas Pijus, smarkiai nepersekiojęs krikščionių). Palaidotas vienoje iš Vatikano katakombų. 7) Papijas iš Hieropolio (apie 60-130) Hieropolio vyskupas, šventasis, Bažnyčios mokytojas, parašęs 5 knygas (neišlikusių) Viešpaties pasisakymų (apie 95-110), kurių pagrindu buvo liudininkų prisiminimai. Mirė Smyrne. 8) Kiek žinoma, pirmuoju krikščionių atstovu Smyrne buvo Aristionas. 9) Kodratas iš Atėnų (Kodratos) graikų apaštališkasis tėvas, vienas iš 70-ies Rytų bažnyčios apaštalų, Atėnų vyskupas. Gyveno greičiausiai antroje 1 a. ir 2 a. pradžios pusėje. 126 m. Adrianui, tam lankantis Mažojoje Azijoje, įteikė krikščionis ginančią Apologiją. Už krikščionybės propagavimą buvo sumuštas akmenimis, suimtas ir mirė iš bado kalėjime. 10) Aristonas iš Pelijos (Aristo Pellaeus, apie 100-160) krikščionių apologetas ir istorikas, tikėtinas Jasono disputo su Papisku autorius. Eusebijus iš Kesarėjos mini, kad aprašinėjo Jeruzalės sugriovimo įvykius Šimono bar Kokhba sukilimo metu. 11) Miltiadas (Miltiades, m. 314 m.) Romos popiežius (311-314), kilęs iš šiaurės Afrikos (greičiausiai, iš Berberos). Jam Konstantinas paskyrė Laterano rūmus, vėliau tapusius popiežių rezidencija. Jo popiežiavimo metu buvo priimtas Milano ediktas, kuriuo skelbiama laisvė išpažinti krikščioniškąjį ir kitus tikėjimus bei bažnyčios turto sugražinimo. 12) Melitonas iš Sardo m. apie 180) krikščionių teologas, Sardo vyskupas, ankstyvojoje krikščionybėje laikytas autoritetu, tačiau apie jo gyvenimą žinoma labai mažai. Daugumos jo kūrinių neišliko net ištraukos. 13) Antoninas Pijus (Titus Aurelius Fulvius Boionius Arrius Antoninus Pius, 86-161) Romos imperatorius (nuo 138 m.), imperatoriaus Adriano įsūnis. 141 m., mirus žmonai Faustinai I, jai forume pastatė šventyklą, kuri tebestovi ir šiandien. Buvo labai religingas ir šlovino romėnų dievus, - ir nors nepersekiojo krikščionių, suvaržymų jiems neatšaukė. Jo valdymo metu jurisprudencijos veikla padėjo pamatą Romos teisės suklestėjimui 3-iame a. 14) Lucijus Aurelijus Komodas (Lucius Aurelius Commodus Antoninus, 161-192) Romos imperatorius (nuo 176 m.), Marko Aurelijaus sūnus. Siekdamas populiarumo organizavo brangias cirko žaidynes, pats kovėsi su gladiatoriais, pasivadinęs romėnų Herakliu. Kadangi gyveno įsivaizduojamame pasaulyje, labai specifiškai įsivaizduodamas tikrovę, valstybės valdymo klausimus paprastai sprendė jo favoritai. Galiausiai viską spręsti ėmėsi laisvasis vergas Kleandras, gavęs išskirtinį durklo titulą (a pugione), prie kurio suklestėjo korupcija ir prekyba valstybės pareigomis. Komodas nužudytas sąmokslininkų. 15) Minucijus Feliksas (Marcus Minucius Felix, m. 250 m.) Romos teisininkas, krikščionių apologetas iš Afrikos, parašęs apologiją dialogo formą Oktavijus (apie 180-192 m.). Ji yra viena geresniųjų tiek literatūrine, tiek ir įrodymų logikos prasme. Įdomu, kad jame paminimas žaidimas blyneliais akmenukų atšokimais nuo vandens paviršiaus. 16) Hermijus (Hermias Philosophus) - kažkur 3 a. (ar vėliau) gyvenęs krikščionių apologetas, parašęs Pagonių filosofų išjuokimas, parodiją apie graikų filosofines temas (kūno, sielos, pasaulio prigimtį). Atrodo, kad jis rašė apie nesenai jam artimus dalykus. Į krikščionybę atsivertė pagonys į pagonišką filosofiją paprastai arba atsiliepdavo su tam tikra pagarba (kaip Justinas Filosofas) arba besąlygišku pasmerkimu (kaip Tatianas), prie kurių prisišlieja ir Hermijus. 17) Mokinio laiškas Diognetui - krikščioniškosios apologetikos pavyzdys ją ginant nuo kritikos. Nei aiško autorius, nei adresatas yra nežinomi, tačiau spėjama jį rašytą apie 130 m. ar vėliau. Tėra vienas rankraštis, rastas 13 a. greta Justinui Kankiniui priskiriamų rašinių; pirmąkart paskelbtas 1592 m. Tačiau originalas sudegė 1870 m. per Prancūzijos-Prūsijos karą. 18) Papijus iš Hierapolio (Papias, apie 60-130) krikščionių šventasis, rašytojas, parašęs neišlikusius Viešpaties pasisakymus (5 kn.), kurių šaltiniu buvo senųjų (tame tarpe ir apaštalo Pilypo) pasakojimai. Pažinojo apaštalą Joną Teologą ir draugavo su Polikarpu. Pas įvairius autorius yra išlikę jo ištraukų. Jis davė ankstyviausias nuorodas apie Evangelijų autorius, o taip pat pateikia groteskinę Judo Iskarioto likimo istoriją. 19) Egezipas Nazarietis (Hegesippus, apie 110-180) krikščionių rašytojas, žydas, atsivertęs iš judaizmo,
pasisakęs prieš gnostikų ir Markiono erezijas. Jo kūriniai prarasti, išskyrus 8
Eusebijaus užrašytus fragmentus; anot
šio, jis buvo parašęs 5 knygų apimties apaštališkąją tradiciją (Hypomnemata). 20) Barnabo laiškas - laiškas graikų kalba, nepatekęs į Naujojo testamento kanoną. Parašytas kažkur 70-132
m. laikotarpiu. Klemensas Aleksandrietis ir Origenas
jo autoriumi laikė apaštalą Barnabą, nors šiuo metu tai neigiama. Pirmojoje laiško dalyje stengiamasi įrodyti,
kad Senasis testamentas yra krikščioniškas, tik jį reikia suprasti ne paraidžiui, o dvasiškai. Antroji laiško dalis mokymas apie du kelius
(gyvenimo ir mirties). Laiške autorius panaudoja ir gematrijos techniką. 21) Aleksandras iš Jeruzalės (m. 251 m.) krikščionių kankinys, tapęs pirmuoju Kapadokijos vyskupu. Po įkalinomo, persikraustė į Jeruzalę, o 3 a. pradžioje išrinktas Flavijos vyskupu, o vėliau 38 m. vadovavo Jeruzalės vyskupijai. Iš jo rašinių telikę tik ištraukos kitų autorių kūriniuose daugiausia iš jo laiškų. 22) Dionisas iš Aleksandrijos - krikščionių šventasis, Aleksandrijos vyskupas (248-264). Apie jį daugiausia žinoma iš jo laiškų. Jis žinomas savo polemika su monarchianizmu. 23) Nonosas arba Nonozijus (Nonnosus, apie 500-560) šv. Silvestro vienuolyno Sorakto kalne (šiauriau Romos) vyresnysis (prioras). Labai garbinamas Bavarijoje, kur saugomos jo relikvijos, perkeltos į Freizingą, kai 9 a. Sorato kalną užpuolė musulmonai. Yra legendų apie jo stebuklus, pvz., apie milžiniškos uolos pašalinimą iš lauko, kuriame jis panoro auginti kopūstus, ir kt. 24) Metodijus Olimpietis (apie 260-312) krikščionių kankinys ir teologas, parašęs rašinių, nukreiptų prieš Origeną, o taip pat Šv. Rašto aiškinimų. Kūrinyje Apie laisvą valią pasisako prieš Valentino pasekėjus. Vienas pirmųjų pasisakė už amžinai skaisčios Marijos kaip Dievo motinos garbinimą bei teigė, kad Jėzus irgi buvo skaistus. 25) Lukianas iš Antiochijos (apie 240-312) krikščionių teologas, kilęs iš Samosatos, asketas, kankinys, vienas iš pirmųjų graikiškos Biblijos redaktorių. Buvo Antiochijos mokyklos pradininku. Buvo įtartas erezija ir atskirtas nuo Bažnyčios, - tačiau sunku atkurti jo mokymą iš išlikusių šaltinių, nes gaunami labai prieštaringi rezultatai. 26) Amonijus iš Aleksandrijos - 3 a. krikščionių filosofas, Mato ir Jono evangelijų komentatorius. Galbūt, jis tas pats asmuo, kaip neoplatonikas Amonijus Sakas. Sudarė Evangelijų harmoniją (Diaterasoną), kuri neišliko. 27) Kalikstas I - krikščionių šventasis, Romos popiežius (apie 218-222). Apie jį žinoma praktiškai vien iš Ipolito. Pradžioje buvo vergu, bet dėl incidentų buvo ištremtas į Sardinijos kasyklas. Vėliau į Romą jį pasikvietė popiežius Zefyrinas, kur jis tapo arkidiakonu, popiežiaus patarėju bei kapinių prie Apijaus kelio, dabar vadinamų šv. Kaliksto katakombomis, kur palaidoti 8 popiežiai bei apie pusė milijono krikščionių, vadovu. Po Zefyrino mirties paveldėjo jo postą, nors dalis dvasininkų popiežiumi pripažino (antipopiežių) Ipolitą. Tikriausiai mirė riaušių metu, o jo kūnas buvo įmestas į šulinį, kurio vietoje dabar yra pastatyta šv. Mergelės Marijos bazilika. 28) Noetijus (Noetius) krikščionių teologas, kilęs, greičiausia, iš Smyrno, apie 230 m. buvęs presbiteriu Mažojoje Azijoje, modalinio monarchianizmo arba patripasianizmo pradininkas ir atstovas. Save vadino Moze ir jo broliu Aaaronu. Pasisakė prieš Trejybę; tapatino Dievą Tėvą su Sūnumi ir Sūnų vadino tik atvaizdu ta prasme, kad iki įsikūnijimo tebuvo Tėvas, o įsikūnydamas tapo Sūnumi. Apie 230 m. jį paskelbė eretiku, o vėliau atskyrė nuo Bažnyčios. Tačiau labai tikėtina, kad jo mokymas buvo nukreiptas prieš gnostikus (visų pirma, Valentiną), mokiusius apie du dievus: Dievą ir demiurgą. Kitos nuorodos: |
