Eduardas Mieželaitis. Tapsmas

*


iš mano šėmo plauko
obels šaka išaugo
pražydo baltu žiedu – 
turbūt todėl ir giedu
pavasarį – neįtari
kad pavirtau į vyturį


*

tarp Scilės ir Charibdės – tarp žiemos
ir pavasario – tarp balto speigo
ir bundančios nedrąsiai žalumos
vis balansuoju laukdamas to laiko
kada ir šerkšno ir obels žiedai
sutaps čia kaip darbai ir pažadai


*

jei būčiau bitė pasinerčiau
į balto žiedo ornamentą
papuošusį šios vyno gardžio
obels kamieną lyg ramentą
kurį ir imu į ranką
kai sielai pasiremti reikia


*

o kaip įsižeidė aukšta padangė,
kai žemė metė priekaištą ir kai
susiraukė net saulė – nusižvengė
perkūno plakami audros žirgai
kol ginčas vyks tarp žemės ir dangaus
jos dulkės viso ko atsiragaus


*

ir vis dėlto šviesa kaip lelija
balta – ir akys krypsta tik į ją

Papildomi skaitiniai:
Poetinės vizijos
Jonas Jakštas. Laisvė
Jonas Šiožinys. Eilės
Marcelijus Martinaitis. Agonija
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
J. Vaičiūnaitė. Mėlynoji paukštė
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
V.P. Bložė. Azartas ir kt.
Vis tiek ateis pavasaris...
Tukaramas. Gimęs šudra
Sofija Maidanskaja. Eilės
Aleksio Churgino eilės
L. Gutauskas. Betliejus
Skaitiniai
Vartiklis