|
Laukinės gamtos šauksmas Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis 1. Franklinas Penki metai skiria nuo dienos, kai ji pirmąkart krito man į akis. Aš žinau, kad dabar tie metai, kai tai nutiks. Iš kur? Nes penki yra Meilės, Harmonijos ir Sveikatos skaičius. Tai Mirties ir Atgimimo skaičius. Aš niekada neužmiršiu tos šypsenos jos lūpose, kai pirmąkart pažvelgiau į tas hipnotizuojančias jūros žalumos akis. Mano širdis tebesidaužo, o keliai linksta, kai galvoju apie ją. Aš susileidžiu jai esant. Aš niekada neužmiršiu to liežuvio, flirtuojančiai drėkinančio kraujo raudonumo lūpas. Ji priverčia mane prarasti savitvardą. Žinau, kad man lemta būti jos. Tai likimas. Taip, jau penki metai ir ji privalo gauti mane. Aš manau, jai patiks vytis. Ir tik laiko klausimas, kada ji mane gaus. Tai kas, kad aš net nežinau jos vardo.
Balanso pasiekimas buvo toji priežastis, kodėl Gamta moterims įdavė troškulį, aistrą, kaip jos tai vadina. Tai buvo dėsnis, kurio dėka vyrai buvo padalinti į "mėlynus" ir "žalius", kad palaikytų aistrą nepažeisdami žmonių populiacijos. Aš esu mėlynasis. Aš suprantu, kad "mėlynu" vadinami dėl to, kad tai nakties spalva. Kiti vyrai, žalieji, vadinami taip, nes jie perteikia vaisingumo spalvą. Tai kartu ir augmenijos, augimo spalva. Žalieji sako man, kad turėčiau liūdėti, nes genties komitetas man gimus lėmė man būti mėlynu. Tačiau aš didžiuojuos esąs mėlynas. Aš esu begalybės spalvos, kaip auklėtojai sako. Girdėjau, kad žalias gali tapti mėlynu, jei moteris taip renkasi. Kai moteris su kuriuo baigia kaip žaliu, ji dažnai jį paskelbia esant mėlynu ir gauna jį. Žalias gali tapti mėlynu, tačiau mėlynas niekada netaps žaliu. Tokie tad reikalai. Girdėjau, kad ji daugelį žalių pavertė mėlynais. Žinau, kad ji buvo su daugeliu žalių, nes turi penkis vaikus, mergaitę ir 4 berniukus. Moterys gali pradėti vaikus tik su žaliaisiais. Šiandieniniame pasaulyje keturi berniukai ir viena mergaitė yra normalus santykis šeimoje. Buvo kadaise, kad tas santykis buvo 1:1. Dabar jis artimas 5:1. Auklėtojai sako, kad prieš šimtmetį santykis buvo 1:1, nes tada dar nebuvo mėlynųjų. Buvo tik žalieji. Spėju, kad trys jos berniukai yra mėlynieji, bet nesu tuo tikras. Girdėjau, kad visi tie berniukai jaunesni už 12. Jiems dar reikia dar kelis metus "nokti", kol galės džiuginti moteris. Dar girdėjau, kad jos dukra yra naujos rūšies. Niekas man nesako, ką tai reiškia. Suprantu, kad su moterims dažnai atsiranda natūralūs pokyčiai. Tai turėtų būti susiję su būdu, kaip jos džiaugiasi mumis, mėlynaisiais. Kai kurie sako, kad tai pranašauja žaliųjų pabaigą. Ir visi vyrai bus tik mėlynieji. Man įdomu, ar šiandien ją pamatysiu. Man įdomu, ar šiandien bus ta diena. Visus penkerius metus to laukiau. Diena iš dienos, aš spėliojau, "kada". Spėju, kad jai malonu laikyti mane nežinomybėje. Ji turėjo daug galimybių gauti mane. Jai patinka mane kankinti. Rytais mane pamačiusi ji dažnai uždainuodavo "Fraaaaanklinai ." Ir gundančiai aplaižydavo lūpas. Ji puikiai supranta, kad tada mano skrandis susisuka mazgais. Medžioklės laukimo ir tokio kankinimo džiaugsmas jai labiau patinka nei tikrasis paėmimas. Be abejo, yra tokių, kurie sako, kad aš ruošiamas jos dukrai. Jai dabar apie 18. Tai laikas jai gauti pirmą mėlynąjį. Įprasta, kad pirmuoju mėlynuoju merginas džiaugiasi kartu su motina, kuri ją moko visų žaidimo taisyklių. Jos dukters dar niekad nemačiau. Sako, kad jos plaukai žemuogės spalvos tokios pat, kaip jos motinos. Taip pat sako, kad ji aukštesnė už motiną ir persekiodama bėga daug greičiau, nes jos ilgos kojos. Aš mačiau jos motiną bėgant, tad sunkiai tuo galiu tikėti. Man reikia liautis apie tai galvoti ir užsiimti reikalais. Net "mėlynasis" turi dirbti ir užsitikrinti pragyvenimą. 2. Lizos mokykla - O Dieve, kodėl aš iš viso ėmiausi mokyti tas 18 metų amžiaus merginas?! ponia Berklė guodėsi Gotano Principei, įlėkusi į šios mažą kabinetą. - Bet ponia Berkle, - ramino Principė, - mes irgi kadaise buvome merginos, ar prisimenate? - Taip. Bet mes turėjome kažkiek savitvardos. Mes visą dieną kas minutę vos ne iki mirties nebaidėme mėlynųjų. - Na aš apie tai nežinau. Prisimenu, kad iki gavau pirmąjį, aš kelis mėlynuosius išgąsdinau vos ne mirtinai. Aistros tame amžiuje yra labai stiprios. Visi tai turi prisiminti. Ar reikia tau priminti Bartą? - O ne, ne, ne suprantu, apie ką kalbi, - p. Barklė nusijuokė, nes prisiminė kaip, būdama 17-os, prieš eismą vijosi 23 m. amžiaus Bartą. O kaip ji jį kankino, kol sulaukė dienos, kai galėjo jį gauti. Nusišypsojusi dėl savo paauglystės kvailiojimų, p, Barklė greitai nusiramino. Paprastai ypač stipriai aistra apima aštuoniolikmetes. Tai tarsi nenumaldomas troškulys. Jis užklumpa, jis naikina. Vien vaikino vaizdas drėkina jų burnas ir susuka pilvus. Tai saldus skausmas. Kol negaunate pirmojo mėlynojo, sekate paskui kiekvieną vyriškį. Nuo minties apie tai, kaip buvo netekusi savitvardos paauglystėje, p. Berklė nuraudo ir pradėjo pokalbį apie jos mokinę Lizą, jos susierzinimo priežastį. Kreipdamasi į Principę, ji tarė: - Ponia Simona, ar kalbėjotės su ponia Toma apie Lizos pirmąjį mėlynąjį? Aš tikrai manu, kad ji yra pasiruošusi. Ji ką tik įvijo Ernestą į medį. O dieve, iš to, kaip ji į jį žiūrėjo jis mėlynasis, kaip žinote ji greitai jo paragaus. Mes pakliūsime į bėdą, jei ji jį gaus. Jei jis nebūtų įsiropštęs į medį, mes jau būtume bėdoje. Jos aistrą reikia atvėsinti, jai reikia pirmojo mėlynojo. - Mmmm, - pratęsė p. Simona. Jei gerai prisimenu, p.Toma jai saugojo mėlynąjį, vardu Franklinas. Neblogai atrodantis vaikis. Blondinas, graži lygi oda. Labai malonus. Pašauk Lizą. Rasime išeitį. Jei jos jo nenori, aš jį galiu paimti po darbo. Man pačiai reikia mėlynojo. Jau tris savaites. Bet manau, ponia Toma uždės žymę jam. - Ooo, hm, yra dar kitas dalykas. Liza jau vakar uždėjo žymę Ernestui. Galite ją pamatyti ant jo ausies. - Šūdas! Tempk ją čia greičiau! Nenoriu, kad ji gautų jį mokyklos aplinkoje. Tų naujos rūšies merginų aistra stipresnė, nei bet kurios anksčiau. P.Berklė nuėjo į mokyklos sekretoriatą. - Pašaukite man Lizą, - paliepė ji, mėgaudamasi akimirka, kai gali įsakinėti sekretorei, ir sugrįžo į Principės kabinetą. Po kiek laiko Liza įtariai įėjo pro duris. Abi, p.Berklė ir p.Simona, su pavydu permetė akimis jos jauną, virš 1,7 m ūgio merginos kūną ir raumeningas kojas, gerai matomas po trumpa suknyte gerai ištreniruotas ilgomis bėgiojimo valandomis. Liza įtarė, kad bus kalbama apie mėlynuosius. Ji žinojo, kad tai gali būti dėl to, ką ji padarė Ernestui vos prieš pora valandų. Visą laiką Liza laukė, kada jai sukaks 18-ka, kai galės gauti savo pirmąjį mėlynąjį. Ji augdama praktikavosi meile su berniukais. Kaip buvo malonu įsistebeilyti į puikų sultingą jaunuolį ir stebėti jo sumišimą supratus jos norą. Dabar atėjo laikas. Ji subrendo ir jos kantrybė gali trūkti. Ji baigia išprotėti nuo aistros. - Norėjote mane pamatyti? Liza pradėjo pokalbį. - Aha, hm, taip, - atsiliepė sutrikusi p. Simona. Eeee, taigi, hm, mes sunerimome, taigi, hm, girdėjome, kad persekiojai Ernestą, kol jis įlipo į medį. - Taip, aš jo norėjau, - bandydama nenusijuokti, atsakė Liza. - Gerai, brangute, mes tai žinome, - įsiterpė p.Berklė, norėdama padėti. Ji visada mėgdavo pakalbėti moteriškais reikalais su mergaitėmis. - Hm, tai, ką norėtume paklausti, - burbtelėjo suirzusi p. Simona, nenorinti pradėti familiarumų, - susiję su tavo pirmuoju mėlynuoju. Taigi, ar žinai, kada tu ir tavo mama, ruošiatės, na, hm, pati žinai? - O taip, šeštadienį, rytoj. Mama man saugojo tą vaikiną, Frankliną. Ar jį matėte? Jis puikus. Jo oda aksominė. Mmmm, aš jaučiu būsiant puiku. Mama jį man saugojo penkis metus. Aš daugiau negaliu laukti. - Ooo, - atsiliepė p.Simona smalsaudama. Ir kaip ruošiatės tai daryti? - Taigi, atsikelsime tikrai ryte ir pribūsime netoli jo kambario. Jis išeis. Tada jis bus mūsų mažylis Mmmm, negaliu ilgiau laukti! - Ar mama padeda viskam ruoštis? paklausė p. Berklė. - O taip! Mama yra daugiau dėl persekiojimo. Sučiupimas yra skirtas man, visas tik man! 3. Franklino gundymai Aš saugus vienai dienai. Aš jau beveik namie ir jos nepamatysiu. O Dieve, prieš mane yra kelios moterys. Jos žvelgia į mane tikrindamos, ar nesu mėlynasis. Viena jau nurenginėja mane akimis ir laižo lūpas. O dieve, ji ir jos draugės nori manęs. Viena jų suniurnėjo. Ji pastebėjo mano žymę. Aš vėl saugus. Tai vienas iš šių dienų moterų etiketo. Jos nesikėsina į kitos moters nuosavybę Jei mėlynasis yra su žyme, moterys jo neliečia. Mano vargšė širdelė maskatuoja. Kokie sumišę mano jutimai. Aš sklidinas baimės ir laukimo. Aš privalau padaryti viską, kad išvengčiau tų tykančių moterų. O kita mano dalis nori pasiduoti. Aš noriu, kad jos pajustų mano skonį. Aš noriu joms suteikti džiaugsmą. Pasidavimas yra toks saldus išsivadavimas. Priešinimais yra įtampa. Nežinau, ar tai ilgiau iškęsiu. Trokštu, kad ji mane gautų. Bet, o Dieve, už manęs yra kitų moterų. - O ar ne šaunu? Prieik šaunus vaikine. Einam su manim, gražuoliuk, ir patirsi didžiausią malonumą. Paskubomis aš aprodžiau joms savo žymę, tikėdamas, kad jos atstos. Tačiau jos nenorėjo praleisti linksmybių. Jos kankino mane savo pastabomis apie tai, kai pamyluotų mane. Tikriausiai, jos jau gerai įsiaudrinę ir mielai pasidžiaugtų šiąnakt mėlynuoju. Moterys šiame reikale padeda viena kitai. Baimė kažką padaro su vyro oda. Ji tampa švelnesnė ir patrauklesnė moterims. - Mmmm, aš tikrai norėčiau jį turėti šiai nakčiai, - tarė viena. Spėju, kad tai turėčiau priimti kaip komplimentą. Mano motina augino mane, kad žavėčiau moteris. Visą gyvenimą turėjau kautis su tomis pagundomis. Mokykloje buvau nugeibęs. Moterys manęs nenorėjo ir palikdavo vieną. Toks likau ir aukštojoje mokykloje. Tik 10% vaikinų aukštojoje mokykloje išvengia moterų ar merginų. Maždaug prieš 5 metus, kai man buvo jau 17-ka, ėmiau keistis. Mano kvapas tapo labiau gundantis, o raumenys stangrūs. Tapau gana žavus. Tai Gamta pasakė, kad jau laikas. Tai buvo dovana, kurią ji davė savo dukroms. Aš tapau meno kūrinys. Kartais man sunku suprasti jausmus jai. Nors žinau, kad ji gaus mane, aš ją myliu. Aš jaučiu garbę, kai ji yra. Aš noriu jai suteikti džiaugsmą. Aš noriu jaustis mylimas. Tai keistas intymus ryšys tarp mėlynojo ir jo moters. Tos moterys vis dar tebebuvo užpakalyje, laidydamos replikas. Viena jų užlindo į priekį ir uždėjo rankas man ant pečių, kad mane sustabdytų. - Kur eini? paklausė ji. - Namo, - atsakiau drebančiu balsu. - Ach, o ar galiu eiti su tavimi? Pasirūpinti tavimi? Pasiausti meile? Mes žinome, kaip užimti tave. - Ne, prašau, palik mane. Žiūrėk, aš turiu žymę. Matai ausį? - Mmmm, moteris pažymėjusi tave tikrai laiminga. Aš paspartinau žingsnį jausdamas, kad esu kažkiek saugus, turėdamas kitos moters žymę. Pagaliau pasiekiau savo namą ir pradėjau lipti laiptas iki buto. Pažvelgiau link durų ir išvydau ją su ilga palaida baltos spalvos mantija. Ji šypsojosi rodydama puikius baltus dantis. Aš giliai įkvėpiau, nes ašaros susitvenkė akyse. Supratau, kad tai jau bus greitai. - Labutis, Franklinai, - ji pratarė dusliu, gundančiu balsu. Aš ilgai laukiau tavęs. Rytoj, žinai Ką manai? Ar pasiruošęs man? Mmmmmm Ji gundančiai patraukė mane už kaklaraiščio ir keliu perbraukė per genitalijas. - Mmmm, leis paragauti tavęs, - ištarė ji, bučiuodama lūpas ir veidą. Tu žavus. Laukiu rytojaus. Kaip ir mano dukra. Būsi jos pirmasis mėlynasis. Jos akys gręžė manąsias. Jutau, kaip linksta keliai. Neturėjau jokio plano. Jokios strategijos. Jokių minčių. Man reikia bėgti. Bet kur? Aš mėlynasis. Jos manęs ieškos visur. Tai aistra. Moterys visur ir jų aistra karšta. Jutau, kaip marškiniai nuslydo rankomis. Jos drėgnos lūpos įsisiurbė į mano apnuogintą kaklą. O Dieve, vienas įkandimas iš aš jau istorija. Maniau, kad ji sakė rytoj. Noriu pasiduoti. Mano žaltys pakilo. O, saldusis pasidavime. Jos pirštai atsegė kelnes. Aš apnuogintas. Aš tarsi nuluptas apelsinas, rodantis savo šviežią sultingą vaisių. Ji ima mano angį rankomis. - Mmmm, - gundančiai juokiasi ir šlaunimis spaudžia mano sustingusį žaltį. Tu žavus. Tu pasiruošęs. Rytoj, mielasis, tu mano ir Lizos. Gali laukti mūsų virtuvėje, kai ateisim Jos moteriški kerai neleido priešintis. Aš jau pasmerktas, užburtas. Turiu atgauti sveiką protą ir bėgti. Tačiau, kaip visi "mėlynieji" žino, negalima pabėgti nuo Likimo. Pirma dalis | Antra dalis | Trečia dalis Papildomi skaitiniai: |
Dalykai vyrams ir moteris dabar labai skiriasi nei buvo prieš šimtmetį. Gamta taip
patvarkė. Žmonės pridarė daugybę dalykų. Arkties ledai buvo ištirpo ir sukėlė potvynius,
sausros iššaukė maisto trūkumą, laukinė gamta tapo beišnykstanti dėl korporacijų godumo, -
ir beveik buvo nelikę jokių gyvūnų bei medžių. Visa Žemės ekosistema buvo besunykstanti.
Pati Gamta buvo ant mirties slenksčio. Paskutinius kelis šimtmečius Žemė sunkiai vargo
atsistatydama save. Skirtingai, nei gyvenę prieš šimtą metų, mes žinome, kad Gamta pati
save koreguoja. Ir todėl miškai atsiėmė miestus. Laukinė gamta vėl karaliauja. Ji valdo
planetą. Ji valdo mus.