Naugardas ir Lietuva: pasienio situacija 12-15 a.
Jokios rimtesnės istorinės problemos negalima tyrinėti remiantis vien iš pirmo žvilgsnio su ja susijusiais siužetais, būtina atkreipti dėmesį į jų sąsajas su kitais įvykiais. Kiekvienas istorijos faktas išsirutulioja iš daugelio kitų, ir pats padeda formuoti būsimus įvykius. O istoriografija visuomet priklauso nuo dviejų faktorių - pirmiausia nuo šaltinių kiekio ir kokybės, t. y. nuo neginčijamų istorijos faktų, bet ne mažiau ir nuo įsigalėjusių koncepcijų, kurios ne visuomet yra pagrindžiamos.
Todėl nauja istorijos fakto samprata neišvengiamai verčia keisti požiūrį ne tik į kitų su juo susijusių faktų, vertinimą, bet ir tyrėjų nuomonę, kartais apimančią plačią istoriografijos sferą.
Monografijoje savitai tyrinėjama 14-15 a. Naugardo ir Lietuvos santykių problema - kai kurių Naugarduko žemės teritorijų, dalį savo pajamų mokėjusių ne į Naugardo, bet į Lietuvos valstybės iždą, išskirtinio statuso kilmė. Tyrinėjant paaiškėjo, jog būtina nustatyti šių Naugardo žemės pietinio pasienio rajonų dydį bei patikslinti sieną. Istorinė- geografinė apžvalga, parašyta bendradarbiaujant su L. Basalyga, yra pagalbinė medžiaga ir sudaro išskirtinę monografijos dalį, tarsi jos priedą. Kartu tai ir vienas pagrindinių tyrimo šaltinių, padedančių tiksliau suvokti patį dalyką.
Anksčiau viename straipsnyje esu aptaręs šių Naugardo žemės rajonų išskirtinį statusą, tačiau dabar išvados man atrodo skubotos ir netikslios. Ir vis dėlto buvau įsitikinęs, kad tai kunigaikščio domenas, kurį 12 a. naugardiškiai skyrė sostą užimti kviečiamo kunigaikščio dvarui išlaikyti. Vėliau Naugardo večės valdžia teisę į duomenų pajamas perdavė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams kaip taikos garantą neramiame pasienyje1.
Tačiau dėl dviejų aplinkybių šia hipoteze galima suabejoti. Pirmiausia jau 12 a. pirmoje pusėje daugelį tariamo domeno valsčių kunigaikščiai dosniai dalijo Naugardo vienuolynams. Dėlto, be abejo, turėjo gerokai sumažėti kunigaikščio iždo pajamas. Taigi aktas atrodo beprasmis, jei, žinoma, iš tikrųjų išskirtinis šių valsčių statusas buvo kunigaikščio valdžios aprūpinimo institucija. Antra, iki šiol mums žinomos daugiausia Naugardo sutartys su kunigaikščiais nuo 13 a. 6-ojo dešimtmečio iki Naugardo žlugimo 1478 m., t.y. to laikotarpio, kai Lietuva gaudavo pajamų iš mus dominančių teritorijų. Beje, jei Lietuva iš tikrųjų turėjo teisę į šių teritorijų pajamas, tai privalėjo sukelti neigiamą rusų didžiųjų kunigaikščių reakciją, nes jie tuomet netektų tradicinės juodosios duoklės. Tačiau jokios reakcijos nepastebėta.
Vadinasi, reikia ieškoti kito problemos sprendimo. Paieškos suformavo naują hipotezę, kuriai pagrįsti skiriamas šis darbas. O hipotezė štai tokia. Naugardo teritorijų, XV a. mokėjusių Lietuvai juodąją duoklę, pirmieji statuso ypatumai atsirado tada, kai Naugardas pietuose ribojosi ne su Lietuva, bet su Smolensko ir Polocko kunigaikštystėmis. Didžiausia šių žemių dalis nuo amžių priklausė Smolenskui, kunigaikštis Mstislavas Vladimirovičius jas kaip domenus skyrė Naugarduko kunigaikščiams, juridiniams savo paveldėtojams, palikuonims. Lietuvai užgrobus šiaurines Smolensko žemes, kartu atiteko ir šių paveldėtojų teises. Greičiausiai analogiška, dokumentuose neužfiksuota situacija buvo ir Naugardo-Polocko pasienyje. Žinoma, 14-15 a. didieji rusų kunigaikščiai, ne Mstislavo Vladimirovičiaus, bet jo brolio Jurijaus Dolgorukio palikuonys, neturėjo ir negalėjo turėti jokių pretenzijų į tas pajamas.
Naujas požiūris į šią problemą vertė kruopščiai išstudijuoti daugelį ankstyvojo laikotarpio faktų ir įvykių. Chronologiškai patikslinta, kada Lietuva užvaldė šias Naugardo pietiniame pasienyje buvusias žemes. Reikėjo iš naujo tyrinėti tokių, tarodo, jam gana išsamiai išstudijuotų dokumentų, pvz., 12 a. Smolensko vyskupijos aktų komplektą ir 14 a. pabaigos Raštas tolimiems ir artimiems rusų miestams datavimą.
Valentinas Janinas
Iš rusų kalbos vertė Gražina Zaleckytė