Indoeuropiečių kalbų kilmė

1977 m. pasirodė kukli knygutė, išleista Vokietijoje anglų kalba: „Baltija: indoeuropiečių kalbų kilmė ir tautos“ (The Baltic: Origin of the Indo-European Languages and Peoples), autorius Andžio Kanlino knyga.

Knygoje autorius pateikia ir nagrinėja tris tezes. Pirmoji iš jų yra jau seniai priimta pasaulio kalbininkų: Baltų prokalbė yra seniausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Autorius ją tik papildo, kad Baltų prokalbė yra seniausia iš visų gyvų ir mirusių indoeuropiečių kalbų, senesnė už sanskrito, senovės graikų ir lotynų kalbas.

Antroje prielaidoje autorius nagrinėja iš kuneiforminio rašto iššifruotus fonetiškus šumerų žodžius ir randa juose baltų prokalbės šaknis. Šumerų teksto šifruotojai buvo anglų ir vokiečių mokslininkai, kuriems baltų kalbos tikriausiai nebuvo pažįstamos.

Trečioje tezėje autorius apžvelgia seniausias lietuvių ir latvių dainas, pateikdamas galimybes, kad jų amžius siekia tūkstančius metų ir šitos baltų dainos yra graikų ir romėnų mitologijos prototipai. Autorius postuluoja dar ir šalutinę tezę, kad latvių kalba yra senesnė negu lietuvių. Tą tezę autorius pateikia nedrąsiai, kartu ir pripažindamas, kad universalesnė šių laikų kalbininkų nuomonė yra ta, kad lietuvių kalba yra geriau išlaikiusi senąsias baltų prokalbės formas. Savo tezę autorius grindžia trimis argumentais. Pirmąjį argumentą jis iliustruoja lietuviškais žodžiais: mėnuo ir mėnulis, kurie turi skirtingas reikšmes, metų laiką ir žemės palydovą. Latvių kalboje žodis mėnesis turi abi reikšmes. Latviškai Dievs ir Debess (latviškai dangus) yra labai giminingos reikšmės: lietuvių kalboje reikšmės yra nutolę. Pasak autoriaus, šie ir kiti panašūs pavyzdžiai įrodo, kad latvių kalba išsaugojo senesnes žodžių prasmes.

Antrąjį autoriaus argumentą cituoju pažodžiui. „Kitas latvių kalbos senumo įrodymas yra faktas (pradžioje gerokai nustebinęs kalbininkus), jog latvių-lietuvių dainos yra maždaug 10-20 sykių gausesnės latvių kalboj negu lietuvių. Jei lietuvių kalba būtų senesnė, šis santykis turėtų būti atvirkščias“.

Trečiam argumentui autorius vartoja teiginį, kad latvių kalboje kiekvienas žodis kirčiuojamas pirmame skiemenyje, o lietuvių kalboje kirčiavimas keičiasi. Kodėl būtent šis faktas turėtų būti latvių kalbos senumo įrodymas, autorius nepaaiškina, tik pažymi, kad moderniose kalbose kirtis keičiasi.

Kitus du argumentus autorius irgi paneigia, dainų pavyzdžiai įrodo kad lietuvių kalba yra senesnė. Knygos 51 p autorius praneša, kad 19-tame ir 20-tame šimtmetyje surašytų latvių dainų posmų skaičius yra apie 100 000. Autoriui, matyt, nebuvo žinoma, kad lietuvių tautosakos archyve šiuo metu yra užrašytų dainų (ne posmų) netgi 370 000. Tą faktą žinodamas,autorius nebūtų teigęs, kad latvių dainų yra 10-20 kartų daugiau negu lietuvių.

Knygos 9 p. iškelia retorišką klausimą - kurio žodžio kilmė pirmesnė (Query,Which came first?) ir palygina latvišką Dievs su lotynišku Deus. Aišku, kad amžiams bėgant iš pradžių buvęs ryškus "v" susilpnėjo ir išvirto į "u". Logiška ir įtikinama, ypač pritaikius tą pačią taisyklę lyginant latvių ir lietuvių kalbų Dievas-Dievs, debesys-debess, Tėvas-Tevs, žuvis-zivs, šilas-sils, vandenys-udeni, nuleidžia-nolaiz, glostyt-glasit, akis-asc, ir t. t.

Netgi ir nemokant latvių kalbos, vien tik iš knygoje duodamų latviškų žodžių pavyzdžių galima prisirinkti šimtą tokių pavyzdžių, kur lietuviški žodžiai yra išlaikę savo ritmingą pilną formą, o latviški atitikmenys, kurie lyg nuo vartojimo yra aptrupėję. Tikiu, kad kalbininkas, gerai paieškojes, surastų ir tokių pavyzdžių, kur latviški žodžiai yra išlaikę pilnesnes formas, bet kurioj kalboj nusvertų dauguma - abejonės nelieka.

Šis autoriaus nukrypimas į lietuvių-latvių kalbų konkurenciją yra visiškai nereikalingas, nes knygos pagrindinė tema yra priešistorinis periodas, kada be abejonės buvo tik pagrindinė baltų prokalbė, dar neišsišakojusi į prūsų-lietuvių-latvių kalbas. Iš esmės knyga nukelia mus į tuos laikus, kada žmogus tik evoliucinuodamas pradėjo kurti savo išraiškos priemonę - kalbą. Autorius vartoja visiems kalbininkams žinomus "šakninių žodžių" (root word) ir "žodžių grupių" (word grouping) metodus, kurių dėka galima surasti kaip keitėsi žodžiai ir kaip vienos kalbos pagrindu formavosi kita kalba. Pavyzdžiui, šakniniai žodžiai padeda nustatyti procesą, kaip anglų kalba susidarė iš prancūzų, keltų ir saksų kalbų ingredientų. Prancūzų kalba savo ruožtu yra susikūrusi iš lotynų ir galų kalbų. Pritaikius tą pačią analizę lotynų ir senovės graikų kalboms, šakniniai žodžiai nuveda arba į akligatvius, nenurodančius jokios kilmės, arba į baltų kalbas. Baltų kalbose šakniniai žodžiai nenukrypsta į jokią kitą kalbą, bet susi grupuoja pagal esmines, galvojančio žmogaus idėjas. Lingvistikos archeologas vis gilyn pro modernias ir archaines indoeuropiečių kalbas, pasiekia baltų prokalbę, o po ja jau randa tik uolą.

Šakninių žodžių sąvoką geriausiai parodo šie pavyzdžiai, Dievs - Dievas daba - (gamta) Tevs - Tėvas dvesele - dvasia (siela) devejs - davėjas dvasa - kvėpavimas debess - (dangus) liet. debesys dzivais - gyvas zivs - žuvis

Visi šitie žodžiai yra aiškiai giminingi: jie rodo esminį kalbos kūrybinį procesą. Tokių grupių Kaulins knygoje nurodoma daug. Jo tvirtinimu, tokių esminių idėjų jungiamų žodžių grupių jokioj kitoj kalboj, išskyrus baltų - nėra. Senovės graikų kalboje "akmonos" yra akmuo, "xeima" yra žiema, "xama" yra žemė, bet tik lietuvių ir latvių kalboje šalia "žemes" dar yra "žemas", "zem" (po, apačioj), "ciems" (gyvenvietė), "kiemas", "kaimas" ir t. t.

Kitas ryškus pavyzdys yra sakinys, kuris skamba beveik visiškai vienodai lotynų ir lietuvių kalbose - "Tres viri juhum trahunt". Visi šio sakinio žodžiai yra esminiai, tikriausiai sukurti pirminio žmogaus kultūros brėkšmėj. Lietuvių kalboje žodžiai - jungas, jungtis, sąjunga - liko ištikimi savo pirminei formai. Lotynų kalboje atitikimo "unitas" jau yra gerokai nuo "juhum" nutolęs. Žodis "traukia" irgi lietuvių kalboje turi giminingų žodžių grupę: "trumpas, trupa, trūksta". Lotynų kalboje "trahiere" stovi vienas, be savo brolių ir pusbrolių. (Šis pavyzdys nėra paimtas iš Kaulins knygos, bet vykusiai pavaizduoja jo tezę.)

Prie lingvistinių įrodymų prisijungia dar ir istoriniai. Nėra istorijoj ir proistorėj jokio įrodymo, kad pietiečių gentys būtų kada užplūdę Baltijos sritis. Tačiau yra istorinis faktas, jog priešistoriniais laikais azija tai užkariavo dabartinę Indiją. Šių laikų archeologiniai radiniai Franchti-Graikijoj parodė, kad Graikija 6000 m. pr. Kr. buvo užimta nežinomos kilmės genties, kurie atsinešė į Graikiją naują įrankį - akmens kirvį, padarytą brūžinant ir nuskaldant. Toks kirvis yra minimas Biblijoj (Job 19;24) ir vadinamas "celt" arba "certe" vardu. (Palygink "kalti" ir "kirsti".) Latvių kalboje "certe" yra kirvis.

Autorius pateikia įdomią teoriją kaip susidarė skaitmenų pavadinimai. Nėra jokios abejonės, kad dešimtainė sistema susidarė skaičiuojant pirštais. Pagal Kaulins, žodis pirštas kilo iš frazės "prieš - ranką tas". Pirmąjį skaitmenį padėjo identifikuoti pats pirštas, vėliau įvairiose kalbose įgavęs formas - pirmas, pervij, primus, erstes ir pagaliau pačioj jauniausioj anglų kalboj priartėdamas vėl prie pačios pirmykštės formos "first". Dešimtasis pirštas kumščio užgniaužimu užbaigdavo skaičiavimo fazę - taip kaip ir dabar keturios lazdukės užbraukiamos penkta, ir romėnų skaitlinė yra XX. Tuo užgniaužimu skaičius būdavo "pažymėtas" - vėliau pakitęs į " dešimtas" ir "šimtas".

Antroje knygos dalyje, Kaulins pateikia iš kuneiforminio šumerų - akadų rašto iššifruotus žodžių pavyzdžius. Atsimenant, kad raštą šifravo ne autorius, o anglų ir vokiečių mokslininkai, baltiškų formų gausumas yra stebinantis, ir vargu ar paaiškinamas tik atsitiktinumu. Štai keletas pavyzdžių:

Spėjama reikšmė Šumerų-akadų žodis Lietuviškas atitikmuo Vilna - kailis Adda Oda Įrankis Addatu Adata Ašaros Asir Ašara Sauja Kappa Sukaupti Kaip Kam Kam Pabaiga Kalu Galas Pumpurai arba šakos Liplipu Lapai Kraitis - dovana Nudunn Nauda Pabudęs Nigultu Ne-gulti Pabalti - pražilti Nabalu Nubalti

Šitokių pavyzdžių autorius pateikia apie 50.

Ar visi autoriaus teigimai įsitvirtins kaip moksliniai faktai? Turbūt ne. Jau pats faktas, kad autorius nėra profesionalus kalbininkas, o teisės mokslų daktaras, nuteiks kai kuriuos neigiamai. Tačiau, kaip pats autorius pažymi, jo mokslinė kvalifikacija - surasti ir atpažinti įrodymus ten, kur jis mato juos. Šiaip ar taip knygutė yra įdomi ir sukels minčių kiekvienam baltui.

Mano nuomone, dr. Kaulins nepamini kitų svarbių - baltų prokalbės primato įrodymų. Nepamini galbūt todėl, kad tie įrodymai yra specifiškai lietuviški. Esu įsitikinęs, jog malonybinių žodžių gausumas lietuvių kalboje įrodo jos kūrybiškumą, originalumą ir kartu senumą. Nė vienoj kitoj kalboj mergina negali būti pavadinta dar ir mergele, merguže, mergužėle, mergyte, mergytėle, mergaite, mergaičiuke, mergiuke, mergelyte, mergelėle, mergyčiuke, mergaitėle ir t. t. Nors ir gerai lietuvių kalbą mokėdamas, negaliu išvardinti visų 36-ių malonybinių formų, kurias kartą mačiau išvardintas viename Vilniaus kalbininkų straipsnyje. O kur dar papeikiančios formos: merga, mergiotė, mergička, mergšė, mergiūkštė, mergpalaikė. Ar tai neįrodo tautos kūrybinės galios kalboje? Originalas visuomet yra turtingesnis negu kopija.

Kitas lietuvių kalbos originalumo įrodymas yra, mano nuomone, onomatopeiniai žodžiai, kurių gausumui ir tikslumui neprilygsta jokia kita kalba.

Išmokęs svetimas kalbas, aš ieškodavau jose pamėgdžiojančių žodžių. Visos kalbos jų turi, bet nė vienoje iš jų nepasiekiama tokio įvairumo ir tikslumo, kaip lietuvių kalboj. Lietuvoje lapai šlama, sausi lapai čeža, šiaudai kregžda, nendrės šnara, miškas ošia, vėjas ūžia, jūra šniokščia, bitės dūzgia, vabalas birzgia, musė zirzia, strėlė zvimbia, šuo unkščia, pelė cypia, arklys prunkščia, žąsys klega, vieversys čirena. Fonetiško tikslumo atžvilgiu šie žodžiai yra nepralenkiami.

Misionieriai, tyrinėję eskimų kalbą, buvo nustebinti suradę, kad eskimai vartoja apie du tuzinus skirtingų pasakymų sniegui apibūdinti. Tai suprantama - eskimai su sniegu susigyvenę: nuo sniego būsenos dažnai ir jų gyvybė priklauso. Kartu tai yra ir savitos kalbos kūrybiškumo įrodymas. O kaip lietuvių kalba, ar ji šiuo atžvilgiu nuo eskimų atsilieka?

Sniegą pakeiskime jo kita forma - vandeniu, kuris Lietuvos klimatui yra artimesnis. Stovintis vanduo lietuviui telkšo, tykšo, tvinsta, tvankso, tyvuliuoja, drėkia ir mirksta. Judantis vanduo bėga, teka, plūsta, srūva, srovena, žliunga, žlegsi, kleksi, tykšta, švirkčia, žliaugia, žliuogia, teška, tekšena, plauna, pliuška, šniokščia, pliuksi, čiurlena, skalauja, kliuksi ir kunkuliuoja. Krintantis vanduo lyja, lynoja, lašnoja, krapnoja, rasena, varva, pila, kliokia, purškia, smilksta, dulkia, dujoja, pliaupia, telžia, sunkiasi ir t.t. Daugiau nei 40 formų, mano mėgėjiškai sukauptų, o kiek jų dar surinktų leksikologas.

Kalbėdamas apie lietuvių kalbos pirmumą, negaliu praleisti nepaminėjęs vieno įspūdingo asmeniško išgyvenimo. Prieš keletą metų mūsų šeima (tiksliau dalis šeimos) važinėjom po Europą, lankydami kultūros paminklus. Vieną gražią, saulėtą sekmadienio popietę privažiavom Atėnus, ir tuoj pat, dar nė pastogės nesusiradę, sustojom prie Akropolio. Kaip ir paprastai tokiais atvejais užsisakėm angliškai kalbantį vadovą, kad vaikai galėtų suprasti. Vadovų paklausa buvo didelė, ir reikėjo apie valandą laukti, kol pagaliau jis mus susistatė pačioj aukščiausioj Akropolio vietoj ir pradėjo aiškinti. "Žodį Akropolis sudaro du žodžiai - "acros" (viršūnė) ir "polis" (miestas). "Polis" yra labai senas žodis - jį vartojo Homeras - bet jis nėra graikiškas, o lietuviškas. Lietuvių kalba yra pati seniausia iš visų Europos kalbų: ji yra indoeuropiečių kalbų šaknis. Lietuvių kalboj "polis" turi dvi prasmes: "pilkal" reiškia žmonių supiltą kalną, ir "pilis", reiškiantis tvirtovę. Kuriuo būdu lietuvių kalba turėjo įtakos graikų kalbai, nėra žinoma, bet graikų kalboj lietuviškų žodžių yra labai daug."

Ką toliau vadovas aiškino apie Akropolį, aš nebegirdėjau, tik stovėjau apstulbintas ir galvojau. Prieš kelionę aš paskirsčiau vaikams temas, ir vienas jų studijavo Europos architektūrą, kitas - meną, trečias mitologiją. Tik nesusipratom, kad pats seniausias Europos kultūros šaltinis - lietuvių kalba.

Tikrai, kur yra mūsų lyginamosios kalbotyros mokslininkai? Kokias aukso kasyklas jie rastų baltų kalbose. Dabar tuos aukso gabalus svetimieji atsitiktinai suranda ir stebisi. Štai, pavyzdžiui, Jeff Cox'as paskelbė straipsnį: „Found! The source fo our languages“ (Quinto Lingo, November 1969). Jame populiaria forma supažindinama kaip kalbininkai ieško indoeuropiečių seniausios prokalbės. Vienas iš būdų yra atrinkti žodžius, kurie turi giminingas formas įvairiose indoeuropiečių kalbose. Pasirodo, kad, pavyzdžiui, „žiema, šaltis, sniegas“ turi giminingus atitikmenis, bet žodis „jūra" - neturi. Dar daugiau pasako floros ir faunos pavyzdžiai. Indoeuropiečių kalbose nėra giminingų žodžių, kurie apibūdintų dramblį, beždžionę, ryžius, palmę, bambuką, tačiau tokie žodžiai kaip ąžuolas, beržas, pušis, gluosnis, vilkas, bebras, šeškas, lūšis, pelė, arklys, vanagas, bitė, medus visi turi giminingas šaknis daugelyje kalbų. Tais gamtos diktuojamais duomenimis remdamasis autorius nustato, kad indoeuropiečių kalbos šaltinis turi būti kur nors prie ribos, vedančios nuo Skandinavijos į Graikiją. Toliau jis rašo:

„Netoli tos srities randame pačią konservatyviškiausią iš visų indoeuropiečių kalbų-lietuvių kalbą. Kalbininkai sutinka, kad lietuvių kalba iš visų kitų kalbų mažiausiai nutolo nuo originalios indoeuropiečių prokalbės. Yra duomenų, kad lietuvis gali suprasti paprastas frazes iš sanskrito kalbos. Kalbos konservatyviškumas yra susijęs su pastoviai gyvenančiomis ir izoliuotomis tautomis. Lietuvių kalba dabar yra tebevartojama ten, kur ji buvo vartojama prieš 5000 metų." Straipsnio pabaigoj autorius atsako į klausimą - iš kur kilusios indoeuropiečių kalbos, tokiais žodžiais: "Vyraujanti nuomonė yra, kad ta sritis siekė nuo pietinės Lietuvos iki šiaurinės Rusijos stepių. Iš tų žemių mūsų prabočiai iškeliavo ir apgyvendino didžiąją pasaulio dalį“.

Mylėk, lietuvi, savo kalbą!

Rimvydas SIDRYS, JAV  

Baltų kalbos
Nykstant kalboms
Priekulė slenkant amžiams
Salantų parapijai - 395 metai
Vilkaviškis iki XIX amžiaus vidurio
šv. Trejybės (Plymouth) parapijos istorija
Struktūrinė lingvistika: kalba ir kalbėjimas
A. Duginas. Naomachija: proto karai
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
Indo slėnio rašto dešifravimai
Senoji Buivydžių bažnyčia
Psichiatrijos pradininkas
Ūlos kraštas senovėje
Rudiger Schmitt. Arijai
Žemaičių epas
H. Hesė. Kalba
Voruta, istorijos laikraštis
Vartiklis