Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
ištrauka iš 1948 m. birželio 14 d. San-Žamo klube perskaitytos paskaitos1)
B. Vian. Ecrits pornographiques, 1980

Boris Vian (1920-1959) – kultinė prancūzų literatūros ir džiazo figūra, pagarsėjęs normų laužytojas, sukėlęs skandalą savo amerikietiško „juodojo“ romano parodija „Ateinu nusispjauti ant jūsų kapų“ (1946; ekranizuota 1959 m.), kurią pasirašė Vernono Salivano pseudonimu ir kuri galiausiai jam kainavo gyvybę. Be pasaulinio garso romanų, pjesių, apysakų ir pan., jis sukūrė erotinių apsakymų seriją ir šimtus puikių pornografinių sonetų. Šia paskaita rašytojas gynėsi nuo persekiojimų ir kaltinimų dėl moralės normų laužymo.

[ ... ] Na tad štai, pirmiausia man reikia išaiškinti, kas yra erotinė literatūra, kaip plačiai galima naudoti šį vis tik gana bendrą pavadinimą ir kaip jį suprasti. Toks grandiozinis planas pasmerktas, aišku, nesėkmei, nes neįmanoma dviem žodžiais paaiškinti, kodėl vienas kūrinys yra erotinis, o kitas – ne. Čia mes iškart atsitrenkime į markizo de Sado „Žiustiną“ arba „120 Sodomos dienų“, nes neaišku, kam jas priskirti. Kas dėl de Sado, tai aš abiem rankom už madam Klod-Edmond Manji4) išvadas; ji mums su žavinčiu nerūpestingumu patiki mintį straipsnyje „Sadas – ateizmo kankinys“... Pateikiu jos samprotavimus pažodžiui:
Kai kurios „Geradario nelaimių“ scenos daro neabejotiną poveikį vaizduotei, tačiau tikroji kūrinių prasmė ir dėmesys visai kitur Labiausiai nepadorios de Sado scenos įgauna prasmę ir reikšmę tik jų metafizikos, kuria jos remiasi, dėka.    

Madam Klod-Edmond Manji, žinoma, teisi, tačiau ... Heidegeris, klodamas savo metafizikos, irgi neabejotinai paveikusios vaizduotę, pagrindus, nepatyrė nė mažiausios būtinybės pasinaudoti de Sado žodynu ar įsivaizduoti įvairias situacijas, kuriose atsiduria šio veikėjai, tačiau vis tik Heidegerio metafizika visiškai įtikinama. Kai madam Klod-Edmond Manji po to priduria, kad „keturi vienuoliai iš ‚Nelaimių‘ - veiksmo filosofai“, taip ir norisi jai paprieštarauti, kad sudėtingas ir spalvingas veiksmas, apie kurį kalbama, autoriui, atrodo, svarbiau už filosofiją... Kartu tas veiksmas aprašytas taip skurdžiai, kad praktiškai jokio poveikio vaizduotei nedaro.

... Kokių pageidautumėte? Panašių į kriaušę, citriną, a la Montgolfiere, pusę obuolio ar kantalupos? Nagi, rinkitės, nesidrovėkit. Manėte, kad jų nebėra, kad su jomis baigta, jos visiškai pažabotos... Jos egzistuoja ir nesiliauja gyvuoti, kad ir kaip kritikuojamos ir persekiojamos būtų.
Colette3)

Galiu tik pakartoti paskui Žaną Polaną6) šiek tiek sutrumpindamas: „Tačiau Sadui, su jo ledynais, bedugnėmis ir bauginančiomis pilimis, ... jo atkaklumu, pasikartojimais ir siaubingais nepadorumais, jo sistemine dvasia ir nesibaigiančiais pasamprotavimais, jo atkakliu sensacingų veiksmų siekiu, tačiau tuo pačiu išsemiama analize, ... nereikia analizės ir pasirinkimo, vaizdinių ir teatrališkų efektų, elegantiškumo ir hiperbolizavimo. Jis neskiria ir neišskiria... Jis kartoja ir be galo trina tą patį“.

Jei tai literatūra, tai ji netikusi; šiuo atveju, drįstu teigti, de Sado uždraudimas gali būti pateisinamas tik literatūriniais samprotavimais. Taip grįžau prie pradinės tezės: Sado kūriniai negali būti priskirti erotinei literatūrai, nes aplamai negali būti priskirti literatūrai. Asmeniškai juos vertinu kaip erotinę filosofiją, kas vėl gi mus sugražina prie pradinio klausimo: kas gi yra erotinė literatūra?

Čia savaime prašosi paprasčiausias sprendimas: remtis pačios sąvokos etimologija. Bet tada iškart erotinės literatūros glėbį patenka bet kuris kūrinys, kuriame kalbama apie meilę. Be to, jei panorėsim išsiaiškinti, ar į šį apibrėžimą patenka vien išgalvotos istorijos, ar reikia priskirti ir tokias bendrojo lavinimo knygas kaip Forbergo2) „Klasikinės erotologijos vadovėlis“, - tai vėl grįšime į pradžią; mes paprasčiausiai pažvelgėme į klausimą iš kito požiūrio taško. Nes antrasis, šįkart galutinis, erotinės literatūros apibrėžimas, pagal kurį ją galima atpažinti iš poveikio mūsų jausmams ir vaizduotei, prieštarauja pirmajam: šiuo atveju mes negalim erotinių rangui priskirti nei Forbergo darbų (nebent tik atskiras jo pateiktas citatas), nei Mejerio5) „Senovės graikų meilės istoriją“, „kūrinį, - kaip pažymi tyrinėtojai, - labiau nei rimtą dėl nešališko požiūrio į nagrinėjamą problemą“. Tačiau jei laikysimės etimologinio požiūrio taško, tai neįmanoma įsivaizduoti nieko erotiškesnio nei šios dvi knygos, viena kurių skrupulingai klasifikuoja visas fizines meilės galimybes, o kita išimtinai moksliškai ir visapusiškai pasakoja apie meilę, nors jos ir nevadina šiuo žodžiu. Taigi, laikanti etimologijos pozicijų, turime du neginčytinus pavyzdžius; tačiau tiksliausio apibrėžimo, kuris ne be pagrindo sujungtų erotinę literatūrą ir jaudinančią literatūrą, neturim ir pėdsakų. Ką gi mums, klausiam, daryti? Priimti gana sąlygišką apibrėžimą ar ryžtis pasakyti apie erotinę literatūrą visą tiesą? Tiesa, aišku, egzistuoja... tik, kaip man atrodo, dar ne laikas ją atskleisti. Jei kiek padelsim, tai ji nuo to tik laimės.


1) Paskaita „L'utilité de la littérature érotique” buvo perskaityta Saint James klube, buvusiame Montaigne aveniu, 58.

2) Friedrich Karl Forberg (1770-1848) – vokiečių filosofas, 1824 m. išleido komentarus Antonio Beccadelli „Hermaphroditus”, išleistus atskiru „De figuris Veneris” leidiniu, kurio pavadinimas verstas kaip „Klasikinės erotologijos vadovėlis“.

3) Sidonie-Gabrielle Colette (1873-1954) – prancūzų rašytoja ir scenaristė, viena iš „Žaviojo laikotarpio“ žvaigždžių. Honkūrų premijos laureatė (1945). Geriausiai žinomas kūrinys yra (ekranizuotas) romanas „Žiži“ (1944). Daug jos romanų ekranizuoti.

4) Claude-Edmonde Magny (tikr. vardas Edmonde Vinel, 1913– 1966) - prancūzų žurnalistė, rašytoja. Nuo 1940 m. bendradarbiavo su žurnalu „Esprit“, pasirašinėdama Claude-Edmonde Magny pseudonimu su alternatyvių pažiūrų straipsniais (pvz., apie A. Huxley) bei naujausių literatūros kūrinių Kritika. Po karo iki 1951-ųjų ji paskelbė daug straipsnių apie įvairius rašytojus, kurie buvo surinkti ir išleisti knygomis po jos mirties. Straipsnis „Sadas, ateizmo kankinys“ paskelbtas 1947 m.

5) Moritz Hermann Eduard Meier (1796-1855) – žydų kilmės vokiečių klasikinių kalbų kalbininkas, Halės un-to profesorius (nuo 1825 m.), 1817 m. priėmęs krikščionybę. Stambiausias kūrinys, kartu su G.F. Šiomanu, yra apie Atėnų teisę „Der Attische Process“ (1824). Taip pat rašė apie klasikinę antiką, ypač apie Andokidą ir Teofrastą (po mirties surinkti į knygą „Opuscula“, 1861-63). Buvo Vokiečių enciklopedijos vienu redaktorių. Minima knyga „Histoire de l'amour grec dans l'antiquite“ yra parašyta su L.R. de Pogey-Castries.

6) Žanas Polanas (Jean Paulhan, 1884-1968) – prancūzų rašytojas, eseistas, kritikas, leidėjas. Po Pirmojo pasaulinio karo suartėjo su siurrealistais, vėliau iki 1968 m. redagavo „La Nouvelle Revue francaise“, formuodamas šalies literatūrinę politiką. Labiausiai žinomas esė apie literatūrą, kalbą ir meną bei menininkus: „Tarbo gėlės arba teroras literatūroje“ (1941), „Raktas poezijai“ (1944) ir kt.

Kibersekso pamokos
A. Tolstojus. Pirtyje
Ch. Libens. Sekso poetika
Seksas filosofų gyvenime
Laukinės gamtos šauksmas
Riiti Jokomicu. Žiema ir moteris
Kristianas Libensas. Marizos skonis
Pasimetusios merginos memuarai
Nuogybės mobiliesiems telefonams
M. Velbekas. Elementariosios dalelės
Prancūzų erotinio romano ypatybės
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Žeremi Lediuk-Leblanas. Vikšrų valsas
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Nuo pasaulinės literatūros prie diagnostikos
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Tadeušas Ruževičius. Teletrendelės
Nelli Šachnazarian. Kraujo balsas
Aldous Huxley. Suvokimo durys
Seksualumas kabalos požiūriu
Berdiajevo meilės filosofija
I.Calvino. Katinų markizė
Lino Aldani. Onirofilmas
Edgaras Keretas. Venera
B. Breiteig. Stokholmas
Kerstin Norborg. Asyžius
Erlend Loe. Dopleris
Seksas ir raketos
Skaitiniai
Vartiklis