Lesteris Samralas. Vartiklis

Dr. Lesteris Samralas (Lester F. Sumrall, 1913-1996) – amerikiečių sekmininkų pastorius, gerai žinomas pamokslininkas krikščioniškame pasaulyje, per 0 metų tarnavęs daugiau nei 100 pasaulio tautų. Jis daugybės knygų autorius, mokytojas, misionierius, radijo LeSea Broadcasting įkūrėjas. Pamokslauti pradėjo 17-os, pasveikęs nuo tuberkuliozės. 19-os įkūrė bažnyčią Green Forest‘e (Arkanzaso valst.). 1934 m. pradėjo keliauti po pasaulį: Taiti, Naująją Zelandiją, Australiją, Filipinus… Jis rašė daugeliu temų: evangelizacija, stebuklingi išgijimai, demonai ir ekzorcizmas, angelai,... o taip pat autobiografiją „Nuotykiai su Kristumi“.

Tai pirmoji knygelė iš keturių knygų serijos „Žmogus“. Ši knyga - apie žmogaus asmens vientisumą. Joje atskleidžiama, kaip gali harmoningai veikti trys skirtingos žmogaus asmenybės dalys.

Automobilis susideda iš 14000 įvairiausių detalių. Joms visoms vieningai veikiant, jūs važiuojate patogiai ir su malonumu. Kai visa jūsų asmenybė yra susijungusi su Dievu, jūs esate laimingas, pilnas jėgų ir džiaugsmingai dalinatės savo sėkme su kitais.

Daugiau kaip dvidešimt metų aš stengiausi suvokti, kuo žmogaus dvasia skiriasi nuo sielos. Buvo mažai medžiagos, kuria galėjau pasinaudoti ieškodamas teisingo atsakymo, nes knygos ir straipsniai šiuo klausimu pasirodė tik pastaraisiais metais.

Neįmanoma gyventi pergalingai ir pilnaverčiai be aiškaus supratimo apie visą žmogaus asmenybę - apie jo dvasią, sielą ir kūną.

Didysis Psalmių kūrėjas kreipėsi į Dievą: "Kas yra žmogus, kad Tu jį atsimeni, arba žmogaus sūnus, kad Tu jį aplankai?" (Ps 8, 4).

Akivaizdu, kad Dovydas staiga išsigando suvokęs, koks didingas yra kūrinys, vadinamas žmogumi. Jau šeši tūkstančiai metų, kai šis klausimas skamba žmonių lūpose: „Dieve, kas yra žmogus, kad Tu jam rodai tokį dėmesį?“ Visa Biblija parašyta visų pirma žmogui. Tai ne astrologijos ar astronomijos vadovėlis. Tai ne mokslinė knyga. Biblija - knyga apie žmogų.

Galbūt joks kitas klausimas šiuo metu nėra toks svarbus, kaip klausimas apie visą žmogaus asmenybę. Turbūt niekada anksčiau žmonės taip uoliai neieškojo atsakymo į šį klausimą. Mane tai džiugina, nes teisingas atsakymas gali išspręsti tiek asmenines žmogaus problemas, tiek šeimos, bažnyčios ar visuomenės problemas. Teisingai suprasdami žmogų, mes suvokiame visų žmonijos problemų esmę ir šaknis. Tačiau neužtenka sužinoti apibrėžimą. Tam, kad atsakymas į šį klausimą būtų išties naudingas, turime pritaikyti jį praktikoje.

Yra tik trys svarbiausios tobulėjimo sferos, kurias mes visi turime labai gerai pažinti.

Pirma ir svarbiausia sfera yra Dievas. Žmogus, kuris nepažįsta Dievo, iš tiesų net nepradėjo gyventi. Toks žmogus negali sakyti, kad žino, kaip reikia gyventi. Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad Dievas sutvėrė šią žemę, ir todėl mums reikėtų šį tą apie Jį žinoti. Ar tau, žiūrint į laikrodį, niekada nekyla noras susipažinti su jo meistru? Ar tu kada nors susimąstei apie tai, kaip Dievas sutvėrė žmones? Didžiausias pažinimas, kurį žmogus gali patirti šiame pasaulyje, yra Dievo pažinimas. Labai mažai žmonių yra pažinę Dievą. Daugelis žino kažką apie Jį, bet Jo nepažįsta. Jeigu nenori susikaupti, gilintis ir ieškoti Dievo visa savo esybe, tu Jo nepažinsi.

Didžiausias Dievo apreiškimas yra Biblijoje. Todėl reikia pradėti nuo pirmo jos puslapio ir skaityti iki paskutinio. Tik pagalvok, kokios įdomios studijos tavęs laukia!

Ateistai, komunistai ir agnostikai nepažįsta Dievo! Nusidėjėliai taip pat Jo nepažįsta! Tik pažinę Dievą, pradedame iš tiesų gyventi. Pažinti Jį - tai suprasti, kas yra gyvenimas. Dievas taip norėjo, kad mes Jį pažintume, jog atsiuntė mylimą sūnų kaip savo atstovą, kad žiūrėdami į Jį mes matytume Dievą. Evangelijoje pagal Joną parašyta: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16).

Antroji plati sfera, kurią turi pažinti kiekvienas, yra aplinkiniai žmonės. Keista, bet mes galime visą gyvenimą pragyventi tarp žmonių ir nieko apie juos nežinoti. Ar tau neteko girdėti, kai po penkiasdešimties bendro gyvenimo metų, vyras sako žmonai: "Aš tavęs nesuprantu"? Vesdamas jis galvojo, kad labai gerai ją supranta, tačiau ilgainiui bendravimas tarp jų nutrūko.

Jeigu pažintume vieni kitus, nebūtų karų. Man teko gyventi su rusais - jie geri žmonės. Vokiečiai yra taip pat malonūs žmonės. Daugybė puikių žmonių yra kiekvienoje tautoje. Jei mes pažintume vieni kitus, nebūtų ne tik karų, bet ir kitokių konfliktų. Jeigu vadovai ir darbuotojai iki galo suprastų vieni kitus, tarp jų neiškiltų nesutarimų. Žmonėms reikalingas tarpusavio supratimas, tačiau labai dažnai mes nesistengiame vienas kito suprasti. Mes nebandome išsiaiškinti, kas skaudina kitą žmogų, dėl ko jis nuliūdęs arba kodėl jam atrodo, kad mes juo nesirūpiname. Nesistengiame suprasti, kas padeda kitiems tapti laimingais arba nelaimingais. Mes dar nepradėjome gyventi, jei nežinome, kas yra Dievas ir nemokame suprasti kitų žmonių.

Trečias svarbus raktas į sėkmingą gyvenimą yra savęs pažinimas. Labai mažai žmonių pažįsta save. Daugiau kaip dvidešimt metų aš sąžiningai ir labai rimtai ieškojau atsakymo į klausimą, kuo skiriasi dvasia nuo sielos. Aš klausdavau apie tai beveik kiekvieno žymesnio religinio lyderio, kurį tik sutikdavau keliaudamas per pasaulį. Kiekvieną Biblijos mokytoją apipildavau klausimais: "Kas yra žmogaus dvasia? Kur jinai? Kaip ji pasireiškia? Kada žmogus gauna dvasią - gimdamas ar atgimdamas iš aukšto?" Įsivaizduok: nė vienas iš mano sutiktų žmonių negalėjo atsakyti į šiuos klausimus. Galiausiai aš gavau atsakymą per apreiškimą.

Kartą, apie antrą valandą nakties, aš maldavau, kad Dievas man atsakytų. Jo atsakymas buvo nuostabus: "Tavo dvasia yra tavo iš aukšto atgimusi prigimtis".

"Tai skamba labai paprastai", - atsakiau. Ir staiga ši tiesa išsiplėtė ir tiesiog sprogo aiškiai atsiverdama prieš mano akis. Aš pradėjau ją aiškinti konferencijose ir sąskrydžiuose visoje Amerikoje. Aš ėmiau mokyti apie žmogų, apie visą jo asmenybę. Šiandien mes jau įpratome girdėti mokymą apie tai, kas yra žmogus ir koks jis yra, tačiau per pirmus trisdešimt savo tarnavimo metų šia tema aš negirdėjau nė vieno pamokslo.

Psalmėje Dovydas klausė: "Kas yra žmogus, kad Tu jį atsimeni, ir žmogaus sūnus, kad Tu jį aplankai? Tu padarei jį kiek mažesnį už angelus, garbe ir šlove jį apvainikavai, leisdamas jam valdyti savo rankų darbus, viską padėdamas po jo kojomis" (Ps 8, 4-6).

Aš skaičiau šią Rašto vietą daugybę kartų, tačiau nesuvokiau jos tol, kol Dievas man neapreiškė, kad žmogaus prigimtis yra nevienalytė, ir parodė, kad dvasia ir siela yra absoliučiai skirtingi dalykai. Tada aš supratau, ką Dievas turėjo galvoje sakydamas: "Aš apvainikavau jį garbe ir šlove". Žmogus turi valdžią visai Dievo kūrinijai. Tai reiškia, kad mes, žmonės, turime valdžią. Dievas viską padėjo po mūsų kojomis. Argi nebūtų puiku pasiekti gyvenime viską, kas mums skirta?

Laiške žydams parašyta: "Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos..." (Žyd 4, 12). Tik Dievo žodyje mes galime rasti atsakymą, kuo skiriasi mūsų dvasia ir siela. Galime išstudijuoti visą psichologiją geriausiuose pasaulio universitetuose, tačiau ten negausime atsakymo, nes Dievas sako, kad atsakymas yra Jo žodyje.

Jeigu nerasime atsakymo Biblijoje, nerasime jo niekur kitur per visą savo gyvenimą.

Laiške tesalonikiečiams sakoma: "Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui" (1 Tes 5, 23).

Visur, išskyrus Bibliją, teigiama, kad žmogus yra dvilypis, tai yra sudarytas iš dviejų dalių. Psichiatrai, psichologai ir filosofai tvirtina, kad žmogus susideda iš dviejų dalių. Jų nuomone, yra išorė ir vidus. Tai, kas matoma, ir tai, kas nematoma.

Aš įsitikinęs, kad šiandien Dievas daro kažką nauja mūsų žemėje pačiu nuostabiausiu ir stebuklingiausiu būdu. Šiais, paskutiniais laikais, Jis apreiškia labai reikšmingus dalykus. Mūsų kartoje dar niekas išsamiai nemokė apie visą žmogaus asmenybę.

Yra dvi tiesos rūšys. Vieną mes pavadintume istorine tiesa, o kitą - dabarties tiesa. Aiškiai apibrėžkime kiekvieną iš jų.

Istorinė tiesa nesusijusi su tavo likimu. Pavyzdžiui, mes žinome, kad kartą gyveno žmogus, vardu Nojus, kuris pastatė didelį laivą. Nojus nebuvo laivų statytojas, bet Dievas jį pamokė, kaip statyti laivą, ir netgi davė jam laivo brėžinius. Kitas tokio dydžio laivas buvo pastatytas tik 1850 metais po Kristaus gimimo. Mes priimame šį pasakojimą kaip istoriją, tačiau jis neturi nieko bendra su ramybe, esančia mūsų širdyse, ir džiaugsmu, kuris yra pripildęs mūsų sielas. Tai teisingas pasakojimas, tačiau jis yra istorinė tiesa.

Dabarties tiesa, priešingai istorinei tiesai, susijusi su tuo, kad Dievas myli tave, kad Jis atidavė už tave savo Sūnų ir kad tiesiog dabar tu gali būti išgelbėtas!

Biblijoje pilna dabarties tiesų, nuo kurių priklauso tavo džiaugsmas, ramybė ir laimė. Mokymas apie visą žmogų yra tokios rūšies tiesa. Jeigu nori, kad tau sektųsi krikščioniškame gyvenime, turi pažinti save. Tu turi žinoti, kas esi, prieš kažką spręsdamas. Apie 95 procentai Amerikos krikščionių (atgimusių iš aukšto ir turinčių gyvą dvasią) vis dar gyvena, elgiasi ir mąsto pagal seną, iš Adomo paveldėtą prigimtį. Jų viduje yra naujo žmogaus paslaptis, bet kadangi jie nebuvo mokyti dabarties tiesos, gyvena pagal senos prigimties jausmus ir įpročius. Dievas šiandien juos šaukia į naują gyvenimą Jėzuje Kristuje. Todėl aš kartu su jumis noriu panagrinėti tiesą apie trečiąją gyvenimo sferą - savęs, kaip viso žmogaus, pažinimą.

Beveik visą savo tarnavimo laiką aš stengiuosi skirti dabarties tiesai. Aš manau, kad Dievas pašaukė mane įsigilinti į žmogų ir rasti gyvybiškai svarbią tiesą, kuri bus jums labai naudinga. Aš pašauktas jums parodyti, kaip gyventi pergalingą gyvenimą.

Kartą, laukdamas lėktuvo Niujorko aerouoste, dairiausi po knygyną. Ten pamačiau knygą "Kaip būti staliumi". Nepirkau jos, nes nemoku nei pjauti pjūklu, nei įsukti varžto. Po to radau knygą "Kaip būti virėju". Nemoku nei virti, nei kepti, todėl nepirkau ir tos. Besidairydamas galvojau: "Argi ne keista? Čia yra knygų, mokančių daryti įvairius dalykus, išskyrus vieną, - knygą, kuri mokytų gyventi!" Tariau sau: "Palauk! Jie praleido svarbiausią klausimą - "Kaip tu gyveni?" Tuomet Dievas prabilo: "Tu atsakysi į jį!"

Šioje knygų serijoje "Žmogus" noriu padėti tau pažinti save, kad žinotum, kaip reikia gyventi. Noriu supažindinti tave su trimis žmogų sudarančiomis dalimis, nes neįmanoma suprasti žmogaus asmenybės, galvojant, kad jį sudaro tik dvi dalys. Psichologas ar psichiatras gali išnarstyti tave į gabaliukus, tačiau nemokės vėl sudėti. Jo nuomone, žmogaus vidus yra tik siela ir jis net nenutuokia, kad žmogus turi dvasią. Tai labai liūdna padėtis, nes būtent dvasioje slypi didžiausios žmogaus problemos. Tačiau gydytojai dar neatrado šios žmogaus dalies.

Pirmieji žodžiai, kuriuos Dievas pasakė apie visą žmogaus asmenį, užrašyti pirmame Biblijos skyriuje. "Ir Dievas pasakė: Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą..." (Pr 1, 26)1. Kai pamatysi Dievą, Jis atrodys panašiai kaip tu: turės dvi akis, vieną nosį, dvi ausis ir penkis pirštus. Gyvendamas žemėje, Jėzus buvo normalus ir niekuo neišsiskiriantis. Biblija moko, kad patekę į Dangų būsime panašūs į Jėzų ir kad mes esame sukurti pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Norėdamas, kad mes iš tiesų suvoktume šią tiesą, Dievas pakartojo ją du kartus.

Pradžios knygos pirmame skyriuje, 26 eilutėje, Dievas tęsė: "... ir tegul jis valdo". Turbūt pati stipriausia tiesa, apie kurią ketinu kalbėti mokydamas apie žmogų, - tai mūsų padėtis šioje žemėje. Mes esame tikrieji žemės savininkai, tačiau labai pigiai pardavėme ją velniui. Žemė yra mūsų, ir tūkstantmetės karalystės metu mes valdysime ją taip, kaip valdė Adomas. Adomas prarado valdžią, tačiau Jėzus mums ją vėl sugrąžins. Žmogus yra valdžios žmogus. Šioje žemėje kiekvienas vyras yra karalius, o kiekviena moteris - karalienė. Dievas sukūrė žmogų, kad šis valdytų, ir sukūrė jį panašų į save - iš trijų dalių. Dievas yra absoliutus visatos valdovas ir Jo amžina išmintis nusprendė sukurti harmoningą protingą kūrinį, turintį tvirtą moralinę atsakomybę.

Dievas vadinamas dvasia, nes Jis ir yra Dvasia. Jo Dvasia aktyviai dalyvavo kuriant pasaulį. Biblijoje parašyta, kad Dievo Dvasia sklandė virš vandenų. Jo Dvasia dalyvavo mūsų atpirkime. "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3, 16). Dievo Dvasia bendravo ir veikė kartu su žmonėmis. Dievas kalbėjo Nojui, pranešdamas, kad įvyks tvanas. Jis kalbėjosi su Abraomu, taip pat su apaštalais Pauliumi ir Jonu. Su visais jais Dievas bendravo per savo Dvasią.

Tai dieviška tobula siela, niekada nesuteršta nuodėmės ir niekada netemdyta abejonių. Dievo išminties neįmanoma suvokti jokiais giliausiais ir labiausiai ištobulintais žmonių protais. Biblija akivaizdžiai kalba apie Dievo emocijas. Jis džiaugiasi ir pyksta. Jis turi tokias pat emocijas kaip ir žmogus, tačiau niekada jomis nesivadovauja. Emocijas Jis panaudoja savo dieviškiems tikslams. Dievas savo siela yra tapatus su žmogumi tuo, kad Jis turi protą, emocijas ir valią.

Labiausiai tikėtina, kad Dievo kūnas yra panašus į Jėzaus kūną. Kai Steponas matė Jėzų, stovintį Tėvo dešinėje, iš jo žodžių galima spręsti, jog Jėzus ir Tėvas šalia vienas kito atrodė labai natūraliai. Steponas nepasakė, kad Tėvas yra milžinas, lyginant su Sūnumi. "Štai aš matau atsivėrusį dangų ir žmogaus sūnų stovintį Dievo dešinėje". Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį" (Apd 7, 56-57).

Dievas turi rankas. Savo rankomis Jis padarė Adomą. Jis turi akis, kuriomis mato. "Nes Viešpaties akys žiūri į visą žemę, ir Jis suteikia stiprybės tiems, kurie tiki Jį tobula širdimi" (2 Krn 16, 9). Dievas turi veidą. "Ir Jokūbas pavadino tą vietą Penuel, nes jis sakė "Aš mačiau Viešpatį veidas į veidą, tačiau likau gyvas" (Pr 32, 30). Išėjimo knygoje aprašoma, kaip Mozė ir Izraelio vyresnieji matė Dievą. "Tai užkopė ant kalno Mozė, Aaronas, Nadabas, Abijus ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų ir išvydo Izraelio Dievą. Po Jo kojomis buvo matyti lyg koksai gražus safyras ir kaip skaistus dangus. Bet Dievas nekėlė savo rankos prieš Izraelio vadovus. Jie matė Dievą ir tada valgė ir gėrė Jo akivaizdoje" (Iš 24, 9-11). Tai viena iš nuostabiausių vietų visoje Biblijoje. Kitoje vietoje parašyta: "Ir Viešpats kalbėjo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus su draugu kalba" (Iš 33, 11). Buvo žmogus, kuris matė Dievą veidas į veidą, kaip savo draugą.

Dievas turi pirštus. "Tą pačią valandą pasirodė lyg kad rašančios žmogaus rankos pirštai ties žvakide karališkosios svetainės sienos paviršiuje, ir karalius matė rašančios rankos pirštus" (Dan 5, 5). Karalius matė Dievo ranką berašančią. "Baigęs kalbėti, Viešpats davė Mozei Sinajaus kalne dvi akmenines liudijimo plokštes, parašytas Dievo pirštu" (Iš 31, 18).

Dievas turi kojas. Jis vaikščiojo su Adomu. "O dienai atvėsus, išgirdo juodu Viešpaties Dievo balsą, sode vaikščiojančio. Ir Adomas su savo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių" (Pr 3, 8).

Pradžios knygoje taip pat skaitome, kad Dievas vaikščiojo su Enochu. "Enochas vaikščiojo su Dievu. Gimus Matusaliui, jis gyveno tris šimtus metų, ir jam gimė sūnų ir dukterų. Visų Enocho dienų buvo trys šimtai šešios dešimtys penkeri metai. Jis vaikščiojo su Dievu, ir daugiau jo nebematė, nes Dievas jį pasiėmė" (Pr 5, 22-24).

Kai pateksime į dangų, pamatysime, kad Dievas, kaip ir mes, turi kūną, sielą ir dvasią. Dievas padarė mus pagal savo pavyzdį, panašius į save. Tai yra nepaneigiama tiesa. Mes suprasime tai daug geriau, kai pamatysime Dievą veidas į veidą, o iki tol tikime tuo, kas parašyta Dievo žodyje.

Daug žmonių galvoja, kad Dievas yra liūliuojantis debesis, beformis vaiduoklis ar kažkas panašaus į garą, besiveržiantį iš puodo. Tačiau iš tiesų Dievas panašus į mus, ir kai Jį pamatysime, suprasime, kad Jis turi visa tai, ką ir žmogus.

Dievas turi balsą. "O balsas iš dangaus prabilo: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi" (Mt 3, 17). Matome, kad Dievo balsą girdėjo daug žmonių. Jie visi buvo susirinkę ir girdėjo, kaip Dievas pasakė apie Jėzų: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi". Išėjimo knygoje skaitome: "Po to atimsiu savo ranką, ir matysi mane iš užpakalio, mano gi veido negalėsi matyti" (Iš 33, 23). Čia sužinome, kad Dievas pasirodė Mozei iš nugaros. Tai reiškia, kad Jis turi nugarą ir pečius. Jis turi visas dalis, kurias turi ir kiekvienas žmogus.

Pradžios knygoje aprašyta, kaip Abraomas kalbėjo su Dievu, kol Jis dar nebuvo pasisakęs, kas esąs. "Ir tarė: „Viešpatie, jei radau tavo akyse malonę, neaplenk savo tarno. Leiskite, kad atneščiau kiek vandens jūsų kojoms nuplauti ir pailsėkite po medžiu. Ir kąsnelį duonos parnešiu, kad pasistiprintumėte savo širdis. Paskui eisite toliau, nes juk todėl jūs ir užsukote pas savo tarną! Jie tarė: „Daryk, kaip sakei". Abraomas nuskubėjo į padangtę pas Sarą ir jai tarė: „Skubėk įmaišyti tris miltų saikelius ir iškepk papločių". O jis pats nubėgo pas bandą ir ėmė iš ten jauną rinktinį veršiuką ir padavė tarnui, kuris skubiai jį išvirė. Ėmė taip pat sviesto ir pieno, ir išvirtąjį veršiuką ir padėjo ties jais. Pats gi stovėjo šalia jų po medžiu ir jie valgė“ (Pr 18, 3-8). Matome, kad Dievas turėjo visas žmogaus kūno dalis. Jis turėjo kojas, kurias reikėjo nuplauti ir kurioms buvo reikalingas poilsis. Jis turėjo burną ir virškinimo organus, todėl galėjo valgyti.

Pati šlovingiausia ir įspūdingiausia tiesa yra ta, kad visatos ir pasaulių Sutvėrėjas gali pilnai save tapatinti su tavimi ir manimi. Tai duoda man pagrindo manyti, kad mes dar nepažinome tos jėgos, kurią galėtume gauti iš Dievo - pasakyto žodžio jėgos. Dievas pasakė, ir atsirado pasauliai. Jis tarė, ir atsirado žvaigždynai bei dangaus šviesuliai. Visa tai Dievas sukūrė savo žodžiu. Stulbina tai, kad mes turime burnas ir galime kalbėti ir, jeigu ne Adomo nuodėmė, galėtume kurti taip pat, kaip Dievas. Viešpats Jėzus atstatys mūsų dieviškus santykius su Dievu. Mes dar nežinome, kaip tai bus šlovinga, bet galime būti tikri, kad turėsime sugebėjimą kurti ir būsime panašūs į Dievą. Kai pamatysime Dievą, suprasime, kad Jis turi dvasią, kad savo viduje mes turime Jo dvasią ir kad mūsų ir Dievo dvasios yra tokios pat.

Mes taip pat įsitikinsime, kad Dievas turi sielą ir mūsų sielos reikšis kartu su Jo. Visa savo esybe mes susitapatinsime su Dievu ir tada gyvensime ir būsime su Juo. Mes džiaugsimės kartu su Juo visą amžinybę.

Dievas Tėvas turi visas savybes, būdingas žmogui. Biblija jas aprašo ir įvardija net kūno dalis. Nematydami Dievo kūno savo fizinėmis akimis, kai kurie galvoja, kad Dievas iš viso neturi kūno. Tačiau Dievo kūno dalys neturi nieko bendra su mums matomu pasauliu. Jo kūnas nesusideda iš dulkių ir mineralų, esančių po mūsų kojomis. Dievo kūnas yra toks, koks buvo Jėzaus kūnas ant Atsimainymo kalno, kai visa Jo oda spindėjo šlove, arba Jėzaus prisikėlimo dieną. Tokias pat savybes turi ir Dievas Tėvas.

Mūsų atnaujinti kūnai bus lygiai tokie kaip Viešpaties Jėzaus ir Dievo Tėvo.