Dvasininkų smaginimosi istorija

Nežabotos aistros Bažnyčią labiausiai draskė 6-9 a., kai popiežiams teko grumtis su visuotinai dvasininkiją apėmusia sekso manija. Pirmasis tą ištvirkimą pažaboti pabandė Jonas III^*) (561-579), kuris 567 m. Tourse sušaukė specialų sinodą, pritarusį draudimui mylėtis tos pačios lyties asmenims. Kartu jis nusprendė uždrausti vienuoliams mylėtis su žmonomis. Bet ... ne meilužėmis! Ir atsitiko, kad už naktį, praleistą su žmona, išmesdavo iš vienuolyno ir prakeikdavo, o pasvetimoteriavę tegaudavo 100 rykščių.

Be to, sinodas uždraudė palikti bažnyčios turtą žmonai ir vaikams. Imta skubiai surašinėti bažnyčios turtą. Gal pajausta, kad sielos ganytojų meilės žaidimai galėjo pabloginti finansinę padėtį. Jono III įpėdinis Pelagijus II (579-590) visą energiją skyrė parapijų turtui kontroliuoti. Gal todėl kūniška meilė įsigalėjo dar plačiau. Kronikininkai skundėsi, kad jau sunku rasti Dievo tarną, turintį tik vieną moterį...

Antrasis iššūkį paleistuvystei metė Grigalius I Didysis^**), prisakęs laikytis celibato. Deja, tai tepadėjo tik tiek, kad dvasininkai ėmė slapukauti, o meilės vaisius skandinti kūdrose

Šėtonas popiežiaus soste 1958 m. rudenį popiežiumi išrinktas kardinolas Ronkalis pasivadino Jonu XXIII. Tačiau mažai kas žino, kad 1410-15 m. jau buvo kitas popiežius Jonas XXIII. Jį stengiasi užmiršti, nes pernelyg skandalinga asmenybe buvo. Tai italas Baltazaras Kosa, piratas, Bolonijos universiteto teologijos fakulteto studentas, tada vėl piratas. Padėdamas popiežiui Urbonui VI susidoroti su priešininkais gauna dvasininko pašventinimą, 1402 m. tampa kardinolu, o 1410 m. gegužės 15-ą ir popiežiumi. Jis valdžią pasiekia per turtus ir nusikaltimus. Valdė pilnais apsisukimais: laužė įsakymus, kanonus, mokymą ir moralę kaip dar niekam ir nesisapnavo. 1415 m. gegužės 29-ą buvo nuverstas. Kaltinimas buvo iš 72 punktų. 54 punktas skelbė: „Už velnio įsikūnijimą“. Velnias popiežiaus soste – drąsus pareiškimas.

it kačiukus. Pvz., nusausinus Lateranijos sodo tvenkinį, dumble rasta apie 600 naujagimių skeletų. Popiežius suvokė, kad griežtais draudimais padėties nepagerins. Tad ėmė šviesti, parašęs kelias knygutes, kuriose išdėstė ... visus įmanomus mylėjimosi būdus. Kartu jis daug dėmesio skyrė tokiems klausimams, ar nevalingas sėklos išsiveržimas yra nuodėmė? Ir daro išvadą, kad nėra, jei tai įvyksta sapnuojant, tačiau tada dvasininkas privalo kuo greičiau laikyti mišias. O nusižengęs celibatui, dvasininkas negali 5 d. įžengti į bažnyčią ir tą laiką skirti atgailai ir apsivalymui. Pasauliečius auklėjo, sakydamas, kad nėra didesnės nuodėmės, nei ... nutrauktas lytinis aktas.

Dvasininkai netruko plėtoti popiežiaus mintis. 7 a. buvo sukurtas atgailos kanonas, aprašantis, kaip reikia išpirkti seksualinius nusidėjimus. Nevalingas sėklos išsiveržimas – 7 d. pasninko. Jei kulto tarnas pats sau "padėjo", reikia pasninkauti 21 d.. Nutrauktas lytinis aktas baudžiamas 12 m. griežto pasninko; analinis ir oralinis seksas – 7 m. Tuo tarpu skaisčios merginos suvedžiojimas – tik 2 m. pasninko (o jei ji iš varguolių – pakaktų ir vienerių metų). Ir tokie nusižengimai neatimdavo kunigo pareigų. Tuo tarpu homoseksualūs santykiai griežtai draudžiami ir už juos šalinama iš dvasininkų. Tačiau tai nesustabdė paleistuvavimo ir vėlesnius dekretus pasirašė Adeodatas I (615-618) bei Teodoras I (642-649).

Tačiau kova su palaidu gyvenimu tęsėsi ir "naštą" ant savo pečių perėmė vienuolynai, kurių tvarką palaikė griežta regula. Ir kai atrodė, kad bažnyčia vaduojas iš sekso pančių, valdžią paėmė Jurgis III (731-741), smerkęs palaidą gyvenimą, tačiau pats neatsispirdavęs pagundai. Jis buvo pasirengęs rungtis su pačiu velniu ir sudarė sutartį su frankų valdovu Karoliu Kietarankiu, išgarsėjusiu kaip didžiausias girtuoklis, mušeika ir ištvirkėlis. Mainais už Šv. Sosto apsaugą, Karolis pareikalavo teisės valdyti vienuolynus. Vos juos gavęs, pavertė oficialiais viešnamiais, pajamos iš kurių buvo skirtos frankų karių išlaikymui Romoje. Laisvalaikiu karalius smaginosi ... su vyskupais. Seksualinis palaidumas tarp dvasininkų taip įsivyravo, kad jam pašalinti prireikė kelių šimtmečių.

Religiniai ištvirkavimai

Štai pas Herodotą minima, kad faraonas Cheopsas Didžiąją piramidę pastatė už prostitučių uždirbtus pinigus. Tačiau tai buvo kitokia, dievų globojama, prostitucija, - teigia „Venus“... (žr. >>>>> )

Dauguma senovės kultų tvirtai jautė ir naudojosi ryšiu tarp religinės ir lytinės ekstazės. Pvz., senovės Egipte kasmet buvo keliamos orgijos pagrindinių dievų (Ozyrio, Izidės, Priapo) garbei. Jų žyniai mokė, kad pavasarį, kai Saulės dievas Ozyris apmirusiai gamtai gražina gyvybę, o žemei ir žmonėms – vaisingumą, jis įžengia į Jaučio žvaigždyną. Ozyrio simboliu buvo jautis, o Izidės – karvė, tad nesunku numanyti, kaip buvo švenčiama tų dievybių sąjunga..

Prie egiptiečių žodžio apis (jautis) pridėjus švelnumą reiškiantį priešdėlį „pri-“ gaunamas priapas. Taip vadintas šventasis Ozyrio vaisingumo organas, su kuriuo ir sietas Priapo kultas. Yra manančių, kad jisai į Egiptą atėjo iš Asirijos ir Chaldėjos, kur tasai dievas vadintas Falu.

Per pavasario lygiadienį Egipte švęstas Ozyrio gimimas. Paprastai virš iškilmingos eisenos stūksojo didžiulė Ozyrio skulptūra, kurios falas buvo triskart didesnis už patį kūną – kas simbolizavo neišsenkamą apvaisinimo galią. Herodotas rašo, kad egiptietės, matydamos tokį milžinišką falą, kaipmat susijaudindavo, krisdavo į ekstazę ir, viešai nusiplėšusios nuo savęs drabužius, versdavo vyrus tuoj pat pasimylėti. Pierre Diufuras knygoje „Prostitucijos istorija“ rašo: „Šių religinių orgijų metu žyniai nešdavo simbolinę moters lyties organo formos vėtyklę ir tau - mamiškąjį falo formos raktą. Gebantį atidaryti bet kokias duris. Deivės Izidės garbei keliamos orgijos metu paskui ją simbolizuojančią karvę eidavo žynė, aukštai iškėlusi auksinę urną, iš kurios kyšojo didelis falas. Vos ceremonijai įpusėjus, susijaudinę jos dalyviai ir stebėtojai pradėdavo laukinę kūniškų aistrų orgiją... Gražios jaunos mergaitės egiptiečių dievybei savo pirmąją auką atnešdavo padedamos deivės tarnų – žynių, kurie iš mergaičių gautus pinigus neva perduodavo pačiai Izidei“.

Būtent Egipte atsirado visi įmanomi lytinio akto technikos elementai, išlikę ir iki šių dienų. Pvz., vienas svarbiausių ritualų Izidės šventykloje buvo ... minetas, kuris kažkodėl dabar vadinamas prancūzų išradimu. Egiptietiškas minetas vėliau išplito tarp kitų to meto kultūrų – toji technika įamžinta senovės indų, etruskų ir romėnų meno kūriniuose.

Tačiau senovės pasaulyje minetas neturėjo nieko bendra su seksualiniu pasitenkinimu. Lūpos simbolizavo alsavimo, o kartu ir sielos (arba dvasios) įėjimo ir išėjimo vartus. Lyties organai visada buvo vaisingumo ir materialiosios gyvybės pradžios simbolis. Taigi, mineto metu jie priima vienas kito savybes; šis aktas taip pat simbolizuoja dvasinio ir materialiojo pradų sąjungą. Arba, anot senovės kinų, dao pasekėjų, dviejų priešybių, inio ir janio (šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio, vyro ir moters) vienybę...

Pietų Italijoje dar gerokai prieš susidarant Romos imperijai buvo įsikūrusios finikiečių, egiptiečių ir graikų kolonijos. Tos tautos atsinešė ir savo religiją bei papročius, tarp jų ir šventąją prostituciją, kurios pagrindas buvo iš rytų kilęs Kibelos (Veneros) kultas. Į šiauriau buvusią Etruriją, vėliau tapusią Italija, persikėlė Falo, Bakcho (laikomu vienu iš Ozyrio įsikūnijimų) ir Izidės kultai, sudarę palankias sąlygas šventosios prostitucijos plitimui.

Masinės šventės (orgijos) buvo švenčiamos jau priešistoriniais laikais, iki atsirandant santuokos sąvokai, kai dar nebuvo moralės normų. Todėl moteris, atsiduodančias už šiltą kailį ar valgį, vargu ar galima vadinti prostitutėmis. Etrurijoje jos vadintos „lupa“ – vilkėmis. Viena tokių „vilkių“ buvo ir Romos įkūrėjų dvynių Romulo ir Remo žindyvė Akija Laurencija. Garsioji tikros vilkės, žindančius vaikus savo pienu, skulptūra – jos alegorinis atvaizdas.

Akija Laurencija buvo labai populiari tarp įvairaus sekso mėgėjų, tad jos namai, kur „vilkė“ atsiduodavo visiems norintiems, buvo pavadinti lupinariumi („vilkės guoliu“; dabar ši sąvoka reiškia viešnamį). Akijai Laurencijai mirus, jos garbei prie visų šalies lupinariumų pradėtos rengti siautulingos šventės – luperkalijos. Jų metu vykdavo tokios nežabotos orgijos,kad netrukus Romos senatas jas uždraudė.

Visuotinis ištvirkavimas buvo ypač populiarus švenčių, rengtų deivės Izidės garbei ir kurias romėnai perėmė iš egiptiečių, metu. Tas šventes, vadintas iziadėmis, aprašė istorikas Apulėjas veikale „Auksinis asilas“. Persirengėlių procesija paskui žynius, kurie nešė auksinį falą su Izidės atvaizdu, eidavo į šventyklą. Ten prasidėdavo deivės garbinimo apeigos – seksualinės orgijos. Įdomu, kad Izidės žyniai vadovavo ir per bakchanalijas. Čia pagrindinę procesiją pradėdavo jaunuoliai, nešini vynuogių kekėmis papuoštais indais su šviežiu vynu. Iš paskos eidavo moterys su vaisių prikrautais krepšiais ir gėlių puokštėmis. O toliau – fleitomis ir cimbolais grojančios merginos, kurias lydėdavo persirengėliai – satyrai, faunai, selenos, panai, nimfos, bakchantės išsitaršiusiais plaukais ir specialiais šventiniais drabužiais, atveriančiais smalsuolių žvilgsniui visa, kas paprastai slepiama.

Šią triukšmingą minią lydėdavo ori vadinamųjų falų nešėjų eisena, kurią sudarė dvi vyrų grupės: vieni atvirai miniai demonstravo išpuoštus falo muliažus, odiniais diržais pririštus prie klubų, kiti didžiulius žmogaus ūgio medinius falus, papuoštus gėlių girliandomis ir vynuogių kekėmis, iškilmingai nešė pritvirtintus prie ilgų karčių. Atvykus į paskirtą vietą, gražiausio falo nešėjas išimdavo iš rožiniais papuoštos dėžės dievo Bakcho statulėlę, pagarbiai ją padėdavo prie šaltinio, o 14 gražiausių merginų paaukodavo dievybei išvakarėse paskerstą kiaulę. Tada bakchanalijos dalyviai puldavo vaišintis vynu ir vaisiais. Vynas, meilūs apsikabinimai ir tarsi netyčinės „draudžiamų“ kūno dalių glamonės įkaitindavo aistras, ir netrukus visi atsiduodavo kūniškos meilės siautuliui. Apgirtę ir aistros apimti vyrai nekreipdavo dėmesio, kas atsidurdavo jų akiratyje – žmona, sesuo ar suaugusi duktė, ji kaipmat buvo parverčiama ant žemės ir abu nesivaržydami malšindavo aistrą. Bakchanalijų metu tai nebuvo laikoma nuodėme, tačiau kasdieniame gyvenime už tokį sanguliavimą būdavo griežtai baudžiama.

Kitos populiarios romėnų „vilkės“ Floros garbei, dar jai besant gyvai, buvo švenčiamos floralijos. Flora buvusi tokia graži, kad ją įsimylėjo Tarucijus, vienas turtingiausių Romos patricijų, ir netrukus ją vedė. Romiečiai „vilkę“ Florą paskelbė augmenijos bei vaisingumo globėja ir jai skirtas floralijas visa imperiją švęsdavo ypač siautulingai. Neretai įvairių dievų ir deivių garbei skirtos orgijos įgaudavo tokį mastą, kad Romos senatas ne kartą mėgino jas uždrausti. Visiškai išgyvendinti tas ydingas senovės tradicijas buvo pavykę tik imperatoriui Doklecianui. Tačiau po jo mirties liaudis greitai prisiminė bakchanalijų, iziadžių ir kitokių orgijų tradicijas, kurios gyvavo dar kokius tris šimtus metų.

Tačiau ir galutinai uždraudus bakchanalijas, romėnai nesugebėjo užmiršti savo protėvių papročių. Netrukus visoje imperijoje imta švęsti nauja šventė – liberalijos. Ir šioje šventėje pagrindinis vaidmuo buvo skirtas falui. Vienoje tokioje liberarijoje dalyvavęs palaimintasis Augustinas rašė: „Tai buvo labai nepadorus atvaizdas, kurį moterys garbino ne slapčiomis, o minios akivaizdoje... Liberalijų metu ši nuodėminga skulptūra dviračiu vežimu būdavo iš sostinės nugabenama į užmiestį ir ten, begėdiškai paleistuvaujant, garbinama...“.

Priedai

 

Herodotas. Istorija, 2:126

Pagaliau Cheopsas pasidarė toks niekšas, kad, stokodamas pinigų, atidavė dukterį į viešuosius namus ir įsakė uždirbti pinigų, tačiau kiek, jie [žyniai] nepasakė. Duktė tėvo paliepimą vykdė, bet ir pati sugalvojo pasistatydinti paminklą, todėl kiekvieną lankytoją prašė jai paaukoti po vieną akmenį. Iš tų akmenų, šventikų žodžiais, pastatyta vidurinė iš trijų piramidžių. Ji stovi priešais didžiąją piramidę; kiekviena jos kraštinė – pusantro pletro¹⁾.

Herodotas. Istorija, 2:41

Švariuosius²⁾ jaučius ir veršius visi egiptiečiai aukoja, o karvių neleidžiama aukoti, nes jos yra pašvęsto Izidei. Juk Izidė ir yra vaizduojama esanti moteris su karvės ragais, panašiai, kaip helėnai vaizduoja Iją³⁾. Karves egiptiečiai garbina labiausiai iš visų gyvūnų. [ ... ]

Herodotas. Istorija, 2:42

[ ...] Visi garbina tik Izidę ir Ozyrį (anot jų, tai tas pats Dionisas) ⁴⁾. [ ... ]

Herodotas. Istorija, 2:48

[ ... ] Kitos Dioniso šventės apeigos yra beveik tokios pat kaip helėnų, tik nėra chorų. Be to, jie išsigalvojo nešioti ne falus, o beveik uolekties⁵⁾ didumo statulas su falais, judinamais virvutėmis. Tas statulas kaimuose nešioja moterys, kilnodamos falą, ne ką mažesnį už visą statulą! Priekyje eina fleitininkas, o paskui jį moterys, giedodamos apie Dionisą. Kodėl tos statulos turi tokį didelį ir judantį falą, pasakojamas šventas mitas.

Herodotas. Istorija, 2:51

[ ... ] Taigi atėniečiai pirmieji iš visos Heladės išmoko iš pelazgų⁶⁾ daryti statulas su stačia gėdingąja vieta. Pelazgai apie šį dalyką pasakoja šventą mitą, kuris rodomas Samotrakės⁷⁾ misterijose.

Herodotas. Istorija, 2:59

Iškilmes egiptiečiai rengia ne vieną kartą per metus, bet daug kartų. Daugiausiai ir noriausiai jų susirenka Bubastyje per Artemidės šventę, paskui Busyryje per Izidės šventę, nes tame polyje yra didžiausia Izidės šventykla. Šis polis įsikūręs Deltos viduryje, o Izidė helėniškai [yra] Demetra. [ ... ]

Herodotas. Istorija, 2:61

Jau sakiau, kad Busyrio polyje švenčiama Izidės šventė. Atlikę aukojimo apeigas, visi vyrai ir moterys – tūkstančių tūkstančiai žmonių – gedulo ženklan mušasi į krūtinę. Ką jie aprauda, tikyba man neleidžia sakyti⁸⁾.

Herodotas. Istorija, 2:129

Paskui [po Cheopso] Egipto karaliumi buvo Cheopso sūnus Mikerinas. [ ... ] Šitą piliečiams švelnų ir teisingą faraoną užgriuvo pirmoji nelaimė – mirė vienturtė duktė. Nepaprastai liūdėdamas dėl tos nelaimės ir norėdamas savo dukterį kaip nors ypatingiau ir gražiau palaidoti, jis padirbdino medinę vidury tuščią karvę, ją paauksavo ir į vidų įdėjo savo mirusiąją dukterį.

2:130. Ta karvė nebuvo užkasta: ji ir mano laikais tebegulėjo Saiso polyje, gražiai įrengtoje karaliaus rūmų patalpoje. Kasdien prie jos deginami įvairūs smilkalai, naktimis – žibintas. Netoli tos karvės kitoje patalpoje stovi Mikerino sugulovių statulos – taip man aiškino Saiso šventikas; jos medinės, vaizduoja nuogas moteris. Jų bus apie 20. Kas jos tokios, negaliu pasakyti. – pasakiau tik tai, ką jie man sakė.

2:131. Kiti apie minėtąją karvę ir tas statulas štai ką pasakoja. Mikerinas pamilęs savo dukterį ir ją išprievartavęs. Tada duktė iš sielvarto pasikorusi, o tėvas ją toje karvėje palaidojęs. O jos motina dukterį išdavusioms tarnaitėms nukirsdinusi rankas, todėl statulos yra be rankų, vaizduoja tai, ką tarnaitės patyrusios. [ ... ]

2:132. Toji karvė visa apdengta purpuriniais drabužiais, o galva ir sprandas – paauksuoti; tarpuragyje padarytas auksinis saulės ratas. Karvė ne stovi, o guli sulenkusi kelius; didumo kaip suaugusi karvė. Kasmet ji išnešama iš tos patalpos tuo metu, kai egiptiečiai aprauda, mušdamiesi į krūtinę, tą dievą, kurio vardo neminėsiu⁹⁾. Tada ir tą karvę išneša į saulės šviesą. Pasakoja, kad duktė mirdama sakiusi tėvui norinti mirusi bent kartą per metus pamatyti saulę.

Pastabos

¹⁾ Pletras (plethron) – Senovės Graikijos ilgio vienetas, lygus 100 graikiškų arba 104 romėniškoms pėdoms (pous), t.y, 30,8 m. Tai buvo maždaug atletų bėgimo tako ilgis.

²⁾ - t.y., kruopščiai patikrinus, ar neturi jokio juodo plauko. Žr. apie žalos telyčios svarbą pas žydus >>>>>

³⁾ Ija – Argo karaliaus Inacho dukra, Heros šventyklos žynė. Dzeusas ją įsimylėjo ir, bijodamas Heros persekiojimų, pavertė balta telyčia. Sužinojusi Hera užleido gylį, visur persekiojusį tą telyčią, kuri atgavo pirmykštį pavidalą tik atvykusi į Egiptą. Čia pagimdė Dzeuso sūnų Epafą, tapusį faraonu ir pastačiusį Memfį.

⁴⁾ Mat Ozyris taip pat išmokė žmones dirbti žemę ir auginti vynuoges.

⁵⁾ Uolektis - istorinis ilgio matas. Senovės Egipte jis buvo kažkur apie 52.3-52.9 cm.

⁶⁾ Pelazgai – apibendrintas senovės graikų pavadinimas tautoms, kurios gyveno Graikijos teritorijoje iki įsikuriant Mikėnų civilizacijai (vadinamuoju Heladės laikotarpiu). Pirmąkart minimi „Iliadėje“.

⁷⁾ Samotrakė – sala Egėjo jūros šiaurėje. Joje rengtos misterijos, panašios į Eleusino misterijas.

⁸⁾ Apraudamas Ozyris.

⁹⁾ Kalbama apie Ozyrio šventę. Karvė yra deivės Hatoros (o taip pat ir Izidės) simbolis.

Daugiau ištraukų iš Herodoto:
Herodotas. Istorija, 4 knyga. Apie Hiperborėjus
Herodotas. Istorija, 4 knyga. Apie Libiją