Esmė ta, kad žmonės nežinojo, kas yra gėda. Visa, ką sukūrė Dievas, buvo gerai - t.y. tobula, padengta Jo dieviška šlove. Suvalgius vaisių šlovė pasitraukė, harmonija buvo suardyta. Apaštalas Paulius rašo (I Korintiečiams 10:21): „Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir nuo demonų stalo“. Nors čia kalbama apie maistą, tačiau lygiai tą patį galima pasakyti ir apie mūsų pasirinkimus. Juokinga sakyti, kad myli Dievą, o Jam nepaklūsti.

Nepaklusnumas nutraukė gyvybės „virkštelę“ ir gyvybė mirė. Staiga žemės valdytojui, žmogui, pasidarė gėda. Kad pridengtų gėdą, žmogus iš lapų pasidarė prijuostę. Figmedžio lapų prijuostė, kalba apie veidmainystės prieš save patį pradžią. Galbūt pirmieji žmonės netgi bandė sau įrodyti, kad niekas nepasikeitė, kad prijuostės juos puošia, jiems labai tinka. Iki laiko. Dienai atvėsus sode pasirodė Dievas. Bet kokia saviapgaulė, bandymas sau įteigti, kad niekas nepasikeitė - išgaravo kaip dūmas. Atėjo šviesa apšviesdama baisią tiesą – žmogus ne tik prarado jį gaubusią dievišką šlovę, nutrūko meilės ryšys su Kūrėju. Išgirdęs Dievo balsą Adomas su žmona pasislėpė. Atėjo dar vienas naujas patyrimas – baimė.

Taigi, o ką dar galėjo daryti Dievas?! Gal suprasti ir atleisti?! „Suprasti ir atleisti“ Posakis populiarus, ir ypač vienu metu Rusijoje (su A. Borodačiu iš „Naša Raša“, 5 sezonai nuo 2006 m.), kur net buvo taip vadinamas pseudo-dokumentinis serialas (nuo 2006 m.). Iš tikro, tai populiarius šmaikštumus sugalvoja žmones, kurių kultūrinis bagažas nepalyginimai turtingesnis nei juos kartojančių. Jų autoriai vaikystėje ne su kareivėliais žaidė, o klasiką skaitė! Taip ir šį išsireiškimą pasaulyje išpopuliarino šveicarų baronienė Ana-Luiza Žermena de Stal-Golštein*) (1766-1817), geriau žinoma kaip „Madam de Stal“, gyvenusi Paryžiuje (ir užsieniuose) rašytoja, kritikė, to meto literatūrinio skonio „influencerė“ – laikiusi aristokratus ant trumpo pavadėlio ir Napoleonui nešvankybes kalbėjusi. Tarp geresniųjų jos kūrinių – romanas „Delfina“ (1802), apybraiža „Apie Vokietiją“, o taip pat ir romanas „Korina, arba Italija“ (1807), kurioje ir buvo mus dominanti frazė „Tout comprendre rend tres indulgent“ (pranc. „Viską suprasti – tapti labai atlaidžiu“). Bet net madam de Stal nebuvo šio aforizmo ištakų autore! Ji tik adaptavo romėnų dramaturgo Terencijaus**) (195-159 m. pr.m.e.) žinomą „sparnuotą frazę“ iš jo komedijos „Save baudžiąs“ (163 m. pr.m.e) - Cognoscere ignoscere (lot. „Suprasdamas atleidi“). Taip pat skaitykite Iš kur atsirado „karantinas“?

Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į Dievo elgesį. Dievas matė žmones visą tą laiką, kai jie valgė uždraustą vaisių, pynėsi prijuostes, slėpėsi nuo Jo, bet Jo meilė leido jiems rinktis. Pirmieji žodžiai ištarti žmogui buvo ne priekaištas, bet kvietimas pokalbiui - galimybė Adomui rinktis: atvirai prisipažinti, atgailauti ar slėptis, meluoti. Tačiau gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisius jau pakankamai apnuodijo Adomo smegenis. Užuot nuoširdžiai atgailavęs, žmogus priekaištavo Dievui (Pradžios 3:12): „Žmogus atsakė: 'Moteris, kurią man davei, davė nuo to medžio, ir aš valgiau'“.

Dievas suteikė galimybę atgailauti moteriai (Pradžios 3:13): „Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: ”Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: ”Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau“. Taigi Dievas neišmetė žmonių automatiškai, Jis suteikė jiems galimybę rinktis. Rinktis negalėjo tik gyvatė. Kodėl? Žmogus buvo visos kūrinijos šeimininkas, o gyvatė buvo jo nuosavybė. (Ar gali šuo prieštarauti šeimininkams dėl pasirinkto baldų komplekto?).

Toliau einantys prakeikimo žodžiai yra įvardinimas to lemtingo pasirinkimo pasekmių: “Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir ėsi dulkes per visą savo gyvenimą. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”.

Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”. O Adomui Jis tarė: ”Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs:”Nevalgyk nuo jo”, - prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”.

Kiekvienas prakeikimo žodis išsipildė. Gyvatė, buvusi gražiausias ir protingiausias gyvūnas žemėje, priversta šliaužioti. Galbūt prieš prakeikimą ji vaikščiojo kojomis? Ką gali žinoti. Niekas negali paneigti priešiškumo ir baimės šiam gyvūnui. Gyvačių nuodai vieni iš pačių pavojingiausių. Dievas prakeikė ne tik gyvūną, bet ir tą dvasią, kuri buvo gundytoja ir įkvėpėja. Amžina kova tarp moters palikuonių ir gyvatės palikuonių gali būti įvardinta kaip kova tarp tų, kurie priklauso Dievui, ir tų, kurie priklauso velniui. Jonas Krikštytojas Evangelijoje pagal Luką 3:7-14 ir Evangelijoje pagal Matą atėjusius krikštytis vadina angių vaikais ir nurodo būdą, kaip tapti žmogaus vaikais - atgailauti. Pats Jėzus Kristus taip kalbėjo apie fariziejus - žmones kurie itin pavyzdingai laikėsi per Mozę duoto Įstatymo (Mato12:34): „Angių išperos kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi“.

Peršasi išvada – kiekvienas, neatgailavęs prieš Dievą, nesvarbu, kokio dydžio jo nuodėmės, yra angies arba gyvatės vaikas. Ir tik tikra atgaila, turinti vaisius, sugrąžina į pradinę - Dievo vaiko padėtį. Palinkėjimas “ėsti dulkes” kalba apie tai, kad šėtonas „minta“ mūsų kūniška prigimtimi, t.y. pasirinkimais priešintis Dievui. Vis dėlto Moters sėkla - Jėzus Kristus – sutrypė velnio galvą.

Gustavas Dore. Adomas ir Ieva Edeno sode

Toliau pakalbėkime apie moterį. Vargas, skausmas, priklausomybė nuo vyro atėjo kaip prakeikimo pasekmė. Nuo pradžių nebuvo skirta moteriai kentėti. Per jos abejones, silpnumą, o kartu ir stiprybę (paveikti vyrą, kad šis rinktųsi nepaklusnumą) atėjo mirtis ir prakeikimas. Lygiai taip pat per jos atsidavimą ir paklusnumą Dievui atėjo gyvenimas. Čia galima įžvelgti moters orumo grąžinimą. Adomo nepaklusnumas atnešė prakeikimą visai kūrinijai. Gyvūnų mylėtojai paklaustų: “Už ką gi turėjo kentėti gyvūnija?” Atsakymas: Dievas Adomui suteikė visą valdžią ir atsakomybę už kūriniją, todėl jo nepaklusnumas persidavė viskam kas buvo po Adomo valdžia. Kiekvienas iš šių prakeikimų liečia skirtingas gyvenimo puses: gyvatės prakeikimas – bendravimo su kitais žmonėmis dvasinę pusę; Moters prakeikimas – santykius šeimoje; Adomo prakeikimas – darbą.

Iki prakeikimo tarp vyro ir moters buvo tobula harmonija, po to atsirado plyšys. Atkreipkite dėmesį į tai, kad vyras nebenorėjo vadintis tuo pačiu vardu, t.y. tapatinti save su žmona. Jis davė moteriai kitą vardą – Ieva (visų gyvųjų motina). Toliau Dievas padaro Adomui ir Ievai kailinius rūbus. Tai buvo pirmasis kraujas pralietas šioje žemėje. Būtent tokiu būdu Dievas pademonstravo, kad „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“. Kraujas Biblijoje visada kalba apie gyvybę. Gyvūnų gyvybė buvo Adomo ir Ievos gyvybių pakaitalas. Tai buvo bendravimo kaina. Tada Adomas su Ieva buvo išvaryti iš sodo. Tačiau Dievas buvo paruošęs išpirkimo planą. Dvidešimt antroje eilutėje Jis taria: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga“.

Žinodami, kad Biblijoje žodis „pažinti“ kalba apie susitapatinimą, susiliejimą, galime susvyruoti, ką nejaugi Dievas gali būti blogas? Jokiu būdu! Dievas yra tobulas ir Jame nėra jokios dėmės (Jokūbo laiškas 1:13,17). Tai apie ką Jis kalbėjo? Jėzus Kristus - Gyvasis Žodis (Jono 1:1-4) – atėjo į Žemę prisiimdamas žmogaus kūną ir silpnybes, dar daugiau ant kryžiaus susitapatino su kiekvienu kada nors žemėje gyvenusiu ir gyvensiančiu žmogumi, jo nuodėmėmis, jo ligomis, prakeikimu. Prieš mirdamas ant kryžiaus Jėzus pats tapo nuodėme ir liga. Adomas su Ieva išvaromi iš Edeno sodo. Prie vartų pastatomi angelai, kad „saugotų kelią prie gyvybės medžio“.

Dievas yra meilė. Tam, kad žmogus tai suvoktų iki galo, turėjo ją išbandyti. Visa, kas yra geros kokybės, yra išbandoma: plienas grūdinamas, auksas lydomas, itin brangūs deimantai formuojami karščio ir slėgimo. Dievo ir žmogaus meilė taip pat turėjo būti išbandyta.

Parengė Lina Garnytė  

^*) Madam de Stal (Anne-Louise-Germaine Necker, baronne de Stael-Holstein, 1766-1817) -  prancūzakalbė šveicarų kilmės rašytoja ir kritikė, gyvenusi Paryžiuje bei užsienyje, salono šeimininkė, dariusi nemažą įtaką literatūriniam skoniui. Rašyti pradėjo labai anksti, bet viešintis nepanoro. Pirmu išleistu kūriniu, įsikūrus jau Paryžiuje, buvo komedija „Sophie“ (1786), ryškiai parodanti beviltiškos meilės jausmo kančias, o pirmu romanu tapo „Delfina“ (1802) su su femme incomprise (pranc. „neįvertinta moteris“). Kai jos salonas tapo opozicijos centru, jai buvo liepta išvykti iš Paryžiaus – ji išvyko į Vokietiją, o vėliau Italiją, paskatinusią „Korina, arba Italija“ parašymą. 1807-08 m. vėl lankėsi Vokietijoje, kas tapo apybraižos „Apie Vokietiją“ (1813) šaltiniu. Vėliau vyko į Rusiją ir Angliją. Ji stebėjo Prancūzijos revoliucinį judėjimą, atsiliepdavo į jo įvykiu , o taip pat ir rašė apie Revoliuciją. Tik kai Prancūzijoje į valdžią 1814 m. grįžo Liudvikas XVIII, ji sugrįžo į tėvynę.

^**) Terencijus (Publius Terentius Afer, 195-159 m. pr.m.e.) - romėnų dramaturgas, 6-ių komedijų autorius: „Andrietė“, „Pats save baudžiąs“, „Eunuchas“, „Formionas“, „Anyta“ ir „Broliai“ (160 m). Buvo Terencijaus Lukano vergu iš Kartagenos, tačiau buvęs gabus, tad gavo gerą išsimokslinimą ir buvo šeimininko paleistas į laisvę. Jo kūriniuose vengiama bet kokio nepadorumo – jie skirti išlavėjusio skonio žiūrovams. Jam svarbiausia charakteriai, tad pjesės pasižymi sąmoju ir primena papročių dramas; stengėsi veiksmus motyvuoti psichologiškai. Žinomiausioje komedijoje „Broliai“ polemizuojama auklėjimo klausimais: joje veikia du broliai, kurių vienas gyvena kaime ir turi du sūnus, o kitas gyvena mieste. Kaime gyvenantis vieną sūnų atiduoda auklėti savo broliui, o kito auklėjimo imasi pats - ir parodoma, kad nė viena auklėjimo sistema pranašumu nepasižymi.
Taip pat žr. >>>>>

Tylos kalba
Susanos istorija
Pirmoji šeima, 1 d.
Kitokia gnostikų Ieva
Tikroji išvarymo priežastis
Demonologija ir anglų folkloras
Krikščioniškoji V. Zenkovskio kosmologija
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Kultūros suklestėjimas Rusijoje 14-15 a. Isichazmas
Vatikano II susirinkimas ir pneumatologija
Kitokia žmogaus tvėrimo interpretacija
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Nyčė: Dievo mirties idėja
Vieningoji Trejybė
Mitologijos skiltis
Religijos skyrius
Vartiklis