Eduardas Mieželaitis. Tapsmas

*Eduardas Mieželaitis
iš mano šėmo plauko obels šaka išaugo pražydo baltu žiedu – turbūt todėl ir giedu pavasarį – neįtari kad pavirtau į vyturį * tarp Scilės ir Charibdės – tarp žiemos ir pavasario – tarp balto speigo ir bundančios nedrąsiai žalumos vis balansuoju laukdamas to laiko kada ir šerkšno ir obels žiedai sutaps čia kaip darbai ir pažadai * jei būčiau bitė pasinerčiau į balto žiedo ornamentą papuošusį šios vyno gardžio obels kamieną lyg ramentą kurį ir imu į ranką kai sielai pasiremti reikia * o kaip įsižeidė aukšta padangė, kai žemė metė priekaištą ir kai susiraukė net saulė – nusižvengė perkūno plakami audros žirgai kol ginčas vyks tarp žemės ir dangaus jos dulkės viso ko atsiragaus * ir vis dėlto šviesa kaip lelija balta – ir akys krypsta tik į ją

Papildomi skaitiniai:
Poetinės vizijos
Jonas Jakštas. Laisvė
Jonas Šiožinys. Eilės
Marcelijus Martinaitis. Agonija
Jorge Luis Borges. Liaupsė tamsai
Pirmasis Nobelio premijos laureatas
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
J. Vaičiūnaitė. Mėlynoji paukštė
Kinijos poezija: Sun Jui. Vėjas
V.P. Bložė. Azartas ir kt.
Vis tiek ateis pavasaris...
Tukaramas. Gimęs šudra
Sofija Maidanskaja. Eilės
Aleksio Churgino eilės
L. Gutauskas. Betliejus
Skaitiniai
Vartiklis