Stanislovas Lemas. Trumpas sujungimas. Vartiklis

1988 m. grįžęs į Lenkiją Lemas liovėsi rašęs grožinę literatūrą, aiškindamas: „Nustojau rašyti, kai pastebėjau, kad tai, ką lengvabūdiškai laikiau fantazija, tikrovėje apsireiškė ne kaip mano vaizduotės vaisiai, o tik panašiai. Nusprendžiau, kad reikia susilaikyti, nes dar sumąstysiu kažką, kas man visiškai nepatiks“.

Tada jis vaisingai ėmėsi filosofijos ir publicistikos, užsitarnaudamas „Krokuvos orakulo“ vardą, žinančio viską ir apie viską turinčio savo nuomonę. Žiniasklaidoje skelbė straipsnius ir esė literatūros, filosofijos, mokslo ir technikos, politikos temomis.

Platesnė S. Lemo biografija
Taip pat redaktorius rekomenduoja paskaityti A. Šliogeris. Ekrano valdoma parazitų civilizacija

Naktimis dažnai neužmingu – ta nemiga neabejotinai sukelta amžiaus – ir turiu palydovinę anteną, tad nusileidžiu apačion, į svetainę, ir bandau kažkokiame kanale surasti ką nors nekalta. Tačiau pasirodo, kad antrą, trečia, ketvirtą valandą nakties iš ekrano atsklinda daugiausia sukruvinti lavonai. Didelis jų kiekis liudija apie bendrą pasaulinės televizijos menedžerių įsivaizdavimą, kad be lavonų ir mirties nieko įdomaus neparodysi. Jei dieną, nors ir retai, dar gali parodyti kokį nors muziejų, kokį nors Egiptą ar panašiai, tai naktimis jie be paliovos skerdžia vienas kitą. Tai yra tai, prie ko mus pamažu pripratino televizija, o tada visi stebisi, kodėl vaikai šaudo į vaikus, kodėl berniukas šovė į tėtį ir t.t. Tiesiog tokiu tampa tas, kuris pastoviai žiūri TV.

Prisimenu tai, nes apie tai daug rašo apie plačiai plėtojamą informacinę elektroninę sferą. Virš atmosferos suksis ryšio palydovų žiedas, leisiantis kiekvienam, turinčiam televizorių, išmanųjį telefoną ar kompiuterį, susisiekti su bet kuo pasaulyje. Kiekvienas galės iš pasaulinės filmotekos pasirinkti bet kokį filmą ir aplamai bet ką iškart užsisakyti. Jei, pvz., aš dabar užsimaniau pasikalbėti su kokiu pigmėjumi ar žveju iš Naujosios Zelandijos, o gal paklausti kaip jaučiasi to Antarktidoje besirandančio pono, tiriančio ledo dangos storį, teta – tai prašom! Trumpas sujungimas

Tai štai, turiu pasakyti, kad mano interesai gerokai kuklesni, manęs nedomina nei teta, nei tas žvejys. Toks vaizdas, ko gero, mane baugina, nes ir be tos puikios technologijos turiu pakankamai rūpesčių, sukeliamų, pvz., laiškų gausa. Žmonės, jei politkorektiškai išsireiškus amerikietiškai, kitokio protinio sudėjimo, užverčia mane neįprastai svarbiais jų supratimu pranešimais apie marsiečius ir kitus nepaprastus dalykus. Įdomu, kad kvailybės sfera godžiai asimiliuoja ir sugeria naujoves, taip pat ir technologines, o vėliau jas kažkaip iškreiptai transformuoja, sudarko. Iš čia paprastiems žmonėms ir kyla visokios įkyrios idėjos, mirties spinduliai ir pan. Tad prisipažinsiu, kad jei neduokdie, Tapčiau tokiu šių įvairių informacinių paslaugų imtuvu, tai pirmiausia pasistengčiau išsiaiškinti, kaip jo galima atsikratyti, ir kur jo išjungiklis...

Juk kokią naudą galima išgauti iš tokio globalaus informacinio tinklo? Pirmiausia, 90% amerikiečių panors žiūrėti beisbolą, o štai kokį nors Lorensą Olivjė¹⁾ „Hamlete“ ar „Otele“ – vargiai... taip negirdėtai patobulintas tinklas negali pats vienas tobulinti auditorijos skonius. Labiau baiminuosi, kad jis juos unifikuos. Ir ne tik tai: privatumas, tikras privatumas taip pat gali būti grėsme. Nenoriu būti vulgariu, tačiau jei kažkas lieka visiškai vienas su savo norais ir jaučia, kad gali visiškai nebaudžiamas išlieti savo energiją, žiūrėti ir išgyventi, ką tik panori, tai visiškai įmanoma, kad jis panors šios elektronikos dėka daryti nusikaltimus in effigie, t.y. virtualiai, ir tai jį trauks kur kas stipriau nei Spinozos darbų studijos. Aš baiminuosi, kad tame naujajame pasaulyje filosofų veikalų paklausa bus nepaprastai žema.

Tad tie, puikiai žmogaus proto išmąstyti instinktams. Iš kitos pusės: jei mes panorėtume įsiterpti į tuos skonius, tai jau pati cenzūra sukelia baisias grėsmes, nes neaišku, kaip galima valdyti tuos skonius? Man atrodo, kad globalios elektroninės sferos, visų su visais trumpo sujungimo idėja jau savo prielaidose savyje slepia įvairias pražūtingas galimybes. Tai gali būti nusikalstamumo naujos sritys ir naujos erdvės. Visokie gangsteriai ir dar velniai žino kas pasinaudos tuo tinklu, kad sau pasilengvintų galimybę susitarti ir veikti bendrai. Žmonių išradingumas Blogio srityje, deja, baisus, siaubingas ir įvairialypis. Kai aš 60-aisiais rašiau „Technologijos sumą“, tai jos herojų sąlyginai pavadinau Konstruktoriumi, tačiau tai buvo racionalus žmogus, ir nežinau kodėl, tačiau man ir į galvą neatėjo, kad jis aistringai užsiims kažkuo, kas galėtų įbauginti geraširdį Fantomasą²⁾.

Jei apie tokius reiškinius ilgai kalba kaip apie kažkokią abstrakciją, kuri gali tūnoti kažkur ten, už kalnagūbrio, tik kaip gryna, potenciali, visai nebūtinai įgyvendinama galimybė, tai žmogus nejaučia betarpiškos grėsmės ir ją suvokia kaip pasaką apie geležinį vilką. Tuo tarpu - viskas prasideda nuo smulkmenų; gaila, viskas taip yra - žmonės vienas kitą užkrečia pripratimu prie neįtikėtino. Maždaug taip: jei galima, tai pabandysim... ir nežmoniška staiga tampa kasdieniška.

Aš į visa tai žvelgiu taip pesimistiškai, nes per stiklinį ekraną prie manęs braunasi tasai kruvinas ekstraktas, visų sutraiškytų kūnų ir tragiškų įvykių ekstraktas. Nematau prasmės šio srauto išplėtime, nes juk mūsų sugebėjimas priimti informaciją ribotas, t.y. galim suprasti, išgyventi ir spontaniškai reaguoti į kančias, alkį, nelaimes vieno kito, 15-os ar šimto žmonių, tačiau pasakyti, kad kenčia 100 mln., tai tas pat, kaip pasakyti - 3 mlrd. Reiškinys skęsta skaičiuose ir liaujasi ką nors reikšti.

S. Lemas. Po dušu, 1995
(kiek sutrumpintai; tai tarsi ankstesnės esė tęsinys)

Žmogaus informacinis pralaidumas arba, gali būti, sugebėjimas priimti šiandien lieka lygiai toks pat koks buvo prieš 40 tūkst. m., kai mūsų protėviai ant olų sienų piešė lokius ir bizonus ...

... Mes primename žmones su šaukštais ir puodeliais prieš kuriuos tvyro vandenynas. Mums pripildo informacinius rezervuarus ir vilioja į kažkokias naujas šalis su pieno upėmis ir kisieliaus krantais, sakydami: jei norite, galite nesunkiai pasigauti žuvį tvenkinyje, ir tų žuvų 20 tūkst. rūšių. Bet juk niekas nesuvalgys 20 tūkst. žuvų! Komunizmas irgi žadėjo kiekvienam po 3000 tūkst. porų batų.

Panašios utopijos mums, iš principo, atveria akis į šio pasaulio laikinumą. Mano amžiuje gerai matosi, kad kažko turėjimas yra trumpalaikis. Iš tėvų man liko jų vestuviniai žiedai, kurie nuo nešiojimo per kelis dešimtmečius pasidarė nepaprastai ploni. Kai žiūriu į juos, tai prisimenu „Stebuklingo kalno“ fragmentą, kur T. Manas rašo, kad žmogus išnyksta ir išsisklaido kaip rūkas, o po jo pasilieka daiktai...

Tuo tarpu stiprėja tendencija įpiršti tuos daiktus žmogui velniško reklamos lietaus pagalba. ... Vaizdų srautas liejasi nepaliaujamai, žiūrovui susidaro įspūdis, kad jis įlipo į vonią, paleido dušą ir iki galo atsuko kraną. ...

Ir dar atsirado pavojus, kai žmogus lieka vienui vienas prieš visiškai laisvą informacinį turinį. Juk net knygų pirkimas yra kažkiek sociologizuotas veiksmas, turintis pirkėjui sulaikantį veiksnį. Sunku įsivaizduoti ką nors, atėjusį į knygyną ir kitų lankytojų akivaizdoje prašančio erotinio vadovo su sodomija ar santykiavimu su gyvūnais. Tuo tarpu žmogus, likęs vienas su kompiuteriu, izoliuotas ir uždarytas informacinės grandinės kokone, su maloniu pojūčiu, kad štai dabar tai jau pasimėgaus, tampa potencialiai pavojingu. Jis gali, pvz., be problemų susipažinti, kaip į aną pasaulį išsiųsti giminaičius, kas leistų jam kažkiek pasididinti savo turtą per palikimą. „Negundyk“ turi gilią ir įvairiaprasmę reikšmę. Iš tikro, nereikia gundyti žmonių, kažkokie apribojimai, - nežinau, kokie – vis tik turi likti.

Mūsų trumpas sujungimas su pasauliu paskleidžia niūrią žmonių polinkių šviesą – arba, greičiau, šešėlį. [Mūsų] amžių žymi sužvėrėjimo požymiai. Man atrodo, kad kitą šimtmetį ateis ne tik klasikinio kapitalizmo, bet ir „visa leidžiančios“ demokratijos krizė. Žmogaus prigimtį, deja, vis tik būtina prilaikyti.

Parašyta senokai, rašyta apie mokslo padėtį Lenkijoje, bet viskas tarsi būtų apie Lietuvą ir dabar... Trumpa toji esė, bet ir iš jos pateiktos tik ištraukos.

Čia visi dabar pakvaišo dėl pinigų. Pinigai nusprendžia svarbą ir reikalingumą. Visi rašo apie šimtą turtingiausių lenkų. Tačiau ką mums duoda žinojimas, kad kažkas turi tuos 100 mlrd., negaliu suprasti. ...

Prof. Mečislavas Subotovičius³⁾ surengė seminarą: „Ar nutiko mokslinio progreso idėjos krachas ir racionalizmo nuopuolis?“ iš pakviestųjų aš tiesiogiai neužsiimu mokslu ir tyrinėjimais. Tad parašiau organizatoriams, kad apie mokslą Lenkijoje geriau nekalbėti. Juk nekalba apie virvę pakaruoklio namuose – o būtent tokia dabar padėtis su mokslu Lenkijoje.

Per 5-is paskutinius metus nemačiau Lenkijoje nė vienos politinės grupės, kuri suprastų tą problemą. Gerai žinoma, kad kai kalnakasiai ar metalurgai, užsiropštę ar neužsiropštę ant kokio nors vamzdžio, nusileidę ar nenusileidę po žeme, pradės badavimą, vyriausybei būtinai teks su tuo skaitytis. Tačiau net jei visų universitetų profesoriai susirinktų kartu ir numarintų save badu, tai geriausiu atveju tik užuojauta pasirodytų laikraštyje. Ir ką čia bepadarysi? ...

¹⁾ Lorensas Olivjė (Laurence Kerr Olivier, 1907-1989) - anglų aktorius ir režisierius, 4-is kartus laimėjęs „Oskarą“. 3-kart - „Auksinį gaublį“. Vaidino antikinėse dramose bei Šekspyro kūriniuose, o taip pat šiuolaikinėse pjesėse. Nusifilmavo ir režisavo Šekspyro trilogiją: „Henris V“ (1944), „Hamletas“ (1948), „Ričardas III“ (1955).

²⁾ Fantomasas (1964) – prancūzų nuotykių komedija, parodija. Pirma trilogijos dalis skirta nepagaunamo nusikaltėlio Fantomaso nuotykiams. Jisai naudojasi tobulomis kaukėmis, leidžiančiomis apsimesti kitais asmenimis.

³⁾ Mečislavas Subotovičius (Mieczysław Subotowicz, 1924-2001) - Vilniuje gimęs lenkų fizikas, užsiėmęs kieto kūno fizika, ypač fotoelektriniais reiškiniais ir puslaidininkiais. 1954 m. paskelbė straipsnį „Šiuolaikinės kosminių skrydžių problemos“ ir su O. Wolczek’u ėmėsi Lenkijos astronautų draugijos steigimo. Jis aktyviai dalyvavo nežemiško proto paieškos (SETI) veikloje. Rašė straipsnius ir knygas astronautikos tema, iš jų pažymėtina „Proto paieška Visatoje“ (1995).