Vytautas Skripka
* * * Ir liūdesys iš lėto mirė tavo sieloj ir buvo tuštuma arti ir tarsi dieviškas absurdas keli auksiniai debesys sustojo viršum miško perenakt graži naktis kartojo šaltas vėjas ir suvartytos sūkuriais nei koks šopenas žolės rudeninės * * * tai buvo didelė šventovė su skulptūrom angelų baltų bet dievas ėjo kvepiančiais miškais tylėjimu savuoju jis užpildė horizontą jo esatis paženklino kalvas artojo lauką upės vingį o nuo anos šventovės pere lygumas lyg kaulai kankinių iš paukščio skrydžio regimas prie sustatytų viens prie kito puslankiu namų artėjo kelias: gamtos užuovėjoj mažytėj kaimo bažnytėlėj meldėsi sodiečiai * * * juk ir aš galėčiau pakilti nuo stalo palikęs vieną ir liūdną tave (kokie žali šiais metais siaudžiantys mūsų miškai atsišlieję į tyrą dangaus horizontą) bete ūmai vėl prisimenu koks negeras buvau ir kiek daug man atleido tylintis dievas štai sėdžiu šalia tavęs baubiančio tarytum galvijas koksai senovines liaudies dainas šalia tavęs mažų mažiausiai dešimt dienų neskalbtais marškiniais šėtoniškai nešvariom panagėm ir nuo kūdikystės nepraustu veidu
Eduardas Mieželaitis. Tapsmas
Anglickis Stasīs. Poezija žemaitiškai
W. Szymborska. Eilėraščiai...
Bronius Mackevičius. Purienos ir kt.
Tukaramas. Gimęs šudra
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis