Apie manipuliaciją, Izabelės dvasią ir feminizmą. Vartiklis

Galbūt paprieštarausite man, kad taip drastiškai cituoju šią eilutę, taikydamas ją šiuolaikinėms bažnyčioms. Jūs netgi galite užginčyti, jog nė vienas iš jūsų pažįstamų pastorių neturi tokių žmonių, kurie atvirai mokytų žmones amoralių veiksmų. Aš suprantu ir jus apimantį nerimo jausmą. Sutinku, jog greičiausiai jūs neturite tokių pažįstamų, kurie įžūliai pamokslautų, jog seksualinis gašlumas bei stabmeldystė nėra nuodėmės. Žinokite, jog kalbėdami apie Jezabelę, atidengiame mūsų visuomenėje glūdinčius žmones kankinančio juslingumo, nežaboto burtininkavimo bei neapykantos vyriškai valdžiai klodus.

Izabelė (Biblijoje) – Sidono karaliaus Itobaalo dukra ir Izraelio karaliaus Ahavos (9 a. pr.m.e.) žmona. Ji buvo karalių Ohozijos ir Joramo, o taip pat judėjų karalienės Atalijos motina. Ji konfliktavo su pranašu Eliju dėl savo stabų garbinimo ir buvo prakeikta, kad būtų suėsta šunų. Po vyro mirties karaliumi tapo Ohozija, tebegarbinęs stabus, kaip ir sekantis karalius Joramas. Tada Elijas nužudė Joramą, o Izabelė buvo išmesta pro rūmų langą, o tada jos kūną sudraskė šunys (apie paprotį Čekijoje priešininkus mesti pro langą skaitykite Defenestracija).
Taip Izabelės vardas tapo „sugedusių“ moterų sinomimu – išdidžių, valdžios ir šlovės siekiančių, pasitraukusių nuo Dievo. P. Coelho Elijui skyrė romaną „Penktasis kalnas“, kuriame veikia ir Izabelė. Jos istorija ekranizuota 1953 m. filme „Izabelės nuodėmės“ (rež. R. Le Borg’as).

Apsižvalgę, pamatysite, jog Jezabelės taikiniu yra moterys, kurios dėl nedėmesingumo ar neteisingo valdžios panaudojimo jaučiasi nusivylę vyrais. Ši dvasia veikia per moteris, kurios dėl nesaugumo, iš pavydo arba tuštybės trokšta dominuoti ir kontroliuoti kitus. Jezabelė stovi už moters, kuri savo liežuviu viešai žemina savo vyrą, o po to kontroliuoja jį jo paties baime būti viešai “sudirbtam”.

Nors ji naudoja visas įmanomas pragariškas seksualinio iškrypimo formas, amoralumas nėra esmė. Jos tikslas yra kontrolė. Naudodamasi seksualinės aistros galia, vyrus ji siekia turėti savo valdžioje. Jezabelės įtakoje esančiai moteriai nebūtinas fizinis kontaktas, norint “užkariauti” vyrą, jei jam “suvystyti” užtenka vieno gundančio jos akių žvilgsnio.

Nuo ankstyvosios apaštalų eros ir ypač nuo tada, kai prasidėjo šis elektronikos amžius, kovos masteliai smarkiai pasikeitė - ji iėsiplėtė. Mūsų kartos dienomis tikrai sunku apčiuopti bažnyčią ir pasaulį užgriuvusios kovos mastus. Logiškai galvojant, kova kaip tik turėtų mažti, kadangi demonų skaičius nuo pirmojo amžiaus nepasikeitė, tuo tarpu žmonijos skaičius nuo trijų šimtų milijonų išaugo iki penkių milijardų sielų. Tačiau nereikia pamiršti, jog velniui per mūsų pasaulio masinės informacijos priemones ir literatūrą taip pat atsivėrė didesnis priėjimas prie sielų. Apie šį laikotarpį Jonas rašė Apreiškimo 12 sk., 15 eil.:
“Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją į bažnyčią? bangomis” (Apr. 12:15).

Vanduo šiame kontekste simbolizuoja “žodžius”. Mūsų pasaulyje egzistuoja žodžių bei vaizdinių srautas, išeinantis iš Šėtono burnos. Mūsų visuomenė technologinės pažangos dėka proto (minčių) ir širdies nuodėmes padarė lengviau prieinamas (pasiekiamas). Kaip niekad anksčiau mūsų kūniškas protas, būdamas atviras šiam šėtoniškam purvo ir sukilimo srautui, yra rekonstruojamas į galingą velnio tvirtovę.

Mūsų informacija užverstame ir pramogų ištroškusiame pasaulyje netgi ir maži /smulkūs velniūkščiai gali daryti didžiulę įtaką tiesiog įkvėpdami kokius nors scenarijų autorius, televizijos ir filmų režisierius. Iš tiesų, Šėtonas visą laiką buvo “kunigaikštis, viešpataujantis ore (angl.: oro pajėgų princas” (žr. Efeziečiams 2, 2). Tačiau mes turime suprasti, jog ši “oro jėga” nėra tik vėjas. Mūsų pasaulyje ši jėga – tai dar ir elektroninės oro bangos, pernešančios radijo ir televizijos signalus.

Mes privalome tiksliai nustatyti, kur yra šėtoniški įėjimai į mūsų gyvenimą, ir atkirsti juos. Mes negalime garbinti Dievo sekmadienio ryte ir, žiūrėdami nepadorų filmą, toleruoti Jezabelės dvasią sekmadienio vakare. Iš tiesų, kalbėdamas apie kovą prieš Jezabelę, Amžinasis Žodis tai ir turėjo omenyje - save Jis labai konkrečiai apibūdino kaip tą, “kuris ištiria protus ir širdis” (Apr. 2:23). Mat Jezabelės toleravimas kaip tik ir prasideda mūsų asmeninio sielos gyvenimo vidinėje šventykloje. Todėl būtent ten ši tolerancija turi ir baigtis.

Per pramogų pramonę Jezabelės dvasia liejasi nevaržomu srautu. Ji puikuojasi savimi pasaulio madų renginiuose, gauna laipsnius mūsų mokyklų ir koledžų filosofijos katedrose. Ar mūsų visuomenėje įmanoma atsidurti tokioje vietoje, kur nesijaustų šios dvasios įtaka? Ji yra tiek politikų, tiek pamokslininkų naikintoja. Ji yra žiaurioji abortų iniciatorė. Ne kas kitas, o Jezabelė sukelia nepasitenkinimus sutuoktinių gyvenime.

Ši dvasia sėdėjo Tiatyrų bažnyčioje, kai Šventoji Dvasia ją demaskavo prieš tūkstantį devynis šimtus metų (žr. Apr. 2, 19-29). Ji vis dar tebeturi savo mėgstamą krėslą bažnyčioje. Yra nemažai žmonių, kurie myli Dievą ir trokšta tarnauti Jam, tačiau slaptumoje, savo širdy, yra visiški Jezabelės belaisviai. Lig pat šiol jie dega iš gėdos dėl savo vergystės pornografijai ir tuo pačiu sunkiai kontroliuoja savo geismus moterims. Paprašyk jų pasimelsti, ir jų dvasią bemat užlies kaltė ir gėda. Jų maldos – tai tik Jezabelės eunuchų verkšlenimai.

Yra gerų moterų, kurios ateina į bažnyčią ieškodamos Dievo. Tačiau ši dvasia priverčia jas kurti fantazijas apie kitus bendruomenės vyrus ir jos pradeda skųstis, kad jų sutuoktiniai nėra tokie “dvasiniai” kaip kiti vyrai. Neilgai trukus šios moterys išpučia tokias problemas, kurias neva supranta tik vienas “vienintelis pastorius”. Brangios moterys, jums visų pirma reikia pasikonsultuoti su “pagyvenusiomis moterimis” – arba dievobaimingomis bažnyčios moterimis – o ne su pastoriumi ar vyresniaisiais (žr. Titui 2, 3-5). Jeigu turite pasikonsultuoti su kokiu nors bažnyčios lyderiu, labai neįsižeiskite, jei jis paprašys, kad prie jūsų pokalbio prisijungtų ir jo žmona arba kita pagyvenusi, dievota moteris.

Ką daryti žmogui, kurį atakuoja Jezabelės dvasia? Visų pirma reikia iš širdies atgailauti už šiai dvasiai prijaučiančias mintis, o po to paskelbti jai karą. Nešvaistykite be reikalo dienų ir savaičių jausdami pasmerkimą. Atsiskirkite nuo Jezabelės mąstymo, kuris buvo jumyse išugdytas dar jaunystėje. Pasiimkite Dvasios kardą ir kariaukite su šia Jezabelės kunigaikštyste. Melskitės už šventuosius bažnyčioje. Melskitės už krikščionis, esančius jūsų bendruomenėje. Jei kovosite su Jezabele pagundos metu, galiausiai jūs pasidarysite tikrai pavojingi. Ši dvasia iškart liausis jus atakavusi, kai tik pamatys, jog jūsų agresyvus pasipriešinimas išlaisvina kitus žmones.

Kalbant apie žmones, kurie yra potencialūs šios dvasios taikiniai, mes privalome turėti omeny ir tai, kad šis demonas lygiai taip pat gali veikti ir per vyrus. Tiesą sakant, Jezabelė siekia sau pajungti rafinuotas profesionalaus muzikanto savybes, ypač jei pastarasis turi troškimą ir galimybę tapri garbinimo vadovu arba dirigentu. Ši dvasia sieks pasireikšti ir per pastoriaus gyvenimą. Tokiu atveju, jis pasidaro tironiškas ir nepalenkiamas bažnyčios kontroliuotojas. Toks pastorius nuolat izoliuosis nuo bendravimo ir vengs atsiskaitomybės prieš kitus pastorius. Toks vyras netrukus pasijus įviliotas į koketiškus, juslinius santykius, užmegzdamas “labai intymią” draugystę su viena ar keliomis bažnyčios moterimis. Vėliau ar anksčiau jis pasiduos paleistuvystei.

Ir vis tik, šiai dvasiai savo dispozicijoje labiau patinka turėti moteriškąją prigimtį. Kadangi vienų moterų tarnavimų veikla yra platesnė nei kitų, galima daryti išvadą, jog tokie tarnavimai taip pat bus Jezabelės dvasios taikiniais. Bažnyčios lyderiai turi būti labai atidūs. Ši dvasia sieks įmanevruoti į lyderių pozicijas. Atsimenate, Jėzus apie Jezabelę pasakė, jog ji „vadina save pranaše“ (Apr. 2:20). Moteris gali būti pranaše, ji gali būti Dievo patepta ir turėti deleguotą valdžią, kad galėtų patarnauti kaip pranašė. Tačiau kai ji pradeda perdėtai reikalauti dėmesio, kai pradeda manipuliuoti arba visiškai negerbti vyrų vadovavimo bažnyčioje, kai pradeda „vadinti save pranaše“, tuomet reikia saugotis.

Maldų vadovai, bažnyčių sekretorės, garbinimo lyderiai, pastoriai ir jų žmonos – ši dvasia yra nusitaikiusi į jus visus. Visus žmones, turinčius tokius tarnavimus, derėtų pamokyti ir įspėti apie galimą ataką. Kiekvienas iš jūsų privalote būti bažnyčios “karo komandos” dalis, apmokyta kautis su Jezabele.

Didžiausi Jezabelės priešai yra pranašai. Labiausiai ją gąsdina tai, kad žmonės ims atgailauti. Jezabelė negali pakęsti atgailos. Nors ši dvasia ir infiltruos bažnyčią, savo troškimą kontroliuoti užmaskuodama tikromis krikščioniškomis doktrinomis, ji iš paskutiniųjų slėpsis nuo tikros atgailos.

Jezabelė neapkenčia nuolankumo. Jėzus mokė, jog didybė dangaus karalystėje matuojama pagal vaikišką širdies atvirumą, o ne pagal tai, kaip mes atrodome kitų akyse. Tikras tarnavimas noriai bei uoliai paklūsta ir jaučiasi atsakingas prieš kitus tarnavimus. Tai būdinga tik tikriems tarnams. Todėl mes privalome žinoti, jog dvasingumas matuojamas pagal romumą, o ne jėgą.

Jezabelė nekenčia maldos. Užtarimo malda atlupa jos nagus nuo žmonių sielų. Ji išlaisvina žmones dvasioje. Kai jūs meldžiatės, tai ją suriša. Kai jūs meldžiatės prieš amoralumą, tai ją suluošina. Kai meldžiate nuolankios širdies, jai tai tarytum Jehaus žirgas, trypiantis jos kūną.

Jezabelė nekenčia pranašų, nes jie kalba prieš ją. Pranašai yra didžiausi jos priešai. Kariaudama ji siekia sukurstyti žmones prieš pranašiškos bažnyčios skelbiamą žinią. Dar labiau nei pranašų ji nekenčia jų skelbiamo Žodžio. Baisiausias jos priešas yra Dievo Žodis.

Jezabelė dega neapykanta pačiam Dievui. Ji neapkenčia malonės, kurią Jis lieja savo tarnams, net jei jie ir nusideda. Ji nekenčia to fakto, kad Jis paima pačius silpniausius ir žemiausius ir panaudoja juos tam, kad jie nuverstų ir pažemintų ją. Ji nekenčia to šventumo ir širdies skaistumo, kuris ateina iš Dievo ir apsupa tuos, kurie tarnauja Jo kiemuose.