Dvasininkų smaginimosi istorija. Vartiklis

Nežabotos aistros Bažnyčią labiausiai draskė 6-9 a., kai popiežiams teko grumtis su visuotinai dvasininkiją apėmusia sekso manija. Pirmasis tą ištvirkimą pažaboti pabandė Jonas III¹⁾ (561-579), kuris 567 m. Tourse sušaukė specialų sinodą, pritarusį draudimui mylėtis tos pačios lyties asmenims. Kartu jis nusprendė uždrausti vienuoliams mylėtis su žmonomis. Bet ... ne meilužėmis! Ir atsitiko, kad už naktį, praleistą su žmona, išmesdavo iš vienuolyno ir prakeikdavo, o pasvetimoteriavę tegaudavo 100 rykščių.

Be to, sinodas uždraudė palikti bažnyčios turtą žmonai ir vaikams. Imta skubiai surašinėti bažnyčios turtą. Gal pajausta, kad sielos ganytojų meilės žaidimai galėjo pabloginti finansinę padėtį. Jono III įpėdinis Pelagijus II (579-590) visą energiją skyrė parapijų turtui kontroliuoti. Gal todėl kūniška meilė įsigalėjo dar plačiau. Kronikininkai skundėsi, kad jau sunku rasti Dievo tarną, turintį tik vieną moterį...

Antrasis iššūkį paleistuvystei metė Grigalius I Didysis²⁾, prisakęs laikytis celibato. Deja, tai tepadėjo tik tiek, kad dvasininkai ėmė slapukauti, o meilės vaisius skandinti kūdrose

Šėtonas popiežiaus soste

1958 m. rudenį popiežiumi išrinktas kardinolas Ronkalis pasivadino Jonu XXIII. Tačiau mažai kas žino, kad 1410-15 m. jau buvo kitas popiežius Jonas XXIII. Jį stengiasi užmiršti, nes pernelyg skandalinga asmenybe buvo. Tai italas Baltazaras Kosa, piratas, Bolonijos universiteto teologijos fakulteto studentas, tada vėl piratas. Padėdamas popiežiui Urbonui VI susidoroti su priešininkais gauna dvasininko pašventinimą, 1402 m. tampa kardinolu, o 1410 m. gegužės 15-ą ir popiežiumi. Jis valdžią pasiekia per turtus ir nusikaltimus.

Valdė pilnais apsisukimais: laužė įsakymus, kanonus, mokymą ir moralę kaip dar niekam ir nesisapnavo. 1415 m. gegužės 29-ą buvo nuverstas. Kaltinimas buvo iš 72 punktų. 54 punktas skelbė: „Už velnio įsikūnijimą“. Velnias popiežiaus soste – drąsus pareiškimas.

it kačiukus. Pvz., nusausinus Lateranijos sodo tvenkinį, dumble rasta apie 600 naujagimių skeletų. Popiežius suvokė, kad griežtais draudimais padėties nepagerins. Tad ėmė šviesti, parašęs kelias knygutes, kuriose išdėstė ... visus įmanomus mylėjimosi būdus. Kartu jis daug dėmesio skyrė tokiems klausimams, ar nevalingas sėklos išsiveržimas yra nuodėmė? Ir daro išvadą, kad nėra, jei tai įvyksta sapnuojant, tačiau tada dvasininkas privalo kuo greičiau laikyti mišias. O nusižengęs celibatui, dvasininkas negali 5 d. įžengti į bažnyčią ir tą laiką skirti atgailai ir apsivalymui. Pasauliečius auklėjo, sakydamas, kad nėra didesnės nuodėmės, nei ... nutrauktas lytinis aktas.

Dvasininkai netruko plėtoti popiežiaus mintis. 7 a. buvo sukurtas atgailos kanonas, aprašantis, kaip reikia išpirkti seksualinius nusidėjimus. Nevalingas sėklos išsiveržimas – 7 d. pasninko. Jei kulto tarnas pats sau „padėjo“, reikia pasninkauti 21 d.. Nutrauktas lytinis aktas baudžiamas 12 m. griežto pasninko; analinis ir oralinis seksas – 7 m. Tuo tarpu skaisčios merginos suvedžiojimas – tik 2 m. pasninko (o jei ji iš varguolių – pakaktų ir vienerių metų). Ir tokie nusižengimai neatimdavo kunigo pareigų. Tuo tarpu homoseksualūs santykiai griežtai draudžiami ir už juos šalinama iš dvasininkų. Tačiau tai nesustabdė paleistuvavimo ir vėlesnius dekretus pasirašė Adeodatas I³⁾ (615-618) bei Teodoras I⁴⁾ (642-649).

Tačiau kova su palaidu gyvenimu tęsėsi ir „naštą“ ant savo pečių perėmė vienuolynai, kurių tvarką palaikė griežta regula. Ir kai atrodė, kad bažnyčia vaduojas iš sekso pančių, valdžią paėmė Grigalius III (731-741), smerkęs palaidą gyvenimą, tačiau pats neatsispirdavęs pagundai. Jis buvo pasirengęs rungtis su pačiu velniu ir sudarė sutartį su frankų valdovu Karoliu Marteliu (Kietarankiu), išgarsėjusiu kaip didžiausias girtuoklis, mušeika ir ištvirkėlis. Mainais už Šv. Sosto apsaugą, Karolis pareikalavo teisės valdyti vienuolynus. Vos juos gavęs, pavertė oficialiais viešnamiais, pajamos iš kurių buvo skirtos frankų karių išlaikymui Romoje. Laisvalaikiu karalius smaginosi ... su vyskupais. Seksualinis palaidumas tarp dvasininkų taip įsivyravo, kad jam pašalinti prireikė kelių šimtmečių.

Ar grįžta Viduramžiai?

Amerikiečiai nematytais mastais užsipuola knygas – per 2023 m. buvo pareikalauta iš viešų ir mokyklų bibliotekų pašalinti 4200 knygų. Tą problemą dar labiau gilina kai kurių valstijų įstatymai, pvz., Floridoje Tėvų teisių edukacijoje aktas draudžia mokyklose aptarinėti seksualinę orientaciją ar lyties tapatybę, o Misurio įstatymas „atvirai seksualių dalykų“ platinimą laiko nusižengimu. Dažnai problemiškais tampa su LGBTQ+ susiję dalykai.

Maždaug nuo 11 a. Europos teologai ir rašytojai homoseksualų potraukį ir seksą priskyrė „sodomijai“, t.y. moralinei nuodėmei. Tuo metu jos sritis buvo plati ir ypač susijusi su nuodėmėmis „prieš gamtą“ ir dažnai laikyta crimen nefandum (neminėtina yda). Buvo visaip stengiamasi užgniaužti nukrypėliško seksualumo minėjimą. Šią cenzūrą pasigavo klerikalinės reformos, nors ji siekė ir toli už jų ribų.

Toji sodomijos baimė reiškėsi homoerotinių ir homoseksualių dalykų nutildymu. Būtent tokiu pretekstu bandyta pateisinti norimų cenzūruoti knygų naikinimą. Tačiau dažnesniu ir klastingesniu cenzūros būdu buvo trynimas ir keitimai, buvę. įvairių formų. Pasakojimuose apie Aleksandrą Makedonietį jo meilužis buvo paverstas moterimi Bagoje; Ovidijaus „Metamorfozės“ buvo perfrazuotos, romantiškas pabaigas pakeičiant pamokymais. Viename Ovidijaus pasakojime Ifisas⁶⁾, gimęs moterimi, tačiau išaugintas kaip berniukas, įsimyli žaviąją Jantę – ir „moralizuojančiame Ovidijuje“ komentatorius nurodo, kad tokios seksualinės apgavystės visada aptinkamos ir baudžiamos. Ir tokių atvejų begalės… Ypač ryškus „Romanso apie Silensą⁷⁾“ pavyzdys, kuriame aprašomi riterio Silenso, gimusio moterimi, bet gyvenusio kaip vyras, nuotykiai. Jo pabaigoje Silensas verčiamas atsisakyti riterio titulo, ištekėti už karaliaus ir gyventi tyliai ir ramiai.

„Neminėtina yda“ buvo ant tiek provokuojanti, kad kilo net nenoras tokias temas aptarinėti ir net kritikuoti. Pvz., 14 a. anglų pamokslininkas Dž. Mirkas⁸⁾ „Instrukcijose parapijų kunigams“ nurodo, kad nereikėtų diskutuoti apie „nuodėmes prieš prigimtį“ ir parapijiečiams nieko neaiškinti apie tą nuodėmę.

Buvo manoma, kad sodomijos nutylėjimas gali išnaikinti tą „iškrypėlišką“ seksualumą. Tačiau tiesa ta, kad kvirų⁹⁾ (beje, Airijos atstovė 2024 m. „Eurovizijoje“ save apibūdino kaip „kvirė ragana“) ir jų gyvenimo aprašymų paminėjimų Viduramžių tekstuose daugiau nei mano daugelis žmonių. Šventųjų gyvenimo aprašymuose dažnai gyventa pagal religinius įsitikinimus, o ne lytį. Mistiniuose kūriniuose neretai Dievas galėjo apsireikšti kai vyras ir moteris, kaip vyriškas ir moteriškas pradas, kai tėvas ir kaip motina. Vienuoliai dažnai vaizduoti apsikabinę ir t.t. Tas istorijas kai kurie istorikai ignoravo ar net slėpė.

Ifisas guli lovoje, o Izidė, paėmusi jos ranką, ją paverčia jaunuoliu, tad ji galės vesti Jantą, 17 a. graviūra

Štai pas Herodotą minima, kad faraonas Cheopsas Didžiąją piramidę pastatė už prostitučių uždirbtus pinigus. Tačiau tai buvo kitokia, dievų globojama, prostitucija, - teigia „Venus“... (žr. >>>>> )

Dauguma senovės kultų tvirtai jautė ir naudojosi ryšiu tarp religinės ir lytinės ekstazės. Pvz., senovės Egipte kasmet buvo keliamos orgijos pagrindinių dievų (Ozyrio, Izidės, Priapo) garbei. Jų žyniai mokė, kad pavasarį, kai Saulės dievas Ozyris apmirusiai gamtai gražina gyvybę, o žemei ir žmonėms – vaisingumą, jis įžengia į Jaučio žvaigždyną. Ozyrio simboliu buvo jautis, o Izidės – karvė, tad nesunku numanyti, kaip buvo švenčiama tų dievybių sąjunga..

Prie egiptiečių žodžio apis (jautis) pridėjus švelnumą reiškiantį priešdėlį „pri-“ gaunamas priapas. Taip vadintas šventasis Ozyrio vaisingumo organas, su kuriuo ir sietas Priapo kultas. Yra manančių, kad jisai į Egiptą atėjo iš Asirijos ir Chaldėjos, kur tasai dievas vadintas Falu.

Per pavasario lygiadienį Egipte švęstas Ozyrio gimimas. Paprastai virš iškilmingos eisenos stūksojo didžiulė Ozyrio skulptūra, kurios falas buvo triskart didesnis už patį kūną – kas simbolizavo neišsenkamą apvaisinimo galią. Herodotas rašo, kad egiptietės, matydamos tokį milžinišką falą, kaipmat susijaudindavo, krisdavo į ekstazę ir, viešai nusiplėšusios nuo savęs drabužius, versdavo vyrus tuoj pat pasimylėti. Pierre Diufuras knygoje „Prostitucijos istorija“ rašo: „Šių religinių orgijų metu žyniai nešdavo simbolinę moters lyties organo formos vėtyklę ir tau - mamiškąjį falo formos raktą. Gebantį atidaryti bet kokias duris. Deivės Izidės garbei keliamos orgijos metu paskui ją simbolizuojančią karvę eidavo žynė, aukštai iškėlusi auksinę urną, iš kurios kyšojo didelis falas. Vos ceremonijai įpusėjus, susijaudinę jos dalyviai ir stebėtojai pradėdavo laukinę kūniškų aistrų orgiją... Gražios jaunos mergaitės egiptiečių dievybei savo pirmąją auką atnešdavo padedamos deivės tarnų – žynių, kurie iš mergaičių gautus pinigus neva perduodavo pačiai Izidei“.

Būtent Egipte atsirado visi įmanomi lytinio akto technikos elementai, išlikę ir iki šių dienų. Pvz., vienas svarbiausių ritualų Izidės šventykloje buvo ... minetas, kuris kažkodėl dabar vadinamas prancūzų išradimu. Egiptietiškas minetas vėliau išplito tarp kitų to meto kultūrų – toji technika įamžinta senovės indų, etruskų ir romėnų meno kūriniuose.

Tačiau senovės pasaulyje minetas neturėjo nieko bendra su seksualiniu pasitenkinimu. Lūpos simbolizavo alsavimo, o kartu ir sielos (arba dvasios) įėjimo ir išėjimo vartus. Lyties organai visada buvo vaisingumo ir materialiosios gyvybės pradžios simbolis. Taigi, mineto metu jie priima vienas kito savybes; šis aktas taip pat simbolizuoja dvasinio ir materialiojo pradų sąjungą. Arba, anot senovės kinų, dao pasekėjų, dviejų priešybių, inio ir janio (šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, vyro ir moters) vienybę...

Pietų Italijoje dar gerokai prieš susidarant Romos imperijai buvo įsikūrusios finikiečių, egiptiečių ir graikų kolonijos. Tos tautos atsinešė ir savo religiją bei papročius, tarp jų ir šventąją prostituciją, kurios pagrindas buvo iš rytų kilęs Kibelos (Veneros) kultas. Į šiauriau buvusią Etruriją, vėliau tapusią Italija, persikėlė Falo, Bakcho (laikomu vienu iš Ozyrio įsikūnijimų) ir Izidės kultai, sudarę palankias sąlygas šventosios prostitucijos plitimui.

Masinės šventės (orgijos) buvo švenčiamos jau priešistoriniais laikais, iki atsirandant santuokos sąvokai, kai dar nebuvo moralės normų. Todėl moteris, atsiduodančias už šiltą kailį ar valgį, vargu ar galima vadinti prostitutėmis. Etrurijoje jos vadintos „lupa“ – vilkėmis. Viena tokių „vilkių“ buvo ir Romos įkūrėjų dvynių Romulo ir Remo žindyvė Akija Laurencija. Garsioji tikros vilkės, žindančius vaikus savo pienu, skulptūra – jos alegorinis atvaizdas.

Akija Laurencija buvo labai populiari tarp įvairaus sekso mėgėjų, tad jos namai, kur „vilkė“ atsiduodavo visiems norintiems, buvo pavadinti lupinariumi („vilkės guoliu“; dabar ši sąvoka reiškia viešnamį). Akijai Laurencijai mirus, jos garbei prie visų šalies lupinariumų pradėtos rengti siautulingos šventės – luperkalijos. Jų metu vykdavo tokios nežabotos orgijos,kad netrukus Romos senatas jas uždraudė.

Visuotinis ištvirkavimas buvo ypač populiarus švenčių, rengtų deivės Izidės garbei ir kurias romėnai perėmė iš egiptiečių, metu. Tas šventes, vadintas iziadėmis, aprašė istorikas Apulėjas⁵⁾ veikale „Auksinis asilas“. Persirengėlių procesija paskui žynius, kurie nešė auksinį falą su Izidės atvaizdu, eidavo į šventyklą. Ten prasidėdavo deivės garbinimo apeigos – seksualinės orgijos. Įdomu, kad Izidės žyniai vadovavo ir per bakchanalijas. Čia pagrindinę procesiją pradėdavo jaunuoliai, nešini vynuogių kekėmis papuoštais indais su šviežiu vynu. Iš paskos eidavo moterys su vaisių prikrautais krepšiais ir gėlių puokštėmis. O toliau – fleitomis ir cimbolais grojančios merginos, kurias lydėdavo persirengėliai – satyrai, faunai, selenos, panai, nimfos, bakchantės išsitaršiusiais plaukais ir specialiais šventiniais drabužiais, atveriančiais smalsuolių žvilgsniui visa, kas paprastai slepiama.

Šią triukšmingą minią lydėdavo ori vadinamųjų falų nešėjų eisena, kurią sudarė dvi vyrų grupės: vieni atvirai miniai demonstravo išpuoštus falo muliažus, odiniais diržais pririštus prie klubų, kiti didžiulius žmogaus ūgio medinius falus, papuoštus gėlių girliandomis ir vynuogių kekėmis, iškilmingai nešė pritvirtintus prie ilgų karčių. Atvykus į paskirtą vietą, gražiausio falo nešėjas išimdavo iš rožiniais papuoštos dėžės dievo Bakcho statulėlę, pagarbiai ją padėdavo prie šaltinio, o 14 gražiausių merginų paaukodavo dievybei išvakarėse paskerstą kiaulę. Tada bakchanalijos dalyviai puldavo vaišintis vynu ir vaisiais. Vynas, meilūs apsikabinimai ir tarsi netyčinės „draudžiamų“ kūno dalių glamonės įkaitindavo aistras, ir netrukus visi atsiduodavo kūniškos meilės siautuliui. Apgirtę ir aistros apimti vyrai nekreipdavo dėmesio, kas atsidurdavo jų akiratyje – žmona, sesuo ar suaugusi duktė, ji kaipmat buvo parverčiama ant žemės ir abu nesivaržydami malšindavo aistrą. Bakchanalijų metu tai nebuvo laikoma nuodėme, tačiau kasdieniame gyvenime už tokį sanguliavimą būdavo griežtai baudžiama.

Kitos populiarios romėnų „vilkės“ Floros garbei, dar jai besant gyvai, buvo švenčiamos floralijos. Flora buvusi tokia graži, kad ją įsimylėjo Tarucijus, vienas turtingiausių Romos patricijų, ir netrukus ją vedė. Romiečiai „vilkę“ Florą paskelbė augmenijos bei vaisingumo globėja ir jai skirtas floralijas visa imperiją švęsdavo ypač siautulingai. Neretai įvairių dievų ir deivių garbei skirtos orgijos įgaudavo tokį mastą, kad Romos senatas ne kartą mėgino jas uždrausti. Visiškai išgyvendinti tas ydingas senovės tradicijas buvo pavykę tik imperatoriui Doklecianui. Tačiau po jo mirties liaudis greitai prisiminė bakchanalijų, iziadžių ir kitokių orgijų tradicijas, kurios gyvavo dar kokius tris šimtus metų.

Tačiau ir galutinai uždraudus bakchanalijas, romėnai nesugebėjo užmiršti savo protėvių papročių. Netrukus visoje imperijoje imta švęsti nauja šventė – liberalijos. Ir šioje šventėje pagrindinis vaidmuo buvo skirtas falui. Vienoje tokioje liberarijoje dalyvavęs palaimintasis Augustinas rašė: „Tai buvo labai nepadorus atvaizdas, kurį moterys garbino ne slapčiomis, o minios akivaizdoje... Liberalijų metu ši nuodėminga skulptūra dviračiu vežimu būdavo iš sostinės nugabenama į užmiestį ir ten, begėdiškai paleistuvaujant, garbinama...“.

¹⁾ Popiežius Jonas III (Giovanni Catalino, m. 574 m.) – Romos popiežius (nuo 561 m.). Apie jį liko mažai duomenų, nes laikmetis sutapo su langobardų atėjimu, kai visi užrašai apie Bažnyčios veiklą buvo sunaikinti. Jis užbaigė bazilikos statybą (dabar ). Taip pat patvirtino 5-jo Visuotinio susirinkimo nutarimus ir juos tvirtai gynė.
Kiti asmenys tokiu vardu:
Jonas III Scholastikas (apie 503-577) – Konstantinopolio patriarchas (nuo 565 m.)
Jonas III (1537-1592) – Švedijos karalius (nuo 1569 m.).
Jonas III Sobieskis (1629-1696) – Lenkijos ir LDK karalius (nuo 1674 m.).

²⁾ Grigalius I Didysis (Antonello da Messina, 540-604) – Romos popiežius (nuo 590 m.), šventasis. Išplėtė bažnytines žemes ir jų valdymą (Patrimonium S. Petri); pagrindė būsimą Popiežiaus valstybę. Dalį pajamų skyrė labdaringai veiklai - steigė prieglaudas ir ligonines, maitino varguomenę, išpirkinėjo belaisvius... Kūrė liturginius himnus, sudarė sakramentų apeigyną ir antifonų rinkinį. Reformavo liturgiją (Sacramentarium Gregorianum), Mišias (Ordus Gregorianus) ir bažnytinį giedojimą (Cantus Gregorianus). Įvedė privalomą visuotinį dvasininkų celibatą.

³⁾ Adeodatas I (Adeodatus I, 570-618) – Romos popiežius (615-618), šventasis. Įvedė popiežiaus bules, taip pavadintas dėl pridedamos švininio antspaudo. Popiežiavimo metu įvyko žemės drebėjimas; jis buvo labau gerbiamas už žmonių palaikymą po jo ir niežų epidemijos metu.

⁴⁾ Teodoras I (m. 649 m.) – Romos popiežius (642-649), graikas, gimęs Jeruzalėje. Kovojo su monotelitų erezija.

⁵⁾ Apulėjus (Lucius Apuleius Madaurensis, apie 124- 170) – senovės Romos rašytojas ir poetas, filosofas platonikas, retorikas, kilęs iš Afrikos (Alžyro); garsaus romano „Metamorfozės“ („Aukso asilas“) autorius. Rašė lotynų kalba. Kiti išlikę kūriniai: „Floridos“ (23 Apulėjaus kalbos ir paskaitos), „Apie Sokrato dievybę“ (spie daimono prigimtį), „Apie Platoną ir jo mokymą“, „Apie pasaulį“ (peripatetikų traktato perpasakojimas). Atskirą vertę turi „Pasaka apie Amūrą ir Psichę“ (viena iš „Metamorfozių“ novelių).

⁶⁾ Ifisas - graikų mitologijoje jaunuolis iš Kretos, gimęs moterimi, bet augintas kaip vyras, nes tėvas norėjo sūnaus. Sulaukusi 13 m. ji buvo sužadėta su Janfa iš Festo; prieš vestuves motina pasimeldė Izidei ir dukra virto jaunuoliu – jie apsivedė ir laimingai gyveno. Iš šios istorijos kilo posakis „šventas melas“. Ji perteikta Ovidijaus „Metamorfozėse“.

⁷⁾ Romansas apie Silensą - 13 a. pirmos pusės kūrinys senosios prancūzų kalbos pikardo dialektu; vienintelis, priskiriamas Heldriui iš Kornvalio. Jo rankraštis atrastas 1911 m. ir dėl lyčių klausimo, tranvesticizmo ir panašių temų patraukęs medievelistų dėmesį. Jis aprašo Kadoro iš Kornvalio ir jo dukros Silentia, užaugintos kaip berniukas (Silentius), nuotykius.

⁸⁾ Džonas Mirkas (John Mirk) - augustiniečių reguliarusis kanonikas, gyvenęs Šropspyro grafystėje Anglijoje 14 a. pabaigoje ir 15 a. pradžioje. Žinomas knygomis, siekiančiomis padėti parapijų kunigams ir kitiems dvasininkams atlikti jų darbą. Iš jų žymiausia „Švenčių knyga“.

⁹⁾ Kviras (škotų queer) - apibendrintas įvardijimas asmeniui, kurio seksualumas ar lytinė tapatybė skiriasi nuo daugumos. Pradžioje, kilęs iš škotų kalbos, turėjęs reikšmę „keistas“ ar „neįprastas“, vėliau imtas naudotas kaip įžeidžiamasis žodis įvardijant asmenis, turinčius potraukį savo lyties asmenims. 20 a. 9-o dešimtm. pabaigoje kvir-aktyvistai ėmė įteisinti jį, tyčia pasirinkę provokuojančią ir politiškai radikalią alternatyvą. Nuo 2000-ųjų terminas vis dažniau imtas naudotas pačiam spektrui nenormatyvinių seksualinių ir lyčių tapatumo aspektų bei įsitikinimų įvardijimui. Jo pobūdis yra ginčytinas; dauguma LGBT narių atsisako jį naudoti.