Krikščionybės istorija

Ortodoksijos gynėjai  

R. Wilken’as1) savojoje „Krikščionybės pradžios mite“ (1971) įrodinėja, kad kad ankstyvoji Bažnyčia sukūrė praeitį vien todėl, kad nusivylė dėl Viešpaties atėjimo. Istorinės atminties svarba yra jos gebėjime formuoti esamąjį bendruomenės gyvenimą. Jis pateikia praeities naudojimo pavyzdžių:
a) Istorinė atmintis prisideda prie socialinės tikrovės formavimo. Tai iliustruojama žydų ir krikščionių pavyzdžiu ir jų perspektyva į praeitį. Atseit, žydai gali kurti istoriją neįtraukdami krikščionių, tačiau krikščionims žydai yra būtini kaip tie, kurie nepriėmė Evangelijų – jie rengė paaiškinimą, kodėl žydai neišnyko.
b) Anot jo, Lukas rašė „Darbus“ 1 a. pabaigoje su perspektyva į Bažnyčios atsiradimą (nuo pradžios iki Pauliaus mirties). Tačiau pačios Pauliaus mirties „Darbuose“ nėra – jie baigiasi žodžiais, kad Paulius dvejus metus gyvenęs Romoje laukdamas teismo (laikoma, kad 64 m. ar iki 68 m. jam buvo nukirsta galva; legenda teigia, kad nukirsta jo galva tris kartus atšoko nuo žemės, ir toje vietoje ištryško trys šaltiniai, davę Trijų Šaltinių vardą).

Yra prielaida, kad krikščionybėje laikomasi nuostatos, kad kai kurie esminiai dalykai nesikeičia. Apaštališkasis laikotarpis priimamas kaip normatyvinis ir idealus. Ir jei pirmajame amžiuje ankstyvoji Bažnyčia žvelgė į ateitį ir laukė Jėzus žuvis Kristaus sugrįžimo, tai antrajame ji buvo šokiruota, nes tai nenutiko – ir jos perspektyva pasikeitė į praeitį. Ir tada Lukas surinko faktus ir istoriškai rekonstravo praeitį. „Darbuose“ nėra daug idealizmo ir mitinio idealo elementų, kas kontrastuoja su rašiniais po 2 a. (Egezipas2), Irenėjus,  Ipolitas,  Eusebijus).

2-3 a. vyko kova tarp krikščionybės dviejų tipų: tarp (sąlyginai vadinamos) pro-ortodoksinės ir erezijų. Užmesim akį į 4-is tos kartos „ortodoksus“, kurie ginčijosi su gausybe gnostikų ir kitų krypčių, kurioms bendra buvo Senojo testamento atmetimas, nes šio „demiurgas“ jiems nebuvo Kristaus tėvu, o tai, ką jis sukūrė, nebuvo pozityvu (kaip yra laikoma mūsų laikais). Jiems virš to demiurgo buvo esybė (arba esybių grupė). Valentinas tąją grupę iš 30 aeonų vadino Pleroma – ir tik iš jos kalbėjo Jėzus ir jo mokiniai. Ir atsižvelgiant į tai, kad apaštalai niekad nerašė apie tuos dalykus, tai buvo Jėzaus jiems perduotos paslaptys.

Ši gausi grupė vadinosi gnostikais; ir jiems priklausė Simono Mago iš Samaros pasekėjai (Apd. 8), Egipte buvo Basilidas ir jo sūnus Izidoras, Ptolomėjas3), Herakleonas4). Toliau – Markionas ir Apelas5) su mokiniais, prieš kuriuos Afrikoje išstojo Tertulianas. Montanas iš Frigijos su pranašėmis Maximilia ir Pricilla davė pradžia montanistams, prie kurių, kaip manoma, prisijungė Tertulianas, kiek apie juos parašydamas, teigiant, kad popiežius Viktoras6) pripažino juos, - ir juos mini Ipolitas.

Pseudo Tertuliano trumpas traktatas, parašytas kažkur 2 a. pabaigoje, pateikia chronologišką erezijų sąrašą: žydų įskaitant Dositėją iš Samaros, sadukėjus,  fariziejus; tada iš evangelijų: Simoną Magą, jo mokinį Menanderį; ir daugelį kitų….

Esant tokiai gausai erezijų, Dievas davė ir gausų būrį ortodoksijos gynėjų – nuo Justino Kankinio, per Irenėjų iki Ipolito Romoje. Tarp jų buvo Tertulianas iš Afrikos ir Eusebijus iš Kesarėjos. Kai kurie tų mokytojų tebuvo vienintele krikščionybės forma atskirose šalyse, pvz., Pantenas7) Aleksandrijoje buvo iki „eretikų“ Basilido, šio sūnaus Izidoro, Valentino, Herakleono ir Kasiano8). Tad ir kyla klausimas, koks buvo „standartas“, nuo kurio nukrypo „erezijos“.

Trumpos biografijos ir pastabos

1) Robertas Vilkenas (Robert Louis Wilken, g. 1936 m.) – JAV Virdžinijos unto krikščionybės istorijos prof. Pagrindinį dėmesį skyrė ankstyvajai krikščionybei, jos ryšiui su judaizmu, šv. Jonui Chrizostomui. Jo knygos: „Pirmasis tūkstantis metų: visuotinė krikščionybės istorija“ (2013), „Ankstyvosios krikščioniškos minties dvasia“ (2003), „Kaip romėnai matė krikščionis“ (1984), „Prisimenant krikščionybės praeitį“ (1995; joje jis siūlė postmodernistiniame pasaulyje grįžti prie krikščionybės ištakų) ir kt.

2) Egezipas (apie 110-180) – krikščionių kronikininkas, kritikavęs gnostikų ir markionitų erezijas. Išllikę tik jo raštų ištraukos pas Eusebijų – pagal jį Egezipas 5-se knygose išdėstė apaštališkąją tradiciją. Eusebijus iš jo paėmė šv. Jobūbo kankinystės aprašymą ir pirmųjų Jeruzalės vyskupų sąrašą.
Tai pat žr. >>>>

3) Ptolemėjas - 2 a. gnostikas, Valentino mokinys, žinomas iš „Laiško Florai“; be šio dar yra ištrauka, pateikta Irenėjaus.

4) Herakleonas - 2 a. gnostikas, Valentino mokinys; pradėjo herakleonidų mokyklą. Mokė, tikėtina, Italijos pietuose. Iš jo kūrinių išliko tik ištraukos iš komentarų Luko ir Jono evangelijoms – tai būtų pirmasis Naujojo testamento komentatorius, apie kurį žinome.

5) Apelas - 2 a. gnostikas, pradėjęs kaip Markiono mokinys, vėliau pasitraukęs (ar pašalintas) iš šio mokyklos ir persikėlęs į Aleksandriją, kur išvystė savąją markionizmo atmainą. Tertulianas rašė, kad jisai intymiai bendravo su Filumena, kuri sakėsi apsėsta angelo, kurio „apreiškimus“ Apelas skelbė viešai. Parašė kelias knygas (tarp jų ir kelias „Silogizmų“ knygas), kurios neišliko.

6) Viktoras (m. 199 m.) - Romos vyskupas ir tuo pačiu popiežius (189-199), kilęs iš berberų. Iki Viktoro laikų mišios buvo laikomos graikų kalba, bet jis nusprendė pakeisti į lotynų kalbą, kuri buvo vartojama gimtojoje Afrikoje. Pasak Jeronimo, jis buvo pirmasis autorius apie religiją rašęs lotyniškai. Aktyviai dalyvavo diskusijoje dėl Velykų šventimo dienos; 196 m. sušaukė susirinkimą, įtvirtinusį vakarietišką šventimo taisyklę – sekmadienį po Didžiojo penktadienio.

7) Šv. Pantenas (Pantaenus, m. apie 200) – graikų teologas, stoikas, Aleksandrijos mokyklos vadovas (179-190). Vienu metu buvo misionieriumi į Indiją. Jo kūrinių neišliko.

8) Julius Kasianas (Julius Cassianus, apie 160-180) – eretikas, mums daugiausia žinomas iš Klemenso Aleksandriečio „Stromata“, kur jo požiūriai įvardijami kaip panašūs į Tatiano (apie santuoką ir vaikus, kurie yra smerkiami) ir laikomas doketizmo pradininku.

Angelai
Religijų forumas
Vieningoji Trejybė
Nikėjos susirinkimas
Pirmieji krikščionių raštai
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Rytų–Vakarų bažnyčių schizma
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Kankinys šv. Polikarpas iš Smyrno
Karpokratiečiai ir nuodėmingoji laisvė
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Ar išliks religijos susitikus su ateiviais?
Pasaulio ir krikščionybės ištakos
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Šv. Grigalius Nazianzietis
Patristinė literatūra
Severas iš Antiochijos
Maksimas Išpažinėjas
Montanizmas ir Alogi
Barnabo evangelija
Mitai apie katarus
Monothelitizmas
Trapistai
Filosofijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis