|
Claire Keegan. Šermukšnių naktys Nuo seno šitoje šalyje kiekvieno namo gyventojai plovė kojas, tą jie daro ir dabar, o tada
išpila vandenį už slenksčio, nes purviną vandenį palikti troboje negalima. Seniai kalba: jei
purvino vandens neišpilsi už slenksčio, o paliksi name, nutiks nelaimė; o dar kalba, kad
išpilant vandenį reikia sakyti "Šohan!" [ "Atsargiai!" airiškai ] kad netyčia neapipiltum
kokios nors užklydusios sielos ar dvasios. Tačiau tai tik pasakos pradžia, pasaka dar bus
Netrukus po kunigo mirties jo name ant Diunagoro kalvos įsikūrė moteris. Ji buvo aukšta ir liesa; ir neabejotinai niekada iki tol negyveno pakrantėje nepraėjo nė penkios minutės, kaip vėjas jos iškabintus baltinius vėjas nunešė į pelkę. Margarita Flask neturėjo nė skrybėlės, nei guminių batų, nei vyro. Jos ilgi juodi plaukai plaikstėsi palei nugarą tarsi dumblių lapai. Ji dėvėjo avikailius, kurie atrodė tarsi pasiūti jai, ir žvelgė į žmones persmelkiančiu daug išgyvenusios moters žvilgsniu. Tuo metu, kai persikėlė į Diunagoro, ji buvo nevaisinga. Ji prarado sugebėjimą gimdyti prieš daug metų ir kalta dėl to buvo šermukšnių naktis. Kunigo namas stovėjo pačiame kalvos viršuje, prie viršūnės, kurios šešėlis vakare krisdavo ant namo. Prie jo buvo pristatytas kitas namas, tokio pat dydžio, ir jei žiūrėsi nuo Mogero iškyšulio, jie atrodo tarsi du sustingę kiškiai. Ji atsikraustė čia rudenį. Kregždutės jau buvo išskridę, o mažai kur krūmuose likę šaltalankio uogos jau buvo pradėję juoduoti. Namas buvo pradvisęs šlapimu ir pūvančiais vabzdžiais. Margarita į užpakalinį kiemą ištempė viską, ko nenorėjo palikti name, ir padegė. Būdama prietaringa, išdalino jo drabužius. Margarita žinojo, kad to nepadarius, jis aname pasaulyje liks be drabužių. Ji išbalino sienas ir lubas, išdezinfekavo grindis ir trynė palanges tol, kol jos nepradėjo girgždėti po skuduru: nors ir buvo ne iš šių vietų, tačiau žinojo, kad į purvinus namus laimė neužklys. Išvaliusi kaminą, ji per lauką nuėjo prie fermos, virš kurios jau kilo dūmelis. Netrukus ji jau bėgo atgal, jos ilgos kojos vos vos lietė dirvą, o jos rankose buvo šiupeliukas, pilnas žarijų. Po to ir iš jos kamino visada rūko dūmai. Ji niekada neišvykdavo ilgam, miegojo mažai; ir ugnis negeso. Ji mėgo keltis iki auštant, kai danguje dar žibėjo žvaigždės. Mėgo stebėti krintančias žvaigždes. Tikėjo gamtos jėgomis ir siekė vengti blogų ženklų. Nelaimių jos daliai kliuvo daug, todėl ji niekada neišnešdavo pelenų pirmadienį ir nepraeidavo pro dirbantįjį, nepalinkėjusi jam sėkmės. Ji barstė židinį druska, ant sienų pakabino šv. Brigitos kryžius ir sekė Menulio fazes. Išplovusi namus, ji nuvyko į Enistimoną, kuris buvo žemai, pakrantėje. Keliai buvo siauri ir vingiuoti, pakelės grioviai iškloti akmenimis. Laukuose ganėsi liesos karvės ir nedideli ilgavilnių avių būreliai. Miestelyje kalvos papėdėje išprotėjęs vyras stovėjo ant tilto ir ragino pravažiuojančius: "Greičiau, greičiau, žiema ne už kalnų!" Ji nusipirko miltų ir cukraus, avižinių kruopų, aliejaus ir arbatos, žirnių ir pupelių, pieno, bulvių ir sūdytos žuvies; apšlakstė sienas šventintu vandeniu ir iškepė duoną. Kai penktą valandą sutemo, ji išėjo į kiemą ir, pakėlusi suknią, pritūpė žolėje. Ji norėjo apšlakstyti vandeniu kiekvieną žolytę kieme, nors negalėjo paaiškinti kodėl. Žolė buvo aukšta ir drėgna. Tai buvo keista vieta, be jokių medžių; jokio sudžiūvusio lapelio nepamatysi rudenį, tik liulančios pelkės bei rėksmingos žuvėdros suka ratus po neramiais debesimis. Peizažas atrodė tarsi plieninis, galingas ir amžinas, tačiau Margaritai, užaugusiai tarp ąžuolų ir uosių, jis atrodė tuščias. Čia vasarą nebus pavėsio ir miežių laikai negeltonuos auksu rugpjūčio mėnesį. Ji nusprendė, kad pasistengs išbūti šiame name tol, kol ko nors neįžeis arba nebus kieno nors įžeista. Tada ji išvažiuos, sės į valtį ir išplauks į Aranų salas, kaip galima toliau į vakarus, tačiau tiek, kad dar nepaliktų Airijos. O iki tol šalinsis žmonių, juk iš jų nieko, išskyrus nemalonumus, nesulauksi. Ne kiekvienas vyras sugeba išplakti dalgį arba įkalti į dirvą kuolą. Stakas, keturiasdešimtmetis viengungis, gyvenęs gretimame name, anksti nupliko ir jo akys ėmė blaustis. Jis gyveno ir triūsė šioje vietoje kartu su tėvu, kol tas nenumirė. Jam buvo 38, kai tėvas paliko visas pelkes ir pajamas, gaunamas iš prekyba durpėmis. Stakas gyveno ne vienas, o su Džozefina, puikia rudoka ožkele, laisvai bėgiojusia po visus namus. Diena ji spoksojo į ugnį, o naktį užimdavo didesniąją lovos dalį. Stakas ją melžė dukart per dieną, plovė jai spenius kvapniu muilu ir niekada neužmiršdavo iš miesto parvežti sausainio su imbieru. Jis 12 m. meilino fermerio dukrą iš Lachinčo, 624 kartus vaišino pietumis sekmadieniais, tačiau ji taip ir neleido jam prisiliesti savo suknios kraštelio arba nubraukti plaukus nuo kaktos, kad bent kartą jis galėtų ją apžiūrėti kaip reikiant. Kartą ji truputį išgėrė ir jis ją pabučiavo mašinoje pakeliai į namus; ir viskas. Galų gale ji išvažiavo ir ištekėjo už prekeivio akmenimis, o Stakas "Fermerio žurnale" pagal skelbimą surado Džozefiną. Kaip ir daugelis turėjusių laimingą vaikystę, Stakas nemokėjo skirtis su daiktais. Vienas kambarių iki palubės buvo prikimštas: tėvo meškerės, motinos siuvimo mašina, priemonės prieš piktžoles, uogienių stiklainiai, malkų krosnelė. Jis saugojo visus savo drabužius nuo puošnių vaikiškų striukyčių iki kelnių, kurios neseniai tapo jam per mažos; ir stipriai uždarydavo duris į tą kambarį, nes Džozefina mėgo įsikurti ten ir žiaumoti motinos šlepetes. Stakas nenorėjo būti panašus į šiuolaikinį jaunimą. Jie nemokėjo žvejoti ir nugriebti grietinę. Jie važinėjo mašinomis, kurios buvo jiems ne pagal kišenę; su vaikais, niekada neragavusiais motinos pieno; ir buvo pasiryžę permiegoti su nepažįstamu po pirmos užuominos. Tiesą sakant, kartais ir užsiminti nereikėjo. Jie gėrė tiesiai iš butelių, grįžo iš Amerikos bei Prahos ir valgė picas, tačiau negalėjo atskirti sveiko nuo supuvusio obuolio. O dabar toji moteris, kuri įsikūrė kaimyniniame name, degina kunigo baldus ir šlaistosi keliais išsitaršiusi, tarsi neturėtų šukų. Laikas bėgo, o Diunagore mažais kas keitėsi. Dangumi lėkė debesys. Vėjas varstė vartelius. Karvės ir avys paliko savo skurdžias ganyklas ir buvo suvarytos į užtvaras. Paštininkas užsukdavo retai, nebent atveždamas sąskaitą už elektrą. Kartą pagyvenęs vyriškis paprašė pasirašyti Margaritą raštą su prašymu užlyginti kelio nelygumus. Kol ji raitė savo vardą, jo akys slinko ja. - Jūs kunigo giminaite? paklausė. Jis pažvelgė į jos nosį, čigoniškas akis ir laukiančias lūpas. Ji kietai miegojo, kepė duoną ir eidavo pasivaikščioti jūros krantu. Kartais ji eidavo iki
Mogero, žvelgė žemyn nuo skardžio ir šiurpo iš baimės. Kartais, kol ji ten sėdėjo ir jos
plaukai bei avikailis mirko lietuje, ji pagalvodavo apie kunigą. Kunigas buvo jos pusbrolis. Jis
atvažiuodavo pas juos kiekvieną vasarą, kad padėtų šienapjūtėje. Su savimi atsiveždavo
puikų orą, sėdėdavo šalia jos pačiame kupetos viršuje, kasdavo šviežias bulves, raudavo
svogūnus ir valgydavo juos tiesiai nuo lysvės. Ji buvo dar mergaitė. Dangus tada buvo
žydras. Jie visada kalbėdavo, kad gaus vyskupo leidimą vesti, augins karves ir turės du
vaikus, tiesiog kaip balandėliai. O tada jis įstos į seminariją ir taps šeimos pasididžiavimu; ir niekas jo nevadino vardu: Ir nors jis kaip ir anksčiau atvažiuodavo vasarą padėti pjauti šieną, tačiau jau niekas netaršė jos plaukų sėdint prie lysvių. Metai bėgo paskui metus, ir visi šeimos nariai, vietoje to, kad įjungtų grotuvą ir šoktų, kai šienas būdavo jau išdžiovintas ir sukrautas į palėpę, atsiklaupdavo ir prisijungdavo prie jo maldos. Margarita stengėsi negalvoti apie kunigą. Po pasivaikščiojimų ji sėdėdavo, nuleidusi kojas į dubenį su muiluotu vandeniu, klausydama Raidio na Gaeltachta [Vert.: Galų radijas], tada guldavo į jo lovą, pasiėmusi su savimi šildymo pūslę ir pasitaisydavo jo lempą taip, kad šviesa kristų ant jo iš bibliotekos paimtos knygos. Laikas nuo laiko ji aptikdavo jo pabrauktą eilutę, apibrauktą žodį. Kartais prie lovos ji regėdavo jo šešėlį, jausdama, kaip šalta ranka spaudžia jos ranką ir vėl pamatydavo jo iškrakmolytą apykaklę ir šieno stiebelį ant rankogalio. Tačiau tai buvo tik regėjimas. Jei ji ir pasmalsaudavo, ką veikia jos kaimynas lovoje už sienos, tai tik neilgam. Ji aplamai stengėsi dėl nieko neužsimąstyti. Įvilkti praeitį į žodžius jai atrodė tuščia užmačia, juk praeitis jau buvo. Praeitis buvo apgaulinga, ji slinko lėtai, tarsi gilios upės vanduo. Praeitis pati pasivys ją, kai ateis laikas. Be jokios abejonės, ji kėlė smalsumą. Kai kas sakė, kad visi jos artimieji išmirė, kad kunigas buvo jos dėdė, kad jos pagailėjo ir paliko jai namą. Kiti tikino, kad ji buvo turtinga moteris, kad jos vyras pabėgo su jaunute mergina ir tai sudaužė jai širdį. Vėlai vakare pabe visi sutardavo, kad kunigas buvo jos meilužis, kad ji pagimdė jo kūdikį, kuris mirė, ir kad kunigas niekada netarnavo misionieriumi, nors iš tikro juo buvo. Visų šventų dienos išvakarėse pagyvenęs vyriškis, davęs jai anglių, daužė kumščiais jos duris, tačiau ji jį nuramino, šaltai pažvelgusi pro stiklą. Ir moterys nusprendė, kad joje, matyt, vyksta gyvybiniai pokyčiai. - Tokioms moterims mėnulis turi ypatingą poveikį, - pasakė viena moteris iš Lisdunvarno. Stakas, kaip bet kuris vyras, niekada neturėjęs moters, laikė, kad supranta moteris. Jis galvojo apie Margaritą Flask, kai grįžo namo iš Lindosvarnos su Džozefina ant keleivio vietoje. Ji mėgo sėdėti priekyje ir jis kartais galvodavo, kad ji galėtų vairuoti mašiną. Ar ne tiesa, būtų baisu, kalbėjo jis, jei patikčiau tai moteriai? Jei tik ir tereikia, kad nugriautų sieną tarp mūsų namų ir sudie ramybe. Jei pakanka rasti pretekstą pabelsti į jo duris. Jei ji ras pretekstą pabelsti į jo duris, teks ją įleisti. Jei jis įleis ją kartą, ji ateis vėl, tada jis užeis pas ją, o tada prasidės problemos. Vienam prireiks žvakės, kitam šukų. Iš moters nelauk gero; ji privers jį tvarkingai rengtis ir praustis. Jam teks kiekvieną tam tinkamą dieną vežti ją prie jūros ir pasiimti krepšį piknikui: su bananais ir juodųjų serbentų uogiene. Ji kibs prie jo su klausimais, kur jis buvo, kai jis viso labo tebuvo Dubline pasikeisti mašinos tepalus. Su gruodžiu atėjo lietūs. Margarita tokių dalykų nebuvo mačiusi. Nelijo iš viršaus, o smogdavo iš šono kartu su vėjo gūsiu. Ant langų kaupėsi druska, ore skrajojo jūros dumbliai. Miestelyje kalvos papėdėje žmonės ėmė girtauti, o paukščiai badauti. Vyrai žaidė dartsus iš kalakutų ir krepšių kaip prizų, pykosi ir vėl taikėsi. Moterys į namus nešė eglutes ir bugienius, po karnizais kabino spalvotas elektrines girliandas. Vaikai rašė laiškus, adresuotus į Šiaurės polių. Laiškininkas nusivarė nuo kojų, tačiau Margarita negavo nė vienos atvirutės. Kūčių išvakarėse ji nuėjo prie skardžių. Ji parašė kelias eilutes motinai, tačiau atsakymo negavo. Gal motinos nėra gyvųjų tarpe, o ji ir nežino. Jūra šėlo, plaudama krantą ir ji susimąstė, kiek metų prireiktų bangoms, kad nugriautų sienas. Ji grįžo namo permirkusi iki kaulo. Nuo sūraus lietaus jos kojos šalo ir tuo pačiu metu degė. Temo, tačiau namuose nedegė šviesos, ir Margarita suprato, kad dingo elektra. Ji mestelėjo į ugnį durpių. Jis buvo drėgnas, tik smilko, o tikros liepsnos nebuvo. Ji taip norėjo malkų, didelių uosio pagalių, kuriuos galima kapoti kirviu. Ji įsivaizdavo, kaip giedrą šaltą rytą kieme skaldo malkas. Tame ir nenusileis ir dviem vyrams, o tada sudeda malkas palei sieną, įsivaizdavo dervos kvapą ir karštį, sklindantį nuo degančio medžio. Tačiau Diunagore malkos buvo retenybė. Jos motina, retai praverdama burną, dainavo airiškai: Cad a dheanfamid Feasta gan adhmad? Ta deireadh na gcoillte ar lar. [Vert.: Iš kur man paimti malkų/ juk visas miškas jau iškirstas? - Iš žinomos airių baladės ]. Tą naktį Margarita uždegė žvakę, įmerkė kojas į dubenį su muiluotu vandeniu ir žiūrėjo į smilkstančias durpes. Ji mąstė, ar pateko kunigas į pragarą. Kunigas tikėjo pomirtiniu gyvenimu: Dievu, rojumi ir skaistykla. Visu tuo. Jis kalbėdavo, kad beprasmiška tikėti rojumi, jei netiki kitkuo. "Kitkuo" jis vadino pragarą. Margarita svarstė, ar pateks ji ten, tačiau jai atrodė labiau tikėtina, kad ji pavirs pucan [Vert.: Airių mitologinė būtybė artima miškiniui] arba arkliarūgštės lapu. Ji išgėrė du buteliukus porterio ir užplūdo praeitis. Visi tie vaikiško prisirišimo vasaros mėnesiai, kalbos, kaip jie apsives, o vėliau jis išvažiavo ir visa šeima dalyvavo jo įšventinime. Jo atvažiavimas padėti šienapjūtėje, ir tik rankos paspaudimas; jis valgo jos paruoštus šonkauliukus su petražolių padažu ir vienišas vaikšto po mišką. Ji susitinka su juo ant laiptų, karvidėje, užpakaliniame kieme, kur prie griovio raudonuoja rusmenės; ir jis linktelėdavo jai, tarsi ji būtų jo šešėlis. Kartą vakare netikėtai ėmė lyti. Name nusiminė. Šienas dar buvo nesutvarkytas. - Mums galas, - prie svetainės lango stovėjo tėvas. Margarita išėjo be apsiausto ir priėjo laukymę, kur augo šermukšniai. Ji visada jautėsi ramesnė gamtoje, drėgnos apykaklės ir kerpių kvapas nuėmė namuose tvyrantį nusivylimą. Šermukšnio šakos palengva siūbavo virš sidabrinių kamienų, lapija nežymiai virpėjo. Ant takelio kunigas rūkė cigaretę, jo atsegioti marškiniai peršlapo ties pečiais. Vienintele priežastimi, privertusia ją prieiti, tebuvo noras užduoti paprastą klausimą: kodėl jis niekada nežvelgia jai tiesiai į akis, nepaklausia, kaip sekasi. Kaip gali žmogus, pažadėjęs ją vesti, nė karto nepaklausti, kaip ji gyvena? Ir štai ji priėjo prie jo ir pasidarė aišku, kodėl. Jie netardami nė žodžio atsidūrė šlapioje žolėje, tarp uogų, ir kol jis skverbėsi į ją, ji žinojo, kad sumokės už tai. Tada jis atsitojo ir ėmė matuoti žingsniais balutę tarp medžių, rūkė, žiūrėjo į ją, netikėtai nusisuko ir tyliai nuėjo. Buvo jau naktis, kai Margarita pagaliau pakilo nuo žemės. Ji ėjo, žiūrėdama į siūbuojančių medžių viršūnes ir geltoną mėnulio pjautuvą, šviečiantį pro lapiją. Tai, ką ji patyrė, buvo kažkas užgauliu, ne tokiu, kaip įsivaizdavo. Į namus ją vedė savų žingsnių žvyro takeliu garsas. Kartais ji bandydavo įsivaizduoti, kur dabar būtų, ką darytų, jei tada nebūtų priėjusi prie jo. Dabar ji bijojo žengti mažiausią žingsnelį bet kuria kryptimi. Pagrindinis dalykas, kurio ją išmokė kunigas tai kaip toli gali nuvesti vienas vienintelis žingsnelis. Vanduo dubenyje atvėso. Ji nusišluostė kojas, nusikeikė, kad nepravirktų, ir užmigo krėsle. Kai ji prabudo, ugnis buvo beveik išblėsusi ir žvakė užgesusi. Namuose pakrantėje nesimatė nė ugnelės. Kaimai paniro į tamsą. Žiemos mėnulio pjautuvas apšvietė kiemą. Ožka, kaimyno numylėtinė, įsibrovė ten ir viską iš eilės ėdė. Margarita neturėjo nei jėgų, nei noro ją nuvyti. Mėnulis ir debesys stovėjo vietoje, lyg nupiešti. Ji atsistojo, nusišluostė kojas, pastatė dubenį prie židinio ir atsigulė į kunigo lovą; ir ji susapnavo, kad yra vyras. Ji sapnavo palėpę, kurioje iš grindų augo žolė. Žolė buvo aukštesnė už namus, stiebai linko tai į vakarus, tai į rytus, tai vėl į vakarus, nors vėjo nebuvo. Margarita gulėjo nejudėdama, apsirengusi tik vyriškomis kelnėmis, ir kai į jas įkišo ranką, tai vietoje penio rado riebų driežą, kuris buvo jos kūno dalis. Raumeninga driežo uodega siūbavo į šonus. Į ją panaši moteris atėjo iš kito amžiaus, ji buvo apsivilkusi kažką panašaus į tinklą. Ji neišsigando driežo ir kažkokiu būdu jį paėmė į vidų. Kai Margarita prabudo, ji rankomis perbraukė kūną, kad įsitikintų, kad nevirto vyru. Pažvelgė į delną ir buvo sukrėsta bei apsidžiaugusi, pamačiusi kraują. Ji manė, kad tai jau praeityje. Atsikėlė, nuėjo į vonią, nusiprausė. Švito. Pro užuolaidas skverbėsi pilka šviesa. Po kambarius pūtė skersvėjai. Lauke siautėjo uraganinis vėjas. Margarita įprato matyti, kaip vėjas priešais namą prie žemės prispaudžia ilgą žolę, tačiau buvo keista, kad nesigirdi, kaip vėjyje ošia medžiai. Ji niekada nepripras prie Diunagoro, kur prie namų jokia sėklytė neišleis šaknų, nevirs klevu. Ji jautė savo kraujo kvapą. Vadinasi, ji dar gali turėti vaikų. Akyse užkliuvo dubuo su vandeniu. Ji atidarė užpakalines duris ir išpylė vandenį į lauką, prieš vėją. Tūžmingas vėjo kauksmas panašėjo į žmogaus riksmą. Tą naktį kitoje sienos pusėje Stakas negalėjo užmigti. Taip jam būdavo dažnai. Jis negalėjo patikėti, kad kiti žmonės iš tikro gali miegoti visą naktį ir atsibusti pailsėję. Kartais jis netgi mėgo nemigti, kai visi aplink miegodavo. Tokiomis naktimis jis valgydavo bandeles su kremu bei žiūrėdavo televizorių su Džozefina. Būdavo naktų, kada jam mirtinai norėjosi, kad šalia būtų kitas žmogus, kuris perjunginėtų kanalus ir užkaistų arbatinuką. Jis užklojo Džozefiną striuke. Ji jau užsnūdo. Ji daug miegojo ir jai sapnavosi, kaip ji ėda visokius dalykus. Kai būdavo geras oras, Stakas užsidėdavo kepurę, apsivilkdavo striukę ir eidavo pasivaikščioti į pelkes. Tą naktį nebuvo elektros, jis gėrė karštą viski ir galvojo apie praeitį. Niekas negalėjo prilygti praeičiai: štai motina juokdamasi stebi, kaip jis virsta miškiniu; tėvas moko jį skustis; vasara, jie persidegino pelkėje ir paeiliui trynėsi ramunėlių losjonu, tėvas dainavo dainelę, nuo kurios raudo motina. Tačiau tėvo ir motinos nebuvo gyvųjų tarpe. Jis mąstė apie mirtį ir apie tai, kaip mirs, kai lėtai svyruodamas, ėjo link Margaritos namų. Jis buvo įsitikinęs, kad mirs būdamas vienas ir niekas apie tai nesužinos, kol Džozefina nepragrauš durų ir kas nors neišvys jos, kuri atves prie jo kūno. Malonu būti bent kuo įsitikinusiu. Jis stovėjo prie Margaritos durų ir klausėsi. Jokio garso. Švito. Virš skardžių švytėjo, tačiau saulė dar nepatekėjo. Niekas nežinojo, kad jis čia stovi. Jis buvo pasimetęs erdvėje, o moteris miegojo namuose, saugiai. Jis pastovėjo taip ilgokai, įsivaizduodamas, kad ji jo moteris. Tada durys atsivėrė ir Margarita, pusiaumiga, išpylė vandenį jam tiesiai į veidą. Jis grįžo namo. Džozefina miegojo lovoje. Jis prigulė šalia; galva buvo tuščia; jam purtė tai karštis, tai šaltis. Jis suprakaitavo, išsirengė nuogas, paperdė. Jis jautė, kaip gumulas gerklėje auga ir slenka į skrandį. Jis ilgai tupėjo tualete, kol gumulas neišėjo, dydžio, kaip porterio butelis. Jis žvilgtelėjo į veidrodį. Iš ten į jį žvelgė nepažįstamas žmogus. Išgerti, nakties oro ir šalto vandens tai, ko jam reikia. Jis užmigo ir susapnavo, kad Margarita raita ant Džozefinos lekia per Klero pelkes. Jos kūnas buvo raumeningas. Jis sekė Džozefinos pėdsakais, kol ta neatsidūrė ant jūros kranto. Moteris perliejo Džozefiną odiniu rimbu, priversdama lįsti į vandenį, ir jos nuplaukė. Bangos buvo milžiniškos. Stakas stovėjo prie vandens ir maldavo Džozefiną grįžti: "Ei Džosi! Grįšk pas mane! Džosi!", tačiau ji mažėjo ir mažėjo, kol galų gale jis pamatė, kaip Margarita išlipa į Inišmoro krantą ir vyrai nugairintomis rankomis apsupa ją su Džozefina ir nusiveda, papirkdami šokoladu. Kai jis prabudo, tai pajuto, kad gimė iš naujo. Buvo vienuolikta vakaro. Jis vos nepramiegojo Kūčių. Neįtikėtina. Džozefina stovėjo prie jo, kandžiodama minkštą delno dalį. Jis atidarė duris ir ją išleido. Margarita Flask laukinė, pagalvojo. Argi savo akimis nematė jis jos baltų krūtų po avikailiu? Argi neatlieka mažą reikaliuką kieme? Argi neprabudo todėl, kad jis buvo ten; ir net nemirktelėjo, kai jis šūktelėjo? Kalėdų rytą jis nusiprausė. Jis nesimaudė vonioje nuo Velykų. Elektros vis dar nebuvo. Jis užsikaitė vandens ant dujinės plytelės ir vos nenusišutino. Nusivalė batus. Prie židinio pamelžė Džozefiną ir į orkaitę įkišo gabalą jautienos. Jis nesuprato, kodėl žiūri į save arba prausiasi nebent todėl, kad Kalėdos; ir jis jautėsi toks jaunas, kad galėjo perplaukti Atlantą arba įkalti kuolus į žemę. Jei tik ne plikė. Tėvas iki pat mirties turėjo tankius plaukus. Karstininkas sušukavo jį prie atsisveikinimo apeigas; ir Stakas verkė, kai grįžo namo. Jis iš šaldytuvo išsiėmė ungurį ir sudėjo į keptuvę. Tai buvo prekiautojo žuvimi iš Enistimono, žinojusio Stako skonį, Kalėdų dovana. Jis buvo tikras, kad ungurys nesugedęs. Jis žvelgė į keptuvėje kepantį ir besiraitantį juodą gabalą. Žuvis atrodė kaip gyva ir akimirką jis suabejojo, ar ne gyva ji iš tikro. Tada atsikratė slogučio ir patraukė takeliu link kunigo namo. Margarita buvo neapsirengusi. Ji šukavosi ir mąstė. Jai patiko iki pusiaudienio slankioti po namus su naktiniais baltiniais ir atsiduoti apmąstymams, gerti arbatą, kurstyti ugnį židinyje. Ji nuėjo į vonią ir pasitikrino, kad kraujavimas nesiliovė. Buvo keista, kad jos kiaušialąstė atgimė. "Kaip šaunu būtų dėti kiaušinius tarsi vištai", - ji galvojo. Kartą ji, užsismaukusi kepurę ant akių, visas 12 dienų vaikščiojo paskui dedeklę, laikydama, kad jei jau višta nemato jos akių, tai ir jos nemato, - tačiau gūžtos taip ir nerado. Višta laikas nuo laiko nuvesdavo ją į papartyną ir pradingdavo. O vėliau vieną dieną ji išdidžiai perėjo per kiemą vedina 11 viščiukų. "Jei tik būtų galima apsieiti be vyro", - svarstė Margarita, - "turėčiau vaikelį". Vyra buvo nesąmonė ir būtinybė. Jei turėtų vyrą, turėtų įkalbinėti jį praustis ir naudotis šakute su peiliu. Ji perplėšė rankšluostį per pusę ir pasidarė sau įdėklą. Už lango, su marškiniais trumpomis rankovėmis, malėsi viengungis kaimynas ir žvalgėsi į ją. Ji norėjo pažvelgti į jį tuo šaltu žvilgsniu, kuris nubaidė vyriškį, atėjusį Visų šventų dieną, tačiau šiandien buvo Kalėdos. Ji atidarė duris. Viengungis atrodė išsimaudęs, tačiau nuo jo trenkė žuvimi. - Mano vardas Stakas. Mėnulis? Ką jis žino apie Mėnulį? - Užsimesk savo avikailius, moterie, - pasakė jis. Paskubėk. Valgis pavirs angliukais. Ji ilgai nesvarstė. Užsimetė avikailius, įsispyrė į batus ir patraukė takeliu su juo ant kilpų kabalduojančių vartų link. Jo kiemas buvo nusėtas ožkos riešutėliais. Prieangis užgriozdintas išrinktu dviračiu, traktoriaus kabina, virtuvėje buvo tamsiau nei daržinėje. Dujų šviesoje ji įžvelgė palei krosnį kastuvus ir samčius, ant balkio kabojo išplaktas dalgis. Gyva gyvatė kepė keptuvėje; ant stalo didelės juodos duonos riekės ir sviestas. Margarita, neapsirengusi, naktiniais baltiniais ir avikailiais, jautėsi puikiai. "Aš gaminu kiaušinėlius, - ji galvojo. Man mėnesinės. Aš viską galiu". Stakas prinešė paketėlį su šaldytais žirniais prie žvakės, kad perskaitytų instrukciją. Ji galėjo perskaityti ją iš tos vietos, kur sėdėjo.Gal jo regėjimas silpsta. Ir tie daiktai, kuriuos jis saugo: kriauklės, seni kalendoriai, butelių kamščiai, išsikrovusios baterijos, mirusių žmonių nuotraukos. Tarp jų buvo jauno Stako vešliais plaukais nuotrauka, trys paveikslėliai su mergele Marija, barometrai, o tarp lango rėmų, už televizoriaus, ventiliatorius, kad stiklai nerasotų. Ji nusprendė, kad jis mėgsta stebėti, kas eina keliu. Pro praviras duris matėsi nepaklota lova. Dvokė ožka. Gal ožka ir miega su juo. Tik pagalvok. - Nekreipk dėmesio į betvarkę, - pasakė jis. Neturiu moters. Jis nusikvatojo. Tai buvo keistas juokas, greičiau liūdnas, nei džiaugsmingas. - Ne, ačiū dievui. Į tave pažiūrėjus, tu irgi be defektų, - jis neabejotinai jungė save su
ja. Tačiau ji jau neklausė jo: lyg užburta, ji vėl buvo po šermukšniais, toje pievelėje. Nei ji, nei kunigas nieko su savimi padaryti negalėjo. Jis kartą sulaužė nekaltybės įžada, galbūt, jis sugebės priimti naujus įžadus. Ji jautė jį ant savęs, uždūstantį, nusiritantį ant pilvo, atsisegantį užtrauktuką, susigėdusį. Ir džiaugsmas: jiedu tiek metų sėdėjo ant šieno kupetų, valgė svogūnus ir jis palikdavo primulių puokštelę ant jos dviračio sėdynės. Ji matė oranžines šermukšnių kekes, siūbuojančias virš jo galvos. Tą naktį irgi tekėjo kraujas. Ji pajuto, kad rausta, ir užsidengė veidą rankomis. - Džozefina prižiūrima geriau, nei bet kuri moteris Airijoje, - sakė Stakas, linktelėjęs krėslo pusėn. Naminė ožka žvelgė į ją iš tamsos. Jos akys baugino Margaritą. Stakas atsistojo ir iš už nuotraukos ištraukė bugienio šakelę. Margarita pagalvojo, kad jis ruošiasi ją jai padovanoti, tačiau jis ją ištiesė Džozefinai, ir toji ją sukramsnojo. - Tu iš kur? jis paklausė. Ji nenorėjo imti kėdės, nenorėjo sėdėti toje baisioje vietoje ir valgyti keptą gyvatę, kai visi tie numirėliai žvelgs į ją iš nuotraukų. Beje, ko ji tikėjosi? Štai kas būna, kai Kalėdų rytą moteris patraukia pas vyrą į namus vienais naktiniais baltiniais. Tačiau ji gėrė keptos mėsos ir skrebučių kvapą, žiūrėjo į verdantį arbatinuką. Vakar ji nieko nevalgė. Visai ne širdis, o skrandis valdo mus, pagalvojo Margarita. Ji buvo laiminga, kad kambaryje tamsu ir nesimato purvo, galima pavalgyti džiugiame nežinojime. Džozefina tupėjo po stalu ir graužė savo skrebutį su svietu. - Daugelis žmonių laiko šunis, - Margarita nukreipė kalbą jo mėgstama tema. Ji sėdėjo pilna burna ir todėl nieko negalėjo atsakyti. Kartą motina pasiėmė ją su savimi į prekybos centrą. Ten buvo galima sočiai ir pigiai pavalgyti. Įėjo vyriškis ir užsisakė maisto. Jis buvo išblyškęs. Jos motina žiūrėjo, kaip jis paima lėkštę ir nueina į kampą atsisėsdamas nugara į kaimynus, ir tarė: "Matai tą vyriškį? Jei kada nors tokį išvysi, neprieik prie jo tol, kol jis nepavalgė. Toks žmogus labai pavojingas". Dabar Margarita buvo tokiu žmogumi. Ji išgėrė arbatą ir suvalgė didesniąją gyvatės dalį. Stakas žvilgtelėjo į jos stambią nosį, jos ilgus plaukus ir vėl pripylė jos puoduką. Jis atpjovė jai dar vieną ungurio gabalą ir žiūrėjo, kaip ji valgo. Kol ji naikino maistą tarsi laukinė, jis galvojo apie tai, kaip atrodys jų kūdikis. - Ilgiesi Viklou? Kai Margarita grįžo namo, durys buvo plačiai atlapotos ir į vidų suėjusi juodų kiemsargių šunų vada gerokai apdergė grindis. Ji supratimo neturėjo, iš kur jie atsirado. Jie apgraužė bibliotekos knygų kampus, užsiropštė ant baldų ir paliko purvinas pėdas ant jos nuostabios sniego baltumo paklodės. Vienas šunyčių užsiropštė ant jos ir, vizgindamas uodegą, krimstelėjo ranką. Ji apvertė jį ir pamatė mažytį penį. Margarita nustūmė šunytį ir pagalvojo apie Staką. Ji nesuprato, kodėl nuėjo pas nepažįstamą vyriškį į namus, valgė maistą, kuris galėjo būti apnuodytas. Ji vėl išvydo jo plačią pliką galvą ir kaip jis siekė bugienio, kurį atidavė ne jai. Jai pasisekė, kad liko gyva. Tąnakt ji sapnavo vaikus, suvejančius šunyčius į krūvą, jie švilpė, švietė žibintuvėliais jiems į akis; ir žalios akys, lyg demonai, sukosi aplink visur. Tąnakt, kai ji ėjo prie kunigo kapo, kapinėse buvo šunys. Kol ji stovėjo prie kapo, jie nejudėdami stebėjo ją. Vadinasi, jie grįžo. Ji pakuto šaltį, apsivilko megztuką ant naktinių baltinių, prisipylė šildymo pūslę šilto vandens ir grįžo į kunigo lovą. Kaip po Kalėdų vėl atsidarė pabai, pradėjo sklisti kalbos. Matė, kaip toji moteris, Flask, išeidinėjo iš Stako namų vienais naktiniais. Jis, turėtų būti, ją apkirpo, juokavo jie, nes avikailio neliko ir pėdsakų. Stakas pernešė ją per mėšlo krūvas savo kieme ir per jos slenkstį. Kai kurie sakė, kad tuo reikalas ir baigėsi. - Jam reiktų gerti mielių, - sakė bakalėjininkas.
Dūmas iš kamino tebekilo į dangų. Margarita supermarkete nusipirko du įklotų paketus ir moterys ėmė svarstyti: Margarita išeidavo pasivaikščioti tarpuose tarp liūčių, stebėjo mėnesines ir Mėnulio fazes. Dienos vis ilgėjo, tačiau vakarais raudona saulė visad leidosi į jūrą. Prie kranto plakėsi purvina puta. Viržiai brinko, pelkės apaugo naujais ūgliais tarsi plaukais. Turistai šlaistėsi po Duliną ieškodami airiškos muzikos ir midijų, klausinėjo kelio prie šventų šaltinių. Iš Dublino atvažiavo vyrai išbandyti jėgų Lachinčės golfo lauke, jie pradangindavo ir atrasdavo kamuoliukus. Vokietė, keliavusi autostopu, pasibeldė į Margaritos duris ir paklausė, į kurią pusę rytai. Margarita parodė gimtųjų namų link ir mergina patraukė tiesiai per laukus. Šv. Valentino dieną Margarita išėjo iš namų ir prie išorinių durų rado uosio malkų. Ji žinojo, kad uosio malkų ugnis išveja velnią. Margarita sėdo į mašiną ir patraukė į Enistimoną. Siaurame kelyje ji sutiko kitą mašiną, prasilenkti jos negalėjo, abi mašinos nulaužė šoninius veidrodžius, jos sustojo, susižvalgė ir nuvažiavo kas sau. Kai ji įvažiavo į miestą, išprotėjęs ant tilto pabandė ją sustabdyti šūkaudamas: "7 kopūsto gūžės už svarą! 10 bananų už du!" Žmonės pardavinėjo ir pirko raudonas rožes. Margarita nusipirko kirvį ir visą rytą kapojo malkas, o tada užkūrė tikrą ugnį. Stakas jas atnešė naktį. Jis išgėrė, paskambino telefonu ir išvyko į Limeriką, kur tris sunkvežimius durpių iškeitė į sunkvežimį malkų. Margarita sėdėjo prie ugnies nuleidusi kojas į dubenį, visa prakaite. Ji gėrė šeri, nusipirktą vietoje torto, kurio niekada pati nekepdavo, ir galvojo apie savo sūnų. Jei jis būtų gyvas, jam būtų devyneri. Ji jo mirties išvakarėse girdėjo bamši [raudotoja, airių folkloro veikėja. Ji pasirodo, kai šeimos narys miršta toli nuo namų, o jos rauda gali reikšti mirtį] raudą, tačiau pamanė, kad tai tik benamė katė. Mažylis kietai miegojo lopšyje. Jis miegojo taip tyliai, kad ji visąlaik nerimdavo. Kartais ji pridėdavo delną prie jo lūpų, kad įsitikintų, kad jis dar kvėpuoja. Tąnakt ji kelis kartus tikrino jo kvėpavimą, o ryte jis buvo jau atšalęs, lūpos pamėlę. Ji sustabdė laikrodį ir išbėgo į mišką su kūdikiu rankose; ketino pasikarti. Ji miške išbuvo visą naktį, o tada grįžo namo, kad praeitų pro visa, kas neišvengiama. Staigi kūdikio mirtis, - pasakė daktaras. Taip atsitinka. Ji taip ir neatleido už tuos žodžius. Beje, ji buvo ne iš tų, kurios atleidžia; atleidimas reiškia užmarštį, o ji buvo linkusi likti su savo liūdesiu ir sava atmintimi. Tačiau visada kaltino save. Netrukus po gimdymo žvejys iš Roslero pranešė, kad jos sūnus gimė su marškinėliais. - Aš už juos atiduosiu paskutinį penį, - pasakė jis. Mano tėvas ir mano vienintelis brolis
nuskendo. Parduok man marškinėlius ir aš būsiu saugus jūroje. Vasaris perėjo į kovą su šio permainingais orais. Margaritos tikėjimas prietarais padidėjo. Kai ji užsuko į pabą Duline, kad suvalgytų lėkštę sriubos, ji pamatė katę, tupinčią prie židinio nugara į ugnį, tad užsakė daugiau anglių, nes žinojo, kad orai suges. Taip ji elgėsi ir tada, jei kalvos atrodydavo esą arčiau. Jūra buvo juoda reiškia, bus lietaus. Kartą ryte ji prabudo ir ant spintos pamatė varną. Ji nuėjo į koplyčią ir uždegė žvakę už savo vaiko vėlę. Senė, klūpanti prie išpažinties kabinos, kietai miegojo. Margarita priėjo prie altoriaus, kur jos vaiko tėvas kadaise laikė mišias. Ji pirmąkart buvo koplyčioje. Ji įsivaizdavo, kaip jis meldėsi čia, ant parapijiečių liežuvių dėjo Komuniją, kol jos pilvas didėjo kartu su kūdikiu. Ji uždegė žvakutę prie šv. Antonijaus kojų, priėjo prie pirmos suolų eilės ir įsižiūrėjo į sakyklą. Ji neketino melstis, tačiau kai atsipeikėjo, kelius skaudėjo, moteries nebuvo, o vaikų grupė ruošėsi pirmai Komunijai. Ji apžvelgė kiekvieną berniuką ieškodama to, kurio niekada neišvys, šeri butelį prisipylė vandens iš fontanėlio prie įėjimo ir perėjo per aikštę. Greta daržovių prekystalio stovėjo furgonas. Aplankykite ponią Nolaną, būrėją - buvo užrašyta iškaboje. Margarita priėjo viešbutį ir restorane užsisakė keptą silkę. Iš gatvės sklido neramūs varnų kranksėjimai. Baigusi valgyti, užsimanė gerti, tačiau daugumos gėrimų skonis jai buvo nežinomas. Jie namuose turėjo viskio sergantiems veršiukams ir samagono iš bulvių įtrynimui, tačiau niekas negerdavo, nebent per Kalėdas, kai būdavo nuperkama 12 butelių porterio, kad būtų kuo pavaišinti svečius. Svečiai ateidavo retai, tačiau kai tai nutikdavo, jie išgerdavo veršiukams skirtą viskį ir tėvas bambėdavo, kad teks eiti į parduotuvę pirkti naujo butelio. Ji priėjo prie baro ir paėmė pirmą pasitaikiusį butelį ant kurio buvo užrašyta "Sambuka". Ji paprašė didelės porcijos. Barmenas pasitikslino, ar ji nori dvigubos ir ji linktelėjo, galvodama, kad tai kažkokia taurės atmaina. Gėrimas atrodė kaip vanduo, tačiau skonis buvo kaip lakricos ir permušė silkės skonį burnoje. Žmonės įeidavo, žiūrėjo į ją. Ji žinojo, ką jie galvoja. Štai moteris, kuri gyvena pati sau. Tai ta pati Flask, kurios siekia Stakas. Ji negalėjo to pakelti. Ji sugrįžo prie furgono ir žengė vidun, pasitikdama silpną žvakės šviesą. Ponia Nolana buvo dažyta blondinė įdegusiu veidu. Ant stalo stovėjo arbatinukas. - Nori sužinoti savo likimą, gražuole? paklausė ji. Margarita gėrė arbatą ir jos kalbėjo apie orą. Kaip keista kalbėtis su kitu žmogumi. Ji nuo Kalėdų su niekuo nesikalbėjo ir tai buvo siaubinga bandyti suvokti pašnekovo tariamų žodžių prasmę, tada savo žodžių ir viską, kas už jų slepiasi. Ponia Nolana išsitraukė veidrodį ir pasidažė lūpas dar vienu rožinės pomados sluoksniu. - Ar gerai atrodau? Tada ji paėmė Margaritos puoduką ir ėmė skaityti: Margarita pajuto baisų skausmą nugaroje. Margarita padėkojo jai ir atidavė viską, ką turėjo kišenėse. Kai važiavo namo, kelias atrodė labiau vingiuotas, o gyvatvorės aukštesnės. Jei prireikė kelių minučių, kol įkišo raktą į spyną; įėjusi į namus išsirengė nuoga ir atsisėdo prie ugnies. Skausmas nugaroje sustiprėjo. Ji atsigulė ant grindų ir tik pajutusi druską ant lūpų suprato, kad verkia. Ji ėmė sriūbauti. Stakas girdėjo, kaip ji rauda. Jos skausmą persidavė per akmenines sienas. Po kelių valandų ji vėl išėjo į lauką, visai nuoga, jei neskaičiuosim avikailio ir batų, ir patraukė keliu link skardžių. Stakas ėjo iš paskos, tačiau jos kojos buvo ilgesnės ir jis pavijo ją tik tada, kai ji sustojo prie Mogero. Ji gulėjo ant pilvo šlapiojo žolėje ir žiūrėjo žemyn, į prarają. Atrodė, kad praėjo amžinybė. Temo. Stakas žiūrėjo į jos pakaušį, kol ji neatsisuko ir susidūrė jų žvilgsniai. - Mylėjau kunigą, - ji tarė. Vandenynas buvo ramus. Atrodė, kad kiekviena banga stengiasi likti prie uolų, sulėtėdama pabaigoje, tačiau visos iš paskos einančios bangos kartojo tą patį, tarytum nieko nebūtų išmokę iš ankstesnių. - Tu, matyt, galvoji, kodėl ji man visa tai pasakoja? - Ko gero, taip. Tačiau vargu ar kada supratau moteris. Pasakyk man, kokios gi moterys šlapinasi į žolę? Margarita nusikvatojo. Ji dar labiau pasilenkė virš vandenyno, jos juokas nuskriejo į vandenį. Skirtingai nei Stakas, ji nejautė baimės vandenynui. Jos akyse jis buvo toks pat mažas ir nepavojingas, kaip tvenkinys su antimis. Jis žvelgė, kaip jos juokas krenta į vandenį, tarsi akmenys, ir jautė, kad ji gąsdina jį. - Einam, - tarė jis. Temsta. Jie nuėjo namo. Kelininkai baigė pilti skaldą ir liejo asfaltą. - Su Dievo pagalba, - pasakė Margarita Ji džiaugėsi, kad įstengia pasakyti kažką kasdieniška. Jie tiek visko šiandien išsakė, kad nežinojo, kaip tęsti pokalbį. Iš toli du namai ant Diunagoro kalvos atrodė kaip vienas, Margaritos židinio dūmas raitėsi žiedais palei apšviestus langus. Stakas nenorėjo, kad pasibaigtų pasivaikščiojimas ir jis šlaite sulėtino žingsnius, tačiau Margarita nelaukė. Ji ėjo pirmyn, jos nuogos kojos kopė į kalvą, plaukai dengė veidą. Jos juokas baugino labiau, nei jos ašaros. Kai jie užlipo į Diunagorą, ji net nepalinkėjo jam laimingos nakties nuėjo į savo pusę ir užtrenkė duris. Atėjo vasara. Lietūs liovėsi, parskrido kregždutės, sausmedžiai ropštėsi griovų šlaitais, pražydo šilojai. Antradienį ryte į Margaritos duris pasibeldė nepažįstamas tamsiaplaukis niūrios išvaizdos vyriškis. - Girdėjau, - tarė jis, - gali pagydyti dantų skausmą. Margarita išėjo į lauką ir pagavo varlę. Jis laikė varlę, tarsi ji būtų smaragdinė: Jis išėjo su varle; ir po keturių dienų pirmąkart nuo tada, kai atvažiavo į Diunagorą, gavo laišką.
Tą vakarą prie jos slenksčio buvo sukrauta beržinių malkų krūva. Tada pradėjo lankytis vietiniai gyventojai. Ateidavo vyrai su trūkiu, moterys, nenorėjusios daugiau gimdyti, ir moterys, norėjusios kūdikio, ir per Kalėdas gimęs vaikas, - jis matė šmėklas ir nieko nevalgė. Jie skundėsi kerpe, podagra, gumulu gerklėje, skaudančiais keliais ir nužiūrėtomis karvėmis. Margarita lietė tuos jai nepažįstamus žmones ir jautė jų baimes; ir jų baimės draskė jai širdį. Žmonės išeidavo su viltimi, ligos ir vaiduokliai prapuldavo. Rytais prie užpakalinių durų ji rasdavo šviežių bulvių, uogienių stiklainius, rabarbarų, obuolių ir malkų. Jos sapnai darėsi vis niūresni, tarsi apsvilę pragaro vartai. Ji pradėjo atgailauti Dievui, ilgai miegojo, o kai prabusdavo, vietinės moterys virtuvėje kepė šoninės gabaliukus, virė kiaušinius. Ateidavo nepažįstami vyrai ir valė samanas nuo stogo, keitė vartelių kilpas, langų glaistą, kurį greitai sulesdavo paukščiai. Ji pradėjo bijoti mirties ir, vos sutemus, vandeniu krapino visus namus. Tai ją nuramindavo. Kartą, išpažinties metu, ji apsišlapino tarsi vaikas, ir niekas, išskyrus šermukšnių naktį, negalėjo tam prilygti. Kažkaip naktį, po to, aki vienas turčius paprašė paversti seną draugą kiaule, ji nuėjo apie tai papasakoti Stakui. Kai jie pakankamai prisijuokė, Stakas prisiminė sapną, kaip ji plakė Džozefiną odiniu rimbu ir kaip nepažįstami vyrai saloje ją nusivedė. Jis negalėjo jų įveikti. Netikėtai jis suprato, kad ji išvažiuos. Jis negalėjo pakelti minties, kad jos nebus. Jis atrišo jai batus ir paglostė nuogas pėdas. Jie buvo didesni už batų dėžę ir jam priminė dainą. - Tavo gražios kojos, - pasakė jis. telaimina jas Dievas. Ji nutylėjo. Jo rankos buvo šiltos, tvirtos nuo darbų pelkėje. Ant sienos kabojo laikrodžiai, daugybė laikrodžių, ir visi jie tiksėjo. Nežinomi žmonės vis ateidavo, jų delnai nešė neapykantą ir aistrą; ir tai buvo užkrečiama. Ji prisiminė tą moterį, Nolaną, ir tai, ką ji sakė apie kūdikį. - Mano kiaušinėliai pasirengę. Kai jie nuėjo į miegamąjį, Džozefina gulėjo po antklode. Margarita nusijuokė. Stakas pabandė ją pakelti. Jis nusirengė, ji pamatė jo lytį ir prisiminė driežą iš sapno. Pradžioje jis nežinojo, ką reikia daryti, tačiau vėliau prigimtis savo padarė. Džozefiną visą laiką stengėsi įsiterpti tarp jų. Kai Margarita atsibudo, Stako nebuvo, o ožka nemirksėdama žiūrėjo į ją. Nepakenčiamai dvokė, po visą lovą buvo pridrabstyta vilnos kuokštų. Margarita grįžo namo ir suvalgė dvi dėžutes lašišos su oda, kaulais ir viduriais. Tada apsižiūrėjo veidrodyje. Akių baltymai buvo baltesni už sniegą, oda sudiržo nuo sūraus vėjo. Kitą rytą ji nuėjo pas Staką. Jis negulė, iki išnaktų vaikščiojo po pelkes su
Džozefina. Ji nuvažiavo į Enistimoną ir nusipirko kūjį. Pakeliui į namus ji galvojo, kaip į tai pažiūrėtų kunigas. Kaip pažiūrėtų jis į jos žemišką dangą, kuri, vėl pradėjusi neteisėtą kūdikį, vaikšto po jo namus. Ar vėl pasigailėtų tos dienos, kai prisilietė prie jos, nes gi ištiesė ranką savo valia. Jis buvo 10 m. vyresnis; ir jis, o ne ji, sulaužė įžadą, duotą Viešpačiui. Ji sumokėjo kūdikio gyvybe. O jos kaltės tame nebuvo. Argi čigonė nesakė, kad ji nekalta? Kai ji įvažiavo į Enistimoną, išprotėjęs ant tilto mojo, kad ji sustotų. Gerai, kad pasaulyje yra išprotėjusių. Stebėdama jį, ji savęs klausė, ar nėra pati ji beprotė, kai, pasukusi už kampo, pamatė keliu einančius stručius. Žmonės ant šaligatvių stovėjo ir žiūrėjo, kaip jie praeina pro šalį, o maža mergaitė, dukart mažesnė už juos, juos gena šapu. Ar bepročiai, ar sveiko proto skirtumas mažas, mąstė Margarita. Bet kuris kada nors būna teisus. Didesniąją laiko dalį žmonės išprotėję ar normalūs ištiesta ranka slankioja tamsoje, patys nežinodami, ko ieško. Ji buvo nėščia. Ji tai žinojo, žinojo taip tikrai, kaip ir tai, kad Stakas, o ne vėjas, buvo prie jos slenksčio Kalėdų rytą. Margarita grįžo namo, ištempė kunigo lovą iš kambario, nutempė ją žemyn, į lauką ir apliejo parafinu. Pradžioje lova degė lėtai, tada plykstelėjo ir pavirto pelenų krūva. Ji grįžo į namą ir ėmė daužti angą sienoje tarp namų. Stakas stovėjo savo name, kitoje juos skiriančios sienos pusėje ir jam buvo baisu. Kartu su siena sugrius ir ankstesnis jo gyvenimas. Jis jautė Margaritos Flask skausmą. Jos skausmas buvo beribis. Ir jos jėgą: Margarita buvo stipri, kaip du vyrai. Jos kūnas buvo tiksliai toks, kaip sapne. Jis girdėjo, kaip byra tinkas, o vėliau krenta akmenys. Ji darbavosi pusę dienos. Išvydusi šviesą kitoje pusėje, ji prisiminė apie laikus, kai buvo vaikas ir motina žadindavo ją ankstų Velykų rytą, kad ji išvystų, kaip žaidžia saulė, džiaugdamasi Kristaus prisikėlimu. Ji perėjo per skylę sienoje. Stakas dainavo. - Kalba, kad Klere žmonės muzikalūs. Džozefinai nepatiko nauja įvykių eiga. Stakas, atrodo, nustojo ją mylėti. Jis net nepašildydavo rankų prieš melždamas ją ir pamiršdavo nuplauti jos spenius kvepiančiu muilu. Moteris paimdavo jos pieną, ją pririšdavo prie lovos kojos, o vėliau pasakė Stakui, kad jos vieta daržinėje. Stakas niekada taip gerai nesimaitino. Margarita sumušdavo sviestą, kepė duoną, spaudė sūrį iš Džozefinos pieno ir dieną praleisdavo valgydama šokoladą. Šokolado nuolat trūko. Tai buvo tas pats, kaip maitinti Džozefiną sausainiais. Jis eidavo į parduotuvę ir grįždavo namo su "Marso" bei "Bounty" batonėliais aptikdamas, kad ji išnešė dar kai kuriuos jo motinos baldus į užpakalinį kiemą ir sudegino. Ji visą laiką kurstė ugnį, vaikščiojo po namus, savo didžiuliu pilvu kliudydama viską, o tada išbėgdavo į lauką, nes ją pykino. Ir kiek tualetinio popieriaus jis beatneštų į namus, ji vis tiek išeidavo į kiemą sutemus. Dieną ir naktį iš visų apylinkių ėjo žmonės: vyrai, moterys, vaikai, kad atsikratytų šmėklų ir grybelio. Arbatinukas nuolat virė, vienas puodelis keitė kitą, o vargšė Džozefina buvo pririšta daržinėje. Atėjo netgi kunigas, sakė, kad jam maudžia koją, ar negalėtų jo žmona jam padėti. Nors puikiai žinojo, kad jiedu nevedę. Margarita siuvo po namus tarsi uraganas. Ji valė pirštų antspaudus ant baldų, aplošdavo jį kortomis ir suskaldė kaladę malkoms, kol jis svarstė apie tai, kas vyksta. Ji išmetė televizorių, neleido Kalėdoms parneši bugienio ir žiūrėjo į jį, kai jis valgė. O naktimis neleido savęs paliesti, visai kaip fermerio duktė, kurios, tiesą sakant, niekada nepykino. Kalba, kad ne į gera, jei neišpilsi vandens, kuriame plovei kojas. Kalba, kad žmogus neturi gyventi vienas. Kalba, kad jei ožka ėda arkliarūgštę, tai bus lietaus. Kiekvieną kartą, kai Džozefina ėsdavo arkliarūgštę, lydavo. Ir juoda juosta negali tęstis amžinai. Margarita gimdė kunigo namuose. Tądien ten buvo 13 moterų ir 9 vaikai, jie lakstė su žirklėmis ir šiltu vandeniu ir liepė Stakui nesimaišyti po kojomis. Jis sėdėjo su Džozefina savo pusėje ir klausėsi radijo. Margaritos šūksniai sklido po visą apylinkę. Stakui pasirodė, kad jis išgirdo pliumptelėjimą ir kūdikio riksmą gerokai iki to, kai juos išgirdo iš tikro, o tada senės balsas tarė: "Iškart matosi, kad jai ne pirmas". Stakui nelemta pažinti moteris. Jos gali nujausti lietų, perskaito gydytojo keverzones ir girdi, kaip dygsta žolė. Margarita sūnų pavadino Maiklu ir krikštijo jį ožkos piene. Kai iš Inišmoro atėjo žvejys nusipirkti marškinėlių, ji už juos neėmė nė skatiko. Ji pakvietė jį į namus ir aptarnavo tarsi karalių, vaišino vyšnių pyragu ir grietinėle. Stakas nuėjo miegoti, o kai nubudo, Margarita tebesėdėjo už stalo, o žvejys laikė kūdikį ant rankų. Tuo metu abu namai blizgėjo tarsi poliruotas medis. Du kaminai draugiškai rūko virš Diunagoro. Markų ir durpių rietuvės sudėtos prie krosnių. Ta anga, kurią išgriovė moteris, buvo įrėmintas medžiu, o durys ant kilpų kartais atverdavo, o kartais užverdavo praėjimą. Stakas atrodė atjaunėjęs. Jį matė Enistimone kirpykloje, jis sėdėjo su rankšluosčiu ant pečių ir šypsojosi. Margarita visom jėgom stengėsi atsikratyti prietarų. Ji bandė save įtikinti, kad jai nepakenks, jei netikės. Tačiau viduje vis tiek liko savimi. Visus tuos metus, kuriuos gyveno Diunagore, ji nė karto pati nekūrė ugnies židinyje, visada išraudavo nendres vasario mėnesį ir, kaip besistengė, negalėjo prisiversti išnešti pelenų pirmadienį ir nesitraukė nuo vežimėlio nė per žingsnį, nepakabinusi ant jos žnybtukų. Jei naktį jai ir kildavo mintis apie kunigą, ji ilgai jos nelaikydavo. Nežinomi Viešpaties keliai. Jei nebūtų netekusi kunigo kūdikio, nebūtusi paveldėjusi šio namo. Jei nepaveldėtų šio namo, ji tą naktį nebūtų plovusi kojų ir nebūtų užmiršusi laiku išpilti vandens, kad kliūsteltų ją, tarsi užkeikta, ant Stako, o vėliau valgytų jo kalėdinę gyvatę ir pagimdytų jo kūdikį. Ir taip jau nutiko, kad ji atsidūrė toje lovoje kartu su ožka. Visiems žinoma, ką kalba apie ožkas: kalba, kad jos mato vėją. Margarita taipogi matė vėją, matė, kaip jis barsto uogas tarsi kraujo lašus aplink kunigo galvą. Kūdikis buvo visai nepanašus į Staką. Metai po metų jis bandė savo sūnuje įžvelgti nors kokį savo bruožą, tačiau veltui. Tai liko jam paslaptimi, tačiau nestebino. Matyt, Margarita tiesiog išspjovė arba išperėjo kūdikį. Ji buvo išprotėjusi motina. Stakas matė, kaip ji šiepė dantis visai nekaltiems žmonėms, bandantiems paglostyti jo galvą. Ji jam nusileido dėl visko, supo tol, kol užmigdavo ir visai išlepino. Stakas negalėjo numigti nei sekundei. O Margaritai, atrodė, miego nė nereikia. Ji atsikeldavo švintant, prabusdavo kas penkios minutės, kad patikrintų, ar kvėpuoja kūdikis, tada smigdavo į savo sapnus ir sapne spardėsi. Maiklas nešliaužėjo. Vieną dieną jis atsistojo iš savo kėdutės ir nuėjo iki vartelių ir atgal. Kartą Stakas ėmė melžti Džozefiną, kad jos tešmenį nėra nė lašo pieno, nes vaikas išžindo iki paskutinio lašo. Kai berniukas sustiprėjo, ėmė vaikščioti su Staku po pelkes, šokinėjo per griovius su lazda, gėrė pelkių vandenį ir nė karto nesirgo. Jis nevalgė nieko, tik žuvį, ropes ir saldumynus, jodinėjo Džozefina per pievutę prieš namus, įsiprašė, kad nupirktų ančių ir vežiojo juos siaurais Diunagoro takais savo vežimėlyje ir augo ne dienomis, o valandomis. Jis mokėjo užrašyti savo vardą atbulai ir iš viršaus žemyn. Jis prisigalvodavo istorijų, melavo nemirksėdamas, kai jam būdavo liūdna, ir slankiojo po namus sapne. Margarita neleido jam eiti į mokyklą ji sakė, kad niekas visoje apylinkėje jo geriau neišmokys geriau už ją. Kai Maiklui suėjo 7 m., Margarita liovėsi gydyti vietinius nuo ligų ir šmėklų. Ji prisižiūrėjo jų ir žinojo, kad jei išsiųs vaiką į mokyklą, jam ten bus blogai. Tačiau praėjo daug laiko, kol Klero žmonės liovėsi tikėjęsi, liovėsi nešti jai uogienes, malkas ir silkes ir pradėjo kenkti. Vieną rytą pašto dėžutėje ji rado povo plunksnas. Kitą kartą jai pradūrė visas padangas. Stakas suprato, kad ji išvažiuos dar iki tai atsitinkant. Vieną kartą ugnis židinyje užgeso ir kitą rytą Stakas nuėjo į pakrantę. Jis norėjo būti ten, kai tai įvyks. Jis stovėjo ant kranto ir žvelgė į vakarus. Netrukus į Dulino iš salų atplaukė žvejų laivas į vandenį nuleidęs plokščiadugnę valtį. Tada tie svetimieji ėmė irtis link kranto, jų irklai vienu metu leidosi į sūrų vandenį. Pasiekę krantą, jie kilstelėjo kepures, tačiau neištarė nė žodžio. Stakas pažino vieną jų, tai buvo vyras, kuris atėjo marškinėlių. Kai jis pasisuko, Margarita buvo jau greta, ji pažvelgė jam į akis, o tada tylėdama įlipo į valtį. Berniukas pravirko, tačiau Stakas žinojo, kad jis greit nusiramins. Stakas apkabino jį, o tada paleido. Rytas buvo nuostabus, jūra rami ir skaidri, kaip stiklas. Niekas netrukdė jam sėsti į valtį, niekas. Kurį laiką vyrai laukė ir atrodė, kad tereikia tik įlipti į tą medinę valtį, leisti tiems svetimiesiems įveikti potvynį ir išvežti jį ir laimė būtų garantuota. Tačiau Stakas stovėjo smėlio pakrantėje ir žiūrėjo, kaip vienintelė moteris, kurią jis mylėjo, išnyksta tolumoje. Tai netruko ilgai. Netoli kranto žaidė delfinų pora. Stakas stovėjo ir žiūrėjo į juos, tada ėmė kopti į kalvą. Parėjęs namo jis pamatė, kad Džozefina nugraužė virvę, užsirepečkojo ant stalo ir baigia ėsti pyragą su rabarbarais. Jis džiaugėsi Džozefina. Bent jau jis žinojo, ko ji nori. Jis atsisėdo ir ėmė žvalgytis po tuščius švarius kambarius. Taigi, Margarita išėjo. Tačiau juk jis visada žinojo, kad taip nutiks. Argi to nematė sapne? Jis nekaltino jos, nepaisant to, kad ji pasiėmė ir išsivežė jo sūnų. Galų gale, juos skyrė tik gilaus sūraus vandens juosta, kurią jis galėjo lengvai įveikti. Džozefina švariai išlaižė lėkštę ir žvelgė į Staką. Jis nuėjo paskui ją, į jų ankstesnį miegamąjį, uždarė duris ir užsimerkė. Rytoj jis važiuos į Duliną, nusipirks cemento maišą ir plytomis užmūrys angą sienoje. Nusipirks butelį viskio, sausainį su imbieru ir atiduos remontuoti televizorių. Jis nedykaduoniaus. Greitai jau žiema. Durpių ruošimas užims laiką, palaikys jo formą. Užgrius ilgos žiemos naktys, siautės vėjas ir primins apie praeitį. Nors jis ir ne jaunas, artimiausia ateitis yra aiški. Tačiau nuo dabar jis visada tikės sapnais ir niekada daugiau neis prie moters namo ir taip išvengs užkeikimo vandeniu. Daugiau apie autorę >>>> Papildomi skaitiniai: |