Fratres Lucis. Vartiklis

18 a. pabaiga buvo audringas laikotarpis. Į rozenkreicerių ordiną įsijungė du svarbūs nariai, imperatoriaus Fridricho II^*) patarėjai Johann Rudolf Bischoffswerder'is (g. 1741.11.23 Saksonijoje. Priklausė Griežto nuolankumo ir kt. ordinams. Mirė 1803 m. Ordine buvo Farferus Phocus Vibron de Hudlohn vardu) ir Johann Christoph Wollner (g. 1732 m. Dobritze ir buvo liuteronas. 1786 m. įstojo į Prūsijos karaliaus tarnybą kaip slaptas finansų patarėjas. Mirė 1800.09.11. Fridrich II

Ordine buvo Chrysophiron ir Helioconus vardais). Į Broliją buvo priimtas ir Ormesus Magnus, - šiuo vardu prisidengė pats Prūsijos karalius. Bischoffswerder'is buvo įsitikinęs Ordino eliksyro gydomąja galia ir eliksyrą panaudojo gydant Fridrichą, tada dar princą. Greičiausia jis ir įkalbėjo monarchą įsijungti į Ordiną.

Apie 1780 m. įvyko galutinis Ordino skilimas, kai Austrijoje ir Italijoje įsikūrė „Azijos įšventintieji broliai“ ir netrukus iš ten kilusi „Fratres Lucis“ arba „Šviesos brolių“ asociacija. Jos veiklą plačiau tyrė Isabel Cooper Oakley, remdamasi retu rankraščiu, kadaise buvusiu Varšuvos Wilkoroki rūmų bibliotekoje, bet Katerinos II perkeltu į Peterburgą. Rankraštis aprašė ordino 5 lygių sistemą. Kiekvienas lygis vadintas skyriumi (chapter) ir grindžiamas 27 kartotiniais: pirmas – 27x5=135, antras 27x4=108, trečias 27x3=81, ketvirtas 27x2=54 ir penktas 27x1=27. Matome, kad pagal teosofinę tradiciją dominuoja skaitmuo 9: 27=2+7=9 ir t.t.

Dvi pagrindinės rankraščio dalys – ordino taisyklės ir apeigos. Priimami nariai:

Nustatytą dieną kandidatas vestibiulyje išbandomas Trijų amatų (žr. Trijų taisyklė) lygiuose, o tada Priėmimo kambaryje turi pasirašyti tokią priesaiką: "Aš, N.N., masonų magistras, vienintelio Dievo ir doro žmogaus prižadu, kad gerbsiu visas Paslaptis it laikysiuos visų Statutų, kuriuos įduos Gerbiamų, Išmintingų ir Nusipelniusių Riterių ir Šviesos Brolių skyrius, Trečiųjų metų naujokai, ir laikysiu juos Gamtos galių apreiškimu, net jei ir bus sunku laikytis negirdėtų dalykų".

Po to jis buvo palydimas į Skyrių, kur apklausimas kada ir kaip tapo masono, kiek laiko yra magistro lygyje. Aprobavus duomenis, varpo dūžis pakviesdavo Skyrių maldai. Apie tolimesnį Įšventinimą rašoma neaiškiai. Tada Naujokas raginamas melstis už "visų būtybių gerus elementus, kad Pirmas ir Trečias, ir Penktas ir **** galėtų būti su mumis ir nukreipti keliu, į kurį įžengei".

Sekdavo persirenginėjimai dainuojant Psalmę. Kandidatą įspėdavo, kad jis įžengė į slaptą ratą ir privalo studijuoti Dieviškuosius išminties, teisingumo, malonės ir valdžios įstatymus. Jam būdavo pasakoma, kad bus visiškai įvesdintas į paslaptis ir galės pasiekti tašką, kai pats įžengs į Šviesą. Tad turėdavo duoti antrą priesaiką: "Aš, N.N., prisiekiu vieninteliu Tiesos ir Nepažintosios būties įstatymu, kad visą gyvenimą būsiu ištikimai vykdysiu Šviesos Riterių ir Brolių pareigas. Jei pažeisiu bent vieną, mano Vyresnieji galės, pasitelkę stebuklingąsias Magijos galias, laikyti labiausiai pasigailėtinu tvariniu. Galės prieš mane sukilti blogio galios, piktosios dvasios, kurios slepiasi nuo šviesos. Galės galingieji Tamsos princai aplink mane sutelkti visą tamsos siaubą ir užkloti juo mane tarsi debesiu. Jie galės išvaryti iš mano dvasios, sielos ir kūno visą šviesą, o Gėrio šaltinis, kuris yra Pirmas ir Trečias, neduoti savo malonės".

Tada kitoje patalpoje perduodami Ženklai ir Slaptažodžiai, ir Naujokų mokytojas padarydavo Istorinę apžvalgą. Jis patvirtindavo, kad nuo seno egzistuoja ir kitos slaptos draugijos, kurių žinios perteikiamos hieroglifais, kurie suprantami tik išrinktiesiems. Jų visų centras yra Azijoje, tad jie sužinodavo daug Rytų paslapčių. Būdavo papasakojama apie Tamplierių ordiną, iš kurio kilo "Radiz" arba Šv.Jono riteriai ir "Germanų ordinas" (laikoma, kad Teutonų) bei "Aukso Vilnos" [čia neatitinka istoriniai faktai, nes Tamplierių ordinas sunaikintas 1307-ais, tuo tarpu Šv.Jono riteriai susikūrė 1124 m., Teutonų ordinas 1191 m., o "Aukso vilnos" įsikūrė 1429 m. ir susijęs su tų metų įvykiu]. Buvo sakoma, kad Masonų ordinas geriausiai išlaikė tamplierių simbolius.

Tada buvo aiškinama apie Masonų pameistrio lygį. Tamsus priėmimo kambarys simbolizavo Didžiojo darbo pirmapradę materiją, kuri buvo juoda žemė, iš kurios pašalinti metalai, kaip tuo pačiu tikslu buvo pašalinti iš kandidato, prieš jį priimant. Jam buvo pasakoma, kad jis yra tarsi "atitrauktas nuo Motinos krūties". Batų nusiavimas yra nuoroda į tam tikrą mistinį atsiskyrimą ir yra susijęs su izraelitų vesti mirusio brolio žmoną, paveldo atsisakymu ir pan. akių užrišimas parodo, kad nors Pirmapradė materija buvo švytinti, spindinti ir gryna, ją galima surasti tik tamsiausiame būste, - juoda žemė jau buvo paminėta.

Simbolika skiriasi nuo masoniškosios. Keturios kryptys ar vėjai primena, kad Dievas Ordino vadovams suteikė tokias žinias, kad jie yra aukščiau visų mirtingųjų ir nėra nieko jiems nežinoma. Heksagrama, sujungta su "Aeš Mazor" išreiškia liepsnojantį vandenį. Saulė ir Mėnulis perteikia vyriškąjį ir moteriškąjį elementus, aktyvų ir pasyvų pradus. Tačiau kartu turi savo prasmę magiškuose veiksmuose, siejamuose su Sefirų medžiu, Merkabos paslaptimi. Raidė F ryškios žvaigždės centre išreiškia aktyvų Kuriančiojo Elohimo pradą.

Pereinant į trečią lygį po 5 m. paskelbiama, kad hermetizmo pagrindas yra Saliamono šventykla, o Hiramas turi universalią prasmę kaip Nefešas, Urimas ir Tumimas – ir kad buvo nužudytas. Jis išreiškia „mūsų reikalą, nužudytą trijų darbininkų, kad gautų Žodį“, kuris yra Jahvė, arba Pagrindinė ugnis. Jis buvo palaidotas ir akacija parodo tą faktą.

Penktame lygyje levitas tampa žyniu ir jam pasakoma, kad jis pasiekė visas Slaptąsias paslaptis. Jei Dievas leis, jis gali pasiekti nušvitimą.

Nepastebėta „Įšventintųjų brolių“ veiklos iki 1780-ųjų. Tad „Fratres Lucis“ atsirado kartu su jais arba net buvo skirtingai vadinamas tas pats dalykas. Tuo labiau, kad minima „Įšventintųjų brolių“ vadovus buvus „7-ių nežinomų Azijos bažnyčių“ direktoriais, t.y. tuos, kuriems skiriamas Wilkoroki rankraštis. Pranešama, kad „Fratres Lucis“ nutraukė veiklą 1795-ais, tačiau labiau tikėtina, kad jie „geso“ pamažu ir visiškai išnyko 19 a. pradžioje.

^*) Frydrichas Vilhelmas II (Friedrich Wilhelm II, 1744-1797) - Romos imperijos kurfiurstas ir Prūsijos karalius (1786-1797), liaudyje vadintas „netikėliu“ (Der dicke Lüderjahn). Priklausė Hohenzolernų dinastijai.
Abiejų Tautų Respublikai priėmus 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją, į kurią nebuvo įtraukti nei Prūsijos, nei Rusijos interesai, Rusijos imperatorienė Jekaterina II ir Frydrichas Vilhelmas II ėmė mąstyti apie antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, įvykdytą 1793 m., per kūrį Prūsija gavo Lenkijos žemių su Poznane. 1794 m. Prūsija kartu su Rusija malšino Kosciuškos sukilimą.
Per trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Prūsija turėjo atsisakyti didesnių pretenzijų ir gavo tik Lietuvos Užnemunę, dalį Palenkės ir Mazoviją su Varšuva iki Vyslos ir Pilicos upių – apie 54 tūkst. km² su apie 1 mln. gyventojų.
Šalies viduje Frydrichas Vilhelmas II rėmėsi junkeriais, kovojo su Apšvietos idėjomis, laisvamaniais, 1788 m. ediktu įvedė griežtą cenzūrą, neleisdamas evangelikams mokyti nieko, kas nėra jų oficialiuose raštuose. Žinomiems žmonėms, pvz., I. Kantui buvo uždrausta viešai pasisakyti apie religiją. 1781 m. Frydrichas Vilhelmas II palinko į misticizmą, prisijungė prie rozenkreicerių ir pateko į patarėjų J. Bischoffswerder'io ir J. Volnerio įtaką. Tačiau 1794 m. pašalino J. Volnerio iš vienų civilinių pareigų, kad tasai galėtų daugiau laiko skirti „pasišventimui Dievo reikalams“.