|
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas Tai tęsinys - skaitykite šios apysakos pradžią 3. Aš, Mortas Irisas, Skraidančios Bazės Nr.13 Ruberoje konsulas-kapitonas, neapkenčiu karinės uniformos. Niekas tai nežalojo sielos ir kūno, kaip jinai. Su ja jaučiuos kaip išvarytasis, atskirtas nuo įprasto pasaulio. Jaučiuosi pakliuvęs sąvokų ir įsakymų, priešingų sveikam protui ir sveikai psichikai, valdžion. Uniforma fiziškai mane dusina, degina, oda jaučiu jos šiurkštumą ir pasiuvimo standartą. Tik vėlai vakare, apsivilkdamas pižamą, vėl atgaunu save, sugebėjimą mąstyti, abejoti, verkti ir juoktis. Naktimis skaitau mėgstamas knygas ne, tos knygos nepriklauso pasaulio šedevrams. Tai sentimentalūs romanai su ilgėliausiais aprašymais, pakylėtais veikėjų dialogais, idiliškomis scenomis ir laiminga pabaiga. Ir jokio kraujo, jokių ginklų, jokių žudynių, jokio karo. Daugiatomius leidinius skaitau iki paryčių. Miegu dieną krėsle, man užtenka nedaug: valandą pusiaudienį, valandą po pietų, valandą prieš vakarienę. Visi tai žino, - ne tai, ką veikiu naktimis, o tai, kad miegu dieną, - ir niekas tomis valandomis nedrįsta manęs trukdyti. Mano prisipažinimas nepaprastai nustebintų pavaldinius, o dar labiau aukštesnę vadovybę. Jie laiko
mane nemąstančiu automatu, sausu ir atsidavusiu tarnybai, pametusiu protą dėl Statuto ir karinės technikos.
Kažkaip perskaičiau istoriniame žurnale apie senų laikų maršalą, kuris visą gyvenimą vadovavo kavalerijos daliniams. Jo sūnui buvo tarsi kokia psichinė liga: jis nepakentė žirgų ir visko, kas su jais susiję, jį vimdė arklių kvapas ir vaizdas, pentinai ar bizūnas sukeldavo mėšlungį. Jei tokia stebuklinga liga būtų mano sūnui... Tačiau kiekvienas pasakojimas reikalauja tikslumo ir nuoseklumo, kaip ir karinė ataskaita. Todėl iš eilės ir tik faktus. Vedžiau anksti ir gana romantiškai merginą, kurią išgelbėjau iš ugnies, medicinos seselę iš ant minos užvažiavusio priešo transporterio su sužeistaisiais. Pradžioje Galia Imper gyveno mano padalinyje karo trofėjaus teisėmis, o po taikos sudarymo jau mano teisėtos žmonos teisėmis. Ji buvo bebaimė ir ištverminga, kaip berniūkštis, ir gyvenant klajoklišką kario gyvenimą geresnės gyvenimo palydovės ir negalėjai norėti. Mes labai troškome vaikų, tačiau supratome, kad tokia prabanga ne mums. Tiksliau, Galia taip nemanė, o aš pernelyg gerai prisiminiau savo vaikystę, kad sąmoningai u-kraučiau naštą nekaltai būtybei. Tada net mums buvo aišku, kad turi būti beprasmės mėsmalės pabaiga, ir Galia, po ilgų įkalbinėjimų ir ašarų, sutiko dar kiek palaukti. Mūsų valanda išmušė. Kai pamažu aprimo Paskutinio karo beprotybė ir buvo pasirašytas Taikos paktas dėl visuotinio nusiginklavimo ir valstybių armijų išformavimo, pagaliau galėjome įgyvendinti savo svajonę. Aš norėjau mergaitės, o Galia berniuko. Gimė berniukas. Tačiau nesijaučiau nuskriaustas - buvau nepakenčiamai, beviltiškai, įžeidžiančiai laimingas. Bijau, kad elgiausi ne taip, kaip pridera tėvui sūnus nuo pirmųjų dienų namuose pripažino tik motiną ir klausė tik jos, o mane priėmė tik kaip didelį ir visai nereikalingą žaislą. Civiliniai drabužiai visiškai atėmė mano sugebėjimus tvarkyti ir vadovauti. Iš visų įmanomų pareigų ir profesijų aš pasirinkau miesto parko sodininko pagalbininko, tiesa ne visai sąžiningu būdu pašalinęs varžovą mokslininką, bėgusį nuo mokslo. Už saldainių Marso smėlynai dėžutę mano konkurentas sutiko tapti mano viršininku, ir mes gyvenome su juo viena siela: jis keturis kartus jį dieną triauškino sausainį, o aš terliojausi su sodo mašinų govėda mokiau jas rausti, kasti, pjauti veją, tręšti, skinti gėles puokštėms ir komponuoti puokštes. Dovanojau puokštes praeiviams asmeniškai ir, žinoma, kiekvieną dieną visą glėbį parnešdavau namo. Kol sūnus buvo mažas, Galia rūpinosi juo, o kitkam nelikdavo laiko. Ji džiaugėsi gėlėmis ir meistriškai papuošdavo jomis namus. Tiesa, jau tada nusistebėdamas pastebėdavau, kad kai kurios jos puokštės labiau primindavo karinius darinius, o kambariuose vyrauja kariška tvarka. Pastebėjau ir tai, kad žaidžiant su sūnumi, jis vis dažniau verčia mane statyti, o pats griauna. Kokios smulkmenos! Buvau laimingas ir patenkintas viskuo ir naiviai maniau, kad visi aplinkui irgi laimingi ir patenkinti. Kai jaunasis Julas pradėjo lankyti mokyklą, Galia ėmė nuobodžiauti. Jai atsirado laiko apmąstymams, ir ji tuo pilnai pasinaudojo. Penki metai prabėgo tarsi sapnas. Atėjo laikas prabusti. Galia buvo pasiaukojančios ir valdingos prigimties. Antroji savybė ją skyrė nuo mano nerūpestingo požiūrio į visuomeninę padėtį. Jas, kaip paveldėjimo teisę turintis princas, kračiausi pareigos įsakinėti, nes 8-i7 kartų vyresniųjų vadų kraujas manyje išnaikino visą garbėtroškos atsargą. Galia, atvirkščiai, tik mano palapinėje išbandė aplinkinių priverstinio nuolankumo nuodus, besąlyginį jų paklusimą. Taikos dienomis ji neteko sosto, ji neturėjo profesijos ir darbo, taigi, jos visuomeninė padėtis buvo lygi nuliui. Ir dabar aš negalėjau jai būti skydu, jos vėliava aš nebuvau didvyriu, kurio garbe ji turėjo teisę dalytis. Buvau keistuoliu, miesto kazusu, vos ne miesto juokdariu, iš kurio atvirai pasišaipo kaimynai ir kuris neturi noro tuo pasipiktinti. Laimė baigėsi. Prasidėjo skandalai. Daugiadieniai, varginantys, ištampantys nervus, tarsi priešo apsiaustis. Ir svarbiausia Galios isterijos dažniausiai rasdavo Julo palaikymą. Gal mokykloje jam teko išgirsti juokelių mano adresu, gal mama jam buvo nenuginčijamu autoritetu, tačiau jo nebylus priekaištas mane žeidė labiau nei nerišli žmonos demagogija. Tada jau neskubėjau iš parko namo, stengiausi rasti užsiėmimų gėlių džiunglėse ir kartais ten užtrukdavau iki išnaktų, pasimesdamas ir užsimiršdamas puošnioje jaunoje minioje, tarp pusiau apšviestų veidų ir šypsenų niekam, tarp muzikos ir juoko, tarp nekaltų žaidimų ir triukšmingų atrakcionų. Tik kaip ir anksčiau nemėgau fejerverkų. Ta beprasmė ugnies šventė, kylančių raketų šnypštimas, parako ir degėsių kvapas veikė mane kaip raudonas skuduras bulių. O namie laukė tamsūs langai, kambariai, kuriuose apsimesdavo miegančiais, atšalus vakarienė, uždengta servetėle, ir mirtina, priešiška, prie grindų spaudžianti tyla. Taip truko tris su trupučiu metus. Kartą aš, neiškentęs, pasiūliau žmonai pačiai siekti tos aukštesnės padėties, dėl kurios ji biesino mane. Labai nuodugniai, mano požiūriu, išaiškinai jai, kad mano padėtis mane tenkina ir aš neketinu jos keisti. Abejotinas malonumas versti žmones daryti tai, ko jie nenori. Skirtingai nei įprasta, Galia mane išklausė iki galo, o tada ramiai pasakė: Taip Galia Iris vėl tapo Galia Imper, o sūnus perėmė jos mergautinę pavardę. Jie išbraukė save iš mano gyvenimo, ir aš ilgam praradau jų pėdsaką. Tačiau nebuvau miręs. Būčiau tikriausiai išprotėjęs, nei ne mano viršininkas su savo neišsenkamo pomėgiu sausainiams Marso smėlynai. Priėmiau jį į savo ištuštėjusius namus. Tėvai man nepadoriai perleido savo teises. Ilgomis žiemos naktimis, kai tuščias parkas užverstas sniegu, o šaltis bando braižyti oranžerijų stiklus, jam skaičiau sentimentalius romanus, ir mudu abu ašarojome per nelaimingo veikėjo,kurį užklupo pūga beribėje stepėje, monologą. Ne, jis nebuvo didis žmogus, mano gerasis tinginys su atlėpusiomis ausimis, amžinai paraudusiomis, kaip gaidžio skiauterė. Jis taip ir liko sodininku, tačiau dabar užsiiminėja ne gėlėmis, o obuoliais. Prieš metus jis man į Ruberą atsiuntė siuntinį jo selekcijos obuolių. Savo veislę jis pavadino Mort Irisas. Obuoliai buvo nuostabūs. Neišvaizdūs, stora odele, tačiau visu labai minkštas ir skanus. Man pasirodė, kad skoniu jie primena trapius sausainius... Taip ir gyvenau, sustingęs savo liūdesy ir dalindamasis berniukui skirtu dėmesiu su vyriškiu, svetimu man, tačiau artimu dvasia. Iki tos akimirkos, kai žiniasklaidos organai nepradėjo linksniuoti klausimo apie galimą užpuolimą iš šalies bei būtinybę sukurti tarptautinę armiją gynybai. Spėju, kad tą klausimą dirbtinai pūtė kadriniai kariškiai, taikos metais likę be užsiėmimo. Jų netenkino nauja, mažiau nei kukli jų padėtis. Bent jau tomis dienomis mane netikėtai aplankė buvęs bendražygis, darbavusis kažkokiame sandėlyje. Jis ilgai dalinosi prisiminimais apie gerus senus laikus, tada perėjo prie Giliojo kosmoso ir ten slypinčių siaubų. Pokalbį palaikiau nenoriai geri seni laikai man, patyrusiam penkis sužeidimus ir tris konfūzijas, buvo ne tokie ir geri, kosmosas su savo angelais ir demonais mažai traukė. Tačiau kai mano pažįstamas užsiminė pakilimą iš pelenų ir keiksnojamus žmonių pasižymėjimus, aš suklusau. Kolega, pamalonintas dėmesio, gan miglotai man papasakojo apie ištisą pogrindinę buvusių karininkų organizaciją ir aiškiai kvietė prisijungti prie jos. Žinodamas nuostabų kariškių sugebėjimą matyti ne tai, kas yra, o tai, ko norisi, spėju, kad pogrindinė organizacija egzistavo tuščioje buvusio pulkininko makaulėje, tačiau kas liečia gynybos armijos idėjos gynėjus, tai tarp jų aš girdėjau daug pažįstamų vardų. Tikėjausi tame chore išgirsti Galios balsą ir neapsirikau: su jos pavarde pasirodė dvi triukšmingi straipsniai Moterys reikalauja apgynimo bei Žodis nuotakoms, kur su žiauriu moteriškos logikos nenuoseklumu į vieną krūvą buvo suplakama naivumas ir šaltas apskaičiavimas, įsitikinimas ir įrodymų nebuvimas. Pabandžiau per redakciją gauti jos adresą, tačiau visi trys mano laiškai liko be atsako. Būtų buvę logiška, jei būčiau tapęs aktyvių pacifistų nariu. Tačiau civilis kostiumas iš manęs atėmė ir tą galimybę vengiau gausių mitingų, varžiausi kalbėti televizijoje, baidžiausi spausdinto žodžio. Tik sengiausi išauginti daugiau gėlių ir dar dosniau jas dovanojau. Tačiau gėlės nepadėjo. Paktas apie ŽGA (Žvaigždžių gynybinė armija buvo priimtas. Netrukus gatvėse pasirodė kariškiai. Dabar jie turėjo naują uniformą, naujus laipsnius ir naują statutą. Visa kita liko kaip anksčiau. Vėl išgyvenau krizę, ir gilesnę nei pirmoji. Mano mielas draugas niekuo negalėjo man padėti jis nežinojo, kas tai masinė mirtis ir kuo kvepia apkasai po mūšio. Jis iš solidarumo padarė didžiausią įmanomą auką atsisakė Marso smėlynų. Baigėsi visa tai tuo, kad gavau sūnaus laišką vienintelį gyvenime. Jis buvo parašytas slapta nuo motinos. Jį saugau kaip talismaną jis mane sutaikė su mūsų planeta, o kartu ir supriešino. Jame buvo išpažintis. Sūnus, pasirodo, visa širdimi gailėjosi manęs, mano sugriauto gyvenimo. Keistoje išpažintyje buvo visa motinos garbėtroška, tačiau buvo ir kažkas, vertęs Julą nuslėpti savo poelgį. Sūnus troško visagalakinio teisingumo ir visaplanetinio gėrio; gėris ir blogis tik Gėjoje gimę sąvokos ir tik Gėjai tinkamos. Vis tik jis troško, kad nedelsiant ir jėga tos sąvokos įsigalėtų visoje pasiekiamoje Visatoje, vėl užmiršdamas, kad gėris prievarta pats didžiausias blogis. Vieninteliu instrumentu tam tikslui jis laikė armiją. Aš negalėjau, neturėjau teisės nutylėti to suklydimo. Savo laiku komandavau tūkstantiems tokių atsidavusių jauniklių ir žinau, kokius blogus dalykus kartais padarydavo jų švarios rankos, kokias šlykštynes jie gynė tyromis savo širdimis. Man tebuvo vienas kovos būdas vėl apsivilkti mundurą. Tik munduras galėjo man suteikti tą galią, kuri iš vidaus išsprogdins spindinčią Statuto karaliją ir išgelbės mano berniuką. Taip atsidūriau Ruberoje toje pačioje Ruberoje, kurios pavadinimas taip dažnai šmėkščiojo laikraščių straipsniuose, kviečiančių sustiprinti gynybą. Armija ypatingas pasaulis, kuriame bejėgės įprastos normos ir metodai. Tačiau aš žinojau tą pasaulį tarsi savo biografiją, todėl veikiau tiksliai ir nesukeldamas įtarimų. Eiliniai manęs negalėjo pakęsti ir pravardžiavo Mortyra, jaunesnieji laipsniai stengėsi mane mėgdžioti, vyresnieji laipsniai pavydėjo ir bijojo, o aukščiausioji vadovybė buvo patenkinta. Ir laukiau sūnaus Ruberoje, būdamas tikras, kad mes neprasilenksime, ir jo sulaukiau. Tačiau apie tai vėliau. Iš visos asmeninės sudėties jaučiau tam tikrą simpatiją zistoriui Liberui. Jis traukė mane tvirtu ir lanksčiu kaulu tokį nesulenksi iškart. Armiją jis pažino taip pat gerai kaip ir aš, nebuvo prisitaikęs taikiems darbams, kaip ir aš, kovėsi su vėjo malūnų aukomis jam prieinamais būdais. Visas skirtumas buvo tame, kad tai jis darė dėl savęs, o aš dėl savo berniuko. Varu ar Kolas Liberas nujautė apie tą simpatiją: aš atidžiai jį stebėjau ir griežtai baudžiau už kiekvieną suklydimą, jo tonusą palaikiau kaip lenktynių žirgo botagu. Bazėje buvo dar vienas žmogus, kuriam aš vos neatsivėriau ir kuris man davė gerą tonuso palaikymo pamoką, kaip kad aš daviau zistoriui Liberui. Jis man pasirodė nepataisomu keistuoliu, įsimylėjusiu mokslą, tos retos rūšies mokslininku, kuris nepastebi, kaip apsirengęs kad tik po ranka būtų jo pamėgti žaisliukai. Aš nepatiklus ir todėl jam surengiau ne vieną griežtą egzaminą, kad galėčiau pasitikėti, Simas Bibiozas juos išlaikė puikiai. Netgi pradėjau galvoti, kad nesu iki galo teisus savo apaštališkame siekyje sulaužyti armiją iš vidaus, nes vadovaujant civiliams mokslo žmonėms ji galėtų pamažu prarasti savo griaunantįjį geluonį. Aš vis daugiau ir daugiau bazės valdymo funkcijų perleidau cid-biologui, kartu bandydamas su juo dvasiškai suartėti, nes man buvo labai reikalingas jei ir ne sąjungininkas, tai bent neutralas, kuriam galėčiau išsikalbėti sunkią minutę. Tačiau cid-biologas mano pakišas priiminėjo kiek greičiau, nei darytų žmogus, kuriuo jis apsimetinėjo. Tai man sukėlė įtarimą intuicija sakė, kad tai stambus žaidėjas, dalinantis sužymėtas kortas. Tačiau įrodymai nėra įrodymas juos galėjo sukelti sielos įtampa, smegenų pervargimu, apgyvendinant pasaulį grėsmingais fantomais. Reikėjo laiko, kad perkąstum ir nukenksmintum Bibiozą. Gaila, kad to nenutiko. Miuono 33-ioji privertė |Simą atsiskleisti anksčiau, nei aš pasiruošiau atakai. Ach toji miuono 33-ioji... Netrukus mudu abu aš ir Julas, sūnus ir tėvas- stosime prieš karinį tribunolą. Julas kad iššovė be
įsakymo, o aš už tai, kad nuslėpiau tą aplinkybę raporte. Tai Bibiozo rankų darbas, betikslis kerštas už
neaišku ką. Tribunole vargu ar kas rimtai mums gresia nusižengimas nedidelis, Statutas pažeistas tik
formaliai.
Mane neramina kitkas. Kaip Julas aplamai galėjo paspausti raudoną mygtuką? Net jei būčiau įsakęs kaip jis galėjo? Miuono 33-iosios įvykiai galutinai užrūstino mane, nutraukę paskutinę vilties giją. Kadaise, karų epochoje, kalbėjo, kad mokslas kariuomenės tarnyboje gėdingas ir labai pavojingas reiškinys. Viena miuono 33-iosios diena Ruberoje parodė, kad armija mokslo tarnyboje ne mažiau gėdingas ir pavojingas reiškinys. Armija gali diktuoti sąlygas, bet ji nepajėgi spręsti klausimus. Klausimus sprendžia gyvenimas, o ne mirtis. Man lnedaug lieka pridėti prie mano išpažinties. Jau niekas nepakeis to, kas įvyko. Tačiau Ruberoje atliko daugiau nei pusė Skraidančiųjų bazių, kurios neiškilo į orbitą po visuotino atsitraukimo signalo. Mes nežinome, kas nutiko joms. Turiu teisę tikėtis blogiausio varianto. Komisiją, tikrinusią padėtį Ruberoje, sudarė trys TKT nariai ir du ŽGA generolai. Jai vadovavo Senolių lygos kvart-sekretorius Sent Encelas. Mokslininkai daugiausia reikalų turėjo su Simu Bibiozu, o generolai su manimi. Generolai buvo patenkinti, SB-13 geroji senoji tvarka jiems įtiko, o nežymūs nusižengimai, tokie kaip slaptas Overo Kilio girtuokliavimas, tapo tuo neišvengiamu kritikos, be kurios buvo galima suabejoti tokio inspektavimo tikslingumu, objektu. Miuono 33-iosios ryte visi susirinkome mano darbo kajutėje, kad padarytume galutines išvadas. Encelas bendrais bruožais aprobavo Bibiozo darbą ir mano, kaip jis išsireiškė. viltį teikiantį kontaktą su cid-biologu. Tačiau ir jis, matyt, kažką pastebėjo, nes ilgai ir atkakliai kartojo, kad negalim eiti toliau nei veidrodžio sistema, ir nesiekti graudesnio kontakto su suprais. Ir jokiomis aplinkybėmis nenaudoti torpedos nulis. Taip jis ir pasakė jokiomis, nors to dar nežinodamas jau po dviejų valandų pats pažeis savo kategorišką nurodymą... Su Encelu sutikau su dideliu palengvėjimu ir pasirengimu, o generolai, nors kol kas ir tylėjo, tačiau aiškiai buvo kitokios nuomonės. Visai neseniai vienas jų skundėsi, kad neturime duomenų apie ultratorpedų efektyvumą ir kad tai trukdo jų darbą: jie negali paskaičiuoti, kiek torpedų prireiks, tarkim, vidutinio dydžio agresyvios aplinkos nuslopinimui. - Mums neleidžia prasisukti, Mortai, - kalbėjo generolas. Mums neduota patikimo ginklo. Neleidžia išbandyti tai, ką turime. Civiliai sentimentai... Klausiausi jo ir iš visų jėgų stengiausi nuvyti Kis-Tauros vaizdą, mano sapnų košmaro, slėnį, kuri po manęs liko pragaru. Tada aš, jaunutis ypatingos paskirties būrio karininkas, paspaudžiau kažkokio nulinio ginklo raudoną mygtuką iki šiol gerai nežinau, kas tai buvo... Sento Encelo nurodymus pertraukė Bibiozo skambutis iš Viršutinio denio ir mes tapome įvyksiančios tragedijos dalyviais. Mano aiškinimas autoritetingiems žmonėms apie tai, kas įvyko, pasirodys, matyt, vaikišku. Aš diletantas moksle. Tačiau aš geriau, nei bet kas kitas, žinau ir suprantu karo psichologiją. P jei laikysim suprą gyva karine mašina, tai ir jo psichologija turėtų būti atitinkama. Nespėliosi kaip tai ne mano reikalas suprai pasiekė visuotinės gerovės jėgų pusiausvyros, abipusio nepažeidžiamumo ir asmeninio nemirtingumo sąlygomis. Pradžioje viskas buvo gerai, o vėliau griausmavaldžiams pasidarė nuobodu: senųjų kovų d9mai kaitino jų sapnus. Jie vėl pabandė pliekti vienas kitą, tačiau naudos iš tokio užsiėmimo buvo nedaug Nepažeidžiamas ir nemirtingas kaimynas tai priimdavo kaip kvietimą maloniems prisiminimams, kaip nelauktą dovaną. Pamažu tarpusavio pasišaudymai tapo kažkuo panašiu į pasisveikinimą, pagarbos ir dėmesio ženklu, meilės išraiška. Į savo draugų šonus įsodindamas branduolinius užtaisus, išsilavinęs supras tarsi linkėjo jiems nepasiekiamos laimės mirties mūšyje. Taip, aukščiausia svajone, neįkainuojama gerove nemirtingam nuobodulio nukamuotam suprui buvo mirtis! Viso gyvenimo tikslu mirtis! Neronas, netekęs Kleopatros, kartu su ja prarado ir pavaldinių pagarbą. Jis patyrė pralaimėjimą, o į nugalėtą nuožmiojoje imperijoje negalėjo kito požiūrio nei panieka. Ir todėl Imperija pasmerktąjį priėmė tylėjimu. Neronas nepuolė pildamas iš visų ginklų, jis meldė atleidimo, meilė mirties ir suprato, kad niekas nepradės su juo kovos. Ir niekas neišgelbės iš gėdos. Jam beliko vienas kelias... Tačiau išsigelbėjimas atėjo. Mano tiesmukiška fantazija nepajėgi įsivaizduoti, kuo suprai laikė mūsų SB ar tai geraiišauklėtu vaiduokliu, ar tai išsigimusiu supriuku. Galiu tik tvirtinti, kad kai į beviltišką Nerono meldimą trinktelėjo atsakomoji salvė, mūsų hermetinė keptuvė pažemintam imperatoriui pasirodė puikiu angelu. Ir jis į ją nukreipė visą savo dėkingumo galią. Visi mes, mokslininkai ir profanai, išmintingi atbuline eiga. Būtų man tada, kapitono tiltelyje, atėjęs nušvitimas, aš, galbūt, būčiau veikęs kitaip. Bet ir abejotina. Juk aš ne supras, ir man nenusišypsojo galimybė tapti radioaktyviu debesėliu svetimoje planetoje. Ir greta manęs buvo mano berniukas, dėl kurio išgelbėjimo aš buvau pasirengęs užmiršti visus rašytus ir nerašytus dėsnius ir sutriuškini pusė Visatos, kad pagąsdinčiau kitą. Ir jei aš vis tik delsiau su įsakymu paleisti torpedą nulis, tai ne iš moralinių sumetimų, o todėl, kad dar nuo mokyklos suolo atsiminiau gamtos dėsnį apie veiksmą į kurį, anksčiau ar vėliau, bus atsakyta tokiu pat atoveiksmiu. Kai mirtinai sužeistas Neronas, trimituodamas iš laimės, virto ant šono, aš minutei išsijungiau. Manyje atgijo visos aštuonios šauniųjų žudikų kartos. Artilerija ir raketos pribaiginėjo suprą pagal visas karo meno taisykles, o aš buvau įkvėptasis to bjauraus koncerto dirigentu. Atsipeikėjau tik tada, kai iš violetinės miglos išniro daugybė suprų, apšaudančių mūsų Bazę. Mūšis buvo nelygus. Jei mes dar galėjome pasivaržyti ugnies galia su vienu ar dviem suprais, tai gynybos galimybėmis kiekvienas jų gerokai mus viršijo. O svarbiausia mes pralaiminėjome greičiu, nes konstruktoriai nenumatė poreikio sparčiam horizontaliam stoties judėjimui. Vertikalus pakilimas buvo negalimas suprai būtų iškart mus pavertę rėčiu per kelias sekundes. Trumpiau kalbant, po dešimties minučių suprai apsupo SB ratu, spausdami prie pat vandens paviršiaus ir šaudydami iš arti, tarsi pagirioti medžiotojai užvaikytą vilkioką. Aišku, stengiausi pasikviesti pagalbą. Ryšis buvo prastas, branduoliniai sprogimai smarkiai jonizavo orą. Radistui vis tik pavyko susisiekti su keliomis gretimomis bazėmis. Iš 8-os ir 15-os bazių nebuvo vaizdo, mums tik išrėkė, kad suprai sukilo ir kad velnio torpedos tik šliūkštelėjo alyvos į ugnį. SB-6, matyt, bandė pakilti į orbitą, tačiau buvo pamušta į mašinų skyrių: ten siautėjo ugnis, kapitonui ne mes rūpėjoom. SB-19 spėjo pakilti ir dabar buvo santykinai saugi, tačiau niekuo negalėjo mums padėti, nebent nuoširdžiais palinkėjimais kaip nors išsisukti. Pritariant Sentui Encelui ir likusiems Tarybos nariams ir vyraujant tyliam generolų neutralitetui, išsiunčiau avarinį signalą palikti planetą visoms SB. Buvo aišku, kad suprų imperijos kažkaip bendrauja, ir maištas tapo visuotiniu. Suprai ieško SB ir jas užpuola, reikalaudami mirties savo pavargusioms nuo beprasmio egzistavimo asmenybėms. O kiekviena SB teturėjo tik po vieną torpedą nulis. Ir dar nežinia, ar ji suveiks. O ir ne torpedose esmė buvo. Suprų sviediniai darė savo darbą. Technikai vos spėjo virinti plyšius šarvuose. Zenitininkai bandė sulaikyti kovinių galvučių spiečių lazerių vėduoklėmis, tačiau naudos iš to buvo nedaug. Glob-raketininkai bandė apakinti suprus tiesiu taikymu. Atakuojančios falangos kuriam laikui netekdavo prisitaikyto šaudymo, bet ir ugnies netaikant mums buvo per akis kad iškeptų savose sultyse. Bazė buvo pasmerkta. Bazė mirinėjo. Galėjau tik pratęsti agoniją, manevruodamas užsiveriančiame žiede taip, kad dalis ugnies virš mūsų galvų tektų patiems suprams. Pirmasis neatlaikė šeštasis denis. Sprogimas pažeidė įėjimo šliuzo duris, pažeisdamas stoties hermetiškumą. Automatika perdengė praėjimo tunelį, atskirdama mus nuo pažeistos zonos. Ekranuose matėme, kaip rusvo rūko kamuoliuose žūsta mūsų draugai. Beje, juos mirtis ištikdavo beveik akimirksniu dvylika su ketvirčiu sekundės pagal komandinio pulto chronometrą. Paskubomis žvilgtelėjau į Julą. Jis atsiplėšė nuo taikymo prietaiso ir įdėmiai žvelgė į lubas, tarsi atsisveikindamas su kažkuo kosmoso gilumoje. Su kuo? Gal motina, pasiuntusia jį į šį pragarą? O gal visais, kurie išgyvens šį pragarą? Mūsų žvilgsniai susidūrė. Julas nuraudo ir vėl palinko prie taikiklio. Aš žvilgsnį nukreipiau į lubas, tarsi pirmąkart išvysdamas jo apvadus, veidrodiškai atkartojančius grindų apvadus. Į galvą atėjo mintis pavojinga idėja, tačiau rinktis iš ko nebuvo. Įsakiau nutraukti ugnį. 4. Aš, Julas Imperas, ŽGA Desanto karių jaunesnysis zistorius, norėčiau papasakoti daug ir apie daug ką, tačiau tai dabar jau neturi prasmės. Aš susitaikiau su Juna, Juna su manimi, Juna myli mane argi kas gali užtemdyti tą laimę, ar gali kas sutrukdytu mūsų artumui? Su džiaugsmu laukiu tribunolo aš tikiuosi, kad mane iš kariuomenės išvys anksčiau, nei baigsis pirmasis mano tarnybos laikotarpis. Man, tiesa, kažkiek gaila tėvo dėl mano kaltės jo karinė karjera padirs skaudų smūgį, o kitkam jis netinka. Tačiau tegu jau geriau jis pluša su savo gėlėmis, kaip anksčiau, nei mėgaujasi nebaudžiamumu ir priverstiniu paklusnumu pasibaisėtinu Mortyros pavidalu, kurį man teko pažinti SB-13. Jis tiek sušiurkštėjo ir atbuko toje šarvuotoje keptuvėje, kad manęs iškart ir nepažino manęs, kai atskridau į Ruberą. Aš jo irgi nepažinau nuo vaikystės man liko prisiminimas apie aukštą liesą vyrą, panašų į plaukiojantį stiebą, atitrūkusią nuo savo laivo. Stiebas kvepėjo rožėmis ir žole, jo delnai buvo šilti, platūs ir pasimetę, tarsi akli kačiukai. Veido beveik neprisiminiau jis buvo pernelyg aukštai, o ir ypatingai nedomino. Skraidančioje bazėje pirmiausia išvydau veidą išdžiūvusį mumijos veidą, kuriame sustingo nepasitenkinimo grimasa. Tai buvo valdžios bruožai, be emocijų ir troškimų, Statuto bruožai, kartu su kaukole iškalti iš vientiso akmens luito. Ir akys nebuvo gyvos, akmeninės, tarsi paradinių akmeninių biustų. - Žiūrėk virš galvos, - pašnibždėjo man Kolas Liberas. Nuo jo žvilgsnio maistas sugenda. Bent tris dienas turėsi nuo stabligės kankintis... Tačiau aš negalėjau atsiplėšti nuo Morto Iriso, kaip žvirblis nuo sėlinančio katino. Jei Ruberoje būčiau sutikęs antrą Julą Imperą, ir tai būčiau mažiau nustebęs. Mama apie tėvą visada kalbėjo niekinamai, vadino jį degeneratu, mėme ir bailiu. Mano vaikiški pastebėjimai tarytum tai patvirtino jis bijojo motinos, ant kurios net aš parėkaudavau, bijojo fejerverkų, kurių nebijo netgi kūdikiai, krūpčiojo nuo videotelefono skambučių, negalėjo gerti pomidorų sulčių, nes jos jam buvo panašios į kraują. Ir netgi išmesdavo savo puokštes, jei į jas įsimaišydavo ugninis gvazdikas ar aguona. Jis bijojo kačių, šunų, vorų, tarakonų, tačiau jautė keistą simpatiją pelėms. Ir šitas minkštakūnis, nenusisekėlis liesas žmogutis Ruberoje, kur nėra kitos spalvos išskyrus kraujo spalvą, kur nėra kitų gyvūnų, o tik visą naikinantys suprai; Ruberoje jis karine uniforma, jis mano vadas, mano smegenys ir mano likimas, mano saugotojas ir valdovas. Pirmąją naktį SB praleidau bausmių skyriuje: apmąstęs buvau priverstas pripažinti, kad blogai pažinau tėvą. Apie mūsų giminystę niekas nenutuokė, mūsų pavardės buvo skirtingos, o Mortas net nepasivardino užkalbinti mane. Matyt, jis iš savo širdies išrovė ne tik Galią, bet ir mane. Paprasčiau buvo įsiprašyti į kitą bazę, tačiau tam reikėjo pateikti bent kokius argumentus. Argumentų neturėjau. Aš taip pat nenorėjau atskleisti savo giminystės su Mortyra man buvo gėda. Keikiau likimą. Nusviedusį mane į Ruberą. Keikiau save ir visus, kas mane padarė tokiu, tačiau nuo mano prakeiksmų niekas nesikeitė. Tik Kolas Liberas pradėjo svaidyti visokiausio plauko patyčias ir siūlė kreiptis pagalbos pas daktarą Simą Bibiozą. Draugystė su Kolu neužsimezgė. Jis buvo savaip garbingas ir jautrus, jam nebijodamas galėjai viską patikėti, tačiau nebuvo iš tų žmonių, kuriems malonu patikėti slapčiausius savo dalykus. Liberas skeptikas, jis laimingas, kadangi sąmoningai savo poreikius susiaurino iki kažkokio beveik augalo lygio minimumo. Tą minimumą jis surasdavo visur, kur jį benumesdavo likimas, ir todėl visur jam buvo patogu ir gerai. Pykti ant jo išsišokimų buvo beprasmiška, tačiau su juo sutikti reiškė - išduoti save. O štai su tėvu aš neišsiaiškinau. Labai jau jis keistas, neteisingas, kažkoks nepagaunamas. Aš jau sakiau, kad vaikystėje neįstengiau įžvelgti jo veido jis man atrodė neįtikėtinai aukštu. Dabar aš pats galva aukštesnis už Mortą, tačiau tikrojo jo veido ir dabar neįžvelgiau. Kartais man atrodė, tarsi vaikystėje, kad jis man per aukštas ir mane drasko sąžinės kančios. Kartais man atrodo, kad Mortas neturi veido, kad valdžios kaukė ir yra jo tikroji esmė ir tada neapkęsdavau tėvo. Pirmąkart po Ruberos mudu susitikome ŽGA Aukščiausios valdybos stikliniame aštuonbriaunyje. Mus į ten iškvietė dėl Bibiozo pranešimo. Kolas Liberas labai slapta man pasakė, kad cid-biologas dėl visko, kas įvyko, kaltina Mortyrą, ruošiasi jam surengti lengvą slogą ir siūlo sudalyvauti neoficialiame raporte. Ir vis tik, nepaisant gero požiūrio į Bibiozą ir gana vėsaus į Mortą, tokį poelgį laikiau niekšišku. Juk būtent Mortas išgelbėjo SB nuo neišvengiamos žūties. Kolas išklausė mane, gūžtelėjo pečiais ir mestelėjo, nueidamas, savo įprasta maniera: Keista Pasirodo Gėjoje dar išauga normalūs vaikinai Ir štai mes sėdėjome vieni didelėje tuščioje salėje, kuri turėjo daugybę įvairiaspalvių durų, prie kiekvienos iš kurių vedė jos spalvos kiliminis takelis. Konsulas-kapitonas Mortas Irisas rūkė. Mano tėvas, kiek įstengiu prisiminti, negalėdavo pakęsti tabako jis nustelbdavo gėlių kvapą. - Ar tebegyveni su motina? Nei pasisveikinimo, nei emocijų susitikimo proga, kurios būtų natūralios po tiek išsiskyrimo metų, ne, ramus balsas, akmeniniai bruožai, kojos ištiestos po stalu, kad nesusiglamžytų kelnių kantas. - Ne, gyvenu atskirai.
Laukiau ir baiminausi klausimo kodėl?, nes tada tektų papasakoti apie Juną ir mūsų išsiskyrimą su
motina, tačiau Mortas paklausė kitko: Aš iš pradžių net nesupratau, apie ką jis paklausė, tačiau supratęs atsakiau sąžiningai: Aš nutylėjau. Ir ką galėjau atsakyti? Jis vis tiek būtų nesupratęs. Elektroninis diagnozatorius gali tiksliai nustatyti ligą, tačiau nesugeba jos išgydyti vietoje širdies jis turi komutatorių. Taip, tačiau būtent Mortas išgelbėjo SB. - Jie tave bandys įbauginti, tačiau nebijok. Laikykis tvirtai. Aiškink, kad tau pasigirdo. Ir nefilosofuok. Jiems reikia atpirkimo ožio. Tačiau jie neturi už ko užsikabinti... Jis kalbėjo taip, tarsi tarp mūsų ir tų, už šarvuotų durų, būtų bedugnė praraja. Jis, kareiva, pravarde Mortyra, ištarė jie taip, kaip taria nešvankų keiksmažodį. Kas gi tu, tėve? Aš vėl dusau iš neapykantos ir pasibjaurėjimo šaulio krėslu, ir vėl koncentriniai taikiklio apskritimai gulė ant raudona puta aptaškytų suprų kūnų, iš vėl pirštai spaudė gaiduką. Aš vėl girdėjau prislopintą riksmą: Šeštasis denis... Šliuzas... Oras... ir mačiau, kaip spąstuose blaškėsi žmonės sidabrinės spalvos Žvaigždžių desantininkų kombinezonais, kaip griebdavosi jie sau už gerklės, griūdavo, raitėsi ir sustingdavo, o tada jų kūnai nenatūraliai išsipūsdavo ir sprogdavo, išmesdami juodo kraujo fontanus. Per tas dvylika su ketvirčiu sekundės aš miriau, atgimiau ir nugyvenau ilgą gyvenimą iki žilų plaukų. Pirmąkart save pamačiau tarsi iš šalies ir buvau sukrėstas tokiu savo pasitikėjimu ir egoizmu, savo naiviu pranašumo požiūriu ir primityviu garbės troškimu. Norėjau, kaip įprasta, prisiekti pasitaisyti kuo galima greičiau ir čia pat save pertraukdavau tai vėl savanaudiška, pernelyg savanaudiška, kai mūsų visų, ir manęs tame tarpe, laukia šeštojo denio lemtis. Man pasirodė, kad jau trūksta oro, panorau vemti, išsigandęs atsigręžiau į Kolą tas kažką žiaumojo atsilošęs į krėslo atlošą. Tai buvo taip kvaila ir siaubinga baisiau nei uždusimas kad isteriškai sukikenau. Kolas perbraukė rankove per lūpas. - Nesiparink... Nesuspėjau... Nespėjau papusryčiauti. Nuo pat ryto neturiu apetito. Pričiupau sumuštinį, o čia... Juk negali prapulti geras daiktas... O ir mirti sočiam maloniau... Jis manęs niekuo nekaltino, gudrusis gerasis Kolas, tačiau jo žodžius priėmiau kaip antausį. Juk tai aš už viską kaltas buvau, aš užmušiau suprą ir išprovokavau jų ataką; norėjau kuo geriau, o išėjo blogiau bet juk aš nežinojau.... Pirmąkart pasigailėjau, kad nėra dievo ir atpildo žaibų nedelsiant, pažvelgiau į lubas, slapta tikėdamasis,
kad baudžianti ugnis vis tik egzistuoja ir ji mane pavers pelenais. Ir susidūriau su akimis, milžiniškas, su
mėlynais ratilais aplink. tai buvo Morto akys. Ir jose man pasivaideno panieka. Vėl puoliau prie taikiklio,
tačiau Morto komanda aplenkė šūvį: Ant tiltelio tarp mokslininkų ir generolų kilo nedidelė sumaištis. Daktaras Bibiozas sugriebė tėvą` už rankos, tačiau tasai jį nusikratė, - tarsi didelį riebų vorą. - Visi dešiniojo borto kalibrai į povandeninį taikinį, tiesiai, kryptis minus 90o! Visi
kairiojo borto kalibrai į į taikinį ore, tiesiai, kryptis plius 90o! Tą beprotišką įsakymo įvykdė tik todėl, kad jau niekas nesusigaudė tarp pavojaus sirenų,
besilankstančių pertvarų girgždėjimo, kompresorių švilpimo ir nepaliaujamų smūgių į pusiau sumaigytos
bazės šarvuotą korpusą. Koks povandeninis taikinys? Koks oro taikinys? Suprai buvo aplink, mirtis gniaužė
kilpą, tačiau ginklai paklusniai nusigręžė nuo jos, beprasmiškai nukreipti į tuščia orą ir tuščią gelmę.
- Dėmesio! Visai asmeninei komandai visomis priemonės prisitvirtinti! Dabar nulėksime aukštyn kojomis! Laikykitės vaikinai! Beveik pamušta SB ir išprotėjęs jos vadas! Argi taip Proto misiją vaizdavo reklaminiai ŽGA plakatai? Ten sidabriniai pusdieviai naikino pasibaisėtinas pabaisas, kirto plėšrius mirtį nešančius miškus, degino šliaužiančias smirdinčias žoles ir išvalyta, išdezinfekuota, nukenksminta, nuplauta ir sušukuota Gamta gulė prie visagalių Žvaigždžių desantininkų kojų. Visos tos pasakos melas. Melas patikliems jaunuoliams, tokiems, kaip aš! Jas sugalvojo tie, kuriuos epocha pasmerkė užmarščiai jie nenori būti užmiršti, jie sutinka mirti, tačiau su šlove ir pagarba suprai, suprai, negailestingi suprai! jie pigios romantikos prikiša galvas tiems, kurie nežino tikrosios gyvenimo kainos, jie jaunus žmones tempia paskui save, į savo neišvengiamą mirtį... Ir mano išprotėjęs tėvas vienas jų, ant jo sidabruoti melo žvynai, jis slapta laimingas ir parengė paskutines patyčias paklusniems savo pavaldiniams. - Visi kalibrai ugnis! Pasaulis šaudymo sektoriuje apsivertė aukštyn kojomis, aš pajutau, kad lekiu žemyn galva į šaltos baltos spalvos debesį tas skrydis truko ilgai, be galo ilgai, neįtikėtinas skrydis sustojusia širdimi ir krauju, be nuostabos ir baimės, tik kažkur iš širdies raizginio po visą kūną sklido nesuprantamas liūdesys, ir smegenyse, tarsi per tirštą miglą, lėkė valandos, metai, amžiai... Galbūt, jau miriau ir ištirpau protovito vandenyne, ir grįžau atgal į gyvenimą nemirtingu supru, ir dabar nešu jo naštą, nematydamas gyvenimo pabaigos ir nuo nieko nepriklausomas vien tik valandų, metų, šimtmečių šiurenimas. Atsipeikėjau vienas pirmųjų, tačiau rišliai mąstyti pradėjau vienas paskutinių. Vaizdas buvo ne silpnų nervų žmonėms. Visi, buvę Viršutiniame denyje, įvairiausiomis neįtikėtinomis pozomis stovėjo, sidėjo ir gulėjo ant lubų. Aš laikiausi apsikabinęs dvimetrinę liuminescencinę lempą. Kolas Liberas su nebaigtu kramtyti buterbrodu burnoje apčiupinėjo krėslą už nugaros. Bibiozas tarsi iš kapo prisikėlęs Mahometas pleveno po ventiliatoriaus tinkleliu. Sent Encelas ant pečių užsivertęs laikė savo gydytoją. Generolai stengėsi išlaikyti savo padėtį, sustingę tarsi po komandos ramiai, ir būtų išlaikę, jei nebūtų stovėję ant galvų. O pro apžvalgos ekranus, tarsi atvirus langus, spoksojo smalsios žvaigždės. Kolas Liberas susitvarkė su krėslu tasai liko kyboti ore įdėmiai apžvelgė padėtį ir prakalbo. Jo monologas prasidėjo šnabždesiu ir buvo vien iš rinktinių trumpų keiksmažodžių. Pamažu jo balsas stiprėjo, o keiksmai darėsi vis sudėtingesni ir tobulesni. O monologas baigėsi be jokio loginio ryšio riktelėjimu: Broliai, valio Mortyrai! Tegyvuoja Mortyra! Mortas Irisas nusišypsojo. Tiesiai man į veidą... Tik kitą dieną supratau, ką padarė tėvas tomis kritinėmis akimirkomis. Visos šiuolaikinės planetinės stotys, tame tarpe ir SB tipo, saugumo ir patikimo sumetimais dirba ANG (Autonominės nulinės gravitacijos) režimu. Toks režimas numato tris nepriklausomas gravitacines sistemas viena izoliuoja stotį nuo visų išorinių traukos jėgų, kita tarsi suriša gravitacine virve su reikiama planeta, trečia tempia į priešingą pusę, zenitą, Galaktikos centrą. Keičiant paskutinių dviejų jėgą, stotis gali sklandžiai ir saugiai įgulos atžvilgiu judėti vertikaliai. Taip mes ir plevenome virš Ruberos, taip ir tik taip galėjome pakilti į orbitą. Suprai mums tą kelią atkirto. Mūsų neapsaugotas dugnas su trapiomis gelbėjimosi antigrafų ataugomis jiems buvo paprastu taikiniu. Tačiau Mortas Irisas sugalvojo gudrybę: vienkartinės dešinio ir kairiojo bortų salvės vienu smūgiu apvertė mūsų puodą. Tai nutiko taip greitai, kad net pagarsėjusi suprų superreakcija buvo per lėta: kol skriejo jų sviediniai, dviejų gravitacinių sistemų trauka raute išrovė mus į orbitą... Aš ir vėl mąstau kas tu esi, tėve? Tas fantastinis pakilimas neįrašytas kariniame Statute arba edelveisų auginimo instrukcijoje. Reikėjo suprasti stoties funkcionavimo principus, prisiminti techninius parametrus ir fizikos formules, tiksliai įvertinti, akimirksniu sugretinti, pasitikėti intuicija vienu žodžiu, mąstyti plačiai, taip, kaip temąsto tik talentingi žmonės. Tai taip nepanašu į tave, š tai, ką darei iki šiol! Galbūt, tavo gyvenimas visai ne tavo, o pakišta atsitiktinumo, pirma pasitaikiusi svetimų pečių forma, o tavo tikrasis pašaukimas liko nepanaudotas? Aš nenoriu gyventi taip. Nenoriu nešioti svetimus drabužius. Man gaila motinos. Jai priklausau nepriklausomai nuo savo norų taip, kaip priklausau ir tau. Tačiau motina man suprantamesnė. Nežinau, koks tavo požiūris į ją dabar tikriausiai, neapkenti: savo, nutrūkusi meilė virsta neapykanta. Ji tavęs nemylėjo. Nemyli ji ir manęs, nors pasirengusi dėl vieno pano žodžio padaryti bet ką. Man atrodo, ji aplamai nepajėgi mylėti, ji gali tik priimti meilę ir todėl be kieno nors meilės, be patarnavimo, be šlovės ji ima džiūsti. Atskridau į Gėją per šventes, įsitikinęs, kad planetoje aš niekam nerūpiu. Motina paskambino vos peržengiau savo negyvenamo buto slenkstį. Ji atrodė ne vyresnė už Juną ar tai dėl hormonų kosmetikos kurso, ar dėl pasidarytos plastinės operacijos. Jos tonas buvo dalykiškas, o balsas skambėjo taip, tarsi tarp mūsų niekada nebūtų buvusios nesantaikos. - Ar nepavargai, Julai? Apkabinu tave. Gerai padarei, kad stojai į ŽGA. Tai vienintelis kelias šiuolaikiniam vaikinui, kuris nenori būti nususėliu. Paskaityk laikraščius. Visa Gėja kalba apie tave. Tu tikras didvyris, Julai... Žvelgiau į ją su nežymia ironija, tačiau ji nesiliovė tarškėjusi: Ji pakėlė nustebusias akis ir, išvydusi mano pašaipą, paskubomis dėbtelėjo kažkur į šalį aš supratau, kad įrašinėjamas pokalbis su sūnumi. - Iš kur tai ištraukei? jos balsas skambėjo jau natūraliau. Jei mane geriau prisimintum, nekalbėtum kvailysčių. Santuoka manęs netraukia. Dauguma vyrų yra tinginiai ir bailiai. O tai... Tai būtinybė. Paskutiniu metu aš blogai atrodau per teletestus ir laikraščiuose. Dabar mums teks dažnai būti kartu. Juk ti nenori, kad šalia tavęs puikuotųsi sudribusi baidyklė? Vargšė Galia! Prašovusi su didvyrio žmonos amplua, nukankinta nežinomumo, ji dabar bando atsigriebti didvyrio motinos vaidmeniu. - Atvyksiu pas tave, Julai? Man reikia su tavimi pasitarti, prisiminti kai kuriuos faktus, tapau užmarši.. Prisiminiau kažkur perskaitytą brošiūrą apie fotografavimo pro užtrauktas užuolaidas techniką ir
paskubom atsakiau: Galia, kaip visada, pervertino. Gėja turėjo savo naujienas ir savo problemas. Apie mane rašė tik vienas laikraštis ŽGA organas Sidabrinis feniksas, Informo spausdinimo įrenginys ant stalo išspjovė straipsnį su antrašte Jis užmušė suprą ir mano keturių metų senumo nuotrauka iš mamos archyvo. Iš nuotraukos žvelgė jaunas įmitęs jauniklis su kaprizingu siauru smakru. Negi tokiu buvau prieš keturis metus? Per Pilnametystės šventę mudu su Juna nusprendėme pabėgti nuo visų kažkur už miesto. Kelis kartus keitėm maršrutą, kad suklaidintume visus, daugiausia įsivaizduojamus, persekiotojus. Jau buvo gili naktis, pustamsės ir nykios metro salės į mūsų žingsnius atsiliepdavo dusliu šnabždesiu. Išsikvietę cito-ekspresą, ilgai nesiryžome įeiti į jo kabiną, panašią į gyvsidabrio lašą. Jis mus nutrenkė už šimto kilometrų nuo namų, į aukštikalnę, pilną nematomų nakties judesių ir šiltą nuo dieną įšildyto akmens. Mes ilgai kažkur ėjom, užkliūdami už šaknų ir riedulių, ir Juna vis labiau glaudėsi prie mano šono ir vis dažniau dairėsi į šalis. Žmonių nebuvimas ją gniuždė. Išėjome prie skardžio, išryškėjusio silpnai švytinčiame danguje, ir prisėdome ant jo atbrailos, apsikabinę, tiesiog ant šiltos žemės. Junos galva savo svoriu sukaustė petį. Mes nesibučiavome. Tiesiog mūsų lūpos buvo greta ir kvėpavo vienu ritmu, ir tai buvo saldžiau už bet kokį bučinį. Ji prakalbo, ir mano lūpos paklusniai judėjo kartu: Aš nesupratau ir atsakiau, pasipūsdamas: Ji atitraukė lūpas ir ilgai tylėjo. - Man liūdna, Julai. Kartais atrodo, kad mes svetimi... Naktis staiga pratrūko ulbesiu, krebždėjimu, brazdėjimu, staugimu, kriuksėjimu. Svetimi! švokštė ir zvimbė iš visų pusių. - Svetimi! Svetimi! Aš uždengiau Juną savimi, pagriebiau kažkokį šakalį ir įjungiau žibintuvėlį. Jo spindulys iš tamsos išplėšė samanotą riedulį, o ant jo kvatojančius Sitą ir Mo;ą, mūsų geriausius draugus. Aplink ėmė šokti dešimtys žibintuvėlių ir mes atsidūrėme bendraklasių rate pasirodo, kad visi mūsiškiai poromis pabėgo iš baliaus ieškodami nuošalios vietos ir net nesusitarę pateko būtent čia. Mes atėjome jau paskutiniai, ir mūsų pokalbį atidžiai išklausė visa klasė. Ir dabar besijuokiantis ratelis erzino mus ir šaipėsi virš skardžio. - Aš iššluosiu Visatą kometomis! ūbavo Kiras.
Žingtelėjau link Sito ir stumtelėjau jį į krūtinę. Tačiau Sitas buvo tvirtas vaikinas, jis net nesusvyravo. Ir
nesiliovė kvailioti: Juma, pradžioje sumišusi iki ašarų, pamažu atsigavo ir ėmė kvatoti kartu su visais. Aš palaikiau tai
išdavyste ir pasakiau jai tai. Ji atsakė: Kvailuti! ir toliau juokėsi, šokčiojo ir erzino pati save. Ir dar
padidino nuoskaudą, laikydama Molą ir Saną už rankų: Taip susibariau su Juna, be kurios mano gyvenimas tik laiko švaistymas. Viską papasakojau motinai ir jinai karštai mane palaikė, pavadindama mano draugus slaptais priešais ir pavydžiais bukagalviais. Tačiau ypač užsipuolė Juną, apipildama tokiais epitetais kaip priskretusi landūnė, niekšinga intrigantė bei beširdė begėdė, kol nepriverčiau ją nutilti. Jau anksčiau pastebėjau, kad Galia organiškai nepakenčia Junos, kiekvieną jos poelgį traktuodama kaip gerai apgalvotą diversiją... Visi mano bandymai atkurti objektyvumą baigdavosi visu ašarų srautu tu pasirengęs mesti motiną dėl tos niekšingos mergiotės, kuriai tavęs visai nereikia... Dabar Galia džiūgavo jos prognozės pildėsi, ji visąlaik mane perspėjinėjo: ach, kokie nepatiklūs šiuolaikiniai jaunuoliai! - visa tai kiauri niekai, pati netiki, ką sakai. Tačiau padėk man, juk tu moteris ir geriau supranti moterišką
sielą. Juna kartais kalba nesuprantamus dalykus. Ji nori, kad visa Visata būtų joje, jos dalimi, o ji Visatos
dalimi. Tačiau ji nenori, kad aš nugalėčiau Visatą vardan jos, kaip kad nori tu tu tai dažnai kartojai mano
vaikystėje. Juna nori kažko kita. Ko ji nori? Taip palikau motiną... Žinoma, nėjau miegoti. Išmetęs Sidabrinį feniksą į šiukšlių vamzdį, sėdėjau prie lango, kai suskambo durų skambutis. Nuėjau į prieškambarį nelinkstančiomis kojomis ir kambaryje jutau keistą garsą taip laukuose zvimbia aukštos įtampos laidai. Tik vienas žmogus galėjo ateiti pas mane nekviestas, tačiau niekuo nenusipelniau jo atėjimo. Atidariau duris būdamas tikras, kad man vaidenasi ilgai lauktas skambutis, ir pasirengęs pravirkti iš nuoskaudos. Už durų stovėjo Juna. Mes taip ir nespėjome nieko vienas kitam papasakoti neprisimenu nė vieno žodžio, man atrodo, kad
per visą vakarą taip niekas ir nebuvo pasakyta...
Tuščioje Aukščiausios valdybos salėje, po audiencijos pas kažkokį pilvotą valdininką, kuris visą savo
nesuprantamą pyktį išliejo ant konsulo-kapitono, o mane, didžiausią kaltininką, vadino tuo pačiu šauniausiu
vaikinu, Mortas Irisas pasakė: Tai pasakiau iš mandagumo, tačiau Juna tikrai apsidžiaugė Mortu. Tėvas jai patiko ir nuo tada jis dažnai lankosi pas mus. Jai esant jis tampa kažkokiu nepažįstamu, atviru ir maloniu. Man kartais atrodo, kad Juna apie jį žino daugiau nei aš, ir tai mane neramina. Galbūt, ji ir apie mane kai ką daugiau žino? Ką gera ar bloga? Ir iš kur? Juk ji mano amžininkė, mes kartu mokėmės ir kartu pažinom pasaulį. Kodėl ji apie žmones žino daugiau nei aš? Ruberą sapnuoju vis rečiau, ir jei ne būsimas tribunolas ir motinos skambučiai, būčiau ją visai užmiršęs. Vargšė Galia! Ji niekaip negali susitaikyti, kad didvyrio motinos amplua irgi ne jai. Matau ją tik videofone, ir to man visai pakanka. Dėl Ruberos dabar daug ginčijasi, tačiau man visi tie ginčai nemalonūs ir stengiuosi juose nedalyvauti. Kol kas tai pavyksta. Rubera blėsta mano atmintyje. Tačiau vakar nelauktai prabudau vidury nakties ir ilgai gulėjau atsimerkęs. Juna miega labai jautriai, tad stengiausi kvėpuoti į taktą su ja. Kodėl užmušiau suprą? Kodėl nesilioviau žiūrėti fejerverkų? 5 Iš manęs, Sento Encelo, tikrojo TKT nario, ketvirtojo asmens Senolių lygoje. 30-40-ies akademijų garbės nario, nuolatinio Komisijų dėl kontaktų konsultanto ir prezidento, visada tikisi kažkokių atskleidimų, kurie iškart išspręstų visus ginčus ir viską sudėliotų į vietas. Pradžioje man tai patiko, vėliau linksmino, o tada ėmė erzinti. Dabar įpratau ir susitaikiau su ta neįsisąmonintu gudrumu, išlaisvinančiu autoritetų gerbėją nuo savų apmąstymų svorio bei atsakomybių. O negi aš, Sentas Encelas, didžiausias autoritetas tarp autoritetų. Tiesiog paprastas senas žmogus, per savo gyvenimą pridaręs daugybę klaidų gerokai daugiau nei kas kitas, nes turėjau daugiau galimybių jas padaryti. Jaunystėje padarytus atradimus dabar pats sunkiai suprantu... juose viešpatauja jaunystės absoliutizmas, neigiančias senatvės teises nusiraminimui ir tuo pačiu įskaudinantis jos netvirtą pranašumą. Ir jei aš vis tik galiu kuo padėti žmonėms mokslo klausimais tai tik savo gyvenimišku, o ne moksliniu bagažu, nes nuo mokslo atsilikau tiksliai vienu gyvenimu tai sakau aš, Sentas Encelas, daugelio akademijų garbės narys, didžiausias autoritetas tarp autoritetų, ir aš sakau gryną tiesą. Ginčuose apie Ruberą, apie suprus girdžiu neišsakytą man skirtą klausimą. Juk viską mačiau savo akimis ir tiesiogiai prisidėjęs prie to, kas įvyko. Manęs klausia kas tokie suprai? ir galiu tik atsakyti: nežinau. Niekas iš mūsų nežino, kas yra suprai, ir vargu ar sužinos artimoje ateityje. Bent jau aš niekada nesužinosiu. Ir todėl norėčiau performuluoti neišvengiamą antrąjį klausimą. Reikia klausti ne apie suprų protingumą pirmiausia reiktų pagalvoti: ar mes elgiamės protingai Ruberoje? Į šį klausimą atsakysiu visu žmogaus, žinančio klaidų kainą, atvirumu: ne. Ne! Ir taip dėl mūsų neapgalvotumo, o ne dėl suprų neprotingumo ar netikėtų aplinkybių žuvo mūsų draugai, dėl mūsų bendros kaltės pusė Skraidančių bazių rado amžiną poilsį Raudonosios planetos protovito gelmėje. Kalbu apie bendrą kaltę ne tam, kad pasislėpčiau už svetimų nugarų. Esu pasirengęs atsakyti už tai, ką padariau, tačiau nesu judėjų sektos nariu, pasirengusiu nešti kryžių už svetimas nuodėmes. Aš kaltas už tai, kad pritariau Bibiozui. Cid-biologas nebuvo jaunas, tokie retai pasiekia žvaigždes danguje, tačiau pasiekę, už jų laikosi tvirtai. Mačiau, kaip jis skuba su išvadomis, aukoja eksperimento švarumą vardan jo tikėtino įtikimamumo, tačiau kas iš mūsų nesivijo amžinai nubėgančios jaunystės, vakarykščios drąsos, šmėkštelėjusios aiškios minties? Metai negailestingi, jie pernelyg greitai aukso kasyklas pakeičia pasiektais vario skatikais. Bibiozas skubėjo, o aš neturėjau tvirtumo jo už tai pasmerkti. Gali būti, veikė mano priklausomybė kastai: jis buvo mokslininkas ir man patiko, kad jis gali diktuoti salygas konsului-kapitonui Mortui-Irisui, kitos kastos žmogui, kuri nuo amžių vadovavo mokslininkams. Bet kuriuo atveju, buvau nuolankesnis Simui Bibiozui, nepuoselėdamas jokių vilčių dėl jo darbo. Universitete jis buvo gana vidutinis dėstytojas. Nemanau, kad greta buvęs protovitas jį paveikė tonizuojančiai. Visa Bibiozo nelaimė buvo jo neteisingoje pradinėje prielaidoje. Jis naudojosi sąvokų skale, kurią sudarė Gėjos gyventojai, ir kuri, aišku, aukščiausiu tašku laikė Gėjos gyventoją. Dar nematęs suprų ir nieko apie juos nežinojęs, jis nesvyruodamas juos priskyrė žemesniosioms būtybėms. Ir tuo remdamasis kūrė savo darbus. Tačiau Ruberoje tokia skalė beprasmė: suprai ir Gėjos gyventojai vienodai vieni kitų nesuprato. Bandžiau Bibiozui paaiškinti jo klaidą, tačiau jis, kaip dažnai būna siauros specializacijos specialistais, suprato mane klaidingai tiksliau sakant, visai nesuprato. Privalėjau nušalinti Bibiozą nuo darbo ir uždaryti galimą kontaktą. To nepadariau. Aš kaltas. Tačiau nejaučiu kaltės tame, kad leidau iššauti torpedą nulis. Pirmiausia, netikėjau jos veiksmingumu. Ji skirta šiltakraujai būtybei ir veikė emocinio superdopingo, iki mirtino lygio pagausindamas jausmus, principu. Tai, kad torpeda suveikė, - vienintelis rimtas mokslinis faktas, gautas per visą Ruberos eksploatacijos laiką. Jis kalba apie tai, kad suprai turi gana aukštą emocijų lygį ir, matyt, turtingą dvasinį gyvenimą - kokios šios emocijos ir kokio pobūdžio dvasinis gyvenimas jiems prieinami, galima tik spėlioti. Nerono mirtis parodė, kad biologinis suprų tonusas gana tolimas nuo degradacijos, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Man sakys, kad ŽGA naujo tipo armija, kad jos kitokie uždaviniai ir kitokia forma, kad aplamai tokių klausimų aptarinėjimas ne mano kompetencijoje, tačiau ir aš turiu teisę į baimę. Jūsų baimė neturi precedentų, o manoji turi. Jų daug, o naujausias Rubera. Nei konsulas-kapitonas, paprašęs leidimo šauti, nei trys TKT nariai, jų tarpe ir aš, davę tokį leidimą, nei zistoris Kolas Liberas, delsęs su tuo šūviu, nei jaunesnysis zistoris Julas Imperas, iššovęs be komandos, - nekalti. Kalti tie, kurie Žvaigždžių gynybos armijos būrį pasiuntė už šimtų parsekų nuo Gėjos, ekonomiškai pateisintam protovito naudojimui suteikę abejotiną karinio plėšimo prieskonį. Atpildo ilgai nereikėjo laukti. Mes patys sau atkeršijome už savo moralinių principų užmiršimą. Sunku būti protingu. Tačiau jei ryžomės dialogui su Visata, reikia būti protingais. Be tų sąlygotumų ir nutylėjimų, kuriuos sau leidžiame namie. Tik pasitikėję savo protui, galime pasitikėti svetimu protu; ir tik pasitikėjimo kalba nuskambės mūsų pirmasis Labas! Ir šis abipusis tobulėjimas bus svarbiausia jei ne vienintele kontakto nauda, kurios dar galime tikėtis. Reikia pažvelgti į akis šiai paprastai tiesai ir liautis puoselėti tuščias iliuzijas apie aukštesniuosius gelbėtojus, kurie mums ant aukso lėkštutės atneš techninę galią, neaprėpiamas dvasines jėgas bei ramią kareivio, už kurį galvoja tie, kuriems reikia, sąžinę. Viso to nebus ir negali būti. Mes turime gauti į nosį ir į jas gausime, kol neišmoksime vaikščioti tiesūs. Tačiau neturime gurinti savo nosių tam, kad išmoktume stovėti pagal komandą ramiai!. Neprivalome ir nestovėsime ramiai! laukdami leidimo būti laimingais ir laisvais. Mes protingi. Tikiu tuo kaip mokslininkas ir senas žmogus, per gyvenimą padaręs daug klaidų. Kas dėl kita jūs už mane žinote ne blogiau, nes nuo pranešimų su žodžiu Rubera kaista televizoriai ir informų imtuvai. Gėjos gyventojai niekaip negali sujungti dviejų žodžių Rubera ir niekada. Ir vis tik teks juos sujungti. Mums davė gerą kosminio mandagumo pamoką pasirodo, kad mums reikia būti gerai išauklėtais. Tarptautiniai kosmonautikos tarybai teko išbraukti Ruberą iš perspektyvių lankymų planų. Suprai atsisakė mus priimti. Mes blogai elgėmės. Artimiausiu metu nė vienas tankeris nepriartės prie Ruberos mums teks ieškoti kitų protovito šaltinių. Šio netekome ir su tuo tenka taikytis. Po ilgų debatų TKT buvo priversta pripažinti, kad šiandien Gėja neturi abipusio saugių ir produktyvių priemonių kontaktui su suprais. Nėra ir rimtų idėjų, kurias galėtume pabandyti realizuoti artimiausioje ateityje. O siūlymų buvo. Daug siūlymų. Įvairių. Pradedant specialiomis televizijos laidoms suprams, reabilituojančiais mus ir švelninančių agresyvią gyvų atomlaivių moralę. Ir baigiant planais apie visuotinį pasibjaurėtinų pabaisų sunaikinimą torpedomis nulis, kad galėtume be kliūčių pumpuoti protovitą į tankerių talpas. Pirmas pasiūlymas sukėlė visuotinį juoko protrūkį, antrasis nepraėjo tik todėl, kad kažkoks labai kruopštus jaunas vyriškis pateikė paskaičiavimus. Su tikimybe 30 prieš 1 jie rodė cheminių protovito savybių pasikeitimą po masinių žudynių prarandant jo naudingas savybes. O juk pirmojo pasiūlymo, kurį pateikė dešimtmetė mergaitė, naivume buvo daugiau prasmės ir atsakomingumo nei atavistiniame antrojo žiaurume... Beje, nesvarbu, kas pateikė tą pasiūlymą. Svarbu tai, kad mes dar neišmokome juoktis iš tokių dalykų. Geriausiu atveju, mes bandome įrodyti priešingą dalyką. Tai labai blogai, kai gerumo būtinybę reikia įrodinėti. Tai reiškia, kad nepasitikėjimo ir neapykantos tūkstantmečiai, padarę blogį beveik besąlyginiu refleksu, vis dar gyvi priešininkų kraujyje. Tačiau turi ateiti laikas, kai besąlyginiu refleksus taps gerumas, kai kvietimas blogam reikalui sukels visuotinį daugiatūkstantinės auditorijos kvatojimą ta diena taps pirmąją Proto epochos diena. Na štai, aš nukrypau į šalį ir nevalingai prabilau apie atsivėrimus, kurių laukė iš manęs. Atsistojau pranašo poza ir lengva širdimi išpranašavau geresnius laikus. Aš netgi viršijau įgaliojimus matavausi raudoną pasaulinio teisėjo, atskleidžiančio bendrapiliečių ydas, togą ir atrodo, kad tame reikale gerokai pasistūmėjau. Tai leido man pasigėrėti savimi, savo drąsa, savo principingumu ir erudicija, savo toliaregiškumu. Naivus pasikėlimas! Liūdnas aklumas vedančių paskui save, amžina bausmė tų, kurie gyvena savo galva! Visi mes gerai ir nuodugniai žinome, kaip nereikia daryti, tačiau niekas tikrai nežino, kaip reikia. Negaliu būti bešališku tragedijos Ruberoje teisėju, nes pats esu jos dalyviu. Mano klausa nėra visai nusilpusi ir dažnai už nugaros girdžiu: A, kolega Encelas, atrodo, išsikraustė iš proto. Tai irgi teismas, teismas skubus ir neteisingas. Mano protas šviesus kaip niekada, tačiau dabar matau ne tik aplinkinių drabužius, ne tik jų odą, suglebusią ar standžią, bet ir tai, kas po oda rausvi raumenų gūbriai, apipinti nervų ornamentu, kraujagyslių raizgalynas, jungiantis du gyvenimo polius 0 širdį ir smegenis... Jie neatskiriami kūne ta vienybė ir vadinasi Protu, kurį turime nešti į erdvę kaip didžiausią mūsų pasiekimą. Aš prisimenu tuos, su kuriais likimas mane suvedė SB-13 išbandymo valandą. Kiekvienas mūsų turėjo savo žvaigždę, ir kiekvienas gyveno savo planetoje, ir kiekvienas sukosi savąja gyvenimo orbita. Kiekvienas mūsų buvo tiek nutolęs nuo kito, kaip žvaigždės tarpusavyje, ir apie kitą žinojo ne geriau nei Kentauroi Alfos gyventoją. Tačiau pavojaus valandą vienišos žvaigždės staiga virto žvaigždynu. Ir neveltui mūsų didvyriu tapo tas, iš kurio buvo tikėtasi mažiausia konsulas-kapitonas Mortas Irisas. Nesiimu spręsti, kokios lavinos sukrėtė jo dvasią ir kokios ugnys įkaitino kraują, tačiau per vieną nušvitimo sekundę ne tik sužinojo, bet ir atliko tai, ką reikėjo. Man norisi tikėti, kad ne tik kraštutinis pavojus sujungs gyvenančius į vieną protą ir ne tik nepataisomos klaidos gali pakeisti sustabarėjusias sampratas. Tačiau jei aš neteisus, tai tegu būna pavojai ir klaidos. Kraštutiniai pavojai ir nepataisomos klaidos. Pamokanti istorija. Ar ji mus ko nors išmokė?
Papildomi skaitiniai: | |
Kažkuria prasme jie teisūs: kas dar gali išeiti iš 8-os kadrinių kariškių kartos, gimusio lauko ligoninėje
Agamacho elektrinio karo metu, 7-ių metų amžiaus iškart netekusio ir tėvo, ir motinos juodojo dedanto į
Korą metu, 12-os metų baigusio specialią baltųjų vilkų mokyklą Sparate ir 17-os Aukštąją karo akademiją
Ligvoje, nuo 20-ių kadrinio karininko veikiančioje ir neveikiančioje armijose?
Laikas nuo laiko per Gėją nusirita žvaigždžių baimės epidemija. Ta baimė tokia užkrečiama, kad šalininkus
verbuoja žmones iš protingų ir valdžią turinčių tarpo. Būtent tokių epidemijų metu Gėjoje nutinka dalykai,
kurie yra gerokai pavojingesnė už suprų maištą Ruberoje kalbu apie armijos atgimimą.