Lesteris Samralas. Vartiklis

Pasinaudodamas proga, kad šešias savaitės dienas Pasaulį kūręs Dievas septintąją nusprendė pailsėti, Šėtonas atėjo į Žemę ir pradėjo Istoriją.
Josė de la Colina (g. 1934 m.)

Mokslininkai praleidžia milijonus valandų, tyrinėdami žiurkes ir beždžiones, norėdami suprasti žmogų. Tai parodo, kaip smarkiai gali klysti vadinamas protingas žmogus. Jeigu Dievas pasakė: "Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą ir suteikime jam valdžią", tai reiškia, kad žmogus neišsivystė evoliucijos procese ir neatsirado iš dar kur nors. Žmogus šiandien yra toks pat, koks buvo ir pradžioje. Tik velnias gali pripūsti į kieno nors galvą minčių, kad toks puikus kūrinys kaip žmogus atsirado iš kokio niekingo keturkojo padaro ar kito gyvūno šioje žemėje.

Jūs taip pat galite manyti, kad žmogus nukrito nuo kažkokio pjedestalo ir atsidūrė ten, kur šiuo metu yra. Ir nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti šiek tiek įdomu, tačiau šioje žemėje nėra jokių evoliucijos požymių! Mokslininkai neturi jokių įrodymų evoliucijos teorijai paremti. Net saulė kiekvieną dieną tampa vis tamsesnė. Iš tiesų saulė degina pati save. Nė viena žvaigždė netampa šviesesnė, visos jos blėsta. Tai parodo, kad visata yra Dievo kūrybos rezultatas. Ji neišsivystė, bet atsirado iš paties Dievo.

Dievas sukūrė žmogų kaip trilypę asmenybę ir atidavė jam valdyti Žemės planetą bei viską, kas joje yra. Tai be galo didinga tiesa. Žmogus turėjo valdyti savo dvasios dėka. Valdžia nebuvo skirta sielai - savo dvasia žmogus turėjo bendrauti su Kūrėju ir per dvasią valdyti žemę. Tai labai svarbu, nes jeigu to nesuvoksime, nesuprasime, kiek degradavęs žmogus yra šiandien. Nesuvokdami, kad Dievas sukūrė žmogų gyventi dvasia, o ne siela, mes negalėsime suprasti, kodėl žmogus yra būtent toks, koks yra.

Mes nežinome, kiek laiko Adomas ir Ieva pragyveno sode iki tol, kol velnias atėjo pas juos ir pasakė: "Jūs neturite paklusti Dievui". Atėjęs pas Ievą Edeno sode, velnias turėjo susidoroti su visomis trimis jos asmenybės dalimis. Pradžioje jis puolė Ievos kūną - silpniausią žmogaus dalį. "Ei, moterie, tik pažvelk į tą vaisių. Argi jis ne puikus? O be to, labai skanus. Paragauk!" Po to velnias pridūrė: "Tas vaisius padarys tave protinga". Tai buvo ataka sielai. "Nori sužinoti dar kai ką? Tu tapsi tokia pat kaip Dievas", - velnias smūgiavo į dvasią. Šėtonas atakavo Ievos kūną - jis neatlaikė; po to - sielą - ji pasidavė taip pat; ir galiausiai smogė triuškinantį smūgį Ievos dvasiai. Gundydamas velnias puolė trimis kryptimis ir visus tris kartus moteris buvo nugalėta - kūne, sieloje ir dvasioje.

Po keturių tūkstančių metų tas pats gundytojas, velnias, sutiko Jėzų. Jėzus buvo nevalgęs keturiasdešimt dienų. Velnias Jam tarė: "Žmogau, juk tu esi alkanas. Aš žinau, koks tu galingas, - paimk tą akmenį ir paversk jį gabalu prancūziškos duonos. Kokia skani gražiai apskrudusi duona". Tačiau užuot apsilaižęs, kaip būtų padariusi Ieva, Jėzus atkirto: "Žmogus bus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4). Tačiau šėtonas nenusiramino. Jis paėmė Jėzų ant šventyklos šelmens ir pasakė: "Žinai, tu esi per menkas, kad galėtum vadovauti evangelistų grupei. Apie tave dar nė karto nerašė "Jeruzalės naujienos". Tu dar neturi jokių pasekėjų. Tačiau jeigu nušoksi nuo šventyklos visiems žmonėms matant, apie tai parašys pirmame laikraščio puslapyje. Juk žinai, kad angelai apsaugos tave". "Jėzus atsakė: "Negundyk Viešpaties, savo Dievo!" (Mt 4, 7). Tada velnias bandė Jėzų trečią kartą, siūlydamas: "Aš atiduosiu tau visas pasaulio tautas". Šėtonas galvojo: "Man nepavyko gauti tavo kūno ir sielos, tačiau jeigu pasiekčiau tavo dvasią..." Jėzus atkirto: "Eik šalin, šėtone" (Mt 4, 10).

Svarbu suprasti, kad žmogus gyvas visomis trimis asmenybės dalimis, nes velnias ir šiandien puola taip pat, kaip puolė Ievą ir Jėzų. Jeigu neapsaugosime visų trijų dalių, neturėsime tokios valdžios, kokią Dievas mums yra numatęs, ir tapsime karo belaisviais šėtono stovykloje.

Dievas pasakė Adomui, kad tą dieną, kai jis valgys uždrausto vaisiaus, numirs. Adomas valgė to vaisiaus, tačiau jo kūnas nemirė. Jis gyveno dar 930 metų ir susilaukė sūnų ir dukterų, anūkų ir anūkių. Adomo siela irgi nemirė, nes jo protas pasiliko aiškus. Jis galėjo pavadinti visus žvėris ir prisiminti jų vardus. Jis galėjo duoti vardą kiekvienai gėlei ir įsiminti, kaip kuri gėlė vadinasi. Žmogaus emocijos nemirė, nes vienas Adomo sūnų taip įpyko ant kito, kad net užmušė jį. Tos emocijos turėjo būti labai stiprios - pyktis, neapykanta, įtūžis, virtęs žmogžudyste. Žmogaus valia nenumirė. Žmonės ir toliau elgėsi taip, kaip jiems patiko - nenorėjo tarnauti Dievui ir dėl to įvyko tvanas. Taigi žmogus savo siela nemirė. Tai kas tada mirė? Iš karto po savo nusikaltimo Adomas pasislėpė nuo Dievo. Iki šios dienos kiekvienas nusidėjėlis slepiasi nuo Dievo.

Nusidėjusi Ieva iškart pasakė: "O, aš esu nuoga". Ji susigėdo ir pradėjo ieškoti figos lapų, kuriais galėtų prisidengti. Dievas atsitraukė nuo Adomo ir Ievos. Jie neteko Dievo artumo - to, ką mes dabar vadiname gimusia iš aukšto prigimtimi. Jie prarado bendravimą su Dievu. Sąžinė jiems tapo antraeiliu dalyku, todėl jie pradėjo tinginiauti, ieškoti malonumų ir neklausyti. Iki tol žmogaus sąžinė didingai ir nuostabiai veikė kartu su Dievu. Mirė trečiasis trilypio žmogaus asmuo - jo dvasia.

Kai mirė žmogaus dvasia, - "mirė" ir jo santykiai su Dievu. Dievo išvarytas iš Rojaus sodo žmogus galėjo veikti tik dviejose sferose, o ne trijose. Jis galėjo veikti kūne ir sieloje. Adomo prigimtis pasikeitė - iš dvasinio jis tapo sielišku. Dėl to Jėzus vadinamas "paskutiniuoju Adomu". Jis grąžina tave ten, kur žmogus prarado savo šlovę, ir vėl aprengia šlovingais teisumo rūbais, nes trečioji tavo esybės dalis vėl atgyja Dieve ir tu tampi nauju kūriniu Jėzuje Kristuje. Nuo to momento tu turi pradėti mokytis naujai gyventi. Sugebėjimai gyventi trijose sferose neatsiranda automatiškai, todėl jeigu nori, gali ir toliau elgtis pagal savo sielą.

Po savo nusikaltimo mūsų protėviai Adomas ir Ieva turėjo dvi dalis - sielą ir kūną. Tu gimei irgi turėdamas šias dvi dalis. Į šią žemę kiekvienas žmogus gimsta su dviem dalimis, o ne trimis. Tau reikia gimti iš naujo. Kai Jėzus pasakė tai Nikodemui, šis negalėjo patikėti. Tai buvo senas žmogus, galbūt jau sulaukęs devyniasdešimties metų. Jis buvo Izraelio Aukščiausiojo Teismo narys ir laikėsi Dievo įsakymų. Nikodemui patiko jaunas pamokslininkas Jėzus. Jis atėjo ir pasakė: "Rabi, mes žinome, kad tu atėjai iš dangaus". Jėzus nieko į tai neatsakė, tik paprasčiausiai tarė: "Tu turi gimti iš naujo". Nikodemas paklausė: "Jaunasis mokytojau, mano motina seniai mirusi ir man jau devyniasdešimt. Apie ką tu čia kalbi? Kaip tai gimti iš naujo?" Jėzus paaiškino: "Yra kūno gimimas ir yra dvasios gimimas. Tu turi gimti dar kartą". Laiške efeziečiams parašyta, kad Dievas mus, mirusius nusikaltimais ir nuodėmėmis, prikėlė (Ef 2, 1). "Adome" - t.y. iš prigimties, visų mūsų dvasios yra mirusios. Žmogus turi sielišką, iš Adomo paveldėtą mąstymą, emocijas, valią ir penkis pojūčius, kurie patys savaime netarnauja Dievui ir nenori Jam tarnauti, nes tik dvasia gali įsakyti jiems tai daryti. Patinka mums ar ne, kai gimstame, mes visi esame tokie.

Pirmame Laiške korintiečiams apaštalas Paulius rašo: "Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela; paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia" (1 Kor 15, 45). Taigi tavyje yra du asmenys. Savyje tu turi pirmą žmogų Adomą, kurio kraujas teka visų mūsų gyslomis. Tapę krikščionimis, savo viduje mes taip pat turime ir paskutinį Adomą, kuris yra gyvybę teikianti dvasia. Tavo siela ir dvasia turi savo "sostus". Sielos sostas yra tavo protas. Kai pas mane ateina žmogus ir prašo išlaisvinti jį iš demonų jėgos, kiekvieną kartą man tenka išlaisvinti nuo tos jėgos jo protą. Tai yra sostas, o velnias visada nori jame sėdėti. Nuo pat pradžių danguje jis siekė sosto, ir kai į žemę ateis antikristas, velnias pasodins jį į didelį sostą. Velnio sąmonė yra visiškai sukoncentruota į sostą. Kai jis amžiams atsidurs pragare, - ir ten sėdės soste. Šimtai žmonių, už kuriuos teko melstis, sakė, kad jaučiasi, tarytum geležinis lankas būtų suveržęs jų galvas. Velnias nori kontroliuoti mūsų proto sostą. Todėl, išlaisvindamas žmogų, aš visų pirma išlaisvinu jo protą.

Žmogus turi ir kitą sostą - savo dvasios sostą. Būtent jo aš ieškojau daugelį metų. Kur gi yra žmogaus dvasios sostas? Pilve. Jėzus pasakė: "Iš jo vidaus (graikiškame originale - "iš pilvo") plūs gyvojo vandens srovės" (Jn 7, 38). Jėzus nepasakė, kad gyvasis vanduo plūs iš tavo galvos ar širdies. Jis pasakė, kad gyvojo vandens upės plūs iš tavo pilvo. Dievas pasirinko šitą nedidelę žmogaus kūno dalį, kad pastatytų ten sostą, iš kurio kyla visas džiaugsmas ir palaima. Tikras juokas gimsta tavo pilve, t.y. dvasioje. Žmogus gali nusijuokti - "Chi-chi- chi!", - bet tai panašiau į Holivudo artistų maivymąsi, o ne į nuoširdų, tikrą juoką. Jeigu tu iš tiesų laimingas, - juokiesi kaip reikiant: "Cha-cha-cha!" Ar žinai, kad dvasinė kalba, kurią gauni iš dangaus, po to kyla iš tavo dvasios? Tik iš savo dvasios gali melstis savo dangiškajam Tėvui kitomis kalbomis. Ar žinai, kad Dievo duotos Šventosios Dvasios dovanos liejasi iš tavo pilvo, o ne iš galvos? Visos devynios Dvasios dovanos ateina per tavo dvasią. Visi Dvasios vaisiai taip pat auga tavo viduje.

Naujas žmogus tavyje turi tapti tikru šeimininku, beveik tironu. Jis turi pilnai viską kontroliuoti, nes priešingu atveju tavo viduje bus labai aktyvus senas, pašėlęs žmogus. Kai dvasia tavyje pasidarys karaliumi, o visa kita paklus jai, tu tapsi tokia pat dvasine asmenybe, kaip ir Jėzus. Tada gyvensi savo nauju žmogumi, naujomis jėgomis, nauja dvasia. Tavo vidų tiesiog užplūs dvasiniai dalykai. Ateis mintys, kurios bus gimusios ne galvoje, bet dvasioje. Gyvenime nebeliks emocinių protrūkių, vedančių į neteisingus poelgius.

Milijonai krikščionių neturi nė menkiausio supratimo, ar jie gyvena dvasioje ar ne. Ar žinai, kad visos kada nors buvusios Bažnyčios problemos kilo ir tebekyla dėl sielinės Adomo prigimties pasireiškimų tikinčiuosiuose, o ne dėl Jėzaus? Mes turime išmokti vadovautis Kristaus išmanymu. Jėzaus protas buvo dvasinis, o ne kūniškas. Jei nori, krikščionis gali mąstyti kūniškai. Tačiau tokiu atveju jo atlygis danguje bus menkas.

Kai aš gyvenau Filipinų sostinėje Maniloje, atsivertė populiariausia jų kino žvaigždė. Kartą jam užėjo stiprus psichinis priepuolis: liežuvis nukaro iš burnos, jis atrodė kaip beprotis. Draugai atvežė šį žmogų į evangelisto Kliftono Eriksono tarnavimą, kur Dievas stebuklingai jį išgydė. Liežuvis vėl tilpo burnoje, aktorius atsipeikėjo ir pradėjo kalbėti. Jį atvežė invalido vežimėlyje, o po susirinkimo jis išėjo pats. Dievas visiškai išgydė tą žmogų. Aš nuėjau jo aplankyti. Jo nuostabi žmona man pasakė: "Broli Samralai, taip jam atsitiko jau ne pirmą kartą. Tai įvyksta dėl jo karšto būdo. Kartais jis šaukia taip, kad apsiputojęs nukrinta ant grindų". Aš pasisukau į Karlosą (toks buvo kino žvaigždės vardas) ir pasakiau: "Tai tavo sena Adomo prigimtis. Jeigu ir toliau taip elgsies, gali mirti". Jis pasakė: "Pažadu daugiau taip nebedaryti". Tačiau jis mirė tą patį mėnesį. Jo žmona papasakojo: "Broli Samralai, jis taip supyko ir taip garsiai šaukė, kad žmonės girdėjo kitame kvartale. Jis numirė baubdamas kaip bulius ir keikdamasis taip garsiai, kaip tik beišgalėjo".

Jeigu dvasios jėga tu nepradėsi kontroliuoti savo Adomo prigimties ir jos nesudrausi, ji sugriaus tavo gyvenimą.