Viduramžių žydų filosofija. Kabala.

Kiekviena kabalos aptariama koncepcija susijusi su 10 sefirų: KaHaB (Keter, Hochma, Bina), HaGaT (Hesed, Gevura, Tifferet), NHYM (Netzah, Hod, Yesod, Malchut) bei išvestinėmis iš jų savokomis.
Taip pat yra 4 pažinimo kategorijos: materija, materijos forma, abstrakti forma, esmė.

Naujokas turi įsisavinti keletą taisyklių, kaip teisingai aiškintis kabalos mokymą. Pirmiausia – tai 3 apribojimai, kurių privalu laikytis.

Pirmasis apribojimas. Kabala visai nesirūpina sefirų esme ar jų abstrakčia forma. Kadangi forma yra materijos nešėja, ji aptaria, ar ji apima sefirų formą ar materiją.

Visa, kas egzistuoja dieviškoje tikrovėje, susiję su sielų sukūrimu ir jų egzistencijos formomis, yra apibūdinama tokiomis trimis būsenomis:
- Begalybės pasaulis;
- Atzilut pasaulis;
- Trijų pasaulių: Beria, Yetzira ir Assiya (BYA).

Antrasis apribojimas. Kabala nagrinėja tik BYA pasaulius ir nieko daugiau. Ji paliečia begalybės ir Atzilut pasaulių tik tiek, kiek BYA gauna iš jų. Kiekviename BYA pasauliuose yra po 3 aspektus:
- 10 sefirų, kurių šviesa spindi kiekviename pasaulyje;
- Žmonių sielos;
- Tikrovės dalis žemiau sielų.

Trečiasis apribojimas. Nors kabala aiškina kiekvieno pasaulio kiekvieną minutę, tačiau pagrindinį dėmesį sutelkia į sielas tuose pasauliuose. Visi kiti aspektai aptariami tiek, kiek tai būtina sielų supratimui.

Tai trys pagrindiniai momentai, kuriuos reikia nuolat atminti aiškinantis kabalą.

XIII a. religinėje žydų filosofijoje atsirado mistinė kryptis, kurios netenkino nei aristoteliškas racionalizmas, nuo religijos nuplėšęs paslapties skraistę, nei tradicinis talmudizmas, apipynęs viską smulkmeniškomis apeigomis ir formaliais dogmų aiškinimais.

Kartu su Maimonido racionalizmu tarp Ispanijos ir Prancūzijos žydų plito ir ezoterinis teosofinis kabalos mokslas, kad protu negalima suprasti pasaulio sandaros, o tuo labiau - amtgamtinio pasaulio, kad žmogus turi pasikliauti vaizduote, jausmais, intuicija.

XIII a. pradžioje kabalistika, kaip "išrinktųjų" mokslas, neturėjo rašytinių tekstų ir plito tik žodžiu. Jis rėmėsi antikinės graikų - žydų mistikos idėjomis, daugiausia Filono Aleksandriečio emanacijos idėja, nors aiškių kontūrų dar neturėjo.

Sefiros, emanacijos keliu atsiradusios iš dievo (pirmoji iš dievo, antroji iš pirmosios ir t.t.) ir panašios į jį, bet skirtingos nuo jo savo esme, yra išsidėsčiusios pagal hierarchiją ir kiekviena atlieka savo funkciją. Jos veikia atskirų žmonių gyvenimą ir pačios yra veikiamos žmonių poelgių ir minčių. Maldos metu žmogus paveikia tik vieną ar kitą sefirą, - kiekvienas maldos žodis sukeliąs jose tam tikrus virpesius. Pamaldaus ir dorovingo žmogaus siela po mirties kyla į amžinųjų dvasių viešpatiją, o nuodėmingo - pereinanti į naujagimio kūną ir tol nepaliekanti žemiškosios būties, kol neapsivalanti nuo savo nuodėmių. Kuo ne rytietiškoji reinkarnacijos idėja?

Nuo XIII a. antros pusės atsirado ir rašytinė kabalistinė filosofija - tarp Ispanijos žydų plito slaptas Biblijos komentaras "Pašvaistė" ("Zogar"), kurį sudarė II a. judėjų rabino Simeono Ben Jochajaus ir kitų dvasininkų pamokslai, pokalbiai su tikinčiaisiais, mistinių regėjimų bei apreiškimų aprašymai. Plito nuomonė, kad šios aramėjiškai parašytos rankraščiai buvę atrasti Palestinoje tūkstantį metų išgulėję paslėpti kalnų oloje.

Kabalistai tikėjo, kad bibliniuose siužetuose slypi giliausių pasaulio paslapčių aiškinimas. Pasaulį jie suprato kaip būties pakopų hierarchiją, kurioje skyrėsi šviesioji grynųjų dvasių bei kūrybinių jėgų ir tamsioji piktųjų dvasių , demonų, griaunančių jėgų viešpatijos. Žmonių pasaulis esąs tarp šių dviejų viešpatijų ir susijęs paslaptingomis gijomis. Toks aiškinimas yra paimtas iš neoplatonizmo ir nukreiptas prieš Aristotelį, t.y. racionalizmą.