Kai tik ateis žiema balta,
       Atmink, daina ši tau skirta.

       Kai vėl pavasaris ateis,
       Sulauksi, ko širdelė geis.

       Kai vasarą prailgs diena,
       Suprasi, ką sakys daina.

       Kai pieš ruduo lapus rudai,
       Imk plunksną, užrašyki tai.

       Aš žinią paiunčiau žuvims:
       "Kol to nebus, širdis nerims".

       Mažytės jūrų žuvys man
       Grąžino atsaką krantan.

       Atsiprašydamos manęs,
       Atsakė" "Nedarysim, nes..."

       Joms žinią vėl skubiai siunčiau:
       "Jūs man paklustumėt verčiau"

       Bet žuvys pasišaipė vėl:
       "O jūs supykot kažkodėl!"

       Aš pakartojau antrąkart -
       jos juokės, kai bandžiau patart.

       Griebiau aš virdulį tada, -
       Atėjo žygio valanda.

       Ir su džiaugsmu tyliu, giliu
       Pripildžiau virdulį siurbliu.

       Kažkas atkiūtino tuojau
       Ir tarė: "Žuvys miega jau"

       Tuomet jam aiškiai pasakiau:
       "Tai eik, pažadink jas veikiau".

       Paskui paraginau garsiau,
       Ėmiau - į ausį sušukau.

       Jis dėjos baisiai išdidžiu
       Ir tarė: "Šitaip šaukt draudžiu!"

       Pridūrė baisiai išdidžiai:
       "Aš eičiau jų pažadint, jei ..."

       Čiupau kamščiatraukį tuojau
       Ir pats jų žadint nuėjau.

       Radau duris aš po raktu,
       Bandžiau ir traukt, ir stumt kartu.

       Į užtrenktas duris daužiau
       Ir spaudžiau rankeną, tačiau...