NUOPUOLIS:   Adomas ir Ieva Skaitykite pirmąją straipsnio dalį Skaitykite straipsnio tesinį

Toliau kalbant apie pirmąją šeimą, prieiname prie tragiškiausio - tiek Adomo ir Ievos, tiek visos žmonijos įvykio - kritimo. Kaip atsitiko, kad:

• “Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo”. (Romiečiams 5:12)
• “Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo mirtis įsiviešpatavo…” (Romiečiams 5:7)
• “Todėl kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą… (Romiečiams 5:18)
• “Kaip vieno žmogaus neklusnumu daugelis tapo nusidėjėliais...” (Romiečiams 5:19)

Kas gi toji pirmapradė nuodėmė? Atrodo, kad net vaikai lengvai atsakytų į šį klausimą: Ieva suvalgė uždraustą vaisių. Kiek įvairiausių paveikslų, pradedant šedevrais baigiant karikatūromis, stengiasi parodyti, kas įvyko Edeno sode.

Geriausia grįžti į Pradžios knygą kur viskas smulkiai surašyta. Pradėsime nuo medžių – Gėrio ir Blogio pažinimo medis ir Gyvenimo medis:
“Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo” (Romiečiams 2:9).

Kyla daugybė ginčų - kodėl Dievas pasodino Gėrio ir blogio pažinimo medį, jei šis toks pavojingas, tai kodėl Jis neapsaugojo savo mylimų kūrinių nuo šio baisaus medžio vaisių ir baisių pasekmių? Nedrįstu teigti, bet manau, kad Dievas, būdamas Visagaliu Kūrėju, galėjo sau sukurti visiškai paklusnių tarnų, kurie Jam paklustų iš pusės žodžio. Kitaip tariant – marionetes, be valios ir laisvės. Kurios myli, nes negali nemylėti, negali nepaklusti. Čia glūdi Dievo begalinės meilės, išminties paslaptis. Pats būdamas meile, Jis yra laisvas. Nes neįmanoma mylėti per prievartą. Jis kuria laisvas asmenybes. Net gi angelai turėjo laisvę pasirinkti - Liuciferis sukilo, nes pasididžiavo su juo nuėjo trečdalis angelų, kiti du trečdaliai liko ištikimi Dievui. Nuostabu tai, kad angelai galėjo rinktis: paklusti Dievui ar sukilti prieš Jį. Tiesa, angelai galėjo rinktis tik vieną kartą. Jei nebūtų buvę šio medžio, žmogus neturėtų pasirinkimo. Tuo ir skiriasi krikščionių Dievas nuo kitų – Jis leidžia rinktis – mirtį ar gyvenimą.

Bet grįžkim prie medžių. Nežinia kodėl žmonės įsivaizduoja, kad Gėrio ir Blogio pažinimo medžio vaisius yra obuolys. Kada Biblija kalba apie medžius, ji išskiria šiuos du: “gyvybės medį ir medį pažinimo gero ir blogo”. (Pradžios 2:9). Tai nebuvo paprasti medžiai. Apie pirmuosius pasakyta, kad jie buvo gražūs, jų vaisiai tinkami maistui. Apie medį pažinimo gero ir blogo pasakyta, kad “tą dieną, kurią

Gustavas Dore. Adomas ir Ieva Edeno sode

valgysi jo vaisių, tikrai mirsi” (Pradžios 2:9), o apie gyvybės medį: ”kad neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius” (Pradžios 3:22). Iš konteksto tampa aišku, kad tai buvo dvasiniai medžiai. Dabar nesinori plačiau apie juos kalbėti, jeigu būtų įdomu, kitą kartą pakalbėsime tik apie šiuos medžius, jų tiesioginę ir simbolinę prasmę.

Norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad pirmieji žmonės buvo tobuli ir ta prasme, kad dvasinis pasaulis jiems buvo lygiai taip pat realus, kaip ir materialus. Dievas, angelai, gyvybės medis ir medis pažinimo gero ir blogo jiems buvo lygiai taip pat matomi ir suprantami, kaip mums stalas, kėdė ar kitas koks daiktas. Adomas kalbėdavosi su Dievu labai paprastai, jam nereikėjo atlikinėti jokių apeigų ar ritualų. Ievos nenustebino tai, kad gyvatė pasiūliusi pasivaišinti uždraustu vaisiumi, kalbėjo jai suprantamais žodžiais.

Beje apie gyvatę. Juk ji taip pat suvaidino didelį vaidmenį žmonijos istorijoje. Apie ją parašyta:
“Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė” (Pradžios 3:1).

Nors pats velnias tiesiogiai pirmuose Biblijos skyriuose visiškai neminimas, tačiau kitose Biblijos knygose velnias yra vadinamas senovine gyvate (Apreiškimo 12:9, 20:2). Kalbant apie šią istoriją, Apreiškimo knygoje mes randam tokias eilutes:
“Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžioja visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai” (Apreiškimo 12:9).
“Bet vargas gyvenantiems žemėje ir jūroje, nes pas jus numestas velnias kupinas didelio įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko” (Apreiškimo 12:12).

Kodėl velnias pasirinko savo indu būtent šį gyvūną? Galbūt atsakymą rasime Ezechielio pranašystėje:
“Taip sako Viešpats Dievas:” Tu buvai tobulumo antspaudas, pilnas išminties ir tobulo grožio. Gyvenai Edene, Dievo sode,…Tu buvai pateptas cherubas, kuris dengia, Aš tave tokiu paskyriau. …Tu buvai tobulas savo keliuose nuo savo sukūrimo dienos, kol buvo atrasta tavyje nedorybės. …Tavo širdis išpuiko dėl tavo grožio, tu praradai išmintį per savo spindesį. Aš parblokšiu tave ant žemės, priešais karalius, kad jie galėtų matyti tave” (Ezechielio pranašystė 28:12:17).

Velnias- buvo tobulas angelas, bet per pasididžiavimą sukilo prieš Kūrėją (Izaijo pranašystė 14:13, 14), ir buvo išmestas iš dangaus. Akivaizdu, kad jis pats negalėjo gyventi Edeno sode ir tiesiogiai kalbėti su žmonėmis, nes būtų buvęs čia pat demaskuotas. Būdamas dvasia, jis ieškojo indo t.y. kūno, kuriuo pasinaudojęs galėtų kerštauti, kenkti. Pats buvęs tobulu ir išmintingu (iki laiko) surado panašų į save - gyvatę, kuri buvo išmintingiausia iš visų gyvūnų. Yra kelios išminties rūšys. Šventasis apaštalas Jokūbas savo laiške rašo apie jas:
“Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavydą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet sielinė, demoniška. Išmintis, kilusi iš aukštybių, pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, švelni , klusni , pilna gailestingumo ir gerų vaisių, bešališka ir neveidmainiška” (Jokūbo laiškas 3:14-17).

Biblija nerašo, kuriuo metu, ir kokiu būdu velniui pavyko “apsigyventi” gyvatėje. Greičiausiai, kai šios širdis pasisuko į pavydą ar savanaudiškumą.

Padėję tokius pamatus, grįžkime prie pirmosios šeimos. Neįmanoma nustatyti, kiek laiko pirmoji šeima gyveno Edeno sode, bet manau, kad netrumpai. Tam, kad esminės gyvenimo tiesos išsitrintų mūsų protuose, reikia laiko. Įdomu tai, kad Dievas įsakė Adomui:
“Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi” (Pradžios 2:16,17),
bet to nepakartojo Moteriai (ji buvo sukurta vėliau), taigi šį įsakymą Ievai turėjo perpasakoti Adomas. Taip Dievas nustatė vyro autoritetą santuokoje – jis atsakingas už Dievo žodžių įtvirtinimą šeimoje.

Taigi, Moters dialogas su gyvate. Nežinia, kur tuo metu buvo Adomas. Greičiausiai, jo nebuvo šalia, nes jis nedalyvavo pokalbyje su gyvate.

Gyvatė užkalbina Moterį, tačiau nepradeda jai siūlyti valgyti. Kaip išmintinga prekiautoja, ji net neužsimena apie gėrio ir blogio pažinimo medį. Ji tik paklausia:
“Ar tikrai Dievas pasakė: “Nevalgykite nuo visų sodo medžių?” (Pradžios 3:1)