SENOJI BUIVYDŽIŲ BAŽNYČIA
Buivydžius XVII a. pradžioje leno teisėmis valdė Bžostovskiai. 1653 m. Ciprijonas Povilas Bžostovskis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius, funduodamas Mikališkių augustinų vienuolyną, dvarą paskyrė vienuolynui (tad neseniai išleistoje knygoje nurodomą pirmojo Buivydžių paminėjimo 1668 m. datą reikėtų patikslinti). XVIII a. antrojoje pusėje Mikališkių vienuolynas buvo panaikintas ir Buivydžius jėga paėmė savo žinion Livonijos vyskupas J. Kosakovskis.
Tačiau Bistryčios seniūnas Mykolas Bžostovskis, remdamasis tuo, kad Mikališkių vienuolyno nebėra ir tuo pačiu fundacija nebegalioja, manė, kad Buivydžiai pagal paveldėjimo teisę turi atitekti jam. 1784 m. spalio 26 d. J. Kosakovskis grąžino M. Bžostovskiui Buivydžius, o pastarasis tų pačių metų lapkričio 11 d. juos perleido Mykolui Radziševskiui, Starodubo pavieto vėliavininkui, už 2000 raudonųjų auksinų. M. Radziševskis dar 1780 m. lapkričio 25 d. buvo išsirūpinęs valdovo Stanislovo Augusto privilegiją, suteikiančią leno teisę į Buivydžius, tačiau turėjo bylinėtis su augustinais. Vienuoliai bylą pralaimėjo. M. Radziševskis pagal žymaus to meto architekto Lauryno Gucevičiaus projektą, pasistatė mūrinius dvaro rūmus. Dvarą apie 1820 m. paveldėjo Mykolo Radziševskio sūnus Stanislovas (žmona Klara Abramavičiūtė). 1831 m. sukilimo metu jis buvo Vileikos apskrities sukilėlių vadas, sukilimą numalšinus, remiantis sukilėlio Igno Odachovskio parodymais, caro valdžios pripažintas 1-os kategorijos nusikaltėliu, pasitraukė į užsienį, tad Buivydžių dvaras buvo konfiskuotas, vėliau išnuomotas Jonui Šileikai.
1857 m. Buivydžiuose apsilankęs Konstantinas Tiškevičius veikale Neris ir jos krantai rašė:
Pats dabar stebėjausi matydamas išlikusias tuose rūmuose gražias tenykštes liekanas didžiulius brangius gobelenus, puikiausius senus saksų porceliano indus, itin vertingus paveikslus, nemažus mineralų rinkinius ir t.t. Tačiau dažnai nepastovi būna ne kartą žmogaus lemtis ir pašaukimas! Ne taip dar daug metų yra prabėgę mūsų atmintis juk tebesiekia tuos laikus, kai rūmai buvo nesužaloti ir žavingi. O dabar, išvilkti iš savo puošnių drabužių, be langų, durų ir stogo, virto vienais griuvėsiais. Šikšnosparniai ir laukinės kiaunės juose veisiasi, o dora paskutinių įpėdinių šeima, pamatuotai įrašyta dabarties istorijos lapuose, svetimoje šalyje sunkiai turi pelnytis kasdienės duonos kąsnį. Šis dvaras jau bene kokius dvidešimt metų yra valdžios nuosavybė. Dvaro teritorija ir visi ūkio trobesiai už sodo, mediniai, tačiau dar gana geri ir tvarkingai mūro stulpais paremti, tuo laiku buvo atiduoti karališkajam valstiečiui. Šis, už činšą gavęs tą vietą, dvaro kiemą pavertė dirva ir daržais, suarė gražias rūmų vejas, abejingai šiandien kerta malkoms taurias parko tuopas, kadaise darbščiai ir rūpestingai sodintas ir prižiūrėtas kelių šios puikios vietos paveldėtojų kartų rankomis. Ir abejingas jis semia vandenį iš upeliuko, kuris, tekėdamas dailiai akmenimis išklotomis kaskadomis, savo čiurlenimu gyvina tą ištaigingą parką. Per keliolika žingsnių čia už parko, priešingoje pusėje nuo rūmų, yra gražios architektūros medinė parapijos bažnyčia...Bažnyčia. Augustinai Buivydžiuose buvo pasistatę bažnytėlę, kuri 1787 m. inventoriuje laikoma parapine (metrikų knygos buvo nuo 1744 metų). Bažnytėlė plačiau neaprašinėjama, tik paminėta, kad ji sena, kiauru stogu, supuvusiomis sąsparomis ir bet kurią dieną galinti griūti .
Naują bažnyčią Buivydžiuose fundavo Mykolas Radziševskis. 1785 m. gruodžio 10 d. jis paskyrė žemės sklypą naujai bažnyčiai statyti (fundacija tų pačių metų gruodžio 12 d. ratifikuota Vilniaus vyskupo I. Masalskio ir įrašyta į Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo knygas, 1786 m. gruodžio 6 d. patvirtinta Stanislovo Augusto). Be sklypo, buvo numatytos lėšos klebonui išlaikyti. 1786 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus vaivadijos matininkas Pranciškus Charevičius išmatavo sklypą bažnyčiai, klebonijai, špitolei ir vargonininko namui statyti 3 margus, ir dar 2 margus pievos klebonui.
Ta žemė buvo atmatuota prie senosios bažnytėlės šventoriaus. Nauja bažnyčia buvo pastatyta tarp 1788 ir 1790 metų, pastarieji metai nurodomi daugumoje bažnyčios inventorių ir vizitacijos aktų. Bažnyčia konsekruota tituliarinio Tomasenos vyskupo Valentino Volčackio (jis buvo Sudervės bažnyčios fundatorius) 1796 metų liepos 17 d., šv. Jurgio vardo .
1820 m. bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčia statyta iš gerų obliuotų pušinių rąstų, ant mūrinių pamatų, šešiakampė (iš tiesų turbūt galima laikyti aštuonkampe), dengta gontais, su dideliu kupolu, virš kurio aštuonkampis žibintas (bokštelis) su kupolėliu, dengtu gontais, virš jo didelis geležinis kryžius. Penkiakampė presbiterija sujungta su bažnyčia, tačiau jos stogas žemesnis, gontinis, jo viršuje medinis skarda apkaltas rutulys, virš jo nedidelis geležinis kryžius. Ten pat buvo ir nedidelis varpelis.
Priešakinė pastato dalis esanti iš trijų sienų, sujungtų su bažnyčia, žemesniu stogu, virš prieangio dengtu gontais. Keturių kolonų portikas, virš kurio stovėjo trys vidutinio dydžio medinės figūros viduryje šv. Elena su kryžiumi, dešinėje šv. Jurgis ant žirgo, kairėje šv. Mykolas. Tačiau tos skulptūros jau buvo pasvirusios, apipuvusios, (vėlesniuose inventoriuose nebeminimos). Už portiko kolonų, kurios kadaise buvo tinkuotos, dvi nemažos medinės skulptūros šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero. Bažnyčios stogas buvo nudažytas dažais su pokostu, tačiau dažymo nebelikę ir žymės.
Bažnyčioje buvo 3 altoriai. Vėlesniuose vizitacijos aktuose nurodoma, kad altoriai buvo mūriniai. Zakristija buvo už didžiojo altoriaus. Medinė sakykla su baldakimu buvo dažyta baltai ir vietomis paauksuota. Bažnyčios vidus buvo dažytas ornamentais; grindys iš plytų; buvo 14 langų. Viduje buvo galerija aplink visą bažnyčią, palaikoma 8 apvalių medinių kolonų, papuoštų stalių darbo išpjaustytu karnizu . Po 1831 m. sukilimo, kai Buivydžiai buvo konfiskuoti iš Stanislovo Radziševskio, fundatoriaus sūnaus, už dalyvavimą sukilime, bažnyčia buvo atsidūrusi sunkioje finansinėje situacijoje ir ilgokai nebuvo remontuojama . Tik 1852 m. ji apdengiama naujais gontais .
Kaip pažymi Konstantinas Tiškevičius, 1857 m. kelionės Nerimi aprašyme,
"medinė šventovė labai grakšti, o antra vertus, drąsiai ir meniškai statyta. Jos vidus taisyklingas aštuonkampis. Jo kampuose rąstai ne suleisti spyniškai, kaip paprastai daroma medžio statybose, bet tik kažkokiu nematytu būdu iš vidaus stipriai sujungti ir laikosi vienas prie kito prigludę. Ant tų sienų iškilęs aukštas ir aptakus kupolas, ant jo permatomas žibintas, savo ruožtu pridengtas žemesniu kupolu, o ant šio taisyklingas geležinis kryžius. Nuo vieno to aštuonkampio šono eina išilginė nava, o joje didysis altorius. Iš priekio, erdviame prienamyje, ant keturių kolonų laikosi portikas. Po juo, abipus įeinamųjų durų, stovi dvi didžiulės iš medžio išdrožtos statulos: viena šv. Kazimieras, kita šv. Stanislovas, vyskupas ir kankinys. Ant priebučio stogo stovi didelį kryžių rankoje laikančios šv. Elenos figūra. Tos bažnyčios vidus dažytas aliejiniais dažais. Visos jos vidaus puošmenos gražiai derinasi tarpusavyje ir niekuo nerėžia akių žmogui, kuris apsilanko pirmą kartą. Tą bažnyčią tapė kažkoks Goseckis, mums visiškai nežinomas iš pavardės dailininkas. [...] iš šventų dalykų yra tik šoniniame altoriuje stikliniame grabe švento Florijono, kankinio, relikvijos, Bžostovskio parsivežtos iš Romos" [...] .1872 m. buvo išsirūpintas leidimas apkalti išorę lentomis ir uždengti stogą naujais gontais. 1889 m. buvo dažomos išorinės sienos, vėl remontuojamas stogas ir ištepamas smala, padaromi mūriniai laiptai į bažnyčią. 18911892 m. taisomi vargonai, dažomas bažnyčios vidus, tveriama mūrinė šventoriaus tvora. 1893 m. sudėtos medinės 2 colių pušinių lentų grindys vietoje buvusių plytinių ištrupėjusių grindų.
1904 m. vėl buvo numatoma bažnyčią remontuoti ir pristatyti dvi zakristijas (1901 m. plane zakristija tebebuvo už didžiojo altoriaus); darbai turėjo kainuoti 1905,45 rb; bažnyčia buvo remontuojama 1906 metais, tuo metu ji uždengiama skarda 1911 m. aprašyme jos stogas jau skardinis. Bažnyčia esanti 20 aršinų [aršinas 71,12 cm] pločio ir 33 aršinų ilgio (nuo pagrindinių durų iki presbiterijos); nuo presbiterijos iki altoriaus 10,5 aršino. 1911 m. restauruojami vargonai, o 1912 m. bažnyčios vidus ir išorė. 1922 m. inventoriuje pažymima, kad zakristija pristatyta atnaujinant bažnyčią (matyt, jau po Pirmojo pasaulinio karo). 1927 m. rašoma, jog reikią atnaujinti vidų ir sutvirtinti chorą. Paminima nauja varpinė su 3 varpais (anksčiau varpai kabėjo tarp 4 stulpų, apkaltų lentomis). Bažnyčia buvusi bizantiško stiliaus, kuris esąs neberyškus .
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo retkarčiais paremontuojama, prižiūrima, laikoma architektūros paminklu. Jos projektuotojas neišaiškintas. 1982 m. gegužės 29 d. bažnyčia sudegė, jos vietoje 19841992 m. parapijiečių lėšomis, rūpinantis kun. Martynui Stoniui, pastatyta nauja, jau mūrinė bažnyčia, savo forma primenanti senąją medinę. Pamaldos laikomos tik lenkų kalba, nors 1827 m. visi parapijos gyventojai kalbėjo lietuviškai, o XX a. pirmojoje pusėje klebonavę Mykolas Masiulis ir Vincentas Miškinis stengėsi gaivinti lietuvybę. Kaip rašė Bronius Kviklys "Buivydžių apylinkės grynai lietuviškos. 1903 m. prancūzų kalbininkas R. Gauthiot'as išleido studiją apie Buivydžių lietuvių tarmę Le parler de Buividze".
Koplyčia. Dešiniajame šventoriaus kampe (žiūrint link pagrindinio bažnyčios fasado) stovi kvadratinio plano, smailios aukštos piramidės formos koplyčia. Daugumoje bažnyčios vizitacijos aktų nurodoma, kad koplyčia statyta kartu su bažnyčia, 1790 m. 1793 m. koplyčia laikoma neseniai sumūryta. Koplyčia statyta kaip bažnyčios fundatoriaus šeimos mauzoliejus. XVIII a. pabaigoje XIX a. pirmojoje pusėje, be tiesioginės paskirties, koplyčia buvo naudojama kaip altarijos koplyčia. Altariją 1794 m. įkūrė Livonijos kanauninkas Valerijonas Dziurdzevičius, kuris užrašė 5% nuo 20000 auksinų sumos; procentai turėjo būti kasmet išmokami iš Januarijaus Kašico dvaro Jatroje.
1810 m. aprašyme koplyčia laikoma priklausanti altarijai, šv. Mykolo Arkangelo vardo. Ją remontuoti dar nereikia. Tuo metu joje buvo altorius iš įvairių spalvotų akmenų, panašus į uolą, jame buvo karstelis su šv. Florijono relikvijomis. Iš šonų buvo 2 suolai, taip pat komoda su stalčiais. Viduje kabojo medinis, gražiai padarytas sietynas (žvakidė), panašus į vorą. Virš altoriaus buvo pakabinti du paveikslai, vaizduojantys Jėzų ir šv. Mykolą. Koplyčioje buvo 4 langai. Rūsyje fundatoriaus šeimos karstai.
1820 m. koplyčia vadinama ne šv. Mykolo, bet šv. Florijono vardu (šv. Florijono relikvijos 1794 m. gegužės 3 d. buvo atgabentos iš Romos, jas iš popiežiaus Pijaus VI gavo ir parvežė Liudvika Bžostauskytė Radziševskienė). 1852 m. nurodoma, kad koplyčios būklė bloga. Ji tuo metu buvo dažyta raudonai, jos priekyje buvo mūrinis prieangis.
K. Tiškevičius rašo, kad jis matęs (1857 m.) koplyčios rūsyje dviejų Mykolo Radziševskio žmonų Marijos Morauskaitės ir Liudvikos Bžostauskytės, dviejų vaikų ir paties fundatoriaus Mykolo Radziševskio karstus. Kadangi ant M. Morauskaitės karsto buvusioje lentoje buvo parašyta, jog ji mirusi Nesavyžiuje 1787 m. balandžio 20 d., o į koplyčią perkelta 1787 m. liepos 22 d., koplyčios statybos data reikėtų laikyti 1787 metus. K. Tiškevičius pažymi, jog
koplyčia visiškai apleista ir apgriuvusi ... keturšonė piramidė, smailėjanti į viršų. Ant tos smailumos vietoj kryžiaus, įprasto mūsų bažnyčioms ir koplyčioms, užkeltas didelis lizdas, o jame gyvena gužo šeima. Toks netinkamas Dievo namui stogo kraigas iš tiesų žeidžia kiekvieną... lubos sutrešusios, perdėm skylėtos, gali kas valandėlę tuojau pat įgriūti. Iš gargždo padarytas didysis altorius gerokai apniokotas. Koplyčia paversta paprasčiausiu liturgijos reikmenų ir kažkokio statybininkų šlamšto sandėliu. Tarp žibintų ir bažnyčios vėliavėlių, užtiesalų, neštuvų, be jokios tvarkos sumestų, yra ten nemaža malksnų, likusių nuo kažkokios statybos, krūva kalkių, kažkokios kopėčios ir pan. ... Ir tai pavyzdys, kaip nesirūpinama sutvarkyti paskutinės poilsio vietos tų žmonių, kurie per savo gyvenimą taip labai rūpinosi šios šventovės likimu. Rūsys buvo tamsus, be jokių grindų, dvokė pelėsiais. Smėlio tiek, kad kojoms ligi gurnelių, o asla tokia nelygi, kad ja net žingsnio žengti negalėjai. Tame smėlyje stovėjo trys dideli ir du maži grabai... .Matyt, po K. Tiškevičiaus apsilankymo buvo susirūpinta koplyčios remontu. Tam tikslui 1858 m. buvo renkamos lėšos. 1893 ir 1895 m. sakoma, kad koplyčioje vykstančios pamaldos, bet ją reikia remontuoti. Koplyčia remontuojama XX a. pradžioje, 1911 m. ji jau uždengta skarda. Dengiant stogą skarda gandralizdis buvo pakeistas skardiniu Arkangelu.
Po Pirmojo pasaulinio karo buvo dingusios šv. Florijono relikvijos ir 1922 m. prašoma jas prisiųsti iš Krokuvos. 1927 m. koplyčia naudojama kaip lavoninė.
Šaltiniai:
LVI, f. 694, a[. 1, b. 3670.
Lietuvos Metrika, knyga 126, l. 7475.
Šileikis G., Visockis A. Lietuvos istorijos datos, įvykiai, faktai, asmenybės), Kaunas, "Šviesa", 1998, p. 282.
LVIA, f. 525, ap. 18, b. 14.
LVIA, f. 525, ap. 17, b. 16.
Tiškevičius K. Neris ir jos krantai. Vilnius, 1992, p. 170172.
VUB, f. 57, B 53, Nr. 209.
LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6083; f. 694, ap. 1, b. 3670; VUB, f. 57, B 53, b. 46, l. 19v22.
MAB, f. 43, b. 7596 ir 7595.
LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3670.
LVIA, f. 694, ap. 1, b. 4122. l. 16.
LVIA, f. 525, ap. 17, b. 16; f. 525, ap. 18, b. 14; f. 694, ap. 1, b. 3670.
LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6098.
Tiškevičius K. Neris ir jos krantai, p. 172.
LVIA, f.604, ap. 4, b. 2485; b. 4208; b. 4540; b. 6104; f. 694, ap. 1, b. 4122.
LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6098; b. 6101.
K. Misius, R. Šinkūnas. Lietuvos katalikų bažnyčios ž(inynas), Vilnius, 1993, p. 530531; Katalikų pasaulis, 1992, nr. 17.
Kviklys B. Mūsų Lietuva, t. 1, Vilnius, 1989, p. 189.
VUB, f. 57, B 53, nr. 46, l. 19v22.
MAB f. 43, b. 7600; LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6096.
MAB, f. 43, b. 7603.
K. Tiškevičius, Neris ir jos krantai, p. 173175.
LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6090; b. 6101; f. 694, ap. 1, b. 3917; b. 4122;
LVIA, f. 604, ap. 1, b. 6096; b. 6101.Algirdas Baliulis
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis
Lietuvos metrikos tyrinėjimai
Alytus: balta rožė raudonam fone
Pažinkime kitokius Druskininkus
Keista ta Liškiava...
Vartiklis