Džonis ir Čarlis Wesley atsivertimas, 1738 m.

Skaitykite daugiau apie protestantiškos Metodistų bažnyčios steigėjus

Jiedu buvo iš 19-os Samueliui ir Suzanai Wesley gimusių vaikų. Samuelis buvo anglikonų dvasininkas Epvorte. Būdami skirtingo temperamento, broliai siekė panašių mokslinių ir dvasinių tikslų: įstojo į Kristaus bažnyčią, vieną didžiausių Oksfordo kolegijų: Džonas 1720 m., o Čarlis 1726 m. Džonas buvo išrinktas koledžo tarybos nariu Linkolno kolegijoje, o po dviejų metų įšventintas kunigu.

Antraisiais mokymosi metais Čarlis Oksforde su draugais įkūrė „Šventąjį klubą“, sutarę gyventi disciplinuotą krikščionio gyvenimą, pasišventus Biblijos studijoms, maldai, pasninkui ir labdaringai veiklai. Čarliui bendramoksliai prikabino „metodisto“ pravardę, tačiau ji tiems ieškotojams tapo garbės žyme. Po pertraukos, kurios metu sergančiam tėvui padėjo tvarkyti parapiją, prie klubo prisijungė ir Džonas, netrukus tapęs jo lyderiu.

John and Charles Wesley 1735 m. broliai Wesley su generolu Oglethorpe išplaukė į jo antrąją ekspediciją į Džordžiją, tačiau net jos metu vėl iškilo abejonės dėl išganymo. Broliai nebuvo garantuoti, kad yra Dievo vaikai iš jo malonės. Jiedu grįžo į Angliją manydami, kad jų gyvenimas ir tarnavimas Dievui yra žlugę. Džonas rašė: „Vykau į Ameriką atversti indėnų; bet, ak, kas atvers mane?“

Atsakymas atėjo netrukus. Brolius paveikė draugai iš Moravijos, liudiję apie išsigelbėjimą iš malonės per tikėjimą Kristumi. Čarlis pirmasis, per sekmines, gegužės 21 d., patyrė šv. Dvasios atsiuntimą. Dienoraštyje rašė: „Dievo Dvasia išvijo mano netikėjimo tamsą“. Kūrybingas giesmių kūrėjas (parašęs 6-7 tūkst. giesmių) ta proga parašė giesmę – laikoma, kad tai „Ar gali būti, kad susidomėčiau Išganytojo krauju?“, kurios paskutinis posmas:

Nebijau dabar pasmerkimo
Jėzus, ir visa Jame yra mano
Gyvas esu Jame, savo gyvojoj Galvoj
Ir aprengtas dievišku teisumu
Drąsiai artinuos prie amžinojo sosto
Ir teigiu, kad Kristaus dėka karūna yra mano

Po trijų dienų, 1738 m. gegužės 24 d. susitikimų namuose Londono Aldersgeito gatvėje ir Džonas gavo Dievo malonę. Įrašė dienoraštyje: „Vakare labai nenoriai nuėjau į draugiją Aldersgeito gatvėje, kur buvo skaitomas Liuterio įvadas į „Laišką romiečiams“. Apie ketvirtį iki devynių, kai jis aprašinėjo permainą, kurią Dievas padaro širdyje dėl tikėjimo į Kristų, pajutau keistai sušilusią savo širdį“.

Gerąja naujiena Džonas pasidalijo su Čarliu, kuris parašė: „Apie 10 val. mano brolis buvo su triumfu atvestas būrio mūsų draugų ir pareiškė: 'Aš tikiu!'. Didžiai džiaugdamiesi sugiedojome giesmę ir išsiskyrėme su malda“.

Iki atsivertimų Wesley turėjo tai, ką Džonas apibūdino „nebloga vasariška religija“. Jiedu tapo įšventinti, pamokslavo, mokė, rašė, kūrė giesmes ir net atsidavė misionieriškai veiklai – ir visa tai buvo tarsi be jokios naudos. Jie neturėjo Kristaus, arba Kristus neturėjo jų. Gyveno gerais darbais, o ne tikėjimu.

Kadangi suvalstybinta bažnyčia buvo neprieinama jo tarnystei, Džonas pamėgo laukus, pamokslavo angliakasiams ir paprastiems žmonėms. Nepaisant trukdymų, jo klajoklinis evangelizmas išplito po visas Britų salas. Manoma, kad jis nujojo 250 tūkst. mylių ir pasakė per 40 tūkst. pamokslų. Jis daug rašė ir išleido pamokslų rinkinį. Mirties akimirką turėjo apie 120 tūkst. šalininkų.

Čarlis irgi pamokslavo, o vėliau apsistojo Londone. Jis tapo produktyviausiu Anglijoje giesmių kūrėju.

Abiejų brolių įtaka išlieka Bažnyčiai. Daugelis metodistų denominacijų (jų yra apie 50 mln.) tebenaudoja Wesley tarnystės elementus: pamokslai, mažos grupės maldai ir Biblijos studijoms, knygų ir brošiūrų platinimas, rūpinimasis vargšais ir nuskriaustaisiais. Jie padarė įtaką Šventumo sąjūdžiui, sekmininkams**) ir net nesenam charizmatikų judėjimui.

Skaitykite daugiau apie protestantiškos Metodistų bažnyčios steigėjus

*) Šventumo judėjimas - protestantizmo kryptis, kilusi 19 a. pab. metodistų tarpe kaip kalvinistų arminijonų, laikiusių, kad nuodėmių įveikimas ir išsigelbėjimas priklauso nuo žmogui Dievo suteiktos laisvos valios, doktrinos išvystymas. Joje pabrėžiama Dž. Veslio „antrojo malonės akto“ (antrojo palaiminimo) doktrina. Esant tam tikroms sąlygoms dar Žemėje galima pasiekti šventumo būseną. Pirmu žingsniu yra savo nuodėmingumo supratimas, atgaila ir kreipimasis į Dievą – tai paprastai išreiškiama per krikštą. Šie bus išgelbėti „po antrojo trimito“. Antrajį etapą žymi momentali dvasinė žmogaus transformacija, kurios metu jis išsilaisvina ir iš pirminės nuodėmės. Šie išsigelbėjimą gaus jau „po pirmojo trimito“. Šventumą reikia nuolat palaikyti, o tam numatomi du būdai: a) perfekcionizmas, kai siekiama nuolat tobulėti; b) charizmatiškos būsenos įgavimas (šį labiausiai praktikuoja penkiasdešimtininkai, atsiskyrę 20 a. pradžioje). Dabar Šventumo judėjimas turi apie 12 mln. narių.

**) Sekmininkai (angl. Pentecostals) - viena iš vėlyvosios reformacijos krikščionybės krypčių, atsiradusi 20 a. pradžioje JAV; jų ištakomis pamokslininko Džono Veslio, įkūrusio metodistų bažnyčią, veikla. Judėjimo pradžia siejama su 1900 m. Čarlzo F. Parhemo (1873-1929), įkurta Biblijos mokykla. Išskirtiniai sekmininkų bruožai – Šventosios Dvasios dovanų svarbos krikščionio gyvenime akcentavimas, ekspresyvumas bei gyvos religinės patirties sureikšminimas, atvirumas ekumeniniam dialogui. Organizacija neturi griežtos tarptautinės struktūros su vieninteliu centru ir vertikalia subordinacijos sistema.

Taip pat skaitykite:
Trapistai
Religijos samprata
Nuo nihilizmo į Kristų
Apsinuoginę kvakeriai
Pirmieji krikščionių raštai
Kankinys šv. Polikarpas
Reformatas Jonas Kalvinas
Origenas iš Aleksandrijos
Benediktas ir jo Regula
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Lietuvos protestantai: Evangelikai liuteronai
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?
Dvasininkų smaginimosi istorija
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Dingusi Sandoros skrynia
Flavijus apie dievus
Marijos garbinimas
Martinistai
Filosofijos puslapis
Biblijos sritis
Vartiklis