Konstantinas Kavafis Barbarų belaukiant, 1904 Ko laukia minia, šiandien aikštėje susirinkus? Sako, šiandien čionai įsiverš barbarai. Tai kodėl rūmuose nieko nedaro senatas, Tik sėdi tyliai tyliai ir įstatymų neleidžia? Nes jau greitai čia pasirodys barbarai, Senatoriams nerūpi senato rūmai; Ateis barbarai - jų savi įstatymai. O mūs imperatorius, ankstyvą rytą pakirdęs - Ko sėdi soste prabangiam prie pagrindinių vartų Su karališkais apdarais ir karūna papuoštas? Taigi šiandien čia barbarai pasirodys, Kurių vadą jisai nori tenai sutikti - Jis potvarkį paruošęs prie savęs laiko, Kad titulus ir valdžią anam įteiktų. O kodėl konsulai ir pretorijai irgi išėjo, Sunkiomis auksasiūlėmis porfyromis vilkini? Kodėl ant riešų apyrankės su stambiais ametistais, Ir žiedai masyvūs spindi retaisiais akmenimis? Kodėl nešasi jie valdžios ženklus, skeptrus raižytus, Puoštus aukso ir sidabro ornamentais nematytais? Taigi barbarai šiandien čionai ateina - Tad prabanga juos apakinti ketina. O kodėl oratoriai nutilo, jų nesimato, Kalbų jų skambių, patriotiškų nesigirdi? Taigi barbarai šiandien čionai ateina - O barbarai, žinai, nemėgsta tuščių kalbų. Jau sutemo, o tų barbarų vis dar nesimato, Tuo tarpu nuo pasienio atnešė žinią nelauktą - Kad barbarų pasaulyje daugiau nebeliko. Tai kaip pavyks išgyventi be barbarų; Jie buvo vienintelė mūsų išeitis.                           Vertimas -js-

Konstantinas Kavafis (1863-1933) - vienas didžiausių pasaulinės reikšmės 20 a. graikų poetų. Jį savo mokytoju vadino Josifas Brodskis ir V. Odenas¹⁾, Č. Milošas, E. Montale²⁾ ir L. Darelas³⁾. Tarptautinis pripažinimas atėjo net anksčiau, nei pačių graikų. Vaikystės ir jaunystės metus praleido Didžiojoje Britanijoje. Vėliau gyveno Aleksandrijoje, kuri buvo britų valdžioje (ir turėjo britų pilietybę, kurios jaunystėje atsisakė politiniais sumetimais). Jo amžininkai, vis dar romantikai ir simbolistai, jį išjuokė – už eilėraščio „barbarizaciją“ ir žodis „poetas“ jam buvo taikomas kaip keiksmažodis. Tik po Antrojo pasaulinio karo jis buvo „atrastas“ Graikijoje, o jo skepsis bei ironija tapo priimtinesni, nors šiek tiek žinomumo jau buvo gavęs 1903 m., kai rašytojas G. Ksenopulas⁴⁾ apie jį Atėnų žurnale paskelbė straipsnį „Poetas“.

E.V. Liuminė. Barbarai prie Romos

Paskelbė tik per 150 eilėraščių. Pagrindinės temos: likimas, tobulybės ir realybės priešprieša, menas ir politika. Kūrė tiek rimuotus, tiek ir nerimuotus eilėraščius, tačiau vengė netaisyklingų, laisvų, neturinčių aiškios struktūros kūrinių. Jo poezijai būdinga įžvalgi akis, skvarbi mintis ir intelektas. Vienas leitmotyvų – senų laikų ilgesys. Jis atspindėjo ne arabiškąją Aleksandriją, bet graikiškąją miesto kultūros pusę Aleksandro Makedoniečio ir jo pasekėjų laikais – seną pamirštą civilizaciją, už kurios ribų gyveno tik „barbarai“. Ir eilėraštyje „Barbarų belaukiant“ jis pavaizduoja arabų užkariautojų įtaką.

O į Aleksandriją Pirmojo pasaulinio karo metu su Raudonuoju Kryžiumi atvažiavo rašytojas E. Forsteris⁵⁾, tapęs nenuilstamu Kavafio poezijos propaguotoju Anglijoje. Jau 1919 m. buvo išspausdinti pirmieji vertimai ir E. Forsterio straipsnis.

„Barbarų belaukiant“ (parašytas 1898 m. ir pirmąkart paskelbtas 1904 m.), ko gero, vienas reikšmingiausių K. Kavafio eilėraščių. Taip savo romaną (1980; ekranizuotą 2020-ais) pavadino (ir būdingą Kavafio sarkazmą panaudojo) net ir 2003 m. Nobelio premijos laureatas Dž. Kudzė (John Maxwell Coetzee, g. 1940 m.). L. Brodskio pasaulinės poezijos vertimų tomas, išėjęs 2001 m., irgi pavadintas „Barbarų belaukiant“.

„Barbarų belaukiant“ yra dialogo formos; jame, kaip ir antikinėje tragedijoje, du puschoriai, dvi partijos, pakaitom eina klausimai ir atsakymai (ir tie, ir tie – 15-skiemeniai; vėliau ši forma pakeitė hegzametrą – pats K. Kavafis buvo labai atidus jam, kas jam asocijavosi su graikų liaudies dainomis). Tačiau originale klausimus užduoda vienu matu, o atsako kitu (to nepastebima vertime), kas turi papildomą prasminį krūvį. Nors eilėraštyje tarsi kalbama apie antikos saulėlydį, tačiau mintyse gali kilti mintys apie Konstantinopolio („Romos imperijos“, Bizantijos – kuri oficialiai ir vadinosi „Romos imperija“) žlugimą.

---

¹⁾ Vistenas Hju Odenas (Wystan Hugh Auden, 1907-1973) – anglų kilmės amerikiečių poetas, į JAV persikėlęs 1939-ais. Kūrė intelektualios lyrikos žanre, paliesdamas tiek socialiai radikalias („1939-ųjų rugsėjo pirmoji“, 1939; „Achilo skydas“, 1952 ir kt.), tiek filosofines-religines temas („Dabartis“, 1944; „Horae Canonicae“ ciklas, 1949-55 ir kt.). Parašė apie 400 eilėraščių bei 4-ias ilgas poemas. Jo populiarumas labai išaugo, kai eilėraštis „Laidotuvių bliuzas“ buvo perskaitytas file „Keturios vestuvės ir vienerioslaidotuvės“ (1994).

²⁾ Eudženio Montalė (Eugenio Montale, 1896-1981) – italų poetas, prozininkas, vertėjas, kritikas, Nobelio premijos laureatas (1975). Parašė per 10 eilėraščių antologijų. Pagal jo eiles kompozitoriai kūrė muziką. Išvertė kelias prozos knygas. „Corriere della Sera“ laikraštyje skelbė straipsnius apie literatūrą, muziką ir meną. Vėlyvoji jo kūryba niūri ir ironiška („Satura“, 1971; „Diario del '71 e del '72“, 1973).

³⁾ Lorensas Darelis (Lawrence George Durrell, 1912-1990) – britų rašytojas, poetas, dramaturgas, gimęs Indijoje. Per karą 1941-ais pabėga į Egiptą, kur5 palieka 1945-ais. Žinomiausias „Aleksandrijos kvartetu“ (1957-60), kurio pirmos trys dalys tuos pačius įvykius pateikia iš trijų skirtingų perspektyvų, o ketvirtoji – įvykius po 6 m. Vėliau parašė dar du stambius ciklus: „Afroditės maištas“ (1968-70) ir „Avinjono kvintetas“ (1974-85).

⁴⁾ Grigorijus Ksenopulosas (Gregorios Xenopoulos, 1867-1951) – graikų prozininkas, dramaturgas ir žurnalistas, kartu su kitais įkūręs Graikijos literatorių draugiją. Buvo žurnalo „Vaikų edukacija“ vyr. redaktoriumi (1896-1948) ir pagrindiniu autoriumi. Taip pat 1927 m. įsteigė ir redagavo iki šiol tebeleidžiamą „Nea Estia“ žurnalą. Buvo labai produktyviu rašytoju, parašiusiu apie 80 romanų ir gausybę apsakymų; laikomas „miesto romano“ pradininku. Pagrindinė jo tema – meilė (Erotas), dažniausiai tarp skirtingų klasių asmenų. Iš jų žymesnieji „Margarita Stefa“ (1893), „Karas“ (1914), o labiausiai ambicingu darbu tapo trilogija „Turčiai ir vargšai“ (1919), „Sąžiningi ir apgavikai“ (1921) ir „Sėkmės lydimi ir nevykėliai“ (1924).

⁵⁾ Edvardas Forsteris (Edward Morgan Forster, 1879-1970) – anglų rašytojas, kuriam labiausiai rūpėjo įvairių socialinių grupių nesugebėjimas suprasti vieni kitus. Daugiausia rašė tik iki 35 m. amžiaus. 1914 m. kaip Raudonojo kryžiaus atstovas, ieškantis be žinios prapuolusių karių, lankėsi Egipte, kur susitiko ir susidraugavo su K. Kavafiu. Geriausiai žinomas romanais „Kambarys su vaizdu“ (1908), „Howards End“ (1910), „Kelionė į Indiją“ (1924) ir kt. Anti-utopija „Mašina sustojo“ (1909) apie labai išaugusią po žeme gyvenančių žmonių priklausomybę nuo technikos: jie beveik visą laiką praleidžia savo kambaryje spaudinėdami daugybę mygtukų. Mašina žmonėms patiekia viską, per ją jie kalbasi, ji baudžia už nusižengimus ir t.t. Kūrinyje nuspėjami tolimi skrydžiai, Internetas, videokonferencijos, socialiniai tinklai ir pan.

Papildomi skaitiniai:
Lietus su saule
Alegorija  „Kutai“
Kęstutis Plankas. Eilėraščiai
A. Zalatorienė. Skinu dienas
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Jonas Kuzmickis. Mano žodžiai --
Wong Yoon Wah. Kinų piktografija
A. De Saint-Exupery. Mažasis princas
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Vienuolyno kapelionas apie gaidį ir vištą
E.Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
L.Vangelis. Nežinomas susitikimas
S. Barančakas. Vertėjo manifestas
Arūno Strauniaus eilių rinkinys
Yvas Bonfua. Dieviški vardai
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Via est vita; Užmaršties upė
Tukaramas. Gimęs šudra
U.Eco. Fuko švytuoklė
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Filosofijos svetainė
Poetinės vizijos
Vartiklis