Tomas iš Splito. Salonos ir Splito arkivyskupų istorija. Vartiklis

Kol vyko visi tie įvykiai ir karalienė tebebuvo Kliso pilyje, šį pasaulį paliko arkivyskupas Guncelas, daug metų sulaukęs senis, vadovavęs Splito bažnyčiai 22 metus¹⁾. < … >

Tuo metu Splito bažnyčios kapitulos ir dvasininkų buvo bendrai aptariamas pontifiko išrinkimo klausimas. Tada pasauliečių atkaklumo, o ypač Gargano pastangų, tiesa saikingų ir atsargių, dėka, Splito arkivyskupu buvo išrinktas to posto siekęs Stefanas, Zagrebo vyskupas, kuris tuo metu buvo Splite. Šis vyskupas turėjo daug aukso ir sidabro, turėjo daug brangių daiktų. < … > Grįžęs į Zagrebą, jis pasiuntė raštą Romos sostui, siekdamas patvirtinimo savo paskyrimui. Tačiau tuo metu po geros atminties popiežiaus Grigaliaus mirties tarp kardinolų kilo tokie nesutarimai, kad aukščiausio pontifiko pakeitimas tęsėsi dvejus metus²⁾. O todėl klausimas apie šio vyskupo išrinkimą visą tą laiką liko neišspręstas.

Kai reikalų dėl išrinkimo sutvarkymui ieškojo nuncijų į Popiežiaus kuriją, tai vargiai surado du, priėmusius tą naštą – Korėjos kanauninką Desa ir Dragą, Splito piliečio Sobakos anūką. Visiems pasirodė labai sunku ir rizikinga vykti į Galiją, nes popiežius Inocentas tuo metu buvo Lione ir vykstantiems ten pakeliui grėsė dideli pavojai dėl nesutarimų tarp bažnyčios ir imperatoriaus Fridricho²⁾.

Išsiruošę į kelionę minėti nuncijai su dideliu atsargumu kirto Lombardiją. Galiausiai atvykę į vietą ir vykdydami jiems patikėtus pasiuntinių įpareigojimus, jie beveik metus buvo užsiėmė reikalų tvarkymu. Kadangi buvo pavojinga ir brangu pakartotinai siųsti pasiuntinius tuo pačiu reikalu, rinkėjai, baimindamiesi, kad atsitiktinai tai, kas siūloma, nebūtų atmesta (o būtent taip ir nutiko), papildė savo rašte prie minėto, kad jei aukščiausiasis pontifikas nenorės patenkinti prašymo, tada tegu savo nuožiūra skiria kitą [asmenį] vadovauti Splito bažnyčiai su visais įgaliojimais, priklausančiais pontifikui. Taip ir nutiko; ir popiežius, nepatenkinęs minėto prašymo, pasiuntė jiems viena apulietį iš Benevento krašto miestelio, vadinamo Turris Cepia³⁾, kurio vardas buvo Rogerijus. O buvo jis klieriku, kardinolo Joano ir Toledo kapelionu, kurį dažnai savo reikalais siuntinėjo į Vengriją⁴⁾.

Tas Rogerijus buvo ten kaip kartas totorių antplūdžio metu, pateko į jų rankas, išbuvo pas juos beveik dvejus metus, apsimesdamas niekingu ir varganu vergu, ir vos išvengė mirties. Kai grįžo pas savo valdovą, tai pats kardinolas ėmėsi gana atkakliai kelti jį ir pasiekė, kad tasai išgarsėjo ir pateko į popiežiaus malonę.

Galų gale gavęs pašventinimą ir palijų, jis paliko kuriją ir, kirtęs Lombardiją, atvyko į Veneciją, kur trumpo sustojimo metu įsigijo būtinų daiktų. Išbuvęs beveik 20 m. Romos kurijoje, jis susitaupė nemažai pinigų. Iš ten išskubėjęs į kelią, jis vyko per Karintiją⁵⁾, o kai vyko per Akvilijos žemes, jį garbingai priėmė patriarchas Bertoldas⁶⁾, buvęs jam atidus, davė žmonių palydai visam šio diocezės keliui ir dosniai apmokėjo visas jo kelionės išlaidas iki pat Vengrijos karalystės sienų. Įžengęs į Panonijos žemes, jis atsidūrė Vengrijoje ir, prisistatęs į karaliaus Belos kuriją su rekomendaciniu Popiežiaus laišku, išdėstė visus klausimus apie savo paskyrimą Splito bažnyčios vadovavimui. Tačiau jo karališkajai didenybei nepatiko, kad reikalas buvo tvarkomas be jo, ir jis stipriai pyktelėjęs, kad tasai buvo paskirtas be jo žinios ir sutikimo. Tačiau nuslėpęs savo nuoskaudą ir susierzinimą, jis leido tam netrukdomai vykti į paskirtą arkivyskupavimo vietą.

Atvyko jis su 20 raitelių, kapelionais ir namų tvarkytojais; ir įeidamas į miestą antrosios Keturiasdešimtadienio savaitės sekmadienį⁶⁾ ir buvo džiaugsmingai sutiktas dvasininkijos ir žmonių.

Arkivyskupas Rogerijus pakankamai stengėsi ir materialinių gėrybių gausinimo srityje buvo gana energingas. Jis pradėjo remontuoti vyskupijos namus bei patalpas ir kruopščiai jas sutvarkyti. Jis pristatė viršutinius aukštus ir terasas, gana meistriškai padarytas iš rąstų ir sijų, kurios atrodė labiau pastatytos grožiui, o ne praktinių reikmių. Jis sutvarkė vyno rūsius, juose įrengęs naują būtiną įrangą. Prie Salonos upės pastatė malūnus, nusipirko žemės dirbimo padargų, įsigijo žirgų ir naminių galvijų. Tačiau kadangi savų lėšų visam tam neužteko, jis gana išvargino rinkliavomis daug bažnyčių ir vienuolynų. Ir bendrai, jis siekė gyventi pagarboje, įsigijo rinktinius namų rakandus, norėjo rengtis prabangiai ir rengti gausias puotas. Didesnę metų dalį leido namuose ir nenoriai rodėsi žmonėms, nebent tik lydint klierikų ir klientų miniai. Jis norėjo, kad ant stalas būtų gausus ir rinktinių valgių, ypač kai lankėsi svečiai. Į puotas paprastai kvietėsi įvairių miestų aukštuomenę ir rūpinosi, kad jie būtų gausiai pavaišinti. O kai jis išvykdavo apžiūrėti provincijos, tai visada stengėsi, kad jį lydėtų keli kanauninkai ir piliečiai.

Tuo metu karalius Konradas, buvusio imperatoriaus Fridricho sūnus⁹⁾, išžygiavęs iš Vokietijos, nuskubėjo užkariauti Sicilijos karalystės. Kai taikiai plaukė palei Dalmatijos pakrantę daugybe trierų, visur, kur panorėdavo sustoti, miestai surengdavo jam prabangų sutikimą ir visi rodė jam pagarbą kaip galingam karaliui¹⁰⁾.

Tačiau kadangi jo tėvas buvo pasmerktas popiežiaus Inocento Liono sobore, atimant kartu su visais įpėdiniais imperatoriaus titulą ir skirta anatema, tai kai tas karalius Konradas atvyko į Splito uostą, arkivyskupas Rogerijus, suprasdamas, kad tas norėtų užsukti į miestą, liepė užrakinti bažnyčias ir nutraukti visas pamaldas. O pats, skubiai palikęs miestą su arkidiakonuTomu ir keletu vyresniųjų, pasitraukė į užmiesčio dvarus ir ten pasilikovisą laiką, kol karalius buvo mieste. Tuo tarpu karalius, matydamas, kad arkivyskupas vengia susitikimo su juo, stipriai ant jo supyko, ir ypač todėl, kad gimęs jo karalystėje, jis čia buvo išaukštintas iki presulo padėties. O tuo tarpu Splito piliečiai jį noriai priėmė ir apgyvendino vyskupijos patalpose.

Apžiūrėdamas raštus, kuriuos ten rado dėžėse, jis kruopščiai ieškojo, ar kartais neras kokio nors dokumento, kurio pagrindu galėtų jį apkaltinti neištikimybe savo karaliui. Jis ir daug kitų grasinimų išsakė. Vienok, išbuvęs čia tik kelias dienas, su palankiu vėju išvyko į Apuliją. Ir arkivyskupas sugrįžo į savo postą.

²⁾ Popiežius Grigalius IX mirė 1241 m. rugpjūčio 22 d. Popiežiaus sostas atiteko Celestinui IV (spalio 25 d.). Mirus Celestinui tų pačių metų lapkričio mėn., naujasis popiežius Inocentas IV buvo išrinktas tik 1243 m. birželio 25 d.

Inocentas IV (Sinibaldo Fieschi, 1195-1254) – Romos popiežius (1243-1254). Išleido labai daug įstatymų – jų rinkinys „Penkių dekretalijų knygos“.
Tęsė Grigaliaus IX pradėtą kovą su Šventosios Romos imperatoriumi Frydrichu II, 1245 m. jį ekskomunikavo ir pašalino iš sosto. Po Frydricho II mirties kovojo su jo įpėdiniu Konradu IV.
Siuntė misijas į Mongoliją, nes suprato jos keliamą pavojų Europai. Rėmė Teutonų ordiną, ypač pasitikėjo pranciškonais ir dominikonais, kurie jo pavedimu 1243-1245 m. rengė kryžiaus žygius į Livoniją ir Prūsiją. 1243 m. užkariautoje Prūsijoje įsteigė 4 vyskupijas.
1244 m. liepos 15 d. nusiuntė savo pasveikinimus ir palaiminimą Lietuvos tikintiesiems. 1250 m. Milane priėmė LDK Mindaugo pasiuntinius. 1251 m. parašė 6 laiškus dėl Mindaugo krikšto ir įpareigojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą. 1254 m. įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.

³⁾ Liono soboro nutarimu 1245 m. liepos 17 d. imperatorius Fridrichas II Gogenštaufenas buvo atskirtas nuo Bažnyčios.

⁴⁾ Benevento - hercogystė, o vėliau kunigaikštystė pietų Italijoje, kurios centras Benevento miestas. Turris Cepia (Vatikano sąraše – Turris Cepit) O. Holder-Egeris tapatino su Torrecuso šalia Benevento.

⁵⁾ 1249 m. balandžio 30 d. laiške, adresuotame arkidiakonui Tomui ir Splito kapitulai, popiežius Inocentas IV pareiškia, kad neleis Splito kapitulos pasiūlytam Joanui užimti Splito arkivyskupo vietos, o Splito bažnyčios vadovu skiria kardinolo Joano iš Toledo kapelioną.

⁶⁾ Karintija - istorinė vietovė Centrinėje Europoje prie Dravos upės.

⁹⁾ Fridrichas II mirė 1250 m. gruodžio 19 d. Vokietijoje ir Italijoje jo įpėdiniu tapo sūnus Konradas (1250-1254). Nepaisant, kad buvo atskirtas nuo Bažnyčios ir prieš jį surengtas kryžiaus žygis, Fridricho padėtis buvo tvirta iki pat mirties ir jis susilaukė paramos daugelyje šalių.

¹⁰⁾ 1251 m. Konradas IV per Vičencą, Padują ir Friuksko markę pasiekė Istriją, iš kur išvyko į Apuliją, kurią pasiekė 1252 m. sausio mėn.

Konradas IV (1228-1254) - Švabijos hercogas (1235-54 m.), Šventosios Romos imperatorius (1237–54 m.), Sicilijos karalius (1250–54 m.) ir Jeruzalės karalius (1228–54 m.). Konradas buvo vienintelis Frydricho II ir jo antrosios žmonos Jeruzalės karalienės Jolandos Brienietės sūnus. Jo motina mirė gimdydama; iš jos Konradas paveldėjo teises į Jeruzalės sostą.
1252 m. pradžioje Konradas IV Italijoje pajungė Kapują, užėmė ir žiauriai nubaudė Neapolį ir įsitvirtino pusiasalio pietuose. Popiežius Inocentas IV formaliai jį apkaltino erezija ir atskyrė nuo bažnyčios.