|
Sulpicija elegijos:
Pristatymas ir komentarai
Iš Romos poetui Tibului*) (Tibullus) priskiriamų eilėraščių (Corpus Tibullianum),
tik pirmosios dvi knygos yra neabejotinai jo paties parašytos. Likusi dalis yra nežinomų autorių,
išskyrus šešias (3.13-18), kūryba. Bendrai sutariama, kad tos šešios trumpos elegijos apie
meilę priklauso Sulpicia, Tibulo patrono Valerijaus Korvino (Valerius Messalla
Corvinus) dukterėčiai (gyvenusiai valdant imperatoriui Augustui). Prieš jas esančios penkios
elegijos, nors ir vadinamos Sulpicia girlianda, priklauso kitai rankai (nors dvi vis tik gali būti ir
josios). Tad tik 40 eilučių (iš visų išlikusių) lotynų literatūroje priklauso moters rankai.
Jos parašytos šnekamąja kalba ir neparodo ypatingos erudicijos, tad nelygintinos su
Ovidijaus
ar Tibulo eilėmis. Jos trumpesnės ir artimesnės Katulo trumpesniesiems
eilėraščiams. Stilius ir metro naudojimas išduoda ją esant naujokę poezijoje. 19 a.
literatūrologai laikė, kad Tibulas parašė jas už ją". Tačiau, matyt, jie mažai žinojo apie
moteris. Juk tame pačiame 19 a. C.G. Heyne juos vadino puikiausiu reliktu", O Emilis
Bahrensas atkreipė dėmesį į stiliaus skirtumus nuo Tibulo.
Elegijos skirtos kažkokiam Kerintui (Cerinthus), kuris tikriausiai yra tik pseudonimas, tačiau sukelia
aliuziją į Kerinthos miestą Eubojos (Euboia) šiaurėje, paminėtą Homero Laivų kataloge. Jame
apsistojo argonautas Kantosas (Kanthos), kuriam likimas nelėmė grįžti namo. Vardas gali būti
kildinamas ir iš graikų žodžio karinthos reiškiančio bičių pienelis. Renesanso laikais atsirado dar
vienas aiškinimas, kad Cerinthus vardu slepiamas žodžių žaismas iš graikų keras (lot.
cornu), reiškiančio ragas ir yra nuoroda į Caecilius Cornutus, neseniai vedusį jaunuolį, kurį
Tibulas mini eilėraščiuose 2.2 ir 2.3. Bet daugiau nespekuliuosime šia tema.
Ji yra praktiškai nežinoma poetė, nėra nei jos biografijos, nei atvaizdo.Tikėtina, kad ji buvo
tokio pat amžiaus, kaip Tibulas ir Propertijus. Jos kūryba ilgai dūlėjo po vyrų mažiau
talentingomis eilėmis. Pripažinimas ilgokai jos laukė - jos eilės, vienok, gana šiuolaikiškos:
tiesmukos, aistringos ir labai erotinės, kai ji kalba savo meilužiui lovoje:
Būkime surišti glaudžiu ryšiu -
Ir neišaus rytdiena. Jaunuolis geidžia,
Ką aš darau, bet nesiryžta,
Ir atvirai to neatskleidžia.
Ir ji prikiša dėdei Mesalai, kad tasai trukdo jų meilei. Iš užuominų spėjama, kad jos tėvas buvo garsaus
Romos teisininko sūnus konsulas Servijus Sulpicijus (Servius Sulpicius). Servijus Vyresnysis (konsulas
apie 51 m. pr.m.e., prieš tai teisęs Lucijų Mureną (Lucius Murena) už kyšius - išliko Cicerono
ginamoji kalba teisme, o taip pat Cicerono ir Sulpicijaus susirašinėjimas) buvo Cicerono draugas ir 50
m. Ciceronas linko, kad ano sūnus taptų trečiuoju jos dukters Tulijos (Tullia)
vyru. Tokiu atveju, jos motina būtų Valerija (Valeria), garsaus oratoriaus ir valstybės veikėjo Valerijaus Korvino (Marcus
Valerius Messalla Corvinus, gyv. 64 m. pr.m.e.-8 m.), 42 m. pr.m.e. kovojusio Filipo mūšyje, o vėliau
globojusio poetus, įskaitant Tibulą ir
Ovidijų, sesuo. Galima spėti, kad jos tėvas jau buvo miręs, o ji dar netekėjusi.
Ir lieka vienas neaiškumas, mat šimtmečiu vėliau Romos poetas Martialis šlovina to laikmečio moterį
tokiu vardu, kuri buvo kukli, nuolanki žmona. Matyt buvo dvi Sulpicijos ir antroji gyveno 1 a. pabaigoje.
3.13 elegija
Pagaliau atėjo meilė ir ją slėpti
Būtų didesnė gėda, nei atskleisti.
Išklausiusi mano Meilės mūzos maldų,
Kiteros karalienė ją įdėjo į mano glėbį.
Venera išpildė, ką žadėjo, ir persakyti -
apie mano džiaugsmą gali tiems, kas jo nepatyrė.
Nenorėčiau, kad mano antspauduotus laiškus
Perskaitytų anksčiau nei mylimasis.
Aš mėgaujuos savo nuodėme ir nenoriu slėptis nuo visuomenės.
Tegu išgirsta, kad mes susitikome vienas kito verti.
Ši elegija parodo Tibullus ir kitų elegijų kūrėjų įtaką.
Pirmiausia, Sulpicia vengia praleidimų (tėra tik vienas) ir beveik visas eilutes baigia dviskiemeniais žodžiais
( rodyti lotynišką tekstą? )
Tandem venit amor. Qualem texisse pudori
Quam nudasse alicui sit mihi fama magis.exorata meis illum Cytherea Camenis
Attulit in nostrum deposuitque sinum.
Exsolvit promissa Venus: mea gaudia narret,
Dicetur si quis non habuisse sua.
Non ego signatis quicquam mandare tabellis,
Ne legat id nemo quam meus ante, velim,
Sed peccasse iuvat, vultus componere famae
Taedet: cum digno digna fuisse ferar.
Tandem ...
Elegija pradedama dieviška meilės apraiška. Graikų meilės deivė iš Kiteros
(salos Peloponeso iškyšulio pietryčiuose), vėliau įvardijama kaip romėnų meilės deivė Venera.
Kuriamas jos spontaniškumo vaizdinys, amor apibūdinama uždangos ir nuogumo terminais.
Pirmosios strofos fama magis dviprasmiškas jos fama gali būti gera kaip poetės
reputacija arba nedorai įsimylėjusios moters reputacija. Tai būdingas Augusto laikų elegijų
bruožas sąryšis tarp poeto literatūrinės ir erotinės veiklų. Ir Venera laimi prieš mūzas.
Tačiau elegijos pabaigoje įvyksta transformacija. Neišsigandus galimybės susigadinti
savo reputacijos seksualiniu elgesiu, jos tabellae atneš jai poetės reputaciją.
Pateiksime dar vieną trumpą jos elegiją ji yra ankstesnės elegijos pabaiga;
ji apie tai, kaip merginos laukiama atvykstant į Romą švęsti savo gimimo dienos:
3.15 elegija
Žinai, toji kelionė atimtų protą,
Jei tik mylimoji aplankytų Romą.
Kaip ir trokštam, praleiskim dieną kartu
Apsalę laimės stebuklu sulauktu.
Rodyti lotynišką tekstą?
Scis iter ex animo sublatum triste puellae?
natali Romae iam licet esse suo.
Omnibus ille dies nobis natalis agatur,
qui nec opinanti nunc tibi forte venit.
*) Albijus Tibulas (Albius Tibullus, apie 55-19 m. pr.m.e.) senovės Romos poetas
(geras, bet ne didžiausias). Du jo poezijos rinkiniai yra išlikę, o daugelis jam priskiriamų tekstų autorystė yra ginčytina. Matyt gimęs
kaimiškoje aplinoje, nes dažnai ir su meile aprašo kaimo gyvenimą. Buvo kilmingojo Marko Mesalos Kovino svitoje ir
apdainavo jo žygius. Jo poezijos rinkinių, parašytu derinant hegzametrą ir pentametrą, pagrindą sudaro jo meilės
istorijos; pirmojoje Delijai, o antrojoje Nemezidei. Kai kuriais aspektais Tibulo poezija turi kai kurių pranašumų
prieš kitų Romos poetų kūrybą - joje nėra mitologinių užuominų, žavi jausmų paprastumas ir natūralumas. Ir būtent
Tibulo dėka Roma pradėta vadinti Amžinuoju miestu.
Literatūra:
- Carmina Tibulli, ed. J.P. Postgate, 1905
- Catullus, Tibullus, and Pervigilius Veneris, ed. Loeb, 1962
- Sulpicia: Text, translation, and commentary; by Anne Mahoney, 2000
- Pierre D. Habel. Sulpicia Digna
|