Efraimas Kišonas. Mokantis klausinėti
Papildomas F. Kafkos „Proceso“ skyrius  

Apie autorių   >>>>>

Mano draugų ir bičiulių, kurie nesusigaudo, žiniai – kodėl paskutiniu metu manęs nesimato ir nesigirdi: gaila, aš susipainiojau teismo procese dėl avarijos su nukentėjusiais, ir dėl to labai abejoju – ar dar galėsiu kada nors jiems pasirodyti kaip padorus, įstatymus nepažeidžiantis žmogus.

Avarija, į kurią įsivėliau, įvyko vidurdienį Tel-Giborime*), kai jau vykau namo. Prieš pat mano nosį didelė valdiška mašina netikėtai susidūrė su dviratininku ir iš jo paliko vien skutus. Mašina lėkė per raudoną šviesą, draudžiama kryptimi, viršydama greitį, o vėliau dar paaiškėjo, kad jos vairuotojas buvo išgėręs ir nelabai gaudėsi aplinkoje. Kadangi buvau vieninteliu liudininku, tai ir pažadėjau policininkui atvykti į teismą ir duoti parodymus.

Teismo salė buvo sausakimša. Mat kaip paaiškėjo iš kaltinamosios išvados, mašiną vairavo svarbus asmuo, kurio vardas gerai žinomas. Toji asoba neturėjo problemų su lėšomis, tad pasisamdė patyrusį gynėją, kuris dar ir gerai pasirengė procesui, kaip vėliau paaiškėjo.

Kadangi buvau vieninteliu liudininku, tai mane pirmuoju ir pakvietė. Patikrinęs, kaip privaloma, mano asmeninius duomenis, teisėjas atidavė mane kryžminei apklausai kaltinamojo advokatui. Tasai atsistojo ir pareiškė teismui, kad jis pasiruošęs įrodyti, kad aš neatsakingas asmuo, melagis ir potencialus nusikaltėlis, kurio parodymai neverti net popieriaus, ant kurio bus užrašyti. Pagal kryžminės apklausos taisykles advokatas pradėjo mane klausinėti, o aš atsakinėjau, kiek pajėgiau.

Advokatas: Pone K., ar tiesa, kad kažkur 1953-ųjų pabaigoje tarptautinė “Interpolo” policija paskelbė jūsų paiešką dėl ginkluoto apiplėšimo įtarimo ir klaidingų parodymų?
Aš: Ne, netiesa.
Advokatas: Jūs norite pasakyti, kad „Intepolas“ ieškojo jūsų ne dėl šito kaltinimo?
Aš: Manęs aplamai niekas neieškojo. Iš kur traukėte, kad „Interpolas“ paskelbė mano paiešką?
Advokatas: Tada kokia policija ieškojo jūsų?
Aš: Manęs jokia policija neieškojo.
Advokatas: O kodėl neieškojo?
Aš: O iš kur aš žinau?

Teismas

Taip, čia padariau lemiamą klaidą. Privalėjau atsakyti taip: „Manęs jokia policija neieškojo todėl, kadangi niekada gyvenime nieko nusikalstamo nepadariau“. Tačiau viskas vyko teismo salėje prieš gausią publiką; fotografai nesustodami spragsėjo fotoaparatais, o korespondentai bėgiojo prie telefono aparatų, kad mano atsakymus perduotų į redakciją, - ir aš, žinoma, baisiai nervinausi.

Advokatas pasilenkė prie ginamojo, pasišnabždėjo su juo, o tada atnaujino kryžminę apklausą:
Advokatas: Ar tiesa, Pone K., kad buvote nuteisti metams ir 8 mėnesiams už neleistinus veiksmus su nepilnamečio kūnu?
Aš: Ne, netiesa.
Advokatas: Jei taip, tai kokiam laikui jus nuteisė už tuos neleistinus veiksmus?
Aš: Manęs aplamai nenuteisė už tokius veiksmus.
Advokatas: Tai už kokius veiksmus jus nuteisė?
Aš: Už jokius.
Advokatas: Taigi, Pone K., tada jūs teigiate, kad mūsų šalyje niekuo nekaltus piliečius nuteisia kalėti nepateikdami net kaltinimo?
Aš: Aš niekada nekalėjau.
Advokatas: Aš nesakiau, kad jūs kalėjote; aš tik sakiau, kad jus nuteisė kalėti! Šitie jūsų išsisukinėjimai jums visai nepadės, Pone K. Atsakykite: Taip arba ne.
Aš: Manęs nenuteisė kalėti ir aš nesėdėjau kalėjime.
Advokatas: Tokie atveju vis tik ką skelbia nuosprendis dėl jūsų neleistinų veiksmų su nepilnamečio kūnu?
Aš: Nebuvo jokio nuosprendžio.
Advokatas: Kodėl nebuvo?
Aš: Tai kaip “kodėl nebuvo”? Todėl, kad ir teismo tokio nebuvo.
Advokatas: Tai koks, tokiu atveju, buvo teismas?
Aš: O ar aš žinau?

Aš vėl susipainiojau. Sakant tiesą, aš maniau, kad man teisme teks pasakoti kelių nutikimo Tel-Giborime detales ir nebuvau pasiruošęs autobiografinio pobūdžio klausimams. Be to mane paveikė nepalankus publikos elgesys. Jie visą laiką apie kažką šnabždėjosi ir rodė pirštais į mane bei dažnai sarkastiškai šypsojosi. Ir jei to dar buvo maža, penktą mano apklausos valandą salėje ėmė graibyti visai šviežius vieno vikraus laikraščio, spėjusio pirmame puslapyje atspausdinti didelėmis raidėmis: “GYNYBA: K. ATLIKO NELEISTINUS VEIKSMUS SU NEPILNAMEČIU!” Po šia antrašte smulkiu šriftu taip pat buvo atspausdinta: „K. spiriasi – jo apklausa tęsiasi“.

Kai pamačiau laikraščius, mane apėmė kažkoks silpnumas. Aš prisiminiau mylimą žmoną ir mane sukaustė nerimas: juk ji nelabai supranta procedūrines vingrybes, nežino, ką tiksliai reiškia „gynyba“. Ji dar pamanys, kad gerbiamas teismas prieš mane iškėlė tuos sunkius kaltinimus. Taip ar kitaip, man teko ir toliau atlaikyti žudančią ugnį, kuria priešingos pusės gynėjas užliejo mane pagal procedūrinį kodeksą.

Advokatas: Ar tiesa, ponas K., kad jūsų pirmoji žmona išsiskyrė po jūsų antrojo pabėgimo iš beprotnamio ir per policiją privertė jus gražinti jos asmenines brangenybes, kurias pardavėte blusų turguje?

Čia įsikišo teisėjas ir nurodė man, kad man nebūtina atsakyti į klausimus, liečiančius mano šeimos statuso pasikeitimus. Aš apgalvojau teisėjo žodžius ir padariau išvadą, kad ir iš tikro neverta į procesą įtraukti žmoną, tuo labiau, kad mes su ja niekada nebuvom išsiskyrę, o ir myliu ją visomis savo sielos skaidulomis. Tačiau mano tylėjimas dar labiau sustiprino publikos jaudinimąsi; ir viena storulė, sėdėjusi pirmos eilės šone, net spjovė į mano pusę pasišlykštėjimo ženklan. Nepaisant to, aš sukaupiau drąsą ir netgi neatsakiau į advokato klausimą, ar tiesa, kad dezertyravau iš armijos karo už nepriklausomybę metu? Neatsakiau ir į kitą klausimą: ar tiesa, kad savo dukteris grandine pririšu prie lovos kojos?

Čia, kai reikalai palietė grandines, nutiko apmaudus dalykas, sutrikdęs normalią proceso eigą. Kažkoks salėje sėdėjęs automobilių remontininkas pašoko iš vietos ir necenzūriškai keikdamasis su geležiniu laužtuvu puolė mane. Teisėjo nurodymu policininkai jį išvedė iš salės, tačiau tai nė kiek nepalengvino mano padėties. Kai advokato rankose pamačiau ilgą klausimų, liečiančių mano menamus nusikaltimus, sąrašą, mane užvaldė slaptas siaubas ir aš iš visų jėgų ėmiau rėkti, kad prisipažįstu, atseit, su viskuo, ir kad tik aš vienas, ir tik aš, sutraiškiau dviratininką Tel-Giborimo kelyje…

Teisėjas pasodino mane į vietą, nurodęs, kad aš tik liudininkas, ir kad apklausa bus tęsiama.

Advokatas: Ar tiesa, kad už panašius parodymus „avarijos“ byloje su mirtina baigtimi lapkritį iš vieno sėkmingo importuotojo gavote tris persiškus kilimus?
Aš: Ne, netiesa.
Advokatas: Jūs drįstate tvirtinti, kad namuose neturite kilimų?
Aš: Aš turiu kilimų.
Advokatas: Jie vietinės gamybos ar importiniai?
Aš: Importiniai...
Advokatas: Dėkoju! Daugiau klausimų neturiu!..

Kaltinamojo gynėjas pareiškė, kad baigė kryžminę apklausą ir publikai audringai plojant atsisėdo. Tuo metu suspėjo ir antras laikraščo leidimas su mano nuotrauka pirmame puslapyje ir naujomis plačiomis antraštėmis: „TEISME APTARIAMAS SKANDALAS SU KILIMAIS (K. TURIU KILIMŲ, TAČIAU NE IŠ IMPORTUOTOJO!) GYNĖJAS: MELAGIS IR BEPROTIS!“ Paprašiau leidimo eiti namo, tačiau pasirodė, kad prokuroras turi vieną klausimą, susijusį su avarija. Prokuroras paklausė: ar kaltinamasis, mano nuomone, vairavo mašiną neatsargiai? Aš atsakiau „Taip“ ir mane paleido.

Teismo sekretorė iš teismo rūmų išvedė pro slaptą išėjimą, kad nepatekčiau į minios, susirinkusios prie išėjimo ir mosuojančios lazdomis ir akmenimis, rankas – maždaug po valandos po trečio laikraščio leidimo pasirodymo. Nuo tada aš, kaip jau rašiau pirmoje pastraipoje, slepiuos nuo žmonių ir laukiu, kad advokato klausimai artimiausiu metu būtų užmiršti.


Atomas visiems    

Arlozorovo kampe mane sustabdė Šultaisas:
- Ar nepametėsi iki pašto skyriaus? – paprašė jis. – Man skubiai reikia į ten…

Aš jį paėmiau. Šultaisas atrodė labai nervingas. Paklausiau, kas nutiko?
- Geriau nė neklausk. Svainis iš Vokietijos atsiuntė atominę bombą.
- Ką?
- Aš irgi nustebau. Tiesa, kažkaip skaičiau laikraščiuose apie tą sensacingą vokiečių patentą, kuris atominės bombos gamybą pavertė visiems prieinamu, pigiu ir paprastu procesu, tačiau ... – kad tai siuntinyje?!
- Tai tikrai keista…
- Dabar, matyt, ji prieinama ir paprastiems žmonėms. Štai svainio laiškas: ‚Vos neužmiršau, - rašo Fridrichas, - turiu tau siurprizą. Šiandien tavo adresu aviapaštu išsiunčiau atominę bombą. Su švente!’ Na, ką pasakysi?!
- Kažkoks groteskas…
- Fridrichas visad gyveno plačiai, - paaiškino Šultaisas. – Ką dabar man daryti su ta bomba?
- Nežinau. Pačiam dar nieko panašaus neteko…
- Jozefa mane ėste suės: ‚Nereikia man namuos jokios atominės bombos! – klykė ji man išeinant iš namų. – Užtenka man rūpesčių ir su vaiku!‘ Ir ji teisi, jo. Aš irgi nenoriu, kad Danis namie žaistų su atomine bomba. To neleisiu jokiu būdu. Jis sugadina viską, kas tik patenka po ranka. Gali įsivaizduoti? Ir aplamai. Kur aš ją laikysiu, tą bombą? Šaldytuve?
- O bomba kokia? Galinga?
- Neturiu supratimo. Aš ne specialistas. Paskaitysiu instrukciją, tada sužinosiu. Kaip bebūtų, tikiuos, kad nupirko ne pačią galingiausią. Mūsų labai mažas šaldytuvas. Tačiau Jozefa vis vien ją išmes. Tu nepatikėsi, kad jei Fridrichas būtų ne toks įžeidus, nedelsiant pasiųsčiau atgal. Kaip manai, ar man išduos licenziją ją išbandyti? Ne čia, o Negevoje.
- Čia viskas per blatą...
- Aš tikras, kad turėsiu bėdų su ta bomba. Mūsų kaimynai – pats žinai, kokie yra žydai, - jau ir taip mus vadina snobais. Tai ir nenuostabu, kad Jozefa nori jos atsikratyti kas bebūtų: ‚Su berniuku ir taip nėra ramybės nuo ryto iki vakaro, - ji sakė. – Parduok ją!’ Ar tau nereikia?
- Šiuo metu – ne.
- Tave suprantu. Jozefa galvoja, kad ją šiomis dienomis būtų lengva ją parduoti Malajui. Aš jai sakau: Kokia tu protinga! O kas, jei svainis atvažiuos į svečius ir paklaus: ‚Na, o kur ta bomba, kurią atsiunčiau?‘ Ką aš tada jam pasakysiu? ‚Aš pardaviau ją, brangusis Fridrichai?‘
- Tada, žinoma, parduoti nereikia...
- O ką tada? Juk reikalas nėra paprastas. Kiek atsakomybių! Ir rūpesčių! Pirmiausia, teks dalyvauti visose konferencijose skirtose nusiginklavimui. Kur tai girdėta?! Iš kur tiek laiko paimsiu?
- Anglija, - pradėjau vardinti pagal abėcėlę, - Amerika, Rusija, Prancūzija, Šultaisas...
- Ne, nepradėsiu važinėti.
- O kodėl?
- Aš žmogus drovus. O ir nemoku pasisakinėti. Ir teturiu vieną vienintelę bombą. Ko jie gali iš manęs pareikalauti? Kad ją sunaikinčiau, aišku. Žinau aš juos! Tačiau aš nieko nenaikinsiu. Argi aš galiu sukontroliuoti, ar rusai sunaikino visas savo atsargas? Ar teisingai kalbu?
- Teisingai.
- Aš gi tau sakau: tasai vokiečių patentas iš proto išves visą pasaulį. O jei staiga bomba sprogs mano namuose?! Privatus asmuo niekaip negali sau leisti tokios nepakeliamos įvykių eigos…
- Kokios eigos?
Bomba - O dar draudimas! Tu man atleisk, tačiau negaliu taip rizikuoti. Be to, bomba gali susigadinti. Kas pašalins jos gedimus? Santechnikas Štoksas?
- Ir ko gi jai gadintis? Juk tai visiškai naujutėlė bomba…
- Gal ten ir yra garantija kokiems metams. Na tos garantijos, kaip taisyklė, negalioja stichinėms ir karinėms nelaimėms, Ir juk tai juokinga! Kada gi ir naudoti atominę bombą, jei ne karo metu!
- Tu nori ją panaudoti?
- O ką?!
- O kaip tu ją pergabensi?
- O paštas kam?

Tačiau čia Šultaisas susigriebė:
- Aplamai, o koks man skirtumas? Tegu paguli namuose. Didžiosios valstybės taip pat jomis niekada nesinaudoja. Tegu paguli. Jei nori žinoti, tai vien žinojimas, kad namuose guli tokia atominė bombikė, veikia raminančiai. Kaip gerai, juk!
- Kas čia gero?
- Nežinau, bet gera. Ramu kažkaip ant dūšios. Kad tik Danis jos nerastų…

Mes privažiavome prie pašto skyriaus. Šultaisas sumokėjo 46 svarus muitinės mokesčių ir 26 svarus už papildomą vertę. Krovėjas perspėjo:
- Atsargiai! Ten viduje bomba…

Siuntinys pasirodė esąs visai nedidelis. Jį atidarėme pasikvietę policininkus. Užgniaužią kvapą iš dėžės ištraukėme spalvingą dėžutę, ant kurios buvo parašyta: „Tegyvuoja atomas! Tobulas atominės bombos maketas: šviečia ir švilpia. Linksma vaikui ir suaugusiam“.

- Tasai Fridrichas kažkoks nenormalus, - numykė Šultaisas. – Tai Daniui. O aš, - pridūrė svajingai, - jau susitaikiau su mintimi...

Telefoninis apkeiksnojimas    

Vieną tų tvankių popiečių kažkaip prisnūdau savo darbo kabinete. Ir staiga suskambo telefonas. Kas man beliko daryti? Aišku, pakėliau ragelį:
- Alio…
- Ar Kalmanas jau išėjo? – paklausė vyriškas balsas.
- Koks Kalmanas? – klausimu atsakiau į klausimą.
- Idiotas! – garsiai išrėžė vyriškas ir padėjo ragelį.

Likau vienas su savo nuoskauda.Už ką jis manęs taip neapkenčia? Ką bloga aš jam padariau? Tik tai, kad aš ne Kalmanas? Kaip čia – kiekvienas, kuris kažkodė ne Kalmanas, jau ir idiotas? Ar aš kaltas, kad jis nemoka surinkti numerio? Idiotas jis, o ne aš, jei jau taip nutiko! Jis, tikrai, jis!..

Kraujas man plūstelėjo į galvą. Ką jis ten sau galvoja? Kas jis toks? Pamanyk, tik koks vierchas!

Pakėliau ragelį ir nežiūrėdamas surinkau kažkokį numerį.
- Alio, - atsiliepė kažkas.
- Kas alio?! – užkaukiau. – Kvailys!..

Gerai! Chamsinas**) kaip ir išsisklaidė mano galvoje, kraujo spaudimas nukrito ir gyvenimas grįžo į įprastą vagą. Ir staiga vėl suskambo telefonas.
- Alio.
- Ot velnias! Čia vėl tu?! – rėkia tas, kuriam reikia Kalmano. – Padėk ragelį, asile!

Aš visai išsimušiau: „Čia aš asilas? Tuoj tau parodysiu asilą!“
Surinkau dvejetą. Vėl dvejetą, o tada dar likusius skaitmenis atsitiktinai:
- Jūsų klauso, - atsiliepė oponentas.
- Kiaulė! – užsipuoliau. – Suknistas padaras!
- Ioelis? – paklausė jis.
- Koks dar Ioelis? – sužviegiau. – Tau viskas baigsis blogai, nudriskėli! Varyk šunis velniop!..

Mane apėmė azartas. Smiliumi surinkau dar pora numerių. Kažkoks kimus balsas gavo į galvą taip, kad neužmirš to iki pat savo mirties. Kažkoks kitas snarglius pabandė protestuoti, tačiau aš iškart jį nutraukiau sakydamas: „Avigdorai, kokiu gyvuliu buvai, tookiu ir likai!“. Gavosi neblogai. Tada man pasitaikė kažkokia moteris, kuri iškart išsikeikė. O ką aš galiu padaryti? Mane irgi keikia!..

Kai kiek atlėgo, kažkas vėl paskambino.
- Alio! – suriaumojau į ragelį, - pats tu Kalmanas, mėšliau tu visiškas! Tuoj tau parodysiu Kalmaną!
Tačiau čia pasirodė esąs tas kimusis, aš jį pažinau iš balso:
- Durniau! - sušnypščiau. – Kad tu padvėstum!

Žinoma, skolingas nelikau. Nedelsdamas surinkau dar tuziną numerių. Nepraėjo ir ketvirtis valandos, kaip vienas jų – kažkoks psichas – man pasitaikė antrąkart ir spėjo mane išvadinti „keturkoju“ (silpnokai). Visą vakarą nesitraukiau nuo telefono. Visas miestas, atrodo, atsibudo. Mes nervinga tauta. Visa tai dėl klimato, tikrai kaltas klimatas...


*) Tel-Giborimas (anksčiau vadinosi Tel A-Rišas) – arabų gyvenvietė (Jafos priemiestis) į šiaurės vakarus nuo Holono miesto. 1948 m. Tel-Giborimas buvo ant fronto linijos; per iš Holono įsikūrusios žydų Haganos rengtus antpuolius žydai patyrė nemažų nuostolių. Įsteigus Izraelio valstybę, Tel A-Rišas prijungtas prie Holono ir pervardintas į Tel-Giborimą.
Holonas - pakrantės miestas Izraelio centrinėje dalyje, esantis piečiau Tel-Avivo, beveik 200 tūkst. gyv. Jis dar vadinamas „vaikų sostine“ dėl didelio kiekio vaikams skirtų pasilinksminimo ir ugdymo įstaigų, o taip pat dėl per Purimo šventę vykstančio karnavalo.

**) Chamsinas (arab. khamsun) - – slegiantis, karštas, dulkes nešantis pietų ar pietryčių vėjas, žiemos pabaigoje ir pavasarį pučiantis Egipte, Sudane, Arabijos pusiasalyje, Levante, įtraukiant Izraelį. Paparastai pučia po kelias dienas ir pasitaiko iki 50 kartų per metus. Temperatūra viršija ir +40oC, o greitis prilygsta greičiui audros metu; gali nešti dulkes ir smėlį. Jis džiovina akis ir lūpas.

E. Keretas. Venera
Riiti Jokomicu: Musė
J. Radičkovas. Medgręžis
E. Keretas. Pakeltas saugiklis
Lietuvių literatūros tendencijos
Peteris Karvašas. Archimedas
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
V.S. Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
E. Keretas. Ką žmonės mąsto Izraelyje
Pasimetusios merginos memuarai
Umberto Eco. Įžengiant į miškus
J. Erlickas. Peleninė daina
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
A. Rimbaud. Blogas kraujas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
A. Tolstojus. Pirtyje
Chiromantija
Skaitiniai, poezija
Vartiklis