Budizmas Kinijoje
Budizmas Kiniją pasiekė po Budos mirties praėjus keliems amžiams, kai konfucizmas ir daosizmas vyravo šalyje. Pradžioje nebuvo daug jo pasekėjų. Tačiau 2 a. jis kiek išplito dėka savo paprastumo ir kai kurių panašumų su daosizmu. Daugelio iškilių mokytojų atvykimas (kaip An Ših-Kao iš Partos ar Lokakšema iš Kušanos) tai skatino. Tuo metu iš pali ir sanskrito į kinų kalbą išversta kai kurie budizmo tekstai.
Han dinastijos žlugimas apie 220 m. sukėlė visuomenėje tam tikrą sumaištį, kuri truko apie 350 m. Budizmas vis labiau varžėsi su konfucizmu ir daosizmu. Mongolų kilmės Wei Kinijos valdovai ir kai kurie valdytojai pietuose (kaip Wu) rado budizme sąjungininką naujos tvarkos įvedimui. Tad 6 a. Kinijoje jau buvo tūkstančiai vienuolynų ir milijonai budistų.
Tuo metu išsikristalizavo dvi kryptys: Viena jų rėmėsi filosofiniais ir mistiniais budizmo aspektais, o kita Kinijos kaimo folkloru ir prietarais. Taip pat metu į Kiniją atvyko daug mokytojų - kaip Dharmarakša (3 a.) ir Kuradživa (4 a.), išvertę į kinų kalbą nemažai budizmo tekstų. O ir pačioje Kinijoje atsirado iškilių mokytojų: Seng-Čao, Tao-Šeng ir Fah-sien.
6-10 a. Kiniją valdė Sui ir Tang dinastijos, kurios globojo budizmą, todėl jis labai išplito. Tačiau tuo pat metu prasidėjo ir jo išsigimimo procesas. Nemažai Kinijos vienuolynų užsiėmė komercine veikla (žemės ūkiu, prekyba, pinigų skolinimu ir kt.) ir apleido dvasinius dalykus. Taip pat atsirado naujų budizmo mokyklų, kurių kiekviena rėmėsi tais pačiais budistiniais raštais. Kai kurios jų persikėlė į kaimynines šalis (Korėją ir Japoniją), kur tapo dominuojančiomis religijomis.
Budizmo nuopuolis prasidėjo valdant Kinijos imperatoriui Wu-Tsung (841-847). Jis įsakė sugriauti visus budistų vienuolynus ir sugražinti vienuolius į pasaulietinį gyvenimą. Tai, nors ir nesunaikino budizmo, tačiau sukrėtė jo pagrindus. O nuo 11 a. Kinijoje vėl kilo susidomėjimas konfucizmu ir tradicinėmis religijomis. Kilo ir brahmanizmo populiarumas, agresyviai veržėsi islamas. Tai įtakojo "lengvesnių" budizmo formų atsiradimų, pvz., Pu-Tai, Besijuokiančio Budos.
1280 m. atėjusi į valdžią Yuan dinastija patvirtino lamaizmą kaip valstybinę religiją. Tai buvo tibetietiška budizmo atmaina, adaptavusi vadžrajana budizmą iš rytų Indijos. Jie tikėjo Maitrėjos atėjimu ir naujos tvarkos pasaulyje įsigalėjimu. Tos mokyklos praktikavo kovų menus, tokius kaip kungfu.
Didžiausią smūgį Kinijos budizmui sudavė komunistinis režimas, kuris uždraudė bet kokias garbinimo formas ir uždarė vienuolynus. Budizmas liko kaip praeities reliktas ir neaišku, po kiek laiko jis vėl atsigaus.
Kinijos budizmo mokyklos
1. Vinaya (Lu-tsung)
Jos mokymas koncentruojasi apie vienuolynų discipliną (Vinaya) ir aiškina, ką vienuoliai turi daryti ir nedaryti remiantis Vinaya Pitaka. Sakosi, kad ją 7 a. įkūrė Tao-hsuan.2. Realistinė (Ču-še)
Kildinama iš Abhidhamma Koša iš Vasubhandu (319-396), Pešavare gyvenusio vienuolio, pradžioje buvojusio Sarvasthivadin ir besilaikiusio tradicinio Budos tikėjimo. Vėliau jos idėjas perėmė idealistinė mokykla.3. Trijų veikalų mokykla (San-lun)
Ji remiasi Indijos vienuolio Nagardžuna (žinomo dėl Sunyavada arba Absoliučios tuštumos teorijos) Madhyamika sutromis. Jo požiūris buvo artimas upanišadų ne-savasties idėjai ir advaitos ir nedualistinių induizmo mokyklų doktrinoms. Jo idėjas į Kiniją atnešė Kumaradživa, išversdamas sutras, vėliau komentuotas Čih-Tsang (549-623), kuris aiškino, kad metafizines tiesas galima suvokti tik paneigiant dalykus dėl proto ribotumo suvokiant transcendentinę tikrovę. Ši mokykla taipogi sėmėsi įkvėpimo iš Aryadeva "Šata šastra" (Šimto raštų rinkinio). Iškilus Idealistinei mokyklai, ji sunyko. Vėliau, 7 a., ją atgaivino Indijos vienuolis Suryaprbhasa.4. Idealistinė (Fa-hsiang)
Ji įsikūrė laikydamasi Vasubhandu Yogačara mokyklos principų, perteiktų "Vimsatika Karika" (20 sakinių knyga). Ją išpopuliarino Hsuang-Tsang (596-664), vykęs rinkti į Indiją originalių budizmo tekstų. Aplinkiniu keliu pasiekęs Nalanda mokyklą rytų Indijoje, ten mokėsi Yogačara pas Silabhadra. Vėliau kelis metus praleido karaliaus Haršavardhana rūmuose. Tada, po sunkios kelionės, grįžo į Kiniją, atsigabendamas 650 budistinių tekstų ir keletą Budos relikvijų. Likusį gyvenimą praleido versdamas tekstus ir skleisdamas Vasubhandu mokymą. Jo dėka Idealistinė mokykla tapo populiariausia Kinijoje.5. Mantros arba Tantrinė mokykla (Mi-tsung arba Čen-yen)
Tai kiniška tantriškojo budizmo atmaina, klestėjusi Kinijoje apie 100 m., pradedant Subhakarasimha (637-735) atvykimu. Jo vystymuisi įtaką darė ir Vadžrabodhi (670-741), įtraukęs mandalos koncepciją, bei Amoghavadžra, kuris, kaip sakoma, į tantriškąjį budizmą įšventino tris T'ang imperatorius. Ši mokykla pasižymi magijos naudojimu, giesmėmis, mandalų piešimu, burtais ir slaptų ritualų naudojimu. Vėliau ją pakeitė lamaizmas.6. Avatamsaka arba Gėlių papuošimo mokykla
Klestėjo apie 200 m., pradedant 7 a. Ji patraukė garsiosios imperatorienės Wu (690-705) dėmesį. Ji rėmėsi Avatamsaka sutra. Jos pasekėjai laikė, kad toje sutroje perteikiamas sudėtingiausias Budos mokymas, nesuvokiamas paprastiems tikintiesiems. Sutra perteikė kosminį pasaulio vaizdą, susidedantį iš dviejų pagrindinių principų, li ir ših, kurie panašūs į induizmo Purušos (dvasinio pasaulio) ir Prakriti (fizinio pasaulio) koncepcijas vėliau perimtas tantriškųjų mokyklų. Ji taip pat teigė kiekvienu ir visais kosminės tikrovės aspektus, perteikiamus jėgų sąryšiais ir balansu, pabrėžiant vieno visame ir viso viename tiesą.Mokyklą įkūrė Tu-šun, kurio Avatamsaka komentarai, "Hačiek Kuan" (Dharmadhatu kontempliavimas), sudarė jai pagrindą. Jo įpėdiniais buvo keturi patriarchai Čihyen (602-668), Fa-tsang (nenustatytas tikslus laikmetis), Čiangling (738-838) ir Tsung-mi (780-841).
7. T'ien-t'ai arba Baltojo lotoso
Kaip ir Avatamsaka mokykla, ji rėmėsi sudėtingiausiu Budos mokymu, tačiau turėjo labiau išvystytą kosminės realybės požiūrį. Ją įkūrė Čih-I (538-597), gyvenęs Čekiang provincijoje remdamasis "Saddharma-pundarika sutra", jo laikytą visų tiesų indu. Anot jo, Tiesa turi tris aspektus. Vienas jų, tuštuma arna niekas, nepažintasis arba ne-savastis, apie kurį negalima pasakyti nieko, išskyrus neigimą. Kitame gale buvo laikinumas, kuris iš tikro buvo niekis, tačiau galėjo laikinai pasireikšti per mūsų jutimus, kaip tam tikra iliuzija. Trečiasis lygis, "vidurys" (bet nebūtinai viduryje), "skirtumas" (bet nebūtinai besiskiriantis), - suvienijantis tuos pirmus du ir pateikianti juos kaip Aukščiausiąją tiesą. Mokykla pabrėžė koncentravimąsi ir vidinę įžvalgą (čih ir kuan). Siekiant suvokti daiktų laikinumą ir Budos sąmonės pasiekimą. 9 a. Japonijoje išpopuliarėjo kaip Tendai.8. Tyrosios žemės (Čing t'u)
Ją įkūrė Hui-yuan (334-416), pradžioje buvęs daosistu. Ji rėmėsi Mahayana mokykla ir tikėjimu bodhisatvomis, aukščiausiomis būtybėmis, sekančiomis poo Budos ir vos per žingsnį nuo išsilaisvinimo, tačiau atidėjusias išsilaisvinimą vandan kitų. Mokykla garbino Amitabha ir sieko jo palankumo, nes asmuo negali išsilaisvinti vien savo pastangomis (džiriki), o tik su kitų pagalba (tariki). Buvo praktikuojamas O-mi-to-fo vardo (Amitabha kiniško varianto) giedojimas. Mokykla rėmėsi Mažesniąja ir Didesniąja Sukhavati-vyuha sutromis. Mokykla palaipsniui išplito Korėjoje ir Japonijoje.9. Dhyana (Č'an)
Ši populiariausia Kinijoje budizmo mokykla vėliau išpopuliarėjo Japonijoje Zen budizmo pavadinimu. Į Kiniją ji atejo kartu su vienuoliu Bodhidharma apie 520 m. Mokykla atmetė mokymąsi iš knygų kaip nušvitimo pagrindą, paliko nuošalyje visas kančios ir išsigelbėjimo sąvokas ir pasikliovė kasdieninias reikalais, paprastu mąstymu ir įprastiniu gyvenimu. Nušvitimas, pagal ją, nusileidžia kaip netikėtas pažinimo pasislinkimas, kylantis dėl savaiminio pasikeitimo mąstymo eigoje uždangos nukritimas po daugelio metų laukimo ir nuolatinio ruošimosi. Mokslinės studijos gali tik sutrukdyti to valkčio nukritimui. Tačiau čan mokytojai skatino įšventintuosius studijuoti svarbiausius čan tekstus, tokius, kaip Lankavatara sutra, Vimalakritinirdesa, Vadžrachedika sutras ir kelis kitus tčan tekstus, kaip tolimesniam dalykų prigimties suvokimo pasirengimui."Čan" yra iškraipyta sanskrito "dhyana" (sutelktos meditacijos arba kontempliacijos) versija. Čan mokykloje dhyana yra svarbus aspektas, leidžiantis pasiekti vidinę ramybę ir či energijos sukaupimą. Tačiau čan budizmas dar labiau vertino nesuvaržytą ir išsilaisvinusį mąstymą, kuris neprisiriša prie nieko, lydi gyvenimą nieko nesiekdamas. Taigi čan labai stipriai neakcentavo meditacijos (skirtingai nuo japonų Zen budizmo), o pabrėždavo Budos minties suradimą kasdieniniuose darbuose ir pokalbiuose apie kasdienį gyvenimą.
7 a. čan budizmas patyrė skilimą, kai susiformavo dvi besivaržančios mokyklos: pietinę, kuriai vadovavo Hui-neng ir šiaurinę, kuriai vadovavo Šenhsiu (ši laikui bėgant išnyko). Pietinė vėliau išsiskaidė į penkis Namus ir septynias subsektas, kuriu dvi išliko iki mūsų laikų: Lin-či (jap. Rinzai) ir Tsao-tung (jap. Soto).
Čan budizmas padarė stiprią įtaką Kinijos pasaulėžiūrai. Čan menas garsėjo Kinijoje savo spontaniškumu ir išraiškos paprastumu. Tačiau kartu su budizmo nuopuoliu, čan budizmas irgi pasitraukė į nuošalius vienuolynus ir palaipsniui neteko savo patrauklumo.
Kitos nuorodos:
Buddha ir budizmas
Kas yra budizmas?
Šin budizmas
Vidurio kelias
Baltasis kelias
Slaptoji doktrina
Buvęs uždaras Tibetas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kas yra reinkarnacija?
8 proto lavinimo stulpeliai
Trys budistinės ontologijos
Bodhičita - kario kelias
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kas yra reinkarnacija?
Katmandu Jurgos akimis
Senoji Indijos istorija
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Budizmo įtaka Vakarams senaisiais laikais
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Protocivilizacija: Tibeto paslaptis
Laužai Himalajų papėdėje
Budizmas ir nemirtingumas
Kagju budizmas
Vartiklis