Stanislovas Lemas. Televizija be korseto. Vartiklis

Vaikystės išnykimas ir visuomenės niveliacija, apie ką jau rašiau, - tai, prie to mane stumtelėjo Nilo Postmano¹⁾ knyga „Vaikystės išnykimas“, - vyksta kompiuterių ir informaciniame amžiuje. Mums nuolat sako, kaip tai svarbu, kad dabar akimirksniu bendrausim milžiniškais atstumais, tačiau, kaip ne kartą jau rašiau, tai man nekelia susižavėjimo, nes aš taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, koks naujas turinys bus taip perduodamas. Nejaučiu nė mažiausio pasitenkinimo ir nuo to, tad tradicinę spaudą gali išstumti kompiuteriai ir mus ištiks mano „Sugrįžimo iš žvaigždžių“ veikėjo likimas, kai jis, grįžęs į Žemę po daugiau kaip šimto metų, su dideliu liūdesiu aptiko, kad knygų jau nėra, tėra tik kristaliukai su juose užkoduota informacija.

Įprasta tapo koncepcija, kad kompiuteris perims mokymo funkcijas. Nuasmenintas mokymas, nepateikiantis geriausių pavyzdžių, man nekelia susižavėjimo. Ir manęs neguodžia mintis, kad aš galėčiau susisukti kokoną iš laidų ir bendrauti su kitais žmonėmis per internetą.

Tėvai jau nėra, kaip buvo, informacijos apie pasaulį ir gyvenimą šaltiniu, mokykla irgi gerokai prarado autoritetą, o dalį jo užgrobė televizija. Tačiau televizija pateikia informaciją anonimiškai – mes aplamai nežinome, kokie redaktoriai ją sutvarko, mes regim tik vedančiuosius. Ir težinom – vedantysis negali būti senu diedu ar boba. To ir nebūna, o jei laidą vedą jaunutė mergina, tai jos išvaizda parenkama labai atidžiai: ji neturi būti pernelyg patraukli seksualine prasme, kad neatitrauktų žiūrovo dėmesio nuo jos sakomo pranešimo.

Atsakant, ar televizijoje nedingo pozityvi informacija, MakLiuenas²⁾ kažkaip atsakė: ji yra, tačiau sutelkta išimtinai reklamoje. Ir tikrai - ten viskas nuostabu, galima kalbėti netgi apie šmaikštų religinių schemų paveldą. Pradėkime nuo nuodėmės būsenos: puodas prisvyla, drabužyje atsiranda purvina dėmė, o skalbimo milteliai su ja nesusitvarko. Tada ateina angelas ar bet arkangelas gerojo pano ar panės pavidalu, pasako, ką reikia daryti, kokią priemonę naudoti, kokią sriubą su kleckiukais valgyti ir t.t., ir pabaigoje regime palaimingus veidus, pseudoreliginė džiugesį, beveik ekstazę – viskas pavyko. Ši schema, ypač užsieninėje reklamoje, nuosekliai kartojasi, ir tai galiu atsakingai teigti, nes nevalingai laikas nuo laiko tai matau, nors ir stengiuos tokiais atvejais kuo greičiau pereiti kambarį nežvelgiant į televizoriaus ekraną.

Televizija ne tik perduoda pranešimus; ji kuria tam tikrus įvykius – kurie be jos iš viso nevyktų. Trečiojo reicho laikai – tai epocha, kai ryšio priemone buvo radijas ir, atseit, jis padėjo Hitlerio sėkmei, nes jo kimūs šūksniai vokiečiams buvo ypatingai mieli. Nežinau, ar tai tiesa: girdėjau pasisakant Hitlerį ir nepasakysiu, kad tai ypatingai patiko, tačiau lieka faktas, kad be jo ūsiukų, batų ir sruogos ant kaktos burtai daugeliui žmonių buvo kažkokia abstrakcija, o konkrečiai jie klausė jo rėksmingo, kimaus balso. Postmanas tvirtina, kad šiandien, kai vizualinės priemonės turi tokią svarbą visuomenėje, politikų atsirinkimas didesne dalimi priklauso nuo jų televizinio imidžo [red. koks gražus Brazauskas!]. Simpatišką įspūdį darė, pvz., Reiganas, nes prieš tai buvo aktoriumi ir gerai žinojo, kad nepakanka būti prezidentu, bet būtina ir mokėti jį vaidinti. Televizija nemažai nulemia politinės konkurencijos rezultatus.

Taip ribos tarp suaugusiųjų ir vaikystės pasaulių nutrintos, vaikai per anksti atsiduria jame, dar nespėję įgauti atsakomybės įpročių, nesuprasdami sudėtingų sąryšių, kuriais susisaistę suaugusieji. Valkčiai, vadelės ir kategorijos, kuriomis mus auklėjo, kažkaip mus sulaikė; buvo ne tik standžiai suveržtais korsetais, bet ir tam tikra naudingų nurodymų rūšimi. Negalime numatyti būsimų permainų tėkmės; nežinom, ar jos išliks, o gal ateis naujo tipo stabilizacija, kada nors vėl grįš vaikystė...

¹⁾ Nilas Postmanas (Neil Postman, 1931-2003) - amerikiečių rašytojas, medijų teoretikas ir kultūros kritikas. Manė, kad naujos technologijos niekada nepakeis žmogiškųjų vertybių. Garsiausios knygos: „Nusilinksminkime iki mirties“ (1985), „Technopolis“ (1992), „Vaikystės išnykimas“ (1994), „Švietimo pabaiga: mokyklos verybių kaita“ (1995).
„Vaikystės išnykime“ aiškinama, kad tai, ką mes laikome vaikyste, yra modernusis fenomenas. Jis vaikystę apibūdina kaip laiko tarpą nuo 7 m., kai išmokstama pilnai kalbėti, iki maždaug 17 m., kai pilnai įvaldomas raštas. Anot jo, 1950 m. atsirado televizija ir išnyko vaikas: pasaulyje nebeliko suaugusiųjų realybės ar paslapčių – visa tai buvo parodoma per žinias, reklamas ir visokias kitokias programas, skirtas įvairaus amžiaus žmonėms. Tačiau jis nepasiūlė jokio sprendimo žmonijai, nes suprato, kad nebėra kelio atgal iš vizualaus elektroninio amžiaus.

²⁾ Maršalas MakLiuenas (Herbert Marshall McLuhan, 1911-1980) – Kanados filosofas, literatūrologas, retorikas ir komunikacijų teoretikas. Sukūrė sąvokas „Medija yra pranešimas“ ir „Globalus kaimas“. Viena žinomiausių knygų - „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ (1964) apie technologijų valdomą pasaulį. Kitos knygos: „Gutenbergo galaktika: spausdinančio žmogaus tapsmas“ (1962), „Medija yra maseidžas: efektų išradimas“ (1967), „Nuo klišės prie archetipo“ (1970) ir kt.
Plačiau skaitykite: >>>>>

Fantomatika

Viena mėgstamiausių S. Lemo temų buvo iliuzorinė tikrovė. Jau „Magelano debesyje“ aprašoma videoplastinė panorama, specialus parkas erdvėlaivyje, atkuriantis Žemės peizažas: medžiai, krūmai, upeliai, uolos... „Gėja“ buvo milžiniškas laivas, tad reali parko teritorija irgi buvo nemaža, kelios dešimtys kvadratinių metrų, tačiau videoplastikos dėka atrodė, kad jis labai didelis. Ribos, skiriančios parką nuo miražo, nebuvo galima atskirti. Trečiais kelionės metais, kai tarp skrendančiųjų pasireiškė pirmieji psichinės pusiausvyros sutrikimo atvejai, kažkas, protestuodamas apie apgaulę, parke išjungė video.

„Pirmame plane niekas nepasikeitė: už gėlių klombų savo tamsią kepurę kėlė kanadietiška eglė, toliau virš upelio kilo uolos ir molingas kalnelis su pavėsine, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Kelios dešintys metrų akmens, žemės ir augmenijos rėmėsi į pliką metalinę sieną, jau nedengiamą bekraščio miražo vaizdu. Be judelio, tarsi mirę, stovėjo medžiai, apšviesti blausia gelsva lempų šviesa, o toliau – geležinės sienos ir plokščios lubos“.

„Sugrįžime iš žvaigždžių“ El Bregas aplanko vadinamuosius Merlino rūmus, kur dalyvauja nedideliame pramoginiame renginyje – plaukime valtimi upe „per džiungles“

„Skersai žemyn sruvančio mus nešančio vandens buvo kamienas, girios milžinas, nuvirtęs ir sudaręs tarsi kokį tiltelį. Mano bendrakeleiviai sugulė ant valties dugno. Aš svyravau – ar ir man taip pasielgti. Aš žinojau, kad visa tai: negrai, srovė, afrikietiškas krioklys – tik išskirtinė iliuzija, tačiau sėdėti nejudant, kai valties nosis jau nuslydo po vandeniu užlietu smalingu didelio medžio kamienu, buvo ne mano jėgoms. Aš žaiiškai parkritau, tačiau kartu ištiesiau ranką, ir ji perėjo per kamieną jo nepalietusi; aš jo nepajutau, kaip ir tikėjausi, ir, nepaisant to, įspūdis, tarsi mes per stebuklą išvengė katastrofos, buvo tikras“.

Tada valtis krenta į krioklį, keleiviai paskutinė akimirką išsigelbsti, peršokę per uolos atbrailą. O kai moteris krenta į vandenį, El Bregas nė akimirkos nesusimąstęs:

„Ji dar nepalietė vandens, kai šokai kojomis į priekį, taikydamas taip, kad į vandenį panirčiau įstrižai, tarp kranto ir artimiausios uolos. Visa tai aš apmąsčiau vėliau, laisvalaikiu. Tiesa sakant, aš žinojau, kad krioklys ir tiltelis – tai iliuzija, ką įrodė ir tas kamienas, per kurį perėjo mano ranka. Ir vis tik aš šokau taip, tarsi ji iš tikro galėjo žūti, ir net, atsimenu, visiškai instinktyviai pasiruošiau lediniam vandens smūgiui, kurio purslai visą laiko taškėsi į msų veidus ir drabužius. Tačiau aš nieko nepajutau, be stiproko vėjo dvelksmo, ir netikėtai nusileidau erdvioje salėje vis dar ant nežymiai sulenktų kojų, tarsi būčiau šokęs iš kokio metro aukščio, ne daugiau“.

Tačiau visa tai tebuvo įžanga į temą. „Summa Technologiae“ iliuzijų kūrimui skiriamas jau visas skyrius „Fantomologija“, kuriame keliamas klausimas: „Kaip sukurti tikrovę, kuri protingoms būtybėms niekuo nesiskirtų nuo įprastinės tikrovės, tačiau paklustų kitiems dėsniams?“

Šią užduotį S. Lemas suskirstė į dvi susijusias problemas: a) sukurti pasaulius; b) sukurti iliuzijas. Tarkim, kad kuriamas pasaulis iš esmės nesiskiria nuo raelaus. Tada pirmoji problema tame, kaip įrašyti realų pasaulį su visomis jo apraiškomis. Ir esant reikalui tą įrašą galima papildyti nukrypimus nuo realybės. Tuo tarpu antroji problema tame, kaip turimą įrašą perduoti abonentui. Paprastai mes pasaulį suvokiame jutimais. Vadinasi, reikia paveikti mūsų jutimus taip, kad nepajustume pakeitimo. Vadinamasis virtualusis tikrovės kostiumas privalo absoliučiai izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio ir veikti jame mūsų jutimus.